Indija - viena didžiausių ir seniausių civilizacijų žemėje, kurioje gimė keturios religijos: Hinduizmas, Budizmas, Džainizmas ir Sikhizmas. Indijos kultūrą nuo neatmenamų laikų veikė kaimyninių ir tolimesnių civilizacijų kultūros.
Indijos subkontinentas iš kosmoso
Itin reikšminga Indijos kultūros dalis yra klasikinė muzika, savo ištakomis siekianti protoindiškosios Mohendžo Daro ir Harapos civilizacijos laikus. Kiekvienam, mėginančiam tyrinėti klasikinės indų muzikos raidą, neišvengiamai iškyla gausybė istoriografinių problemų.
Laiko tėkmė indų supratimu yra ne tiesinė, bet cikliška, ją sudaro pakilimai ir atoslūgiai. Indų istorija glaudžiai siejasi su mitologija ir yra saistoma mitologinių sąlygotumų. Dėl šių aplinkybių kai kurie indams reikšmingi filosofiniai bei mitologiniai tekstai, meno traktatai, žymių asmenybių gyvenimo datos pačių indų yra gerokai “pasendinami”.
Senovės Indų Dievai ir Trimurtis
Indijoje ypač svarbus Trimurtis - Dievų Brahmos, Višnaus ir Šivos trejybė, suvokiama kaip pagrindinė ir funkcinė vienovė. Brahma - Visatos kūrėjas, Višnus - jos saugotojas, o Šiva - naikintojas.
Taip pat skaitykite: Darbo pasiūlymai Lietuvoje
Brahma
Brahma - aukščiausioji sąmonė, sukūrusi visą Visatą. Kitas svarbus mitas yra susijęs su Brahmos žmona Savitri. Brahma pasinaudojęs jos pagalba, kad atliktų svarbų ritualą.
Višnus
Višnus - dievas saugotojas, gyvenantis ant kalno Meru viršūnės. Višnaus odos spalva tamsiai mėlyna, rūbų spalva geltona, kaip ir Ramą bei Krišną, jo avatarus, bet „Mahabharatoje“ sutinkami ir tvirtinimai, jog Višnaus oda įgauna skirtingą spalvą, priklausomai nuo jugos periodo.
Višnaus avatarai:
- Rama - indų epų herojus, senovės Indijos karalius, vėliau sudievintas.
- Krišna - hinduistų piemenų dievas. Tiek tekstuose, tiek įvairiuose dailės kūriniuose Krišna dažnai vaizduojamas kaip kūdikis ar jaunas berniukas, grojantis fleita, o taip pat kaip jaunas princas, duodantis įvairius nurodymus ir patarimus.
Pasakojimai apie Krišną sutinkami pačiose įvairiausiose indų filosofinėse bei teologinėse tradicijose. Jose Krišna parodomas iš įvairių perspektyvų: dievas vaikas, išdaigininkas, pavyzdingas mylimasis, dieviškasis herojus bei aukščiausioji būtybė. Hinduizme jis laikomas istoriniu asmeniu, dalyvavusiu „Mahabharatoje“ aprašytuose įvykiuose.
Šiva
Šiva Nataradža - šokio valdovas
Taip pat skaitykite: Deivė Hator ir jos reikšmė
Šiva - vienas iš hindų dievų trejybės, vadinamasis naikintojas. Jis naikintojas ne blogąja prasme, tai blogio naikintojas, vaizduojamas teigiamai. Šiva dažniausiai vaizduojamas kaip šokio valdovas (Nataradža).
Klasikinės Indų Muzikos Raida
Klasikinės indų muzikos raidą galima suskirstyti į keturis periodus:
- Antikinį arba Vedų (nuo 4 tūkst. m. pr. Kr.)
- Klasikinį arba Gāndharvų (nuo 600 pr. Kr.)
- Viduramžių arba Islamiškąjį (12 a. - 17 a.)
- Modernųjį (nuo 17 a. iki dabar)
Klasikinės muzikos ištakos siekia protoindiškosios civilizacijos miestų Mohendžo Daro ir Harapos laikus. Maždaug 2500 - 1700 pr. Kr. Indo upės slėnyje suklesti seniausia žinoma indų civilizacija, plytinti nuo dabartinio Delio šiaurėje iki Gudžarato pietuose. Indo slėnio gyventojai naudojo drėkinimo sistemas, lydė varį ir bronzą, verpė ir audė medvilnę bei vilną.
Tarp archeologinių iškasenų aptinkama ir muzikos instrumentų: akmeninių ir kaulo fleitų, būgnų; rasta ir indiška liutnia vīna. Kasinėjant Rūparo kurganą (datuojamas apie 200 pr. Kr. - 600 po Kr.) aptikta mergaitės, grojančios keturstyge vīna, akmeninė skulptūrėlė.
Vedų Himnai
Maždaug 1500 pr. Kr. į Indostano pusiasalį įsiveržia karingos klajoklių arijų gentys, atsinešusios savo indoeuropietišką kalbą (iš jos vėliau išriedėjo sanskritas ir įvairūs vietiniai dialektai), socialinę hierarchiją ir mitologiją. Arijų žyniams ir išminčiams priskiriami ir seniausi indų apeiginiai mitologiniai bei filosofiniai tekstai - vedos ir upanišados.
