Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „kas yra viduje ir kas išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų (Kuitniauskas M., 2005).
Socialinė atskirtis - tai visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis (Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).
Pasak A. Poviliūno (2001), socialinė atskirtis pačiais plačiausiais bruožais suprantama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. Kitaip tariant, socialinė atskirtis nurodo tas socialines grupes, kurios yra menkiau integruotos į visuomenę ir kurios turi mažiau arba visai neturi galimybių dalyvauti socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame šalies gyvenime.
I. Zaleckienė (1998), socialinę atskirtį apibūdina kaip visuomenėje egzistuojantį pilietinių teisių apribojimą, tam tikroms žmonių grupėms, nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių.
G. Kvieskienė (2000), pateikia socialinės atskirties sampratą. Ji socialinę atskirtį įvardina kaip nesavanorišką nutolimą nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Pasak I. Zaleckienės (1998), skaudžiausiai socialinė atskirtis pažeidžia vaikus. Kadangi jie negali kontroliuoti arba daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. To pasekoje daugėja beglobių vaikų ir našlaičių; vaikai labai dažnai tampa skurdo aukomis, kadangi šeimos, turinčios nepilnamečių vaikų, dažniausiai priklauso rizikos grupėms; vaikai nebelanko bendrojo lavinimo mokyklų; nepilnamečiai padaro vis daugiau sunkių nusikaltimų. Nors ir dedama daug pastangų apginti vaikų teises, socialiai pažeistų vaikų problema opi. Ją sprendžia įvairios institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. Socialinės atskirties mastas priklauso nuo pilietinės, ekonominės, socialinės ir tarpasmeninės integracijos. Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai - ekonominiai faktoriai, o politiniai - teisiniai nebėra tokie reikšmingi. Pasak A. Poviliūno (2001), socialinės atskirties vaikų problemas galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį, saugumą.
Socialinės atskirties žemėlapis Europoje
Socialiai pažeisti vaikai
Kaip jau minėta socialinė atskirtis apima ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie yra iš nepilnų šeimų, priklauso rizikos grupei, auga be tėvų ar artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir pan. Statistikos Departamento duomenimis, nuo 1990 m. iki 2003 m. pradžios vaikų skaičius sumažėjo 20 procentų. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 802 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t.y. 23 procentai visų gyventojų. Tai leidžia daryti prielaidą, jog vaikų gerovė yra itin aktuali nūdienos Lietuvoje.
Remdamasi įvairių autorių mintimis išskirsiu keleta svarbių problemų lemiančių vaikų socialines problemas ir socialinę atskirtį:
- Tradicinės šeimos krizė. Statikos departamento 2003 m. duomenis, rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Gana dažnos skyrybos 2002 m. įregistruota 10600 ištuokų skaičius, daugėja porų gyvenančių nesantuokoje, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų (2002 m. užregistruota 8386 vaikai). Lietuvoje nuolat didėja socialinės rizikos šeimų skaičius. Tačiau lyginant su 2003 m. sausio 1d. duomenimis 2002 m. bėgyje socialinės rizikos šeimų skaičius sumažėjo 158 šeimomis bei 2853 jose augančiais vaikais. Tai galėtų sąlygoti tai, kad kai kuriose savivaldybėse pradėtas vykdyti intensyvesnis socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis, vykdomos prevencinės programos.
- Mokyklos nelankymas. Didžiausia švietimo problema epizodiškai ar visai nelankantys mokyklos vaikai. Statistikos duomenimis 2002 - 2003 mokslo metais buvo 24445 nesimokantys vaikai iki 16 metų amžiaus. Mokytojai pastebi, kad dalis vaikų lanko vidutiniškai 20 - 30% pamokų. Nelankantis mokyklos vaikai yra nuolatinis rezervas socialinės atskirties grupėms papildyti. Didelis pamokų ar visiškas mokyklos nelankymas priskiriamas vaikams iš probleminių šeimų (nepilnų, rizikos grupės šeimų ir pan.). Pasak I. Tamutienės (2001), mokymosi aprėptis - vienas svarbiausių švietimo sistemos funkcionavimo rodiklių, nusakančių gyventojų įtraukimą į mokymąsi - tai besimokančiųjų moksleivių valstybinėse ir privačiose institucijose santykis su 7 - 24 metų amžiaus grupės gyventojais. Lietuvoje vaikų su negalia iki 16 m. yra apie 13,8 tūkst., vyresnių nei 16m., pripažintų neįgaliais nuo vaikystės - apie 15,6 tūkst. Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka neįgalūs vaikai aprūpinami specialiomis ugdymo, mokymo priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta. Vaikai ugdomi, mokomi, atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose gyvenamoje vietoje, namuose arba specialiosiose įstaigose. Metodinių priemonių, kompensacinės technikos ir socialinės integracijos nepakankamumas skatina bendrojo lavinimo mokyklų nelankymą.
