Socialinės ir politinės minties teorijų apžvalga Lietuvoje

Socialinės ir politinės minties tyrinėjimų objektas yra itin platus ir apima įvairius aspektus, pradedant nuo valstybės valdymo modelių iki piliečių teisių ir pareigų.

Šiame straipsnyje pateikiama socialinės krypties asmenybės raidos teorijų apžvalga, apimanti tiek klasikines, tiek šiuolaikines perspektyvas.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Nuo Krikšto iki Liublino unijos

Teorinė mintis Lietuvoje plėtojosi netolygiai: jei XVI amžiuje Lietuvoje parašyti įspūdingiausi darbai politikos klausimais, tai XVII a. antroji pusė - XVIII a.pirmoji pusė - nuosmukio amžius.

Pirmieji valstybingumo apmąstymai

Lietuvos politinės minties plėtotę veikė ir teisniai aktai (1529 Lietuvos Statutas, Liublino unijos Aktas, 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucija, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija). Jie keitė valstybės pobūdį, piliečių teises ir pareigas.

Stipriojo valdovo koncepcija

Darbe išryškinami žymiausi Lietuvos politinės ir socialinės minties atstovai, aptariamos jų teorinės politinės ir socialinės koncepcijos bei jomis grindžiamos piliečių teisės ir pareigos, parodoma visuomenės struktūros, socialinių ir ekonominių santykių transformaciją, tautos ir pilietiškumo sampratos istorinės variacijos, atskleidžiami ryškiausi Lietuvos politinės ir socialinės minties tarpsniai (stipriojo valdovo koncepcija Renesanso epochoje, žmogaus teisių suvokimas senajame Vilniaus universitete bei Apšvietos socialinės koncepcijos (Lietuviškumo atšvaitai Apšvietos ideologijoje), parodomas Tautinės valstybės idėjos brendimas, nagrinėjamos autoritarizmo apraiškos Lietuvos politikoje bei Lietuvoje išplitusių politinių ir socialinių teorijų sąsajos su tuo metu Vakarų Europoje vyraujančiomis koncepcijomis, jų originalumas.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Albertas Goštautas ir jo aplinka

Žmogaus raidos tyrimai siekia suprasti šiuos procesus ir veiksnius, lemiančius asmenybės formavimąsi. Teorinė mintis Lietuvoje plėtojosi netolygiai: jei XVI amžiuje Lietuvoje parašyti įspūdingiausi darbai politikos klausimais, tai XVII a. antroji pusė - XVIII a.pirmoji pusė - nuosmukio amžius.

Mykolo Lietuvio socialinė koncepcija

Darbe išryškinami žymiausi Lietuvos politinės ir socialinės minties atstovai, aptariamos jų teorinės politinės ir socialinės koncepcijos bei jomis grindžiamos piliečių teisės ir pareigos, parodoma visuomenės struktūros, socialinių ir ekonominių santykių transformaciją, tautos ir pilietiškumo sampratos istorinės variacijos, atskleidžiami ryškiausi Lietuvos politinės ir socialinės minties tarpsniai.

Liublino unijoje

Šios ideologijos pradininkai iškėlė idėją, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Vadinasi, ir jų teisės vals­tybėje turi būti lygios.

Piliečių teisės ir pareigos

O kad visų piliečių teisės būtų ga­rantuotos, reikia priimti įstatymus, kurių vykdymą pri­žiūrėtų valstybinės valdžios institucijos, pavyzdžiui, policija ir teismai. Liberalizmo atstovai teigė, kad, norint teisingai sutvarkyti valstybę, nepakanka vien proto.

Politinės ir socialinės koncepcijos Vilniaus universitete

Tam dar reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas (lot. “libertas” - “laisvė”). Iš šio žodžio ir kilo liberalizmo pavadinimas. Bet laisvas žmogus neturi riboti kito žmogaus laisvės, todėl jų santykius nustato teisė.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Valstybė ir lietuviškumas

Kad pilietis būtų laisvas, jis turi turėti individualią nuosavybę. Tik turėdamas savo nuosavybę pilietis gali niekam netrukdant realizuoti savo sugebėjimus, laisvai dirbti, prekiauti ir konkuruoti su kitais pilie­čiais. Valstybės uždavinys - apginti privačią nuosa­vybę.

