Socialinės Institucijos: Sąvoka, Funkcijos ir Klasifikacija

Sociologija tiria ir aprašo visuomenės struktūrines ir funkcines sąsajas. Tai yra socialinis mokslas, tiriantis ne specifines temas (kaip, pvz., politikos mokslas arba ekonomika), bet siekia naudodama sociologinius metodus ištirti socialinį bendruomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologija domisi ir atskirais socialiniais junginiai (pvz., socialinės sistemos, institucijos, grupės ir organizacijos). Sociologija tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius.

Socialiniam institutui priskiriami dariniai, apimantys daug žmonių, kurių elgesys yra valdomas normų ir vaidmenų pagalba, mases. Išsiaiškinsime ar socialinis institutas - tai nuolatinė bendros žmonių veiklos organizacijos forma, kurios paskirtis būtų tenkinti kurį nors svarbų socialinį poreikį. Tuo tarpu sociologai skiria penkis pagrindinius žmonių visuomenės poreikius: reprodukcijos; gėrybių, reikalingų žmogaus gyvenimui, gamybos; saugumo ir socialinės tvarkos; dvasinių problemų, gyvenimo prasmės; žinių perdavimo bei augančios kartos socializacijos. Šiuos poreikius tenkina atitinkami socialiniai institutai. Aptariant detaliau, pabandysime išsiaiškinti kiekvieno iš institutų paskirtį: ar išsimokslinimo institutas užtikrina darbo jėgos paruošimą, suteikia žmogui galimybę vystyti savo sugebėjimus, o religijos institutes integruoja visuomenę, kuria socialinį solidarumą, jį stiprina bei siekia išlaikyti socialinę tvarką, prisideda prie pasaulinių pokyčių ir t.t.

Socialinio Instituto Sąvoka ir Formos

Termino “socialinis institutas” vartojimo reikšmės įvairios. Kalbama apie šeimos institutą, švietimo, sveikatos, apsaugos, valstybės institutą ir kt. Pirmoji plačiausiai naudojama „socialinio instituto“ reikšmė susieta su įvairaus lygio visuomeninių ryšių ir santykių sutvarkymo, formalizavimo ir standartizacijos pastangomis. Pats tvarkos įvedimas šiuose santykiuose jų formalizacijos ir standartizacijos procesas vadinamas institucionalizacija.

Socialinio instituto atsiradimą sąlygoja tam tikras socialinis poreikis (užsakymas). Institutų paskirtis - organizuoti bendrą žmonių veiklą, tenkinant vienus ar kitus socialinius poreikius. Tam tikrų visuomeninių poreikių atsiradimas ir sąlygos jiems patenkinti yra pirma būtina institucionalizacijos sąlyga. Socialinis institutas formuojamas konkrečių asmenų, individų, socialinių grupių tarpusavio sąveikos ir santykių, socialinių ryšių pagrindu. Socialiniai institutai nėra individualaus pobūdžio, jų veikla - sisteminė visuminė.

Socialinis institutas - tai vertybių, normų, idealų sistema, taip pat žmonių veiklos ir elgesio pavyzdžių ir kitų sociokultūrinio proceso elementų visuma. Ši sistema užtikrina panašų žmonių elgesį. Svarbiausias institucionalizacijos elementas yra socialinio instituto organizacinis pateikimas. Socialinis institutas tai organizuotos žmonių bendrijos, atliekančios tam tikras socialiai reikšmingas funkcijas, užtikrinančios bendrų tikslų siekimą, žmonių socialinių rolių, kurių vykdymą užtikrina socialinės vertybės, normos ir elgesio standartai, pagrindu.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Kiekvienas socialinis institutas atlieka jam būdingas funkcijas. Šių funkcijų visuma sudaro bendras socialinių institucijų funkcijas vertinant jas kaip apibrėžtų socialinių sistemų tipus. Sociologai bando juos suklasifikuoti pateikdami kaip tam tikrą sureguliuotą sistemą. Tokių klasifikacijų yra daug.

Funkcijos gali būti:

• Latentinės, jeigu jos yra paslėptos.

Socialinių Institutų Klasifikacija

Socialiniai institutai skiriasi savo funkcinėmis ypatybėmis. Sociologai bando juos suklasifikuoti pateikdami kaip tam tikrą sureguliuotą sistemą. Tokių klasifikacijų yra daug.

