Socialinės Emigracijos Problemos Lietuvoje

Emigracija - tai savanoriškas ar priverstinis asmenų išvykimas gyventi į kitą šalį, kuriame slypi ne tik žmonių perkėlimas, bet gilesni kultūriniai, socialiniai ir ekonominiai sluoksniai. Šis reiškinys jau kelis dešimtmečius Lietuvai atrodo kaip neišvengiamas modernumo palydovas, o kiekvienas, gimęs ar užaugęs nepriklausomoje mūsų valstybėje, vienaip ar kitaip susiduria su šio klausimo aktualumu. Šiuolaikiniame pasaulyje emigracija įgavo neišvengiamą globalios pilietybės atspalvį: žmonės keliauja, ieško geresnio gyvenimo, bėga nuo nesaugumo, kartais tiesiog nori pažinti pasaulį ar save. Lietuvai ši tema ypatingai aktuali dėl skaudžių XX a.

Migracija egzistavo visais laikais - nuo seno žmonės ieškojo geresnių gyvenimo sąlygų, traukė ten, kur daugiau galimybių ar mažiau pavojų. Lietuva, kaip ir daugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių, išgyveno galingas emigracijos bangas po Nepriklausomybės atgavimo (1990 m.) ir po įstojimo į Europos Sąjungą (2004 m.), kai buvo panaikinti apribojimai dirbti Vakaruose.

2004-2017 metais šalį paliko per 700 tūkstančių gyventojų - tai atitinka visos Estijos populiaciją! Didžiausia emigracijos kryptis ilgą laiką buvo Jungtinė Karalystė, taip pat Vokietija, Airija, Norvegija. Palyginus su Latvija ar Lenkija, Lietuvos emigracijos mastai ilgą laiką buvo vieni didžiausių Europos Sąjungoje, dėl ko šalyje išryškėjo regioniniai skirtumai, o depopuliacijos reiškinys tapo grėsmingas net savivaldai.

Pagrindinės Emigracijos Priežastys

Pagrindiniu emigracijos varikliu ilgai buvo ekonomika: darbo užmokestis Lietuvoje, pagal Valstybės duomenų agentūros statistiką, ir šiandien smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos vidurkio. Net ir Vilniuje jaunas specialistas dažnai uždirba mažiau nei už minimumą Norvegijoje.

Socialinės priežastys taip pat vaidina nemažą vaidmenį. Kaimiškose vietovėse - prasta švietimo, sveikatos priežiūros infrastruktūra, gyventojai jaučiasi atriboti nuo valstybės dėmesio. Politinės ir kultūrinės šaknys gilesnės - nusivylimas šalies valdymu, menkas politinis dialogas, augantis vienišumo ar diskriminacijos jausmas. Be to, atviras pasaulis traukia savo įvairove: tarptautinės studijų, praktikos ar mainų programos vilioja sugrįžti, bet kartais pavirsta nuolatinės emigracijos šaltiniu. Ne viena šeima susiduria su „emigracijos grandine“, kai viena karta atvyksta dirbti, o likusi šeima ilgainiui persikelia paskui tėvus ar vaikus.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Emigracijos Padariniai Lietuvai

Emigracijos padariniai Lietuvai - pirmiausia demografiniai. Sparčiai mažėjantis ir senstanti visuomenė griovė regioninių miestelių ateitį - mokyklos uždaromos, trūksta priežiūros specialistų, o miesteliai sparčiai netenka aktyviausių gyventojų. Ekonomikoje juntamas darbo jėgos stygius - nuo statybininkų iki gydytojų. Tio pasėkoje, kai kurios įmonės priverstos samdyti darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Mažėja ir mokestinis įnašas į Lietuvos biudžetą, todėl sudėtingiau finansuoti viešąsias paslaugas.

Tačiau yra ir kita pusė: perlaidų srautai iš užsienio (emigrantų siunčiami pinigai šeimai Lietuvoje) stipriai prisidėjo prie ekonominės gerovės - kai kuriuose šalies regionuose remitai net sudarė iki 4 proc. Išvykus pagridiniui šeimos maitintojui, vyksta šeimos dezintegracija. Atsiranda „socialiniai našlaičiai“, kai vaikai auga tik su vienu iš tėvų arba pas senelius. Emigrantų vaikų integracija užsienyje dažnai vyksta per kalbos, tapatybės praradimo skaudulius: lietuvių kalbos užmarštis, tradicijų silpnėjimas, ilgesys, kuris išlieka nepaisant visų materialinių gerovių.