Apšvietos sąjūdžio socialinės koncepcijos

Liberalizmo šalininkai kovojo prieš aukštesniuosius luomus bei jų privilegi­jas. Liberalai teigė, jog negalima vieniems žmonėms sudaryti geresnių sąlygų nei kitiems.

Socialinės teorijos Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje

Konservatyvumas - labai senas žmonijos reiškinys. Jau pats lotyniškas žodis “conservare”, iš kurio šis pavadinimas kilo, reiškia “išlaikyti, išsaugoti tai, kas buvo anksčiau”. Kaip ideologija, konservatizmas susiformavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos, nes ji bei liberalios idėjos tiek sukrėtė senojo režimo politinę, ekonominę, socialinę tvarką, kad žmonės, norėję išlikti ištikimi seno­sioms tradicijoms, buvo priversti susiorganizuoti ir savo judėjimui bei idėjoms suteikti politinę formą.

Savimonės branda rusų okupacijos metais

Ilgainiui susiformavo kai kurie pagrindiniai konservatizmo principai: tradicijų išsaugojimas, pagarba autoritetui, religingumas, lais­vė, susieta su atsakomybe, prigimtinė žmonių nelygybė.

Rusijos politinės nuostatos

Pasaulio, teigė konservatoriai, negalima pagrįsti protu. Tik tikėjimas yra vi­sos egzistencijos pagrindas. Etika, moralė ir net politika priklausė nuo religin­gumo. Konservatoriai bijojo, kad sumažėjus žmonių tikėjimui pasaulis gali pradėti moraliai griūti.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Socialinės teorijos ir politologinės koncepcijos Vilniaus universitete

XIX a. konservatoriai manė, kad pilietis turi paklusti autoritetui, t.y. žmonėms, užimantiems visuomenėje aukštesnes arba ypatingas pozicijas - valdininkui, mokytojui, motinai, tėvui, meistrui. Pagarba autoritetui turėjo užkirsti kelią chaosui.

Lietuviškumo atšvaitai Apšvietos ideologijoje

Konservatoriai nebuvo nusiteikę prieš laisvę. Tačiau jie teigė, kad negali bū­ti absoliučios laisvės, ji yra neatsiejama nuo atsakomybės, todėl kiekvienas pi­lietis, nors ir būdamas laisvas, turi paklusti esamai tvarkai, vykdyti visas parei­gas.

Konservatoriai nesutiko su teiginiu, kad visi žmonės yra lygūs. Jau nuo pat gimimo jie yra skirtingi: skiriasi išvaizda, protiniais sugebėjimais. Jei nebus laikomasi gamtos nulemtos nelygybės, visuomenėje kils susipriešinimas.

Valstybės vizijos ir jos valdymo modeliai

Konservatizmas XIX a. ne kartą buvo virtęs reakcija. Pavyzdžiui, nugalėjus Napoleoną, 1815 m.

Socializmo idėjos ir istorinis materializmas

Socializmo ideologijos susiformavimą XIX a. paskatino pramonės perversmas. Dėl industrializacijos susikūręs platus darbininkų sluoksnis iškėlė labai svarbią socialinę problemą - kaip panaikinti dar­bininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdą.

Valstybės valdymo ir visuomenės struktūros klausimai lietuvių publicistikoje

Iki šių dienų socializ­mo teorija, kurios pradininkais laikomi Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, yra viena reikšmingiausių žmonijos poli­tinių idėjų.

Tautos samprata: tautinės valstybės vizijos

Viena svarbiausių socialistų idėjų -žmonių lygybė. Ją gynė ir liberalai, bet jie manė, kad skirtumai tarp piliečių, ypač gamtos nulemti, yra neišvengiami.

