Socialinės Adaptacijos Pavyzdžiai: Vaikų ir Neįgaliųjų Integracija į Visuomenę

Socialinė adaptacija yra svarbus procesas, leidžiantis asmeniui prisitaikyti prie aplinkos, sąlygų ar reikalavimų. Šiame straipsnyje aptarsime socialinės adaptacijos pavyzdžius, socializaciją, dezadaptaciją, integraciją į visuomenę ir socialinio darbuotojo vaidmenį šiame procese.

Adaptacijos Samprata ir Socializacija

Adaptacija (lot. adaptation) - tai organizmo, individo prisitaikymas prie aplinkos, sąlygų ar reikalavimų. Psichologijos žodyne ši sąvoka apibūdinama kaip asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos. I. Leliūgienės teigimu, adaptacija gali nulemti normalų vystymąsi, optimalų darbingumą ir maksimalų organizmo gyvavimą, ilgaamžiškumą esant įvairioms ir kintančioms sąlygoms.

Socializacija, pasak G. Kvieskienės, yra visuomenės kultūros perteikimo vaikams procesas, siekiant formuoti vaiko individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūrinėms tradicijoms ir socialinėms normoms.

Dezadaptacija: Mokykliniai Sunkumai

Pasak S. Burvytės, mokyklinė dezadaptacija yra rimtas psichinės vaiko raidos sutrikimas. Tai ne tik ryškūs nukrypimai nuo normos, kurie trikdo vaikų mokymąsi mokykloje, bet ir laikini, praeinantys, menkai pastebimi trūkumai. Vaikų raidoje įtaką daro šie socialiniai faktoriai: tėvų įgytas išsilavinimas, šeimos socialinis statusas, tarpusavio santykių kokybė šeimoje, auklėjimas, šeimyninio gyvenimo sąlygos bei tėvų ir vaikų bendravimo stilius.

Pradinukui pradėjus lankyti mokyklą, pastebimi trys sunkumų etapai. Adaptaciniu laikotarpiu vaikui labai svarbi ugdymo aplinka. Priprasti reikia ir prie mokytojo, ir prie ugdymo aplinkos. Rutina skatina vaiko pasitikėjimą savimi, užtikrintumą ir lengvesnį pereinamąjį laikotarpį. Pripratus prie ugdymo aplinkos, žinant nuolatinę, nesikeičiančią dienos eigą, vaikas labiau pasitiki savimi.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Socialinė Adaptacija Mokykloje

Adaptacija, kaip reiškinys, išsamiausiai nagrinėtas sociologijos, psichologijos ir pedagogikos moksluose. Nors ir modernėjančioje mokykloje, bet atsiranda vis daugiau mokinių, kurie sunkiai prisitaiko prie pakitusios mokyklos aplinkos ir išgyvena adaptacijos krizę. Mokytojo vaidmuo mokinio adaptacijos procese yra vienas iš svarbiausių. Jo pareiga - sukurti aplinką, skatinančią intelektinę ir emocinę mokinio sklaidą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias sėkmingą adaptaciją naujoje ugdymo situacijoje. Tai priklauso nuo ugdytojo pedagoginių gebėjimų ir ryšio su mokiniais bei jų tėvais.

Terminas „socialinė adaptacija“ suprantamas kaip asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos. Socialinės adaptacijos turinį sudaro asmenybės socialinių poreikių patenkinimo dinamika. Nuo biologinės adaptacijos socialinė skiriasi tuo, kad nepatenkinus socialinių poreikių, organizmas nežūva, bet jo gyvavimas pasidaro sudėtingesnis jam pačiam ir aplinkiniams. Socialinė adaptacija reiškia optimalią reakciją į socialinį dirgiklį.

Psichologijoje išskiriama aktyvi ir pasyvi socialinė adaptacija. Aktyvi socialinė adaptacija pasireiškia tuomet, kai individas stengiasi daryti įtaką jį supančiai aplinkai, siekiant ją pakeisti ar sukelti įvairias reakcijas. Pasyvi socialinė adaptacija reiškia, jog individas priima savo socialinį vaidmenį ir nenori arba tiesiog nieko nedaro, kad ką nors pakeistų.