Vis dažniau kalbama apie grįžtančių emigrantų indėlį: jie atveža naujų kompetencijų, inovatyvių idėjų, investicijų. Kultūriniai mainai, platesnis pasaulio matymas atneša naują požiūrį į švietimą, verslą ar asmeninį gyvenimą.

Svarbiausias būdas pristabdyti emigraciją - didinti atlyginimus, stiprinti darbo rinkos lankstumą, skatinti inovacijas. Švietimo ir sveikatos priežiūros kokybės gerinimas, ypatingai regionuose, būtinas norint sulaikyti jaunąsias šeimas. Politika turi skatinti grįžimą, o ne tik “baudžiamąją” migracijos kontrolę, kaip dažnai pasitaiko. Svarbu sukurti dialogą tarp išvykusių ir pasilikusių.

Technologijų integravimas atveria unikalias galimybes: nuotoliniam darbui, lietuvių kalbos mokymuisi pasaulyje, elektroninėms paslaugoms, grįžtančiųjų reintegracijai. Lietuvos jaunimas turi būti skatinamas pažinti pasaulį, bet ir aiškiai informuojamas apie emigracijos kainą - tiek asmeninę, tiek visuomeninę. Svarbu nuolat keistis patirtimi su kitomis ES valstybėmis, stebėti šiuolaikines migracijos tendencijas - pavyzdžiui, po COVID-19 pandemijos ar karo Ukrainoje bangos parodė, kad migracija gali įgauti naujų formų ir reikalinga lankstesnė politika.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Emigracija yra vienas sudėtingiausių ir daugiasluoksniškiausių reiškinių šiuolaikinėje Lietuvoje. Priežastys - ne tik ekonominės ar socialinės, bet ir kultūrinės, psichologinės, net egzistencinės. Efektyvus emigracijos valdymas reikalauja kompleksinių sprendimų - nuo darbo rinkos reformų iki švietimo pokyčių, nuo šeimų stiprinimo iki kultūrinio dialogo su diaspora. Svarbiausia - valstybės, visuomenės ir emigrantų bendradarbiavimas, užtikrinantis atvirą ir kuriantį santykį su pasauliu, bet tuo pačiu puoselėjantis ir stiprinantis lietuvišką tapatybę.

Norint suprasti emigraciją kuo plačiau, rekomenduoju remtis naujausia statistika (Valstybės duomenų agentūra, Eurostat), klausytis emigrantų pasakojimų (pvz., tinklalaidės „Grįžusi Lietuva“), atkreipti dėmesį į literatūrinių kūrinių ir dokumentinių filmų analizę.

Tai parodė „Vilmorus“ šių metų birželį atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. Paklausti, kokias problemas Vyriausybė turėtų šiuo metu spręsti pirmiausiai, be jau minėtų klausimų respondentai taip pat įvardijo ir švietimą, pilietiškumo ugdymą. Visuomenė nenori, kad būtų uždaromos mokyklos.

Minima apklausa buvo atlikta Vyriausybės užsakymu. Joje taip pat siekta išsiaiškinti, kokią įtaką Sauliaus Skvernelio darbų vertinimui daro jį rinkimuose palaikanti Lietuvos valstiečių - žaliųjų sąjunga (LVŽS). Nagrinėjant duomenis, nurodomas vieną ar kitą klausimą palaikiusių žmonių skaičius ir procentas atitinkamai nuo apklaustų tos pačios grupės asmenų.

Apklausa: gyventojų nuomonė apie problemas Lietuvoje

Apklausa atskleidė, kad skirtingos visuomenės grupės prioritetizuoja skirtingas problemas:

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

• Socialinė atskirtis: Didžiausia problema socialinės atskirties mažinimą laiko moterys (19,5 proc. visų apklaustų moterų), kurioms yra 70 metų ir daugiau (21,4 proc.). Šį klausimą prioritetiniu laiko pensininkai (22,3 proc.).
• Algų klausimas: Savo ruožtu vyrai (13,7 proc.) labiau palaiko idėją kelti algas ir minimalų atlyginimą. Įdomu, kad vis dėlto tai aktualiausia ne jaunimui ar darbingo amžiaus žmonėms, o pensininkams, vyresniems nei 70 metų (13,9 proc.).
• Švietimas: Tuo metu vilniečiams labiausiai skaudu dėl švietimo (23,8 proc.). Aktualiau tai moterims (13,2 proc.), asmenims, kuriems yra 40 - 49 m. (17,6 proc.) arba tiems, kurie yra jaunesni nei 29-erių (17,9 proc.).
• Emigracija: Emigracijos problema yra tik aštunta didžiausių problemų dešimtuke. Šis klausimas rūpi ir vyrams (7,2 proc.), ir moterims (6,9 proc.), labiausiai emigracija kaip problema išskiriama miestuose, kurie nėra didmiesčiai (15,3 proc.).

Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, emigracijos problema yra tik aštunta didžiausių problemų dešimtuke. Aktualesnė ši problema tokiuose didmiesčiuose kaip Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys nei kaimuose. Miestuose gyvenantys lietuviai labai norėtų ir kad būtų keliama ekonomika, gyvenimo lygis, mažinama valstybės skola (32; 12,3 proc.). Vyrams taip pat labai aktualu, kad būtų kuriamos darbo vietos (45; 9,4 proc.), mažinama korupcija (45; 9,4 proc.). Specialistams (10; 6,3 proc.) aktuali ir finansų/ mokesčių reforma. Į aptariamą klausimą neatsakė arba atsakymo nežinojo 18 proc. (181) apklaustųjų.

Pagrindinė problema - tik kitų problemų pasekmė: padėtų papildomi mokesčiai „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis DELFI sakė, kad dažniausiai apklaustųjų įvardyta problema - skurdas ir socialinė atskirtis - yra tik problemų pasekmė. „Tai išspręsti galima didinant darbo užmokestį, gyventojų pajamas, o tai - antroji lietuvių įvardyta problema. Ilgiuoju laikotarpiu - švietimas. Kokybiškas, visiems prieinamas švietimas yra pagrindinė priemonė, kuri sumažina ir socialinę atskirtį, ir pajamų nelygybę, ir užtikrina, kad valstybėje bus minimalus skurdas. Taigi apklausa sufleruoja, ką reikėtų daryti“, - pastebėjo ekonomistas.

Anot jo, kalbant apie atlyginimų didinimą, Vyriausybė turi tris instrumentus: minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo kėlimas. „Visus šiuos tris instrumentus Vyriausybė naudoja. Natūralu, visuomenė norėtų, kad būtų didinama greičiau, daugiau, bet puikiai suprantame, kad net ir augant ekonomikai galimybės yra ribotos. Norint padidinti gyventojų pajamas ne iš privataus sektoriaus, o Vyriausybės priimamais sprendimais, reikėtų didinti kažkuriuos mokesčius. Tai nėra lengva užduotis, turint omeny, kad daugelis Lietuvos gyventojų nenori jokių ir tuo labiau didesnių mokesčių. Nors, pavyzdžiui, automobilių taršos mokestis, kuris svarstomas, galėtų tikrai reikšmingai papildyti biudžetą ir leisti nukreipti surinktas lėšas tiems žmonėms, kuriems skurdas ir socialinė atskirtis yra opiausia problema. Savo ruožtu aptariamą mokestį mokėtų tie, kurie turi tam galimybių ir alternatyvų - atsisakyti tokių automobilių ir neteršti aplinkos“, - aiškino N. Mačiulis.

Pašnekovo teigimu, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad politikai prieš rinkimus aptariamas problemas dažnai įvardija kaip pagrindines, žada joms skirti didžiausią dėmesį.

„Visuomenėje sukuriamas net tam tikras mitas, kad tai yra pati opiausia, plataus masto problema, nors oficiali statistika rodo, kad pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų yra labai sumažėjusi (didintas minimalus atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis). Pavyzdžiui, nuo 2011 m. ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių asmenų pajamos išaugo 80 proc., ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių - 50 proc. Tai labai gerai iliustruoja, kad pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų sumažėjo, bet apie tai politikai nekalba, nes, na, ką čia pasakysi? Gali tik pasigirti ir niekas tuo per daug nepasidžiaugs. Milžiniškas progresas - ir absoliutinio skurdo rodikliuose. Dabar tik 1 iš 10 gyventojų yra absoliučiame skurde, nors visai neseniai buvo beveik trečdalis“, - sakė N. Mačiulis.

Pastebėjus, kad apie socialinę atskirtį dažniausiai kalba moterys, o apie algas - vyrai, N. Mačiulis sakė, kad tai - labai natūralu. „Dirbančių moterų pajamos yra 13 proc. mažesnės nei vyrų. Šį skirtumą nevisiškai paaiškina tai, kad jie renkasi skirtingas profesijas, turi skirtingą išsilavinimą. Lygiai taip pat senatvėje esančios vyresnio amžiaus moterys irgi gauna mažesnes pajamas dėl trumpesnio stažo, gautų mažesnių pajamų. Taigi tarp senjorų daugiau skursta moterys nei vyrai. Tai yra problema, kurią reikia spręsti“, - kalbėjo ekonomistas.

