Socialinės deprivacijos teorija

Visi dokumente pateikti žmonių atvejų pavyzdžiai yra išgalvoti, bet įkvėpti realybe. Kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, ar esame susidūrę su mažais, ar dideliais gyvenimo iššūkiais, kartais patiriame momentų, kai atrodo, kad mūsų pastangos keistis ar keisti situaciją tiesiog nepavyksta, eina šuniui ant uodegos. Jausmas, kad nuolat susiduriame su tais pačiais sunkumais, nesvarbu, kiek stengiamės ar kiek pasiryžimo įdedame.

Jeffrey Young ir Janet Klosko knyga „Ištrūk iš spąstų“ siūlo naują ir gilų požiūrį į šiuos pasikartojančius sunkumus, atskleidžiant, kad dažnai jų šaknys slypi giluminiuose, neigiamuose mąstymo modeliuose, vadinamuose schemomis. Kitaip dar galėtumėme vadinti lyg įsitikinimai, gilūs įsitikinimai apie save, pasaulį ar kitus asmenis. Šie įsitikinimai, schemos gali ne tik formuoti mūsų santykius su kitais, bet ir lemti mūsų profesinias ar asmeninius nesėkmes.

Ar dažnai užmezgi santykius su žmonėmis, kurie yra šalti ir abejingi tau? Ar tau atrodo, kad net patys artimiausi žmonės tavimi ne itin rūpinasi ir nevisiškai tave supranta? Ar atrodo, kad esi iš esmės ydingas ir niekam tikęs, kad niekas, kuris iš tiesų tave pažįsta, negali tavęs priimti ir mylėti? Ar kitų poreikiai tau svarbesni už tavo pačio, o tavo poreikiai taip ir lieka nepatenkinti, kol galiausiai nė nebežinai, kokie tie tikrieji tavo poreikiai yra? Ar baiminiesi, kad tau gali nutikti kas nors blogo, todėl net nesmarkus gerklės peršalimas skatina nerimauti, jog užklups baisesnė liga? Ar tau atrodo, kad, nepaisant viso viešo pripažinimo ir palankių kitų žmonių vertinimų, vis tiek jautiesi nelaimingas (-a), nepatenkintas (-a) tuo, ką pasiekei?

Būtent tokio pobūdžio mintys, įsitikinimai knygoje ir vadinami spąstais, o psichologinėse konsultacijose schemomis. Nors pagal schemų teoriją, tokių spąstų (schemų) yra daugiau, tačiau knygoje "Išrtūk iš spąstų" autoriai išskiria vienuolika galimų schemų, kurios autorių manymų yra dažniausiai pasitaikančios: apleistumo, nepasitikėjimo, emocinės deprivacijos, socialinės izoliacijos, priklausomybės, jautrumo žalai, defektyvumo, nesėkmės, paklusnumo, negailestingų standartų, privilegijuotumo. Šios visos schemos susijusios su tokiais nepatenkinais poreikiais kaip: Saugumo, Pastovios savivertės, Realistiškų ribų, Autonomijos, Identiteto, Saviraiškos, Žaidimų ir linksmybių.

Taigi, spąstai, (mūsų susitikimuose, mes tai įvardijame kaip schemos) - tai elgesio ir mąstymo modeliai, susiformuojantys dar vaikystėje ir lydintys visą gyvenimą. Šios schemos lemia kaip mes mąstome, jaučiamės, elgiamės ir net kaip kuriame santykius. Jos išprovokuoja stiprius jausmus, tokius kaip pyktis, liūdesys, nerimas. Kai kuriems iš mūsų gali atrodyti, kad teoriškai turime viską, ko norėtų kiekvienas žmogus, turime tobulą šeimą, darbą, karjerą, tačiau vis tiek neišeina mėgautis gyvenimu, tikėti laimėjimais ar savimi. Šie spąstai, anot autorių, susiformuoja dar vaikystėje dėl mūsų aplinkos įtakos.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Kažkas iš mūsų buvo apleisti, kažkas peikiami, pernelyg saugomi ar išnaudojami ar šiai stokojome ko nors. Ta stoka, kitaip tariant yra vadinama poreikių nepatenkinimas. Kitaip tariant, kiekvienas mūsų vaikystėje turėjome poreikius, kurių nepatenkinus formavosi tam tikros schemos mūsų galvoje. Tam tikri spąstai. Ir jie tapo mūsų dalimi. Net ir suaugę, palike senuosius namus, toliau kuriame tokias situacijas, kuriose vis kartojasi elgesys mūsų atžvilgiu, kai gal būt esame ignoruojami, menkinami, kontroliuojami ar negebame pasiekti to, ko labai trokštame.

