Socialinė integracija yra procesas, kuris apima visų visuomenės narių įtraukimą į bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Tai itin svarbu, ypač šiuolaikinėje Lietuvoje, kur vis daugiau dėmesio skiriama lygybei, solidarumui ir socialinei sanglaudai. Socialinė integracija - tai procesas, kai įvairios žmonių grupės siejamos į bendrą tinklą, sudarant sąlygas joms veikti kartu.
Šis procesas apima ne tik ekonominę ar profesinę integraciją, bet ir švietimo, kultūros bei bendruomeninio gyvenimo aspektus. Integracija padeda kurti stipresnį socialinį audinį, ugdyti pasitikėjimą tarp skirtingų visuomenės narių, užtikrinti pagarbą įvairovei ir skatinti bendrą atsakomybę už visuomenės gerovę. Pagrindinis socialinės integracijos tikslas - pašalinti kliūtis, kurios trukdo žmonėms dalyvauti gyvenime visuomenėje.
Socialinės atskirties apibrėžimas ir požymiai
Socialinė atskirtis - tai individo ar socialinės grupės nutolimas nuo visuomenei būdingo gyvenimo lygio. Pasak A. Poviliūno (2001), socialinė atskirtis pačiais plačiausiais bruožais suprantama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. Socialinė atskirtis išreiškiama ne tik ekonominiais, bet ir menko išsilavinimo, skurdžių kultūrinių interesų, socialinio pasyvumo ir kitais rodikliais.
Socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai yra labai dideli. Globalizacijos veikiamame pasaulyje jai turi įtakos ir teritorinis požymis - socialinė atskirtis ypač būdinga Trečiojo pasaulio šalims Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. K. Marxas socialinę atskirtį priskyrė kapitalistinei visuomenei, kurioje žmogus nutolinamas ir nuo gamybos priemonių, ir nuo darbo rezultatų paskirstymo.
Priežastys, lemiančios socialinę atskirtį
Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Pasak marginaliosios asmenybės sampratos klasiko Stoneguisto, socialinis nepritapimas tampa būdingu šiuolaikinio žmogaus bruožu.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei.
Pagrindinės socialinės atskirties priežastys: tradicinės šeimos krizė, mokyklos nelankymas, skurdas, nepilnamečių nusikalstamumas. Dažna problema yra ir tėvų nepriežiūra - kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa (rūpyba). Nelankantys mokyklos, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir narkotinių medžiagų vartojimą.
Švietimo stoka
Didžiausia švietimo problema - epizodiškai ar visai nelankantys mokyklos vaikai. Statistikos duomenimis 2002 - 2003 mokslo metais buvo 24 445 nesimokantys vaikai iki 16 metų amžiaus. Mokytojai pastebi, kad dalis vaikų lanko vidutiniškai 20-30% pamokų. Nelankantis mokyklos vaikai yra nuolatinis rezervas socialinės atskirties grupėms papildyti. Didelis pamokų ar visiškas mokyklos nelankymas priskiriamas vaikams iš probleminių šeimų (nepilnų, rizikos grupės šeimų ir pan.).
Socialinės izoliacijos pasekmės
Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių - socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti.
Nelankantys mokyklos vaikai, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai dažnai pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus. Duomenys rodo, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo nepilnamečiai asmenys. Vaikai, kurie nepajėgia išspręsti kylančių problemų gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Esami sprendimų būdai ir jų taikymas
Visi socialiniai atskirčiai priklausantys asmenys nėra aktyviai įtraukiami į užimtumo ir prevencijos programas ir jų skaičius didėja. Stokojama konstruktyvaus dialogo su šių ir kitų skurstančių žmonių interesus atstovaujančiomis labdaros, paramos ar kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis; sprendimai dažnai priimami kabinetuose ir retai kada padeda išnaudoti potencialias tokių organizacijų galimybes.
Įveikiant socialinę atskirtį vertėtų taikyti visas įmanomas įdarbinimo ir perkvalifikavimo galimybes, nedirbantiems ir į socialinę riziką pakliuvusiems garantuoti pakankamą valstybinės socialinės apsaugos lygį, atskirtuosius įtraukti į kultūrinę, bendruomeninę veiklą. Reikėtų ir pasidomėti arba net pasitarti su buvusiais marginalinių grupių atstovais kaip jiems pasisekė „grįžti į normalų gyvenimą“.