Nors esi įgijęs aukštąjį išsilavinimą, turėdamas kelis vaikus gali gyventi arti skurdo ribos. „Reikėtų keisti turbūt ir politikams retoriką, nebesakyti, kad skurdas yra pagrindinė Lietuvos problema. Nelabai šie rodikliai ir skiriasi nuo ES vidurkio. Pagrindinė problema yra tai, kad vidurinioji klasė, kuriai, pagal tradicinį EBPO apibrėžimą, priskiriama daugiau nei 50 proc. lietuvių, gyvena gana skurdžiai. Jų pajamos neužtikrina labai daug galimybių. Vidurinioji klasė Vokietijoje ar Švedijoje gali sau leisti daug daugiau nei vidurinioji klasė Lietuvoje. Čia reikėtų ieškoti priemonių ir instrumentų, gal mažinti mokestinę naštą, gal tobulinti švietimo sistemą, perkvalifikavimo sistemą, kad būtų keliamas šalies konkurencingumas ir produktyvumas, gyventojų pajamos“, - sakė pašnekovas.

N. Mačiulio teigimu, didžiausias dėmesys šiuo metu turėtų būti sutelkiamas į švietimą, reformą čia esą reikėtų vykdyti iš pagrindų ir visose ugdymo srityse. „Tik užtikrinę kokybišką švietimą mes galime tikėtis, kad Lietuvoje bus minimali socialinė atskirtis, minimalus skurdas, tačiau kartu ir klestinti vidurinioji klasė. Manau, kad Lietuva jau yra pakankamai daug išsivysčiusi, kad kalbėtume ne tik apie skurdą ir socialinę atskirtį“, - sakė jis.

Anot ekonomisto, jį stebina ir tai, kad lietuviai nori neuždaryti mokyklų. „Lietuviai įsivaizduoja, kad mokyklų skaičius lemia kokybišką išsilavinimą ir aukštas pajamas visą gyvenimą. Deja, yra priešingai. Mes esame vieni pirmųjų ES, jei žiūrėtume į mokyklų skaičių tūkstančiui gyventojų, arba mokyklų klasių dydžius. Gyventojų skaičius labai sumažėjo, mokyklų skaičius išliko toks pat. Visi ištekliai, kurie skiriami švietimui, išskaidomi per dideliam skaičiui institucijų, todėl mokytojų atlyginimai yra maži, lėšų nepatenka ir infrastruktūrai“, - pastebėjo jis.

N. Mačiulio teigimu, klaida įsivaizduoti, kad gerai yra mokykla „ant kiekvieno kampo“. Objektyvūs duomenys rodo, kad skirtumai tarp mokiniams ugdymo įstaigose suteikiamų kompetencijų - milžiniški.

„Gyventojai turėtų suprasti, kad geriau švietimo sistema, kai reikės autobusais nuvežti moksleivius ar 15, ar 20 kilometrų iki artimiausios mokyklos, bet ten dirbs motyvuoti ir gerus atlyginimus gaunantys mokytojai, bus suformuota tinkama mokymosi aplinka, infrastruktūra“, - siūlė ekonomistas.

Tai, kad emigracijos problema minimame sąraše - tik aštuntoje vietoje, N. Mačiulio nestebina. „Pernai dėl migracijos beveik visiškai nepraradome gyventojų, šiemet per pirmąjį pusmetį gyventojų skaičius dėl migracijos pradėjo didėti. Į Lietuvą grįžtančių lietuvių ir atvykstančių kitų šalių piliečių yra daugiau nei išvykstančių. Vien dėl migracijos per pirmą pusmetį beveik 5 tūkst. gyventojų skaičius Lietuvoje padidėjo, tendencijos visiškai pasikeitė. Vyriausybė gali pasakyti, kad prisidėjo prie to, tačiau tai yra ilgalaikių pastangų ir natūralių procesų pasekmė“, - dėmesį atkreipė jis.

N. Mačiulio teigimu, kita vertus, visi, kurie norėjo emigruoti, emigravo sudėtingu ekonominiu laikotarpiu. Šiuo metu šie emigrantai, kurie sukaupė kapitalo, patirties, įgijo žinių, grįžta atgal.