- Skurdas. Tėvams gaunantiems minimalias pajamas vis sunkiau išlaikyti vaikus, todėl daugėja vaikų, netenkančių tėvų globos, o tarp labiausiai skurstančių atsiduria šeimos su vaikais. Kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa (rūpyba). Dažniausia priežastis dėl ko vaikai liko be tėvų globos yra ta, kad tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų nesirūpino, nesidomėjo vaiku, neprižiūrėjo, netinkamai auklėjo. Galima drąsiai teigti, kad daugiavaikės šeimos patiria didžiausią skurdą. Jos turi didžiausią tikimybę patekti į skurstančiųjų gretas.
- Nepilnamečių nusikalstamumas. Nelankantys mokyklos, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir narkotinių medžiagų vartojimą. Duomenys rodo, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo nepilnamečiai asmenys. Nepilnamečių įsitraukimą į nusikalstamą veiklą skatina užimtumo bei tėvų dėmesio stoka. Žinoma, kad vaikai žaidžia gatvėse, tačiau egzistuoja ir kita realybės pusė - vaikai gyvena gatvėse: čia jie patiria smurtą, įsitraukia į deviantines grupes, pradeda vartoti narkotikus, alkoholį. Vaikai, kurie nepajėgia išspręsti kylančių problemų gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus.
Vaikų apsaugos politika
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Marginalizacija ir socialinė izoliacija
Kaip teigė Ladislavas Rabusicas, „Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas.“ Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas (Kuitniauskas M., 2005). Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Pasak marginaliosios asmenybės sampratos klasiko Stoneguisto, socialinis nepritapimas tampa būdingu šiuolaikinio žmogaus bruožu (Kasatkina N. Leončikas T. 2003).
Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės - tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu. Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas(Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002).
Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito (Vosyliūtė A., Kasparavičienė V., Maniukaitė G., Kocai E., 2004). Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių - socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo( Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002).
Apibendrinimas: Taigi - socialinis struktūrinis marginalumas paprastai siejamas su socialine, ekonomine nelygybe bei diskriminacija ir pastaruoju metu paprastai vadinamas“ atskirtimi.“
Socialinės atskirties grupės
Gatvės vaikai, valkatos, benamiai, neįgalieji, buvę kaliniai, prostitutės, narkomanai, chroniški alkoholikai, čigonai ir kiti, visi, kurių buvimas socialinėje atskirtyje tampa skurdo šaltinis ir dažnai padarinys, jeigu nėra bandoma jų integruoti ar reintegruoti į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Visi socialiniai atskirčiai priklausantys asmenys nėra aktyviai įtraukiami į užimtumo ir prevencijos programas ir jų skaičius didėja. Stokojama konstruktyvaus dialogo su šių ir kitų skurstančių žmonių interesus atstovaujančioms labdaros, paramos ar kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis; sprendimai dažnai priimami kabinetuose ir retai kada padeda išnaudoti potencialias tokių organizacijų galimybes. (Skurdo būklės Lietuvoje 2001 m. pranešimas 2001).
Apibendrinimas: Kaip ir daugelio kitų sričių, taip ir socialinės atskirties grupių problemos taip ir lieka dažniausiai neišspręstos. O pagrindinė priežastis - didelis lėšų stygius, kurias skiria mūsų vyriausybė, tačiau kartais ir didelis žmonių abejingumas kito žmogaus socialinėms problemoms.
Rizikos grupės vaikai
Rizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, bei vaikai, kurie padarė smulkių prasižengimų ar nusikaltimų. Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Pagrindinė vertybė jų gyvenime yra pinigai, todėl visos jų pastangos yra gauti pinigų. Jie vienas kitą vertiną tik pagal tai, kiek kuris gali įsigyti pinigų. Tai stumia vaikus į nusikalstamą veiklą. Kai kurie vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis. Dažniausiai į gatves...
tags: #socialines #atskirties #samprata