Pirmiausia, nereikia užmiršti ir daug kur pasiteisinusio taip vadinamų socialinių įmonių steigimo, kartu dalyvaujant valstybiniam ir privačiam kapitalui. Kai kuriose šalyse, pvz., Švedijoje, ypatingas vaidmuo plečiant darbo rinką yra skiriamas suaugusiųjų švietimui. Vadinamosios „liaudies aukštosios mokyklos“ (folkhogskolor) įvairiais šiuolaikiniais būdais lavina jau dirbančiųjų asmenų sugebėjimus įvairiose srityse ir atitinkamą bendravimo kultūrą.
Tokia praktika gali būti pritaikyta ir Lietuvoje: valstybės parama organizuojant socialinės atskirties grupių narių profesinius mokymus; aptarnavimo sferos įgūdžių formavimą ir naujo tipo profesinių įgūdžių formavimą, kurie yra reikalingi žinių ekonomikai. Atskiri socialinėje atskirtyje atsidūrę piliečiai galėtų įsisavinti ir naujus aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus.
Darbo rinkos ir mokymų priemonės
Reikia turėti omenyje tą faktą, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje darbo vietos nyksta ne apskritai, o tik tradicinėse ūkio šakose, kur yra reikalingi vidutiniai sugebėjimai. Įrodyta, kad mažai apmokamų aptarnavimo sferos darbų skaičius šiuolaikinėje ekonomikoje didėja. Taip pat akivaizdu, kad aukštos kvalifikacijos, žinių ekonomikos darbų daugėja.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Darbo biržos galimybės šiuo atveju yra labai ribotos ir tinka tik nekvalifikuotiems arba mažai kvalifikuotiems asmenims. Nubyrėjimo į bedarbių gretas ir patekimo į socialinę atskirtį žymia dalimi galima būtų išvengti, jeigu darbinės organizacijos remtųsi „nuolat besimokančiųjų organizacijų“ (learning organisations) principais.
Valstybės ir administravimo sprendimai
Lietuvoje, kaip ir kitose į Europos Sąjungą stojančiose šalyse, socialinės atskirties grupių nariai ypač vertintų valstybės paramą rengiant projektus arba tobulinant projektų paraiškų ruošimą. Socialinis administravimas ten, kur būtina ir įmanoma, turi decentralizuotis ir atsižvelgti, kaip ir privačiame versle, į vartotoją, akcentuojant paslaugų specifiką ir kokybę. Lengviausiai tokią praktiką yra pritaikyti savivaldybių lygmenyje.
Centriniame lygmenyje tokios decentralizacijos pavyzdžiu galėtų būti kai kurių Norvegijos ministerijų funkcijų reforma, kuria ministerijų darbuotojai yra suskirstomi į tris lygius - mažą A darbuotojų grupę, kurios funkcijos yra strateginis planavimas ir valdymas, didelę B darbuotojų, kaip karjeros darbuotojų, grupę, kuri sudaro viduriniąją administravimo grandį ir gana savarankišką C padalinį, kuris, kaip „greitoji medicinos pagalba“, administruoja ir suteikia paslaugas „netipiškiems klientams“ su individualizuotais ir nestandartiniais poreikiais.
Tokiu būdu nemaža dalis būtent socialinėje atskirtyje esančių piliečių pirmiausiai gali pasinaudoti C padalinio suteikiamomis paslaugomis. Vienu iš efektyvesnių būdų gerinant socialinį administravimą galėtų tapti atskiros Naujosios viešosios vadybos priemonės. Ypač tai galėtų pasiteisinti savivaldos lygmenyje organizuojant socialinių paslaugų teikimą.
Naujoji viešoji vadyba sudaro sąlygas taikyti įvairius viešųjų paslaugų kokybės įvertinimo standartus, kurie buvo sukurti privačiame sektoriuje. Pvz., „Visuotinę kokybės vadybą“ arba ISO 9000 standartus. Dėl socialinio administravimo specifikos socialinėje apsaugoje vertėtų apsistoti ties vadinamuoju „sugretinimu“ arba „geriausios praktikos siekimu“ (benchmarking).