„Jei vėl kiltų krizė, augtų nedarbo lygis, tikėtina, tendencijos keistųsi. Lietuviai yra gana mobili tauta, skurdo ir socialinės atskirties problemas jie sprendžia patys, nelaukdami sprendimų iš Vyriausybės. Nėra galimybių, nėra pinigų, susikrauna lagaminus ir susikuria sau galimybes kitur. Manau, tai - gerai. Emigrantai pamaitino Lietuvą savo perlaidomis. Įdomu tai, kad per pastaruosius 15 metų mes iš emigrantų perlaidų gavome tiek pat, kiek visos ES paramos“, - sakė jis.

Emigracijos Tendencijos Lietuvoje

LTEuropos migracijos tinklas (2016) teigia, kad per Lietuvos nepriklausomybės metus, tai yra nuo 1990 metų, iš Lietuvos emigravo beveik 870 tūkstančių žmonių, neto migracija 2014 metais siekė net -4,2. Tai ketvirtas neigiamas rodiklis visoje Europos Sąjungoje, todėl Lietuva dar yra vadinama emigracijos valstybe. Svarbu analizuoti priežastis, sukeliančias masinius emigracijos srautus bei ištirti populiariausias lietuvių emigracijos kryptis.

Apklausos duomenimis ekonominė bei mokslo ir švietimo situacija Lietuvoje yra pagrindinės emigracijos priežastys, o pagrindinės šalys, į kurias emigruojama, - Šveicarija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, - pasižymi aukštu pragyvenimo lygiu ir yra ekonomiškai bei socialiai stiprios.

Emigracija per visą Nepriklausomybės laikotarpį labai išaugo. Nuo 1990 m. pagal oficialius duomenis iš Lietuvos emigravo apie 700 tūkst. žmonių. Gyventojų apklausos rodo, kad, susiklosčius palankioms sąlygoms, iš Lietuvos norėtų išvykti apie 25 % gyventojų (daugiausia jaunesni nei 35 m.). Emigracijos problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių.

Svarbiausios emigracijos priežastys yra socialinės ir ekonominės, t. y. palyginti mažas darbo užmokestis, aukštas nedarbo lygis, bloga ekonominė situacija Lietuvoje. Daugiausia iš Lietuvos emigruoja darbo ieškantys iniciatyvūs žmonės. Ilgalaikiai bedarbiai sudaro apie 70-85 % emigrantų. Galima daryti prielaidą, jog Lietuvoje vyksta „protų nutekėjimas“, nes daugelis emigrantų (75 %) yra kvalifikuoti asmenys, turintys specialųjį vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą.

Šalis	Lietuvių skaičius (apytiksliai)
Jungtinė Karalystė	210,000
Airija	37,000
Ispanija	27,000
Vokietija	56,000
Norvegija	45,000

Paskutinį dešimtmetį daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo į kelias Vakarų Europos valstybes, kuriose ir toliau gausėjo lietuvių bendruomenės. Išsiskiria Jungtinė Karalystė, kurioje oficialiais duomenimis šiuo metu gyvena apie 210 tūkst. lietuvių, Airijoje - 37 tūkst., Ispanijoje - 27 tūkst., Vokietijoje - 56 tūkst., Norvegijoje - 45 tūkst. Beveik 30 metų trunkanti masinė Lietuvos gyventojų migracija sukėlė gausybę demografinių, socialinių ir ekonominių problemų.

Mažėjant gimstamumui, jau stinga tam tikrų sričių specialistų bei kitos darbo jėgos, kurią mėginama kompensuoti skatinant imigraciją. Nepaisant emigracijos keliamų problemų, dėl šio reiškinio Lietuvoje mažėja nedarbas ir nusikalstamumas, kasmet iš užsienio pervedama maždaug 1 mlrd. eurų, tai sudaro maždaug 2 % Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Dėl sparčios emigracijos apie mūsų šalį ir kultūrą sužino vis daugiau žmonių.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė lietuvių paplitimo žemėlapis. Užsienio reikalų ministerijos ir Migracijos departamento duomenimis, apie 463 tūkst. lietuvių gyvena užsienyje. Daugelyje pasaulio šalių gyvenantys lietuviai yra susibūrę į bendruomenes. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenė jungia 47 pasaulio šalyse veikiančias lietuvių bendruomenes. Daug lietuvių stengiasi puoselėti lietuvių kalbą, išsaugoti savo tautiškumą.

tags: #socialines #emigracijos #problemos