Lietuvos Respublika

Tuo tarpu socialistai teigė, kad visi žmo­nės turi naudotis ne tik lygiomis galimybėmis, bet ir gauti vienodą išsilavinimą, aprūpinimą, vienodas gyvenimo sąlygas. Bet kaip visa tai garantuoti?

Valstybės atkūrimas

Kiekvienas individas, tvirtino socialistai, turi stengtis kuo daugiau dirbti kolektyvui, visuomenei, tuomet ir visuomenė arba valstybė galės padėti visiems jos nariams. Nuo šio reikalavimo neatsiejamas buvo ir visų visuomenės narių solidarumo reikalavimas.

Valstybės atkūrimo prielaidos

Socialistai manė: jeigu darbininkai bus solidarūs, vieningi, kartu kovos už savo teises, sukels revoliucijas, tai šias problemas bus galima išspręsti­ti. Vienijant darbininkus tokiai kovai, dar XIX a. pr. pradėtos kurti profesinės sąjungos, o XIX a. antroje pusėje susikūrė ir pirmosios socialistų partijos.

Politologinės koncepcijos: valstybės ir socialinių struktūrų analizė

Socialistai abejojo liberalų iškeltu laisvės šūkiu. Jei darbininkas yra visiškai priklausomas nuo darbdavio, ar jis gali būti laisvas? - klausė jie.

Autoritarizmo kritika

Vadinasi, to­kia liberalų siūloma laisvė yra tik turtingiesiems, tik buržua. Socialistai, prie­šingai, teigė, kad laisvę žmogui garantuoti pajėgi tik valstybė, kuri gali ir pri­valo panaikinti turtinę žmonių nelygybę, užtikrinti visiems lygias teises.

Antano Maceinos socialinė koncepcija

Priešingai nei liberalai, pagrindine visos nelygybės priežastimi socialistai laikė privačią nuosavybę. Jų nuomone, ji sudarė sąlygas išnaudoti darbininkus. Norėdami panaikinti šias išnaudojimo priežastis, socialistai reikalavo naciona­lizuoti visą pramonę ir viską paversti valstybės nuosavybe.

Organinės valstybės idėja

Susiformavusi socializmo politinė teorija suskilo į keletą srovių. Viena didžiau­sių - K. Markso ir F. Engelso šalininkai, pasivadinę marksistais, buvo įsitikinę, kad socializmą įgyvendinti įmanoma tik revoliucijomis ir kitais ginkluotos ko­vos būdais.

Politologinės ir socialinės teorijos aneksijos metais

Populiaresnės nei marksistų tapo reformistinės idėjos, kitaip dar vadinamos revizionizmu. Jo pradininkas buvo socialdemokratas Eduardas Bernšteinas (1850-1932). XIX a. pab. jis parašė nemažai straipsnių apie socializmo proble­mas.

Aneksijos prielaidos

Juose E. Bernšteinas pabrėžė, kad yra visai ne taip, kaip prognozavo K. Marksas ir F. Engelsas, socialiniai santykiai, esant kapitalizmui, nepaaštrėjo tiek, kad kiltų revoliucija. Priešingai, pasiturinčių žmonių padaugėjo, išnaudo­jimas sumažėjo.

Politologinės rezistentų pažiūros

Darbininkai, organizuotai kovodami, pasiekė nemažai laimėji­mų. E. Bernšteino nuomone, socialistai neturėtų rengtis kovai, revoliucijoms, o susitelkti visuomenės auklėjimui, švietimui, aiškinti socializmo pranašumus, organizuoti, vienyti darbininkus ir pamažu reformuoti valstybę.

Politologinės koncepcijos išeivijoje

Taigi E. Bern­šteinas peržiūrėjo visas socializmo teorijas, numačiusias vien tik revoliucinės kovos kelią. Todėl ir ši socializmo srovė buvo pavadinta revizionizmu. Bet pa­ties socializmo E. Bernšteinas ir jo šalininkai neatsisakė.

