Socialinė politika - tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės. Ji apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai.
Kas formuoja ir įgyvendina socialinę apsaugos politiką
Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus.
Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką.
Principai, kurie turi lemti socialinės apsaugos politiką
- Teisingumo ir lygybės principas: socialinė politika siekia užtikrinti orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms.
- Prieinamumo ir universalumo principas: socialinė apsauga turi būti prieinama nuo gimimo iki senatvės, apimanti švietimą, sveikatą, užimtumą, būstą ir kitus klausimus.
- Solidarumo principas: tai fiskalinės ir socialinės priemonės, kurios remia tuos, kuriems pagalba yra būtina, dalijantis visuomenės ištekliais.
- Efektyvumo ir tvarumo principas: socialinės priemonės turi būti veiksmingos, ekonomiškai pagrįstos ir ilgaamžės, o ne trumpalaikės sprendimų pasekmės nulemti rinkimų ciklų.
- Tarpsektorinio bendradarbiavimo principas: sprendžiant socialines problemas reikalingas bendradarbiavimas tarp savivaldybių administracijų, socialinių paslaugų įstaigų, Užimtumo tarnybos ir nevyriausybinių organizacijų.
- Duomenimis grįsto sprendimo principas: sprendimai turi remtis tyrimais ir analitine įžvalga, kad nebūtų intuityvūs ar populistiniai.
- Vertybinis pagrindas: socialinė politika turi aiškų etinį ir vertybinį pagrindą, nes ji sprendžia jautrius klausimus, kam ir kiek padėti.
Socialinės politikos tikslai
- Užtikrinti socialinę taiką ir orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms.
- Mažinti nedarbą ir skurdą bei plėtoti informacinę ir žinių visuomenę.
- Sukurti prielaidas vaikų, neįgaliųjų, senjorų ir kitų pažeidžiamų grupių gerovei.
- Integruoti socialines paslaugas taip, kad jos skatintų asmens darbingumą, savarankiškumą ir visuomeninę integraciją.
- Užtikrinti prieinamą švietimą ir sveikatos apsaugą, įskaitant laiku gaunamą gydymą ir prieinamą darželį.
- Sumažinti socialinę nelygybę ir užkirsti kelią visuomenės susiskaldymui.
- Stiprinti socialinės politikos administravimo kokybę per institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir specialistų bendradarbiavimą.
Lietuvos socialinės apsaugos politikos ypatumai ir sritys
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
Pagrindinės sritys: Gyventojų pajamų dinamika; Valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija; Valstybinė parama šeimai; Vaikų teisių apsauga; Būsto politikos socialiniai aspektai; Neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos; Nacionalinė užimtumo politikos strategija; Repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai; Darbo santykiai; Darbo sauga; Tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Vaiko gerovės politika Lietuvoje
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995 m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000 m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000-2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas. G. Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo daugiau nei 80%. Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata.
S. Dapkienė, remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, teigia, kad dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 50% 15-mečių berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę tiek alkoholinių gėrimų, kad jautėsi apsvaigę. 14% 15-mečių berniukų ir 6% mergaičių reguliariai (kasdien ar kelis kartus per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus; 73% berniukų ir 82% mergaičių prisipažino juos vartoję nereguliariai.
Siekiant efektyviai išspręsti šias problemas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija yra parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas.
Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
| Pagrindinė programa | Laikotarpis | Paskirtis |
|---|---|---|
| Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa | 2004-2008 | Tobulinti vietos institucijų veiklą |
| Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę | 2005-2008 | Sudaryti sąlygas integracijai ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymui |
Didelį darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Vaikų dienos centrų tinklas plečiasi, steigiasi nauji centrai, nes auga juose teikiamų paslaugų poreikis.
Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti. Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Programą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais.
Socialinės politikos veiklos institucijos: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Socialinė apsaugos ir darbo ministerija yra biudžetinė įstaiga finansuojama iš valstybės biudžeto, valstybinio draudimo fondo, savivaldybių biudžeto lėšų ir kitų šaltinių. Šią instituciją kontroliuoja šalies vyriausybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais tikslais, jos programa bei programos įgyvendinimo priemonemis. Be to ministerijos veikla negali nusižengti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kitiems teisės aktams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos punktai gali kasmet keistis, bet ilgalaikiai socialinės apsaugos ir darbo prioritetai ir uždaviniai, kurių siekia ministerija, neturi keistis pvz.: mažinti nedarbą ir skurdą bei plėtoti informacinę ir žinių visuomenę.
