Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių ir reikalaujanti bene daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą.
Socialinės apsaugos apibrėžimas sudėtinga apibrėžti, kadangi skirtingi autoriai, apibrėžimą skirtingai traktuoja. R. Lazutka socialinę apsaugą apibrėžia kaip politikos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus. Valstybinė socialinė apsauga - valstybės nustatyta, kontroliuojama bei finansuojama socialinio gyventojų aprūpinimo priemonių sistema.
Dispozityvo reikšmė socialinėje apsaugoje
Socialinės apsaugos sąvoka yra susijusi su kitomis siauresnėmis sąvokomis, tokiomis kaip socialinės apsaugos politika, socialinės apsaugos sistema, socialinės apsaugos teisės aktai, tarptautinės socialinės apsaugos sutartys. Socialinės apsaugos sistema aiškinama kaip priemonių sistema, leidžianti socialinės rizikos atvejais išsaugoti garantijas, ekonominį savarankiškumą bei paskirstyti lėšas. Socialinės apsaugos teisės aktai - visuma teisės aktų, kuriais yra tvarkoma socialinė apsauga.
Socialinės apsaugos termins žodyne sąvoka „socialinė rizika“ apibūdinama, kaip tikėtini įvykiai (dažniausiai tai pajamų praradimas dėl senatvės, nedarbo, ligos arba papildomos išlaidos vaikams auginti), nuo kurių padarinių yra numatytos socialinės apsaugos priemonės. Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo.
Dispozityvo vieta tarp principų
Galima išskirti šiuos socialinės apsaugos principus: Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą. Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.
Socialinės politikos kryptys ir reikšmė
Socialinė politika ir jos reikšmė Daugelyje literatūros šaltinių socialinė politika apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. Socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė.
Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip: “Socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams. Priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės -ideologinės orientacijos. Valstybė disponuoja dideliais finansais ir materialiniais ištekliais. Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai.”
Socialinės apsaugos finansavimas
Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą. Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais. Pavyzdžiui, gelbsti stambiausias bankrutuojančias kompanijas, suteikdama lengvatinius kreditus, finansuodama mokslinius-tiriamuosius ir bandomuosius - konstruktorinius darbus, suteikdama užsakymus; pirkdama firmų produkciją; sudarydama palankias tarptautinių ekonominių ryšių sąlygas ir t.t.
„Gerovės valstybės“ modeliai ir dispozityvumas
Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama. Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Išskiriami šie "Gerovės valstybės" modeliai: Liberalusis modelis, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį. Korporatyvinis modelis, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą. Socialdemokratinis modelis, kuriame lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas). Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu - atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama.
Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos. Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga. Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) - vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Socialinis saugumas Vokietijoje visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją.
Bismarkinis dispozityvas ir jo taikymas
Žr. Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1815-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius. Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmokų dydis nebūtinai turi tiesioginį ryšį.
Lietuvoje veikia Bismarkinio tipo socialinio draudimo sistema, kuri dėl nepakankamo šalies ekonominio išsivystymo lygio užtikrina nedideles išmokas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosios įmokos sistema.
Dispozityvumas ir socialiniai pavojai
Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu. Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. 102 “Minimalūs socialinės apsaugos normatyvai”, socialinė apsauga apima devynias pagrindines šakas: medicininė priežiūra; liga; nedarbas; senatvė; nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos; šeima; motinystė; invalidumas; maitintojo netekimas; globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra, visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą.
Dispozityvo raiška instituciniuose principuose
Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo (t.y. sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apima visas socialinio draudimo rizikas), vieningumo (t.y. sistema turi būti vieninga ir vienoda visiems) ir solidarumo principai. Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą, tai yra kelti žmonių gyvenimo kokybę šalyje, kurioje šie modeliai yra taikomi.