Vienas pagrindinių psichoanalitinės psichoterapijos principų yra tas, kad mes linkę nuolat atkartoti skausmingas vaikystės patirtis. Sigmundas Freudas, psichoanalizės pradininkas, šį fenomeną apibūdino kaip „kartojimo kompulsija“. Pavyzdžiui, žmogus, patyręs alkoholizmo poveikį vaikystėje, suaugęs gali susituokti su žmogumi, kuris taip pat turi alkoholio vartojimo problemų. Vaikas, patyręs smurtą, suaugęs gali susieti savo gyvenimą su smurtaujančiu partneriu arba pats pradėti smurtauti. Seksualiai išnaudotas asmuo gali tapti prostitucija užsiimančiu asmeniu, o perdėtai kontroliuojamas vaikas dažnai linkęs leisti save valdyti ir kontroliuoti suaugusiesiems.

Tokios tendencijos iš tiesų liūdina, kodėl taip atsitinka? Kodėl mes taip elgiamės? Kodėl vis kuriame situacijas, sukeliančias tokį skausmą ir mes nepaliaujame kentėti? Kodėl nesusikuriame geresnio gyvenimo ir neišvengiame tokio pat modelio, kuriame gyvenome vaikystėje? Beveik kiekvienas iš mūsų kartojame neigiamus, mus žlugdančius vaikystės elgesio modelius. Išmoktus anuomet. Suaugus mes sukuriame aplinkybes, kurios yra stulbinamai panašios į destruktyvias vaikystės situacijas.

Schemų psichoterapija, kuri knygoje vadinama spąstų psichoterapija yra kognityvinės psichoterapijos, kurios pradininkas dr. Aaronas Beckas, atšaka. Pagrindinė kognityvinės psichoterapijos prielaida yra ta, kad tai, ką galvojame apie savo gyvenimo įvykius (mūsų suvokimas, supratimas, įsitikinimai), lemia kaip dėl to jaučiamės (emocijas, jausmus). Manoma, kad žmonės turintys emocinių sunkumų yra linkę iškraipyti tikrovę. Mūsų sesijose kartais mes tai vadiname istorijų kūrimu. Kognityvinės psichoterapijos atstovai mano, kad galima išmokyti klientus interpretuoti situacijas taip padedant jiems pasijausti geriau. Kognityvinė terapija siūlo logiškai tyrinėti savo mintis.

Užduodant sau tokius klausimus kaip: Ar kai esu nusiminęs esu linkęs sutirštinti spalvas? Ar esu linkęs priimti situacija labai asmeniškai ir paversti tai katastrofa? Ar mano mintys išties pagrįstos ir logiškos? Ar įmanoma į situaciją pažvelgti kitaip? Taip pat galima išbandyti savo neigiamas mintis atliekant nedidelius eksperimentus. Pavyzdžiui, susirgti bijančiam asmeniui ir bijančiam žiemą išeiti į lauką, galima pasiūlyti išeitis žiemą ir pasivaikščioti, taip įsitikinti, kad nieko blogo nenutiks.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Taigi kognityvinė terapija, tai labiausiai ištirta metodika, ir labiausiai pasaulyje, šiuo metu pripažinta metodika ypač dirbant su klientais, kurie patiria nerimą, depresiją. Šis metodas tai lyg mokymasis valdyti savo mintis ir emocijas. Paprastai tai derinama ir su elgesio terapijos elementais, kurie leidžia įgyti ir praktinių įgūdžių, kurių klientai neišmoko iki to. Tai gali būti atsipalaidavimo įgūdžiai, atkaklumo, ryžtingumo, gebėjimo valdyti nerimą, planuoti laiką, spręsti problemas ir pan.

