Socialinės inovacijos dažnai sukelia daug diskusijų, tačiau tikslaus jų apibrėžimo ieškojimas tebėra aktualus ir sudėtingas uždavinys. Remiantis Kauno technologijos universiteto profesorės dr. Eglės Butkevičienės įžvalgomis, socialinės inovacijos - tai naujos idėjos, nauji projektai ar sprendimai, skirti spręsti svarbias socialines problemas ir kurti teigiamą poveikį visuomenei. Šios inovacijos gali būti itin įvairios - nuo technologinių naujovių iki naujų modelių, metodų ar organizavimo būdų, kurių tikslas - ne komercinis pelnas, o visuomenės gerovė ir problemų sprendimas, kurių negali išspręsti tradicinės rinkos arba valstybės priemonės.
Socialinės inovacijos dažnai pastebimos įvairiose srityse: pedagogikoje, ekonomikoje, teisėje, socialinėse paslaugose, aplinkosaugoje, švietime, užimtume, kultūroje, sveikatos priežiūroje ir darnios plėtros srityse. Visgi šios inovacijos nėra visiškai atskirtos nuo kitų sričių, tokių kaip logistika, finansų valdymas, politika ar gamyba, tačiau jų poveikis jose yra gana mažas.
Socialinės inovacijos yra svarbi Europos Sąjungos programų dalis ir laikomos esmine priemone kuriant teisingesnę ir tvaresnę ateitį. Tai iliustruoja „Europos horizonto“ programos projektas „Change Hubs for Ecosystemic Social Solutions“ (CHESS), kuriame siekiama pagerinti socialinių inovacijų ekosistemos veikimą bei skatinti bendradarbiavimą tarp įvairių sričių veikėjų. Specialūs dirbtuvėse išbandyti socialinių inovacijų įrankiai leido geriau suprasti migrantų integracijos iššūkius Lietuvoje ir skatino idėjų bei iniciatyvų atsiradimą socialinės integracijos srityje.
Socialinių inovacijų esmė susijusi su naujumu ir efektyvumu. Tai kūrybiškos idėjos, kurie situacijoje užtikrina veiksmingesnį, kokybišką ir tvarų organizacijų darbą ar paslaugų tiekimą. Profesionali inovacijų įgyvendinimo praktika lemia progresyvų augimą bei tvarią plėtrą. Socialinės inovacijos dar nėra naujovė - jų pradiniai pėdsakai bei termino naudojimas siekia dar XV amžių, o istorijoje jos buvo susijusios tiek su radikaliais, tiek laipsniškais pokyčiais.
Bendruomenės mokyklos kaip socialinės inovacijos pavyzdys
Bendruomenės mokyklos (dar žinomos kaip liaudies mokyklos ar folkschool) yra neformaliojo ugdymo įstaigos, kurios atsirado XIX a. viduryje Danijoje ir buvo remiamos danų filosofijos bei teologijos veikėjo Nikolaj Frederik Severin Grundtvig idėjų. Šis modelis orientavosi į visapusišką asmeninio ir socialinio ugdymo svarbą, išskiriant mokymąsi visą gyvenimą ir bendruomeniškumo principus.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Bendruomenės mokyklų ugdymo modelis grindžiamas holistiniu požiūriu į žmogų, bendrosiomis vertybėmis ir žiniomis, apimančiomis visą asmens gyvenimą. Mokymasis vyksta ne tik akademiniu, bet ir socialiniu, kultūriniu aspektais, svarbus asmeninis tobulėjimas ir savęs pažinimas.
Bendruomenės mokyklos aktyvina bendruomenes, kurdamos mažas socialines grupes, grindžiamas abipusiškumu ir bendrais įsipareigojimais. Pavyzdžiui, Švedijoje šios mokyklos skatina socialinę įtrauktį, teikia kursus įvairioms visuomenės grupėms, įskaitant negalią turinčius asmenis, vyresnio amžiaus žmones ar nedirbančius ir nesimokančius jaunuolius (NEET).
Lietuvoje bendruomenės mokyklų modelis laikomas socialine inovacija, nes tai tarpinis tarpinis modelis tarp formalaus ir neformalaus ugdymo, apjungiantis mokyklos ir bendruomenės resursus.
Deinstitucionalizacija Lietuvoje: teorinė perspektyva ir praktinė situacija
Deinstitucionalizacija - tai sudėtingas ir kompleksinis socialinės globos sistemos pertvarkos procesas, kurį Lietuvoje pradėta vykdyti 2012 metais, patvirtinus Deinstitucionalizacijos strategines gaires. Ši pertvarka apima socialinių globos įstaigų keitimą bendruomeninėmis paslaugomis ir orientaciją į asmens gyvenimą bendruomenėje.
Pačiame pradžioje Lietuvoje institutoje gyveno daugiau kaip 6000 neįgalių suaugusių asmenų, tačiau institucinė globa dažnai kritikuojama kaip nepalanki asmens visapusiškai raidai. Todėl deinstitucionalizacijos procesas yra būtinas siekiant patobulinti socialinę politiką ir paslaugų teikimą.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Deinstitucionalizacijos nagrinėjimui Lietuvoje taikoma Urie Bronfenbrennerio ekologinės sistemų teorija, kuri leidžia pažvelgti į asmens raidą per jo santykius ir sąveiką su skirtingais socialinės aplinkos lygmenimis, pradedant mikrosistema (šeima, bendraamžiai) ir baigiant makrosistema (visuomenės kultūra, politika, vertybės).