• Visuomenės narių reprodukcijos (atgaminimo).
• Socializacijos. Individai perduoda toje visuomenėje nustatytus elgesio pavyzdžius (standartus) ir veiklos būdus. Tai realizuojama per šeimos, švietimo, religijos ir kt.
• Gamybos ir paskirstymo.
• Skatinimų ir sankcijų.

Taip pat socialiniai institutai gali būti skirstomi į:

• Sociokultūriniai ir auklėjimo institutai.
• Normatyviniai - orientuojantys institutai. orientacijos reguliavimo instrumentai. Jų tikslas - suteikti elgesiui ir motyvacijai dorovinę argumentaciją.
• Normatyviniai - sankcionuojantys institutai. reguliaciją, kuri remiasi normomis ir taisyklėmis, įteisintomis juridiniais aktais.
• Ceremonijų - simboliniai ir situaciniai - konvencijų institutai. konvencinių (sutartinių) normų (ilgalaikių ar nustatytos trukmės) priėmimą ir jų oficialų (ir neoficialų) įtvirtinimą. Konvencinės normos reguliuoja kasdienius individų kontaktus, įvairaus grupinio elgesio aktus, nustato tarpusavio veikimo tvarką, būdus, bendravimo reikalavimus.

Amerikiečių sociologas M. Spenceris institutus kildina iš interesų. M. Spenceris išskyrė:

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

• Visuomenės savireguliacijos (palaikymo) institutai - industrinė organizacija, nuosavybė, ova dėl gėrybių paskirstymo.
• Religijos institutai - tenkina individų religinius poreikius ir padeda įveikti baimės jausmą.

Pagrindinės Socialinės Institucijos

Šeima

Šeima yra giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas (socialinė grupė) žmonių, susietų bendra buitimi ir vienodai atsakingų vaikų auklėjimu. Šeimos tikslas - auklėti jaunąją kartą ir organizuoti kasdienį savo narių gyvenimą. Sociologai lygina šeimos struktūrą skirtingose bendruomenėse pagal 4 parametrus (kriterijus): šeimos formą, gyvenamąją vietą, paveldėjimo būdą ir valdžios pasiskirstymą šeimoje.

Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius:

• Reprodukcija.
• Globa, sauga ir emocinė parama.
• Socializacija.
• Seksualinio elgesio reguliavimas. Yra reguliuojamas bandant jį apriboti santuokos rėmais, t.y.
• Socialinės padėties suteikimas. socialine padėtimi.

Funkcionalizmas. Funkcionalizmo šalininkai tiria šeimą pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius, kuriems ji tarnauja. Bet šiuo atveju šeima netenka istoriškai turėtų funkcijų, kurias perima kiti socialiniai dariniai.

Konflikto teorija. Jos šalininkai svarbiausiu dalyku laiko valdžios pasiskirstymą šeimoje.

• Vidinis valdžios pasiskirstymas: šeimos nariai, turintys daugiau socialinės galios, ir šeimoje įgyja daugiau valdžios.
• Šeima ir globalusis konfliktas. Dar K.
• Vidiniai šeimos konfliktai. tokiais klausimais: kas turi atlikti buities darbus, kaip ir kam leisti šeimos pinigus ir kt.

Šeimos pagrindas yra dviejų asmenų santuoka.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

1. Santuokos taisyklės. Visose visuomenėse santuokos partnerio pasirinkimas yra daugiau ar mažiau reguliuojamas.
2. Santuokos formos.

Giminystė. Tai žmonių tarpusavio ryšys, grindžiamas bendra kilme arba santuoka. giminystė yra dvejopa: kraujo ir vedybinė.

• Tiesioji ir šalutinė giminystė. Tiesioji - ryšys su tėvais, protėviais, su vaikais ir vaikaičiais.
• Aukštutinė ir žemutinė giminystė.

Vaikai šeimoje. Sociologai tiria sutuoktinių požiūrį į vaikus, į jų skaičių.

Komunikacija šeimoje. Sociologai tiria ir šeimos narių santykius.

Sociologai tiria taip pat ir santuokos tvirtumo veiksnius, besituokiančiųjų nuostatas, lūkesčius, ištuokų motyvus. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didelės įtakos turi subjektyvus supratimas, ką reiškia būti laimingam ar nelaimingam. Kai nelaimingumo pojūtis nugali pareigą ir atsakomybę, santuoka nutraukiama.