Aaron Beck

Tačiau vis tik, knygos autoriai ir schemų terapijos autoriai, pastebėjo, kad nors kognityvinės elgesio terapija yra itin veiksminga, ir jos darbo metodai yra neįkainojami, tačiau jų nepakanka norint pakeisti itin įsitvirtinusius elgesio ir mąstymo modelius. Tuo pagrindu ir buvo sukurta schemų teorija, kuri apima kognityvines ir elgesio terapijos aspektus. Taip pat psichoanalizės ir patyriminės psichoterapijos elementus.

Knygoje "Ištrūk iš spąstų" galime išsiaiškinti kokie spąstai valdo ar varžo mūsų gyvenimus. Yra pateiktas trumpas, dvidešimt dviejų teiginių klausimynas, kuriuos atsakęs asmuo gali nustatyti galimas savo schemas. Teiginius autoriai siūlo vertinti šešių balų skale, iš vaiko ir suaugusiojo perspektyvos. Kai:

• Man visiškai netinka.
• Beveik netinka.
• Veikiau tinka nei netinka.
• Šiek tiek man tinka.
• Iš esmės man tinka.
• Taikliai apibūdina mano situaciją.

Taigi, knygoje autoriai pateikę klausimyną leidžia mums labiau suprasti apie galimas mūsų schemas spąstus, kurie aktyviai veikia mūsų gyvenimus. Šios schemos, knygoje vadinamomis spąstais veikia itin subtiliai ir mums nepastebimai. Mes atliekame veiksmus, galvojame automatiškai, net nesusimąstydami iš kur ir kodėl tai kilo. Kiekvienas iš mūsų susikuriame savo strategijas kaip su tuo susidorojame.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Tas paaiškina tai, ko nepaaiškina kitos teorijos, kodėl mes kartais veikiame visiškai priešingai nei atrodytų tūrėtumėme elgtis remiantis psichoanalize? Pavyzdžiui, du vaikai augę vienoje, smurtaujančioje šeimoje, suaugę į smurtą reaguoja skirtingai. Vienas tampa pasyvus ir įbauginta auka ir toks gali likti visą gyvenimą, tuo tarpu kitas atviras maištautojas, priešinasi, anksti išeina iš namų, paauglystę leidžia gatvėje.

Be abejonės, iš dalies tai puikiai paaiškina mūsų įgimtas temperamentas, vieni esame labiau bailesni už kitus, labiau aktyvesni, mėgstantys bendrauti ar atvirkščiai drovūs. Temperamentas mums padeda veikti skirtingai. Įgimtas temperamentas padeda mums pasirinkti įveikos strategiją, kai savo schemoms mes arba pasiduodame, arba vengiame, arba hyperkompensuojame, kitaip tariant kontratakuojame.

Pavyzdžiui, nepasitikėjimo schemai pasiduodantys žmonės rinksis asmenis, kuriais iš tiesų negalima pasitikėti. Tuo tarpu, tą pačia schema besivadovaujantis gyvenime asmuo, tačiau pasirinkęs (nesąmoningai arba sąmoningai) vengimo įveiką vengia apskritai bet kokios partnerystės, kurioje, gali jaustis pažeidžiamas. Jis niekuom nepasitiki ir neina apskritai į jokį kontaktą. Turbūt jau nutuokiate kaip atrodys kontrataka? Taip, toks asmuo pradeda pats apgaudinėti, išnaudoti. Vadovaujasi principu, išduok pirmas, kad neišduotų tavęs.

Prisimenant, kad kognityvinės schemos tai ilgalaikiai elgesio ir mąstymo bei jausmų modeliai. Jie labai giliai įsišakniję mumyse. Taip pat kaip ir priklausomybes ar kitokius blogus įpročius, schemas yra sunku pakeisti. Aš kaip psichologė, iš savęs pridurčiau, kad tai lyg naujų takų mūsų galvose kūrimas, jų aktyvinimas ir įtvirtinimas, reikalaujantis įtin didelių pastangų, nusiteikimo, patiriamo skausmo. Juk mūsų schemos susiformavo per eilę metų, todėl sukurti naujas adaptyvias schemas gali užtrukti ilgiau, nei tikimės. Šis procesas taip pat yra ir skausmingas, kuomet susiduriame akis į akį su savo išgyvenimais ir schemomis, pažinti save, savo schemas. Analizuoti ir suprasti jas. Pokyčiams reikia drausmės, nuoseklaus savęs stebėjimo ir reikalauja elgesio keitimo, kiekvieną mielą dieną. Pokyčiai tai ne vienkartinis bandymas, kuris pavyksta arba ne ir pirmo karto, tai nuolatinis, ilgalaikis, pastangų reikalaujantis procesas.