Šis požiūris leidžia geriau suprasti, kaip pokyčiai gyvenamosios vietos fizinėje aplinkoje (pvz., persikėlimas iš globos įstaigos į bendruomenės globos namus) veikia socialinius santykius ir kaip svarbu pertvarkos procesą įgyvendinti visais ekologinės sistemos lygmenimis.
| Ekologinės sistemos lygmuo | Aprašymas | Deinstitucionalizacijos aspektai |
|---|---|---|
| Mikrosistema | Tiesioginė aplinka: šeima, draugai, darbovietė | Asmens socialinių santykių atstatymas bendruomenėje, paramos šeimai sudarymas |
| Mezosistema | Sąveika tarp mikrosistemų | Kaimynų ir paslaugų teikėjų vaidmens permąstymas, bendradarbiavimas |
| Egzosistema | Tiesiogiai nedalyvaujantys, bet darantys įtaką socialinės politikos organai | Socialinių paslaugų planavimas, reguliavimas, finansavimas |
| Makrosistema | Socialinės vertybės, kultūra, įstatymai | Požiūris į neįgaliuosius, įstatymų formavimas |
Institucijų buvimas ir totalinių institucijų charakteristika, kaip aprašė Goffmanas, riboja asmens gyvenimą - darbas, laisvalaikis ir miegas susilieja į vieną vietą, o socialinės bei fizinės ribos yra nulinės. Tai nepalankiai veikia asmens savarankiškumą ir socialinę integraciją.
Deinstitucionalizacijos procese svarbu ne tik asmenų perkėlimas į bendruomenes, bet ir mikro-, mezo- bei egzosistemų tarpusavio dermė bei bendradarbiavimas, o tai reikalauja sistemingo, ilgalaikio dėmesio.
Pagrindiniai deinstitucionalizacijos dalyviai ir jų vaidmenys
- Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) - formuoja politiką, rengia teisės aktus, koordinuoja pertvarką ir užtikrina makrosistemos funkcionalumą.
- Savivaldybės - atsakingos už socialinių paslaugų teikimą savo teritorijoje, bendruomenių įtraukimą ir paslaugų prieinamumą.
- Neįgaliųjų ir kitos nevyriausybinės organizacijos (NVO) - dalyvauja paslaugų teikime, remia klientus ir bendruomenių integraciją.
- Socialinės globos institucijos - vykdo pereinamąjį laikotarpį, pertvarką, teikia paslaugas ir bendradarbiauja su kitais veikėjais.
- Vietos bendruomenės - svarbios dėl jų požiūrio, bendradarbiavimo galimybių ir potencialaus pasipriešinimo socialinių globos įstaigų pertvarkai.
Iki šiol susiduriama su iššūkiais - bendruomenių pasipriešinimu, socialinės politikos iššūkiais bei koordinacijos trūkumu. Pirmasis bandymas Lietuvoje įkurti bendruomenės mokyklą jau vyksta Antalieptės bendruomenėje, Zarasų rajone, kuri demonstratyviai rodo socialinių inovacijų ir deinstitucionalizacijos sąveiką.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Deinstitucionalizacija vaikų globos srityje
Lietuvoje deinstitucionalizacija ypač aktuali vaikų globos namų kontekste. Nuo sovietmečio vaikų, netekusių tėvų globos, gyvenimas institucijose buvo laikomas normaliu, tačiau šiandien toks modelis vertinamas kaip žalingas vaikų vystymuisi bei socializacijai. Todėl valstybė inicijuoja sistemos pertvarką, kurios tikslas - užtikrinti šiltesnę, bendruomeninę vaiko globą ir geresnes sąlygas savarankiškumui ugdyti.
Socialinių darbuotojų, dirbančių globos namuose, patirtys rodo, kad pertvarka yra sudėtinga, reikalaujanti politinės valios bei įvairių institucijų bendradarbiavimo. Problemos kyla dėl trūkstamos sistemos koordinacijos, paramos trūkumo vaikų savarankiškumo ugdymui ir bendruomenių nesupratimo reikšmės, tačiau žingsniai šios krypties link nenutrūksta.
Derindami teorines žinias ir praktines patirtis, šioje srityje didelis dėmesys skiriamas socialinių įgūdžių ugdymui, emocinei paramai, vaikų integracijai į bendruomenę ir šeimą, taip pat globos centrų bei budinčių globotojų paramai.
Socialinis darbas deinstitucionalizacijos procese
Socialiniai darbuotojai yra kertiniai pertvarkos dalyviai, nes jų darbo turinys ir santykiai su globojamais vaikais keičiasi - jie nebe tiesiog kontroliuoja, bet ir ugdo savarankiškumą, stiprina vietinių institucijų ir bendruomenių ryšius. Socialinės paramos užtikrinimas šeimai, laikinų atokvėpio paslaugų suteikimas bei tęstinė pagalba yra pagrindinės sėkmingos integracijos sudedamosios.
Visuotinė politinė ir visuomeninė parama, moksliniai tyrimai ir gerosios praktikos dalijimasis yra būtini siekiant sustiprinti deinstitucionalizacijos procesą ir pagerinti vaikų bei suaugusių asmenų, turinčių negalią, gyvenimo kokybę.
Institucinės globos pertvarka Lietuvoje
Apibendrinant, socialinės inovacijos ir deinstitucionalizacijos procesai Lietuvoje yra reikšmingi socialinės politikos transformacijos elementai, orientuoti į kokybiškesnę, į žmogų orientuotą paslaugų sistemą ir sustiprintą bendruomenės vaidmenį.
tags: #socialines #inovacijos #ir #deinsturcionalizacijos #teoriniai #aspektai