Korporatyvis modelis, ko gero, buvo pasirinktas tam, kad paskatintų gyventojus dalyvauti darbo rinkoje, o ne tam, kad būtų laikomasi pagrindinio korporatyvizmo principo ar kad šio modelio būtų pageidavę tokie darbo rinkos partneriai, kaip profsąjungos ir darbdavių organizacijos. Asmuo, kuris nepriklauso prie visiškai užimtų darbuotojų grupės ir dirba tik darbo dienos arba savaitės dalį (pavyzdžiui, paslaugų srities darbuotojai); šių asmenų teisės į pašalpas, susijusias su užimtumu, gali būti ribotos.
Dispozityvas pajamų ir paramos kontekste
Lėšos, kurias gauna asmuo, šeima arba namų ūkis (darbo užmokesčio, pašalpų, pensijų, dividendų ir pan.). Keletas išmokų, kurias asmuo gali gauti iš tos pačios arba kelių skirtingų sistemų. Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Apibendrinant, socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa yra dvi skirtingos, bet viena kitą papildančios socialinės apsaugos formos. Socialinis aprūpinimas užtikrina minimalias pragyvenimo sąlygas tiems, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali patys savimi pasirūpinti, o socialinė šalpa teikiama tiems, kurių pajamos yra per mažos pragyvenimui.
Dispozityvo ryšys su sveikatos priežiūros finansavimu
Sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo būdas, pagal kurį gydytojui arba medicinos įstaigai atlyginama pagal nustatytą mokestį už (prisirašiusį) asmenį, nepaisant asmeniui suteiktų paslaugų skaičiaus, t.y.
Žr. Veikliųjų gyventojų dalyvavimas ekonominėje veikloje bei pasirengimas jai. Metai, per kuriuos asmuo turėjo mokėti pajamų mokestį (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tai metai nuo balandžio 6 d.
Tarptautiniai dispozityvo rėmai ir teisės
Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. gruodžio 10 d. Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1815-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius. Valstybių Europos Tarybos narių bei Kipro Respublikos, Norvegijos ir Islandijos 1961 m. Valstybių Europos Sąjungos narių bei Maltos, Islandijos, Norvegijos ir Turkijos 1953 m. Valstybių Jungtinių Tautų Organizacijos narių 1951 m. Valstybių Jungtinių Tautų Organizacijos narių 1954 m.
Visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pavyzdžiui, benamių, narkomanų), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.
Dispozityvo praktika Lietuvoje
Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą, tai yra kelti žmonių gyvenimo kokybę šalyje, kurioje šie modeliai yra taikomi. Lietuvoje veikia Bismarkinio tipo socialinio draudimo sistema, kuri dėl nepakankamo šalies ekonominio išsivystymo lygio užtikrina nedideles išmokas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosios įmokos sistema.
| Modelis | Pagrindinė nuostata | Finansavimas |
|---|---|---|
| Liberalusis | Maža valstybės atsakomybė, tik stokos atvejai | Bendrosios pajamos, tikslinės pašalpos |
| Korporatyvinis | Stabilus lygis, rizika pasidalijama | Įmokos per socialinį draudimą |
| Socialdemokratinis | Universalizmas ir perskirstymas | Valstybės biudžetas |
| Katalikiškasis | Subsidiarumas: pirma šeima ir bendruomenė | Mišrus, su privataus rėmimo elementais |
Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota.
Dispozityvo sąsajos su užimtumu ir pajamomis
Žr. Veikliųjų gyventojų dalyvavimas ekonominėje veikloje bei pasirengimas jai. Asmuo, kuris nepriklauso prie visiškai užimtų darbuotojų grupės ir dirba tik darbo dienos arba savaitės dalį (pavyzdžiui, paslaugų srities darbuotojai); šių asmenų teisės į pašalpas, susijusias su užimtumu, gali būti ribotos. Lėšos, kurias gauna asmuo, šeima arba namų ūkis (darbo užmokesčio, pašalpų, pensijų, dividendų ir pan.).
Žr. Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1815-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius.
tags: #socialines #apsaugos #srities #dispozityvas