Taigi, autoriai rekomenduoja tokius gijimo žingsnius:

• Identifikuoti ir įsivardinti savo schemas (spąstus).
• Suprasti savo schemų ištakas vaikystėje.
• Pajusti savyje vidinį sužeistą vaiką.
• Surinkti įkalčius, bylojančius apie schemų nenaudą.
• Racionaliai įrodyti, kad jie nepagrįsti.
• Parašyti laiškus tėvams, broliams, seserims ar draugams, kurie padėjo susiformuoti mūsų schemoms.
• Kruopščiai ištyrinėti savo schemų aspektus.
• Sugriauti nusistovėjusius įpročius.
• Nenuleisti rankų.
• Atleisti savo tėvams.

Autoriai išskiria ir galimas kliūtis:

• Kliūtis # 1: Kontratakuoji, užuot pripažinęs ir prisiėmęs atsakomybę už schemas.
• Kliūtis # 2: Stengiesi pabėgti ir nepakliūti į spąstus.
• Kliūtis # 3: Tau nepavyko savęs įtikinti, kad schemos (spąstai) - tai apgaulė, vis dar neabejojate, jog tai tiesa.
• Kliūtis # 4: Pradėjai nuo tų spąstų, ar užduoties, kuri tau per sudėtinga.
• Kliūtis # 5: Protu suvoki, kad schemos yra klaidingos, bet emociškai tau vis dar atrodo, kad jos pagrįstos.
• Kliūtis # 6: Siekiant pokyčių tau pritrūko nuoseklumo ir drausmės.
• Kliūtis # 7: Tavo planui trūksta svarbios dalies.
• Kliūtis # 8: Tavo problema pernelyg įsitvirtinusi ar įsišaknijusi, kad įveiktum ją savarankiškai.

Trumpai apie schemas. Kas tai yra ir kaip tai atrodo?

Schemos susijusios su neužtikrintu saugumu vaikystėje:

• Apleistumas
  Apleistumo schema (spąstai) - tai giliai įsišaknijusi baimė, kad artimiausi žmonės tave paliks, ir tu liksi emociškai atsiskyręs nuo kitų visam laikui.
• Nepasitikėjimas ir išnaudojimas
  Nepasitikėjimo ir išnaudojimo schemos - tai yra įsitikinimas, kad žmonės anksčiau ar vėliau tave įskaudins ar išnaudos, apgaudinės, meluos, manipuliuos, pažemins, sukels fizinį skausmą ar kaip nors kitaip pasinaudos tavo gerumu.

Schemos susijusios su autonomija, savarankiškumu:

• Priklausomybė
  Jei esi įkliuvęs į priklausomybės spąstus, jautiesi negebantis savarankiškai tvarkytis su kasdienėmis užduotimis be aplinkinių pagalbos.

Schemos - tai labai stabilūs, ilgalaikiai, tvirtai įsišakniję elgesio modeliai ir įsitikinimai apie save bei pasaulį, kuriuos sunku keisti. Schemos susiformuoja vaikystėje, kai nepatenkinami tam tikri vaiko poreikiai, ir toliau vystosi suaugus. Daugiau ar mažiau visi žmonės vadovaujasi tam tikromis schemomis ir ne visais atvejais jos yra kenksmingos: kol jas „subalansuoja“ teigiami įsitikinimai apie save, kitus ir pasaulį, ar kol schemos nėra labai rigidiškos (t.y., visiškai nekintančios priklausomai nuo aplinkybių), tol jos žmogui nekelia daug problemų.