Religija

Religija yra tikėjimas tuo, ką žmogus laiko antgamtišku ir šventu.

1. Tikėjimas. priėmimas vadovaujantis Bažnyčios autoritetu (Apreiškimu).
2. Šventenybė (lot.
3. Kultas ir ritualai. Kultas yra viena iš trijų religijos dalių (šalia doktrinos ir organizacijos), praktinis religijos aspektas. Tai sakraliniai veiksmai, išreiškiantys religijos turinį.
4. Magija. Tai yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ir žmogaus galėjimu tam tikrais veiksmais (apeigomis) jas valdyti.

1. religija integruoja visuomenę. liaudies nepasitenkinimą, kylantį iš socialinio neteisingumo, išlaiko savo viešpataujančią padėtį.
2. Sociologas N. Bellahas skiria penkis religijų tipus: 1) primityvios religijos, 2) archainės religijos, 3) istorinės religijos, 4) ankstyvosios moderniosios religijos, 5) moderniosios. Amerikiečių sociologas M.
3. filosofinės religijos (budizmas, konfucianizmas).

Religijos įtaka socialiniams visuomenės pokyčiams yra neabejotina. Religija gali oponuoti pokyčiams ir siekti išlaikyti tradicinę socialinę tvarką (pvz., Islamo revoliucija Irane, kai 1979 m. buvo nuverstas šachas ir pradėta kurti socialinė santvarka, pagrįsta tradicinėmis islamo vertybėmis (Islamo Respublika). Religija gali prisidėti prie pasaulinių pokyčių. Pavyzdys - M. Vėberio tyrinėtas asketinis protestantizmas (tiksliau, jo atšaka - kalvinizmas) kaip svarbi moderniojo kapitalizmo atsiradimo sąlyga. (Kalvinistai ieškojo būdų patikrinti, ar jie priklauso Dievo išrinktiesiems, ar bus išganyti, ir nusprendė, jog pagrindinis būdas tikinčiajam pasitikrinti, ar jis bus išganytas, yra sėkmingas profesinis darbas, kurio natūralus vaisius - turto ir kapitalo kaupimas bei socialinis mobilumas. Laikytasi pažiūros, jog siekti būti turtingam yra pirmaeilis tikinčiojo uždavinys).

1. Bažnyčia. Tai yra didelė formali religinė organizacija, biurokratiškai valdoma profesionalių dvasiškių. Ji turi savo hierarchiją, valdymo struktūrą, kadrų rengimo sistemą. Ji palaiko gerus santykius su kitomis visuomenės institucijomis. Bažnyčios nariai - tikintieji (pasauliečiai) gali vienytis į religines socialines (visuomenines) organizacijas, kurios siekia ne tik religinių, bet ir socialinių tikslų. Katalikų religinės socialinės organizacijos veikla nėra vien tik religinė, bet ir socialinė: jose siekiama religinių ir socialinių tikslų (labdara, senelių globa, darbas su neįgaliaisiais ir pan.).
2. Sekta. Tai yra nedidelė neformali religinė organizacija, vadovaujama pasauliečių, atsisakanti visuomenėje vyraujančių vertybių, mananti, kad tik jos išpažįstamas tikėjimas yra tikrasis. Radikali sektos forma - kultas. Jam būdingas agresyvumas, psichologinė prievarta sektos narių atžvilgiu, manipuliavimas jais. Sektos vadovas - “pranašas”, kuriam dera visiškai paklusti.
3. Denominacija. Tai yra vidutinio dydžio formali religinė organizacija, turinti profesionalių dvasiškių ir puoselėjanti vyraujančią kultūrą bei palaikanti socialinę tvarką. Ji laikoma bažnyčios ir sektos tarpine forma.
4. Individualus religinis atsivertimas. Tai resocializacijos pavyzdys. gali būti ir staigi, ir laipsniška.

Švietimas

Išsimokslinimas yra sistemingas ir nė vienoje visuomenėje niekada nenutrūkstantis procesas.