Aneksuoto krašto valdymas ir ekonominė sandara

Jų nuomone, kapita­lizmas yra atgyvenusi santvarka ir anksčiau ar vėliau ją pakeis socializmas, ku­ris bus pasiektas reformomis, demokratizuojant valstybę.

Politinė ekonomija ir „mokslinis komunizmas“

Revizionistų srovė XIX a. pab.-XX a. pr. pamažu stiprėjo ir įsivyravo Vaka­rų Europos partijose. E. Bernšteino idėjas toliau išplėtojo Karlas Kautskis.

Istorinis materializmas

Pramonės revoliucijos metu, labai paaštrėjus socialiniams santykiams, be so­cialistinių idėjų susiformavo dar viena teorija - anarchizmas.

Disidentinė literatūra

Pirmasis politinis straipsnis, kuriame buvo išdėstytos anarchistinės idėjos, buvo parašytas 1793 m. Anglijoje. Jo autorius - Finansų ministerijos tarnauto­jas, buvęs dvasininkas Viljamas Godvinas (1756-1836). Jis buvo įsitikinęs, kad didžiausia žmonijos nelaisvė - netolygus turto pasiskirstymas.

Išeitis tėra viena - visiems žmonėms turtas turi būti padalytas po lygiai, ir jie visi turi gyventi laisvėje, nevaržomi valstybės, kuri prieštarauja laisvai žmogaus prigimčiai. Pa­naikinus valstybę, jos institucijas, žmonės turėtų susijungti į bendrijas, panašiai kaip tikintieji jungiasi į parapijas, ir gyventi nevaržydami vienas kito laisvės, o jų veiksmus turėtų riboti tik moralinės normos.

Anarchistinės idėjos labai paplito Rusijoje. Carinės Rusijos atsilikimas, iš­likusios pusiau feodalinės struktūros sudarė sąlygas plisti anarchistinėms idė­joms. Vienu garsiausių anarchistų, šios politinės srovės ideologų tapo Mi­chailas Bakuninas (1814-1876). Jis buvo kilęs iš senos kilmingos šeimos, bu­vo karininkas, atsisakęs karinės karjeros, į Vakarų Europą išvyko studijuoti filosofijos.

Už dalyvavimą 1848-1849 m. revoliucijoje buvo nuteistas, grą­žintas į Rusiją, o iš čia ištremtas į Sibirą. Iš tremties M. Bakuninas pabėgo ir per Japoniją, Ameriką vėl atvyko į Europą. 1870 m. aktyviai įsitraukė į revo­liuciją Prancūzijoje.

M. Bakuninas reikalavo sukelti ginkluotą revoliuciją, išvaduoti piliečius nuo bet kokios valstybės prievartos. Žmonės turėjo gyventi laisvėje, jungtis į įvai­rias bendrijas. Visi fabrikai bei kitos gamybos priemonės turėjo būti perduotos valdyti žmonių grupėms arba komunoms.

Šiame darbe nagrinėjama tyrimo problema - ištirti ir analizuoti ideologinės ortodoksijos ir ideologinės evoliucijos dinamiką kairiųjų ir dešiniųjų ideologijų rėmuose, atsižvelgiant į materializmo ir modernizmo perspektyvas. Baigiamajame darbe siekiama įvertinti, kaip šios ideologinės paradigmos keitėsi bėgant laikui ir toliau formuoja šiuolaikinį Lietuvos politinį žemėlapį.

Pagrindiniai tyrimo uždaviniai yra šie: (1) apibrėžti ideologinės ortodoksijos ir ideologinės evoliucijos sampratą; (2) išanalizuoti kairiosios ideologijos raidą per materializmo ir modernizmo prizmę globaliai; (3) išanalizuoti dešiniosios ideologijos raidą per materializmo ir modernizmo prizmę globaliai; (4) įvertinti vykstančias globalias ideologinės evoliucijos tendencijas; (5) įvertinti vykstančią ideologinę raidą Lietuvos politiniame žemėlapyje.