Iššūkiai, stiprybės ir galimybės
Kaip ir kiekviena politika ar kita sritis visada turi galimybę tobulėti, keistis bei vystytis. Lietuvos socialinės politikos galimybės yra tokios, kaip: Stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti panaudotas socialinių paslaugų kokybinei plėtrai priemones bei siekiant jų darbingumo, savarankiškumo atstatymo ir integracijos į visuomenę numatoma reformuoti invalidumo nustatymą ir socialinės apsaugos priemonių suteikimo neįgaliesiems tvarką.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Apibendrindami galime teikti, kad šalies socialinė politika turi savo tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pusių, tad įgyvendinant socialinę politiką reikia stengtis, kaip įmanoma pašalinti jos neigiamas pusiąs bei stengtis įgyvendinti tik sėkmingus jos projektus.
Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma. „Socialinė politika glaudžiai susijusi su kiekvieno žmogaus gyvenimu - ji veikia net ten, kur jos nepastebime“, - sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis.
Pokalbiai su socialinės politikos alumnais apie studijas ir profesinį kelią
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis Socialinės politikos katedros asistentas dr. Tautvydas Vencius primena, kad ši sritis - tai ne tik išmokos ar parama. Ji apima švietimą, sveikatos apsaugą, o tai reiškia - prieinamą darželį ar galimybę gauti gydymą laiku. Socialinės politikos katedros doktorantė Ulijona Kaklauskaitė pabrėžia, kad šios srities esmė - žmonės.
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau - 18-19 a. Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab.
Prof. B. Gruževskio nuomone, būtent socialinės politikos ekspertai turėtų tapti pagrindiniais pokyčių lyderiais. „Pagrindinis šiuolaikinės socialinės politikos tikslas - užtikrinti socialinę taiką, t. y. orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms. Jei to nepavyksta pasiekti, auga nepasitenkinimas, kyla streikai, protestai, o tai ne tik kenkia ekonomikai, bet ir gali kelti grėsmę šalies politiniam stabilumui. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių“, - pabrėžia mokslininkas.
Specialistų nuomone, net 75 proc. karinių konfliktų po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo dėl nesugebėjimo efektyviai taikyti socialinės politikos principus valstybės valdyme. T. y. įtampos pirmiausia kildavo šalies viduje, o tuo skubėdavo pasinaudoti išorinės priešiškos jėgos.
Dokt. U. Kaklauskaitė paaiškina, kad socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta. Dar vienas iššūkis - trumpalaikis mąstymas, nulemtas rinkimų ciklų.
Dr. T. Vencius prisimena atvejį, kai teko įtikinėti politinę vadovybę, kad kalėjimuose turi dirbti socialiniai darbuotojai. „Žmonės, atlikę bausmę, anksčiau ar vėliau grįžta į mūsų bendruomenes. Todėl resocializacijai turime skirti daugiau dėmesio“, - pabrėžia dr. T. Vencius.
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Pasak prof. B., Vilniaus universitetas yra vienintelis, kuris šiuo metu siūlo Socialinės politikos studijų programą Lietuvoje. Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose - viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame.
Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad sprendimai, priimami be sisteminio socialinių problemų vertinimo, gali sustiprinti neteisybę, net jei jų tikslas - geras. Pasak pašnekovės, kad sprendimai būtų socialiai teisingi, neužtenka technologinio skatinimo - būtina vertinti, kam priemonės prieinamos ir kaip veikia įvairias gyventojų grupes. Čia itin svarbus duomenimis grįstas požiūris.
Priemonės efektyvei socialinės apsaugos politikos vykdymui
- Didinti nevyriausybinių organizacijų ir vietos bendruomenių įsitraukimą socialinių paslaugų teikime.
- Plėtoti tarpsektorinius projektus ir atvejo vadybos modelius, kurie remiasi tyrimais ir užsienio gerąja praktika.
- Investuoti į socialinės politikos specialistų rengimą ir motyvavimą dirbti visuose sektoriuose.
- Taikyti duomenimis grįstus modelius (pvz., mikrosimuliacinius modelius), leidžiančius įvertinti mokesčių ir paramos poveikį pajamoms, skurdui ir nelygybei.
tags: #socialines #apsaugos #politika