Problemos kyla tuomet, kai schemos būna taip giliai įsirėžusios žmogaus viduje, kad individas vadovaujasi jomis nedvejodamas ir nesvarstydamas nepriklausomai nuo to, ar schemos adaptyvios ir tinkamos aplinkybėms, ar ne.

1. Emocinė deprivacija (angl., Emotional Deprivation). Ši schema reiškia įsitikinimą, kad esminiai emociniai poreikiai - prisirišimo, artumo, meilės, empatijos ir saugumo - niekada nebus kitų patenkinti. Ši schema formuojasi, kai žmogaus tėvai yra šalti ar atsiriboję ir nepatenkina šių vaiko poreikių.
2. Apleistumas/nestabilumas (angl., Abandonment/Instability). Ši schema reiškia tikėjimą, kad bus prarasti visi, su kuo tiks bus užmegztas ryšys. Asmuo tiki, kad vienu ar kitu būdu artimi santykiai anksčiau ar vėliau baigsis. Žmogus su stipriai aktyvuota apleistumo schema gali būti labai priekabus, įkyrus, pernelyg prisirišantis, perdėtai jautriai reaguoti net ir į normalius išsiskyrimus (pvz., vyrui išvykstant į komandiruotę) - ironiška, bet tai neretai kitus atbaido ir dėl to asmens apleistumo schema pastiprinama.
3. Nepasitikėjimas/išnaudojimas (angl., Mistrust/Abuse). Ši schema apima įsitikinimą, kad kiti specialiai išnaudos ar nuskriaus. Šią schemą turintys žmonės tiki, kad kiti juos užgaus, apgaus ar sumenkins. Vaikystėje tokie žmonės neretai būna išnaudoti, skriausti ar su jais elgtasi neteisingai. Tokie žmonės dažnai yra pirmi pasirengę pulti bei būna kerštingi.
4. Socialinė izoliacija/atsiskyrimas (angl., Social Isolation/Alienation). Žmonės, turintys šią schemą, tiki, kad jie yra izoliuoti nuo pasaulio, skiriasi nuo kitų žmonių ir nėra jokios bendruomenės dalis. Su šiuo įsitikinimu dažniausiai užauga žmonės, vaikystėje matę ar jautę, kad jų šeima kažkuo kitokia nei kitos šeimos.
5. Defektyvumas/gėda (angl., Defectiveness/Shame). Ši schema apibūdina žmogaus tikėjimą, kad jis yra iš vidaus, iš pačių gelmių ydingas ir jei kiti priartės - pastebės tai ir pasitrauks iš santykių. Defektyvumo ir nepilnavertiškumo jausmus dažnai lydi didžiulė gėda, žmogus kaltina save, jaučiasi nevertas meilės ir netiki, kad kas jį galėtų vertinti.
6. Nesėkmė (angl., Failure). Nesėkmės schema reiškia įsitikinimą, kad esi nepajėgus kažką daryti tiek pat gerai, kaip bendraamžiai - ar tai būtų mokslai, karjera, sportas ar kita veikla. Žmonės su stipriai išreikšta nesėkmės schema jaučiasi netalentingi, kvaili, neprotingi ir nuolat tikisi nesėkmių. Jie mano, kad ko besiims - nepavyks, dėl to jie mažai stengiasi.
7. Priklausomybė/nekompetentingumas (angl., Dependence/Incompetence). Ši schema apima įsitikinimą apie savo nepajėgumą ir nekompetenciją atlikti paprastus kasdienius dalykus savo jėgomis - tokie žmonės neretai perdėtai pasitiki kitais ir nuolat prašo pagalbos, kai reikia priimti sprendimus, atlikti naujas veiklas ir pan.
8. Pažeidžiamumas skriaudoms ir ligoms (angl., Vulnerability to Harm and Illness). Žmonės su stipriai išreikšta pažeidžiamumo schema nuolat tikisi katastrofų - finansinių, gamtinių, medicininių ir pan., žmogus bijo susirgti, išprotėti, skristi lėktuvu, patirti žemės drebėjimą ir t.t. Šių žmonių gyvenimas perpildytas nerealistiškų, perdėtų baimių, kurios verčia imtis perdėtų atsargumo priemonių, kad tik būtų apsisaugota nuo potencialių pavojų.
9. Susipainiojimas/neišsivysčiusi savastis (angl., Enmeshment/Undeveloped Self). Ši schema apibūdina perdėtą emocinį susiliejimą su kitais - dažniausiai tėvais ar romantiniu partneriu. Neretai jaučiamas savo individualaus tapatumo trūkumas, jaučiama vidinė tuštuma, tikslingumo stoka.
10. Paklusnumas (angl., Subjugation). Ši schema reiškia įsitikinimą, kad privaloma pasiduoti kitų kontrolei, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių. Dažnai asmenys, turintys išreikštą paklusnumo schemą, baiminasi, kad jei jie nepasiduos ir nenusileis kitiems, kiti supyks ir juos atstums. Neretai šie žmonės pamiršta savo pačių poreikius ir neatsižvelgia į savo jausmus. Ši schema formuojasi, kai tėvai yra pernelyg kontroliuojantys.
