Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja.
Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos. Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius.
Europos Sąjungoje XX a. dešimtame dešimtmetyje įsibėgėjusios kovos su skurdu kontekstine sąvoka „socialinė atskirtis“ tapo beveik kultine. Europos Sąjungos lygmeniu socialinės atskirties mažinimui ir socialinės sanglaudos stiprinimui skiriama labai daug dėmesio. Tai liudija ir specializuotų institucijų steigimas ir publikacijų šia tema gausėjimas. Šioje srityje pažengusios ES šalys turi atitinkamas nacionalines ne tik administravimo, bet ir mokslinių tyrimų institucijas socialinės atskirties ir sanglaudos klausimams spręsti.
Lietuva, siekusi narystės ES, dabar jau tapusi ES nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Tad ir Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones. Ne be pagrindo girdimos kritikų pastabos, kad socialinė atskirtis - tik dar viena gražbyliavimo forma, neturinti sąsajų su realiu gyvenimu. Kas penktas Lietuvos gyventojas yra socialiai pažeidžiamas dėl menkų pajamų ar per menko išsilavinimo ir gali būti pavadintas „nematomu“, rodo Baltijos šalių mastu atliktas tyrimas. Lietuvoje beveik 410 tūkst. (20 proc.) 18-74 m. gyventojų galima priskirti šiai kategorijai. Tiesa, Lietuvoje situacija palyginus su Latvija dar nėra tokia drastiška. Šioje šalyje nematomais galima laikyti apie 28 proc. (369 tūkst.) gyventojų. Estijoje tokių pažeidžiamų žmonių gyvena mažiausiai - 178 tūkst.
Pagrindinės socialinės atskirties priežastys ir jos apraiškos
Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra. Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Pastebėta, kad tyrime dalyvavusias grupes atskirtis paliečia tada, kai skirtingi veiksniai (nedarbas, mažas atlyginimas, menkos galimybės naudotis sveikatos sistema, išsilavinimo trūkumas, būsto neturėjimas, nesaugi gyvenimo aplinka) yra kliuvinys pasiekti bent pakenčiamą gyvenimo kokybę. Kai kurios nūdienos visuomenės problemos - benamiystė, įkalinimas, priklausomybė nuo alkoholio - turi išskirtinai vyrišką „veidą“.
Benamystė ir jos kontekstai
Šiuo straipsniu siekiama atskleisti benamių gyvenimo sąlygas ir nustatyti priežastis, gilinančias benamių socialinę atskirtį, nagrinėjama socialinės atskirties samprata, skurdo ir socialinės atskirties sąsajos, nesavano-riškumo aspektas socialinėje atskirtyje, ją skatinantys veiksniai bei jos dimensijos. Gvildenama benamystės samprata, nagrinėjamos benamystės priežastys, skiriama moterų benamystės specifika. Benamystė traktuojama kaip tam tikras tęstinis procesas. Straipsnyje nagrinėjami 2003 m. balandžio - birželio mėnesiais atlikto Lietuvos gyventojų neturinčių gyvenamojo busto sociologinio tyrimo rezultatai.
Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, ilgalaikį nedarbą ar socialinę paramą neretai lydi neigiamos visuomenės nuostatos, kurios dar labiau mažina žmogaus motyvaciją integruotis. Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja. Žmonės vis dažniau jaučiasi izoliuoti, o tai gali privesti ne tik prie ekonominio, bet ir prie emocinio bei psichologinio atotrūkio.
Švietimas ir socialinės apsaugos sistemos vaidmuo
Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių. Prieiga prie kokybiško išsilavinimo leidžia asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir turėti didesnes pajamas. Be to, vis dar per mažai dėmesio skiriama suaugusiųjų švietimui ir nuolatiniam kompetencijų tobulinimui. Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, tačiau jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų. Pagalbos gavimo mechanizmai kartais yra pernelyg biurokratiniai, o socialinės paramos gavėjai susiduria su stigmatizacija.
Regioninė politika taip pat turi įtakos socialinei atskirčiai. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros. Socialinė integracija - tai procesas, kai įvairios žmonių grupės siejamos į bendrą tinklą, sudarant sąlygas joms veikti kartu, apimantis ne tik ekonominę ar profesinę, bet ir švietimo, kultūros bei bendruomeninio gyvenimo aspektus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Politikos aplinka ir ES vaidmuo
Europos Sąjunga remia ir papildo šalių politiką socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos srityse. Tai apima iniciatyvas, tokias kaip Europos vaiko garantijų sistema, minimalių pajamų programos, kovos su benamyste platforma, galimybių pagrindinių paslaugų ataskaitos, ilgalaikės priežiūros gairės ir kt. Politikos stebėsena ir koordinavimas vyksta per Europos semestrą, Socialinės apsaugos komitetą ir AKM principus (atvirasis koordinavimo metodas).
Europos socialinių teisių ramstis apima 20 principų, užtikrinančių deramų, sklandžiai veikiančių darbo rinkų ir socialinės apsaugos sistemų kūrimą. 2030 m. tikslai skirti skurdo mažinimui, įtraukimui į darbo rinką, suaugusiųjų švietimui ir regioninei plėtrai. Taip pat svarbus tikslas mažinti nematomų žmonių skaičių ir didinti socialinį dialogą bei regioninę lygybę.