Šio baigiamojo darbo teorinė metodologija taiko tarpdisciplininį metodą, tiriant besivystančią politinių ideologijų prigimtį per modernizmo ir materializmo prizmę. Ji apima mokslinės literatūros analizę ir sistemingą akademinių publikacijų, teorinių darbų ir mokslinių straipsnių, kuriuose aptariama istorinė raida ir politinės teorijos, apžvalgą.

Šia išsamia analize siekiama suprasti, kaip laikui bėgant ideologijos transformavosi ir prisitaikė prie šiuolaikinių politinių kontekstų, integruodamos ideologinių poslinkių interpretacijas, politinį diskursą ir socialines bei kultūrines įtakas.

Empiriniam Lietuvos politinio žemėlapio tyrimui taikoma atvejo analizės metodologija, analizuojant konkrečius ideologinius poslinkius, politinius judėjimus ir politikos pokyčius Lietuvoje. Ši analizė remiasi išsamia Lietuvos politikos ekspertų mokslinių ir žurnalistinių šaltinių apžvalga leidžiant niuansuotai išnagrinėti besivystančias ideologijas ir jų įtaką Lietuvos politiniam žemėlapiui.

Šio darbo tyrimo rezultatai rodo reikšmingą politinių ideologijų evoliuciją visame pasaulyje. Pastebėtos tendencijos Lietuvos politiniame diskurse ir už jos ribų rodo stiprėjančią partijų tendenciją perimti vertybes iš kelių ideologinių krypčių, o ne griežtai laikytis vienos. Šis pokytis parodo, kad pragmatiniai sprendimai dažnai nusveria ideologinę ortodoksiją, meta iššūkį tradicinėms ideologijos sampratoms ir demonstruoja jos raidą.

Šiuolaikinė ideologinė evoliucija skiriasi nuo tradicinės kairės/dešinės takoskyros. Ryškėja niuansinė tradicionalistų ir progresyvų takoskyra, kurioje matyti abu tradicionalistiniai ir progresyvūs elementai įvairiose partijose. Neoliberalizmui įsigalėjus, politinius veikėjus vis labiau išskiria jų pozicija socialiniais ir kultūriniais klausimais, pabrėžiant atotrūkį tarp tų, kurie pasisako už nusistovėjusių normų ir vertybių išsaugojimą, ir tų, kurie siūlo socialinius pokyčius ir naujoves.

Šis sudėtingumas išryškina tradicionalizmo ir progresyvizmo ašį kaip tikslesnį objektyvą, leidžiantį suprasti ideologinius skirtumus ir politines nuostatas. Aplaidumas ir apatija ideologijų ir vertybių atžvilgiu paskatino politinius veikėjus teikti pirmenybę rinkėjų pritraukimui per asmeninį populiarumą ir charizmą, o ne pasitelkiant nusistovėjusias ideologines vertybes.

Politologų kritikuojamas didžiųjų partijų polinkis teikti pirmenybę pragmatizmui, o ne ideologijai ir vertybėms, pabrėžia būtinybę partijoms iš naujo perimti pamatines ideologines vertybes, taip pakeliant politinio diskurso standartą Lietuvoje. Be to, kairiosios partijos, tradiciškai siejamos su socialistiniais ar socialdemokratiniais principais, vis labiau ėmėsi neoliberalios ekonomikos politikos ir rinkos reformų. Šis pritaikymas atspindi strateginį atsaką į besikeičiančias politines ir ekonomines realijas ir suvokiamą tradicinių kairiųjų darbotvarkių nesėkmę sprendžiant šiuolaikinius iššūkius.

Kairiųjų partijų ideologinę trajektoriją formuoja globalizacija, ekonomikos pertvarka, partijų lyderių, intelektualų ir išorės veikėjų, tokių kaip tarptautinės finansų institucijos, įtaka. Galiausiai, dešiniojo sparno populizmo atsiradimas kyla dėl sudėtingos socialinių ir ekonominių veiksnių sąveikos ir ideologinių pokyčių.

tags: #socialines #politines #teorijos