11. Pasiaukojimas (angl., Self-Sacrifice). Pasiaukojimo schema apibūdina perdėtą savo paties poreikių aukojimą dėl kitų gerovės - kai rūpinamasi savo poreikiais, jaučiama didžiulė kaltė, taigi kad būtų išvengta kaltės jausmo aukojamasi kitų labui. Aukojimasis tampa būdu pasikelti savivertę, be to, atsiranda prasmės jausmas, tačiau tuo pačiu paminami savo paties norai ir poreikiai.
12. Emocinis slopinimas (angl., Emotional Inhibition). Emocinio slopinimo schema reiškia įsitikinimą, kad privaloma nuslopinti spontaniškas emocijas, ypač pyktį, nes bet koks jausmų išreiškimas pakenks, baigsis sumažėjusia saviverte, gėda, kerštu ar atstūmimu. Žmonėms su stipriai aktyvuota emocinio slopinimo schema trūksta spontaniškumo, juos kiti neretai vertina kaip „susivaržiusius“.
13. Nepalaužiami standartai/hiperkritiškumas (angl., Unrelenting Standards/Hypercriticalness). Šią schemą apibūdina įsitikinimas, kad ką bedarytum, tai vis tiek padarysi nepakankamai gerai, dėl to reikia stengtis labiau. Šį įsitikinimą stiprina troškimas atitikinti neįmanomai aukštus vidinius standartus - kitaip tariant, asmuo nuolat kažko siekia, tobulina, gerina įvairiose gyvenimo srityse dėl to, kad išvengtų vidinės savikritikos. Ypatingai pabrėžiama statuso, pinigų, pasiekimų, grožio ar pripažinimo svarba, deja, laimės, malonumo, santykių ir džiaugimosi sėkmėmis kaina. Maža to, šių standartų atitikimo reikalaujama ir iš kitų žmonių - tokie žmonės yra ne tik savikritiški, bet ir kritiški.
14. Nusipelnymas/grandioziškumas (angl., Entitlement/Grandiosity). Ši schema apima įsitikinimą, kad galima sakyti ar daryti ką nori ir turėti ką nori kada tik užsigeidi - nepriklausomai nuo to, ar tai kam nors gali sukelti nepatogumų ar pakenkti. Asmenys su aktyvuota nusipelnymo/grandioziškumo schema tiki savo išskirtinumu ir ypatingomis teisėmis, nesirūpina, ko gali norėti kiti žmonės, taip pat negalvoja apie savo elgesio pasekmes kitiems. Neretai ši schema formuojasi, kai vaikas yra lepinamas, kai vaikui netaikomos taisyklės ir ribos.
15. Nepakankama savikontrolė/savidisciplina (angl., Insufficient Self-Control/Self-Discipline). Ši schema reiškiasi nesugebėjimu toleruoti frustraciją siekiant savo tikslų, taip pat negebėjimu suvaldyti savo jausmus bei impulsus. Kai savikontrolės stoka yra kraštutinė, žmogus imasi nusikalstamų veiklų ar gali išsivystyti priklausomybės.
16. Pritarimo/pripažinimo ieškojimas (angl., Approval-Seeking/Recognition-Seeking). Asmuo pasižymintis šia schema per daug reikšmės suteikia kitų pritarimui ar pripažinimui savo paties poreikių ir savasties jausmo sąskaita, pernelyg daug dėmesio skiriama statusui bei įvaizdžiui kaip priemonėms gauti kitų pritarimą ar pripažinimą, be to, neretai paniškai bijoma patirti kitų atstūmimą ir perdėtai stengiamasi „pritapti“.
17. Negatyvumas/pesimizmas (angl., Negativity/Pessimism). Ši schema apibūdina perdėtą fokusavimąsi į negatyvius gyvenimo aspektus ignoruojant tai, kas teigiama. Žmonės, kurie turi aktyvuotą negatyvumo schemą, nepajėgia džiaugtis tuo, kas jų gyvenime gerai, nes nuolat mąsto apie negatyvias gyvenimo detales ar galimas ateities problemas, jie rūpinasi galimomis nesėkmėmis, kad ir kaip gerai besiklostytų jų gyvenimas.
18. Baudimas (angl., Punitiveness). Šiuo atveju asmuo yra įsitikinęs, kad visi privalo būti smarkiai nubausti už savo klaidas. Žmonės su vyraujančia baudimo schema yra kritiški ir neatlaidūs ir sau, ir kitiems. Jie dažnai pyksta dėl savo ar kitų netobulumo ir nepajėgia atleisti klaidų, nes nesugeba suprasti „klaidas“ galėjusių nulemti aplinkybių, be to, tokiems asmenims neretai stinga empatijos.