Verslas, socialinė įtrauktis ir naujoji viešoji vadyba
Siekiant efektyviai įsitraukti į socialinį administravimą, rekomenduojama skatinti decentralizaciją savivaldybėse ir taikyti naująją viešąją vadybą, kurios tikslas - kokybės standartų įgyvendinimas ir paslaugų teikimo efektyvumo didinimas. Viešojo sektoriaus paslaugų teikimą galima organizuoti tiek centriniame, tiek savivaldos lygiu, naudodamasis benchmarkingu ir įtraukdama vartotoją į paslaugų kūrimą.
Tyrimai rodo, kad socialinės paslaugos dažnai susiduria su bendrojo bendravimo trūkumais tarp PSP (prieminės sveikatos priežiūros) komandos ir socialinio sektoriaus. Dažniausia problema - ryšio tarp PSP ir socialinio sektoriaus nebuvimas. Todėl svarbu stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir įtraukti socialinę įtrauktį tyrimų dalyvius į jų sprendimų kūrimą.
Socialinė įtrauktis ir bendruomeninis dalyvavimas
Socialinė integracija yra procesas, kuriame dalyvauja visi visuomenės nariai, siekiant įtraukti juos į bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Vienas iš svarbiausių tikslų - pašalinti kliūtis dalyvavimui. Lietuva jau padarė pažangą, tačiau problemos išlieka, ypač su socialine nelygybe ir požiūriu į skurstantį. Integracija reikalauja ne tik ekonominės, bet ir kultūrinės, švietimo bei bendruomeninės įtraukties.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Praėję modeliai ir praktinės rekomendacijos
Vienas iš pagrindinių įrankių - socialinių įmonių kūrimas ir bendradarbiavimas su valstybės ir privataus sektoriaus partneriais. Švedijoje plečiant darbo rinką ypatingą vaidmenį atlieka suaugusiųjų švietimas ir vadinamosios „liaudies aukštosios mokyklos“ (folkhögskolor). Lietuvoje didesnis dėmesys dažnai skiriamas darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, o perorientavimo galimybės gali būti ribotos. Socialinės apsaugos ir darbo biržos priemonės galėtų būti integruotos į naują darbo rinkos modelį, kuris skatina nuolatinį mokymąsi ir gebėjimą prisitaikyti prie technologinių pokyčių.
Reikia atsižvelgti į tai, kad darbo rinkoje nyksta tik tam tikros tradicinės ūkio šakos; daugėja aukštos kvalifikacijos ir žinių ekonomikos darbų. Todėl įtraukti įsocialines programas galima ir tiems, kurie anksčiau buvo marginais keliais įsitraukti į darbo rinką: nuo žmogaus su pakitusiu psichiniu ligu iki asmenų, kuriuos paliko alkoholis ar prostitucija. Decentralizacija ir vartotojo orientuotos paslaugos gali būti taikomos savivaldybių lygiu, o centre - ministerijų reorganizavimas ir naujų vadybos principų taikymas.
Tyrimai pabrėžia dialogo svarbą ir socialinės įtraukties programų pritaikymą prie realių žmonių poreikių. Tyrimo dalyviai pabrėžia, kad būtina įtraukti marginalizuotų grupių atstovus į tyrimų kūrimą ir įgyvendinimą, siekiant sumažinti „tylos kultūrą“ ir skatinti įgalinimą. Socialinis darbas turėtų būti abipusis procesas: klientas - aktyvus dalyvis, o socialinis darbuotojas - partneris, padedantis rasti sprendimus, o ne tik teikiantis paslaugas.
Kaip bendruomenės inicijuoti tyrimai skatina socialinius pokyčius | Monica Malta | TED
Be to, reikia nepamiršti, kad beglobalizacijos laikais svarbu naudoti „tyrimą dalyvaujant“ principus, kuriuos prioritetizavo Paolo Freire. Dalyvaujantis tyrimas įgalina marginalizuotas grupes, leidžia joms kelti savo klausimus, dalintis patirtimi ir įtakoti sprendimų priėmimą. Tai suteikia žinojimo galią ir skatina socialinę atsakomybę visose valstybės institucijose.
Einant į priekį, svarbiausia - kompleksinės priemonės, kurios apimtų švietimą, darbo rinkos integraciją, regioninę lygybę ir socialinę paramą, siekiant, kad nematomi asmenys būtų įtraukti į visuomenės gyvenimą. Reikėtų skatinti įtraukiantį dialogą tarp socialinių paslaugų teikėjų, įstatymų leidėjų, gydytojų, savivaldos ir pačių gyventojų.
Santrauka ir keli pagrindiniai principai
- Socialinės atskirties problema yra sudėtinga ir daugiasluoksnė: jos sprendimai turi būti ne tik ekonominiai, bet ir kultūriniai, švietimo bei bendruomeniniai.
- Regioninė lygybė ir regioninis investicijų skirstymas gali reikšmingai paveikti socialinę įtrauktį.
- Švietimas ir nuolatinis kompetencijų tobulinimas yra pagrindiniai įrankiai mažinant atotrūkį.
- Įtraukiantis tyrimas su marginalizuotomis grupėmis didina jų galimybes įsitraukti į sprendimų procesus ir įgalina pasiektų rezultatų tęstinumą.
- Naujasis viešasis vadyba ir socialinis dialogas gali užtikrinti efektyvesnį paslaugų teikimą ir didinti paslaugų kokybę.
tags: #socialines #atskirties #klientu #poreikiai