1. Kultūros perdavimo funkcija. Kiekviena visuomenė turi tam tikrus veiklos būdus, savo normas, vertybes, kuriomis vadovaujasi, tvarko savo vidaus gyvenimą ir kurios ją skiria nuo kitų visuomenių. Jei amžiams bėgant išlieka skirtumai tarp lietuvių ir rusų, vadinasi, kiekviena iš minėtų visuomenių sugebėjo perduoti savo kultūrą iš kartos į kartą ir taip išlaikyti savo tapatumą.
2. Socialinės integracijos funkcija.
3. Atrankos ir paskirstymo funkcija. Švietimo sistemoje vyksta moksleivių atranka ir paskirstymas.
4. Socialinės kontrolės funkcija. socialinės kontrolės priemonė: vaikai išbūna mokykloje 5-6 valandas per dieną, penkias dienas per savaitę ir beveik dešimt mėnesių per metus. Jie būna vienaip ar kitaip mokytojų prižiūrimi, pratinami prie tvarkos, drausmės.
5. Socialinio mobilumo skatinimo funkcija. Geras išsimokslinimas sudaro prielaidas pakeisti savo padėtį, padaryti karjerą ir pan.

Išsimokslinimo sistema yra veikiama egzistuojančios socialinės visuomenės stratifikacijos: gaunamą išsilavinimą daugiau ar mažiau nulemia priklausymas vienai ar kitai socialinei grupei.

• Socialinė klasė ir išsimokslinimas. Dauguma mokytojų, nepaisydami savo kilmės, orientuojasi į viduriniosios visuomenės klasės gyvenimą, pritaria jos požiūriui tokiais klausimais kaip ambicijos, punktualumas, švara, pagarba nuosavybei ir valdžiai, lytinė moralė, tvarkingumas.
• Lytis ir išsimokslinimas. Išsimokslinimas palaiko stratifikaciją pagal lytį. Čia dera prisiminti, kad ne taip dar seniai ekonomiškai stiprių šalių moterims atsirado galimybė siekti tokio pat išsilavinimo kaip ir vyrams: 19 a. moterims aukštųjų mokyklų durys buvo uždarytos.
• Socialinis mobilumas. individui pakeisti socialinę grupę, kurioje jis atsidūrė, pavyzdžiui, gimdamas. Skiriami du išsimokslinimo veiksniai: 1) kiekybiniai išsimokslinimo veiksniai (mokymosi trukmė) ir 2) kokybiniai (mokymo kokybė, mokyklos prestižas ir pan.).

Valstybė

Valdžia yra galėjimas priimti sprendimus, kurie yra privalomi kitiems visuomenės nariams. Spendimų priėmimas galimas tik turint valdžią. Valdžia yra galėjimas įsakyti tada, kada tas, kas įsako, turi tam teisę, o tas, kuriam įsako, privalo paklusti. Tad valdžia yra universalus politikos įgyvendinimo įrankis.

Atsižvelgdamas į paklusnumo motyvus, M. Weberis išskyrė:

• Valstybės funkcijų plėtimasis. žmones. funkcijas. Šis procesas, prasidėjęs 19 a. pradžioje, 20 a. įgijo naujas apraiškas ir naujas funkcijas. 20 a. pabaigos valstybė buvo pavadinta gerovės valstybe.

Politinis režimas - tai valdžios sudarymo ir įgyvendinimo būdas.

• Demokratinis režimas.
• Autoritarinis režimas. Pamynusi politines teises autoritarinė valdžia iš dalies pripažįsta ekonomines, kultūrines, religines piliečių teises.
• Totalitarinis režimas. visuomenės gyvenimo sritis įgyvendinant monistinį principą: politikoje be konkurencijos veikia viena valdančioji partija (kitos uždraustos); ekonomikoje - vienintelis savininkas ir darbdavys yra visagalė valstybė, kuri nustato darbo sąlygas, darbų apimtį ir atlyginimą; dvasiniame gyvenime - pripažįstama tik vienintelė teisinga pasaulėžiūra (Sovietų Sąjungoje - marksistinė).

Politinis dalyvavimas.

• apolitiškieji, ignoruojantys politiką ir visai ja nesidomintys;
• balsuojantys rinkimuose (jie sudaro daugumą, nors ne visais atvejais);
• aktyvistai, patys aktyviai besidomintys politika ir aktyviai dalyvaujantys visuose politiniuose renginiuose.

Politinė socializacija. Politinio dalyvavimo būdai. Rinkimai. Politinės partijos. Tai profesionalių politikų ir juos palaikančių eilinių piliečių organizacijos, siekiančios laimėti rinkimus ir sudaryti vyriausybę.

tags: #socialines #institucijos #savoka