Vienu metu gali skirtingu intensyvumu veikti ne viena, o kelios schemos. Be to, schemų raiška tarp skirtingų žmonių gali labai varijuoti. Pavyzdžiui, įsivaizduokite vaiką su mokymosi sunkumais, kuriam antroje klasėje diagnozuojamas skaitymo sutrikimas ir paskiriama pritaikyta mokymosi programa. Vaikas mokosi pagal ją iki penktos klasės ir nuolat susiduria su nesėkmėmis: užduotis padaro paskutinis (jei iš viso sugeba jas įveikti), mokytoja jį atvirai vadina „žiopliu“, giminės užjaučiančiai šnabždasi apie jo „palengvintą programą atsilikusiems vaikams“, o tėvai nuolat lygina su geriau besimokančia vyresne „labiau vykusia“ seserimi. Paaugliui pamažu išsivysto nesėkmės schema.

Ši schema gali pasireikšti keliais elgesio ir mąstymo modeliais: pirmiausia, vaikas gali visai nustoti stengtis, nes „vis tiek nuolat susimauna“, nuspręsti, kad „mokykla - ne jam“ ir galiausiai apskritai mesti mokyklą. Tuo tarpu su tokia situacija susidūręs kitas vaikas galbūt dėtų kiek įmanoma pastangų, kad prisivytų ir aplenktų bendraamžius, suaugęs kiek įmanoma dirbtų, persidirbtų ir stengtųsi „susiurbti“ visas įmanomas savo srities žinias, kad tik niekas nesuprastų, koks menkas ir nesėkmingas jis jaučiasi viduje. Toks žmogus gyventų su įsitikinimu „jei aš viską žinosiu, niekas nepastebės, kad aš nevykęs žioplys“.

Svarbu pastebėti, kad kurį laiką schemos gali būti adaptyvios ir naudingos. Pavyzdžiui, jei vaikas auga labai nestabilioje ir nesaugioje aplinkoje, kur geriama ir smurtaujama, ir prisirišti prie kitų pavojinga, įsitikinimas, kad niekuo negalima pasitikėti, nes kiti gali nuskriausti, yra adaptyvus - nes vaiką tikrai skriaudžia ir suaugusieji tikrai pavojingi. Problema yra ta, kad kartais schemos įsišaknija ir išlieka net kai aplinka keičiasi. Tuomet atsitinka taip, kad žmogus, kuris iš kitų tikisi tik skriaudos, atitinkamai ir elgiasi - vengia arba kaip tik elgiasi priešiškai, ir dėl to sulaukia neigiamų reakcijų ir įsitikinimas, kad niekuo negalima pasitikėti, tik stiprėja.

tags: #socialines #deprivacijos #teorija