Taip pat skaitykite: Miško deivė Medeina
Vedas sudaro keturi himnų ir apeiginių tekstų rinkiniai - samhitos. Himnai buvo giedami aukojimų ir religinių apeigų metu. Tekstuse šlovinami dievai Agnis, Vajus, Indra, Varuna, Brihaspatis. Vedų himnų giedojimas - seniausias mums žinomas indų muzikos pavyzdys ir viena seniausių pasaulyje žinomų vokalinių tradicijų; griežtai disciplinuotos oralinės perdavos būdu vedų himnai mūsų laikus pasiekė nepakitę.
Klasikinis Laikotarpis: Gāndharvų Muzika
6 a. pr. Kr. Indijoje pamažu įsigali budizmas, praktiškai išstumdamas senąsias vedines hinduizmo formas. Suklesti milžiniška Magadhos imperija. Maždaug tuo metu sukuriamos didžiosios epinės poemos - rišiui Valmikiui priskiriama Rāmāyanā ir Mahābhārata, kurios autoriumi laikomas Vyasa.
Klasikinio periodo pradžioje (600 - 500 m. pr. Kr.) susiformuoja naujas muzikos tipas - Gāndharva, praktikuojamas greta vedinio giedojimo. Klasikinė muzika pradedama kultivuoti aukštuomenės rūmuose, klasikiniame teatre ir šventyklose (greta apeiginių - religinių žanrų). Skirtingai nuo vaidika - Vedų muzikos, povedinė Gāndharva muzika buvo dar vadinama laukika.
Indų Muzikos Instrumentai ir Žanrai
Autentiški instrumentai atkeliavę tiesiai iš Indijos: tampura (styginis), tabla, naal, dholak (mušamieji), klavišinis "harmonium". Dažniausias atliekamas žanras yra badžanai - klasikinės indų muzikos žanras, trunkantis nuo kelių minučių iki pusvalandžio, nuo meditatyvių iki audringų ritmų. Sudėtingesnis žanras yra ragos - didesnės apimties kūriniai, sudėtingesnė atlikimo technika.
Indų muzikos instrumentai: tabla, sitaras, tampura
Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai indų muzikos žanrai ir instrumentai:
| Žanras | Aprašymas | Instrumentai |
|---|---|---|
| Badžanai | Klasikinės indų muzikos žanras, trunkantis nuo kelių minučių iki pusvalandžio | Tampura, tabla, naal, dholak, harmonium |
| Ragos | Didesnės apimties kūriniai, sudėtingesnė atlikimo technika | Sitaras, sarodas, bansuri, tabla |
| Vedų himnai | Seniausi indų apeiginiai mitologiniai tekstai | Vīna, venu, mrdangam |
Šventės ir Muzika
Kasmet dauguma Indijos gyventojų spalio mėnesį švenčia itin populiarią šventę, plačiai žinomą kaip Durga Pudža, Navratri, Dašera ar Vidžaydašmi. Durgos šventei pradedama ruoštis likus mėnesiui iki didžiosios kulminacijos. Indai lipdo, dažo, dekoruoja gausybę įstabių ir didingų Durgos ir kitų mitologinių personažų skulptūrų. Jos garbei visą mėnesį iki pačios šventės pradžios daugelyje induistų šventyklų yra dainuojamos dainos, šokami šokiai.
Šokis - neatsiejama Indijos kultūros dalis. Kosminis valdovo Nataradžos (Šivos) šokis - tai pastovios dieviškosios pasaulio kaitos, energijos simbolis, kuriam beveik visą savo dėmesį ir skiria klasikinio šokio atlikėjai.
- Bharata Natyam - populiarus pietų Indijos šokis, susiformavęs Tamil Nadu regione.
- Kathak - priskiriamas šiaurės Indijos regionui, kildinamas iš klajojusių bardų.
- Kuchipudi - pietų Indijos Andhra Pradesh valstijos šokis.
- Manipuri - gilią religinę prasmę turintis šokis, kilęs iš Manipūro.
Holi - tai vienas garsiausių ir labiausiai švenčiamų induistų festivalių visoje Indijoje. Priešingai nei Divali arba Durga Pudža, kurių svarba kur kas didesnė žemyninėje Indijoje, ši spalvų ir naujos pradžios šventė entuziastingai minima tiek šiaurėje, tiek pietuose, o labiausiai ten, kur gyvuoja Krišnos kultas.
Dievai Hinduizme
Hinduizmo dievų sistema - viena iš seniausių ir labiausiai kompleksinių religinių tradicijų pasaulyje, kurios šaknys siekia Indų slėnio civilizaciją (apie 2500 m. pr. Kr.). Skirtingai nuo daugelio kitų religijų, čia nėra vieno, griežtai apibrėžto panteono - dievų pasaulis yra kaip gyvas audeklas, kur vienas dievas gali būti daugelio aspektų išraiška, o pati Aukščiausioji Tikrovė (Brahmanas) atsiskleidžia per begalinę dievybių įvairovę.
Svarbiausios dievybių grupės:
- Trimurtis - trijų aukščiausių dievų sąjunga: Brahma (kūrėjas), Višnus (išlaikytojas) ir Šiva (naikintojas).
- Devi - dievybės, kaip Lakšmi (turto), Sarasvati (išminties) ar Kali (transformacijos).
- Lokapalai - pasaulio sargai (kaip Indra, perkūnijos dievas).
Ši dievų sistema išliko gyva daugiausia Indijos subkontinente, tačiau dabar plinta visame pasaulyje - tiek per jogos filosofiją, tiek per populiarųją kultūrą. Skirtingai nuo abraominių religijų, hinduizmas leidžia vienu metu garbinti vieną dievą ir pripažinti visų kitų dievybių galią - tai gyvas pavyzdys, kaip religija gali suderinti įvairovę ir vienybę.