Įtraukimas per tyrimus ir bendruomeninį dalyvavimą
Geriausias naujo tipo socialinis tyrimas galėtų būti „tyrimas dalyvaujant“, kurį pirmasis išbandė brazilų tyrėjas Paolo Freire. Kaip teigia A. Poviliūnas, „tyrimo dalyvaujant“ šalininkai siekia įtraukti socialiai atskirtas žmonių grupes, bendruomenes, tų žmonių patirtį ir pasaulėžiūrą į patį tyrimo procesą. Tyrimo procedūros požiūriu tai rodo, kad socialiai atskirtų grupių atstovai dalyvauja, kai yra formuluojami tyrimo tikslai, detalizuojami klausimai, jie patys dalyvauja, kontroliuoja ir stebi visą tyrimo procesą, po to analizuoja gautus rezultatus.
Kartu yra ieškoma būdų, kaip keisti socialiai atskirtoms žmonių grupėms nepalankią padėtį, kurios priežastys ir kontūrai tyrimo dėka tampa vis aiškesni. Toliau A. Poviliūnas teigia: „Jau seniai niekas neabejoja, kad žinojimas yra galia, vadinasi, profesionalų ekspertų vykdomas žinojimo privatizavimas yra laikomas ir galių atėmimu, ypač tais atvejais, kai akademiniais sumetimais yra tyrinėjamos vadinamosios socialiai atskirtos žmonių grupės.“
Savo ruožtu įtraukimas į žinojimo generavimo procesą yra žmonių įgalinimas tokiu mastu, kokiu žinojimas yra susijęs su galia. Taip tyrimo metu, keičiant dominavimo santykius, skatinant dialogą ir likviduojant socialinės atskirties grupių „tylos kultūrą“, keistųsi jų padėtis. Tai - išlaisvinimo ir įtraukimo į visuomenę ideologija ir praktika.
Dalyvaujamojo veiksmo tyrimas
Nevalstybinio sektoriaus ir bendruomenių vaidmuo
Ne pelno siekiančios organizacijos, savanoriai ir vietos bendruomenės atlieka itin svarbų vaidmenį socialinės integracijos procese. Jos ne tik teikia pagalbą pažeidžiamoms grupėms, bet ir padeda stiprinti bendruomeniškumo jausmą. Tokios iniciatyvos skatina tarpusavio supratimą ir mažina atotrūkį tarp skirtingų socialinių sluoksnių.
Kiekvieno žmogaus indėlis į socialinę integraciją yra labai svarbus. Kasdieniai veiksmai gali turėti ilgalaikį poveikį visuomenės darnai. Pagrindiniai dalyviai - valstybės institucijos, švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos ir vietos bendruomenės.
Ateities iššūkiai ir rekomendacijos
Ateityje socialinė integracija Lietuvoje taps dar aktualesnė. Ekonominiai, demografiniai ir technologiniai pokyčiai pareikalaus naujų sprendimų. Valstybė, bendruomenės ir verslo sektorius turės dirbti išvien, kad būtų kuriama aplinka, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi svarbus, turintis galimybę tobulėti ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Skaitmeninės technologijos tampa vis svarbesnės socialinės integracijos įrankis. Skaitmeninė aplinka leidžia žmonėms bendrauti, mokytis ir dirbti nepriklausomai nuo fizinių ar geografinių kliūčių. Vis dėlto būtina užtikrinti, kad skaitmeninė atskirtis nesukeltų naujų socialinės izoliacijos formų.
| Problema | Pagrindinės priežastys | Galimi sprendimai |
|---|---|---|
| Mokyklos nelankymas | Probleminės šeimos, skurdas, tėvų nepriežiūra | Prevencinės programos, socialinė pagalba šeimai, įtraukusis švietimas |
| Bedarbystė | Kvalifikacijos neatitikimas, darbo rinkos pokyčiai | Perkvalifikavimas, socialinės įmonės, suaugusiųjų švietimas |
| Socialinė izoliacija | Stigma, silpni socialiniai ryšiai | Bendruomeninės iniciatyvos, socialinis darbas, „tyrimas dalyvaujant“ |
Pirmiausia, nereikia užmiršti praktinių priemonių: integruoti socialinės atskirties grupes į kultūrinę, bendruomeninę veiklą, taikyti „geriausios praktikos siekimo“ metodus administravime, ir vystyti savivaldybių lygmeniu pritaikytas paslaugas. Taip pat reikėtų stiprinti dialogą tarp valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, decentralizuoti sprendimų priėmimą ir remti projektus, skirtus pažeidžiamoms grupėms.
tags: #socialines #atskirties #asmenu #integracijos #problemos