Socialinė Adaptacija ir Aktyvumo bei Dėmesio Sutrikimai (ADS)

Socialiniai darbuotojai gali efektyviai įsijungti į aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių asmenų socialinės adaptacijos procesą, dalyvaudami psichosocialinės edukacijos procese, taikydami įvairius socialinio darbo metodus bei pagalbos būdus. Psichikos sveikata yra esminis socialinės santalkos, produktyvumo, taikos ir stabilumo komponentas gyvenamojoje aplinkoje, kuriantis socialinį kapitalą ir ekonominę plėtrą visuomenėje.

Vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 944 459 asmenys. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimų (toliau - ADS) turintys asmenys sudaro mažiausiai 2 proc. Tokiu būdu, tikėtina, kad mažiausiai apie 58,8 tūkst. asmenų mūsų šalyje turi ADS. Nemažas ADS turinčių asmenų skaičius kelia pagrįstą visuomenės susirūpinimą, kaip padėti asmeniui įveikti sutrikimų padarinius - susilpnėjusius organizacinius, veiklos įgyvendinimo bei kitus gebėjimus ir pagerinti jo gyvenimo kokybę.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Svarbu, kad būtų išvengta nesusipratimų ADS turinčių asmenų atžvilgiu, kurių socialinio bendravimo problemos gali būti suprantamos, kaip grubumas, egoizmas, neatsakingumas, tingumas, blogas auklėjimas ir pan. Dėl tokių negatyvių nuostatų, ADS turintys asmenys dažnai yra atstumiami, sutrinka jų saviirealizacijos procesas. Socialinis atstūmimas gali sąlygoti žemą savivertę, o taip pat gali prisidėti ir prie tokių komorbidinių sutrikimų, kaip depresija ir nerimo sutrikimai, išsivystymo.

Konsultuodamas asmenį socialinis darbuotojas turi mokėti atpažinti ADS sutrikimus, kad galėtų taikyti tinkamus socialinio darbo metodus, planuoti veiklą, orientuotą į pokyčius. Šio straipsnio tikslas - atskleisti socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, turinčių ADS, adaptacijos procese.

ADS Apibūdinimas

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas apibūdinamas šiais pagrindiniais požymiais: dėmesio koncentracijos ir jos išlaikymo sunkumais, padidintu aktyvumu ir impulsų kontrolės stoka. ADS priskiriamas prie lėtinių sutrikimų. Jis labiausiai išryškėja mokyklinio amžiaus vaikams, kai reikia susikaupti ir sistemingai dirbti. ADS (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) gali tęstis ir suaugusiųjų amžiuje neigiamai paveikdamas socialinę adaptaciją ir gyvenimo kokybę.

Viena iš priežasčių, kodėl suaugusiems taip ilgai nebuvo diagnozuojamas ADS yra ta, jog vaikams būdingas padidintas motorinis aktyvumas virsta suaugusiųjų vidiniu nerimu, kurį yra žymiai sunkiau atpažinti kaip vieną iš ADS simptomų. Tačiau kiti du pagrindiniai ADS komponentai - dėmesio koncentracijos sunkumai ir impulsyvumas išlieka ir suaugusiems. ADS paplitimas įvairių epidemiologinių tyrimų duomenimis yra 2-7 proc. visų mokyklinio amžiaus vaikų.

Lietuvos autorių duomenimis aktyvumo ir dėmesio sutrikimas nustatytas 5,2 proc. tirtų pradinių klasių moksleivių. R.A. Barkley nurodo, kad šis sutrikimas diagnozuotas vaikystėje, tęsiasi paauglystėje 50 - 80 proc., o 30 - 50 proc. atvejų stebimas ir suaugusiųjų amžiuje. JAV atliktų epidemiologinių studijų duomenimis, ADS yra būdingas 2 - 4 proc.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Dabartiniu metu Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse naudojamoje Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų TLK-10 klasifikacijoje (toliau - TLK-10) ADS skiriama F 90 hiperkinezinių elgesio sutrikimų diagnostinė kategorija.

ADS Turinčių Asmenų Sunkumai

ADS turintys asmenys turi žymiai daugiau sunkumų, nei dėmesio sukaupimas. Paprastai būna sutrikusios tokios funkcijos kaip kelių užduočių vienu metu (multitasking) atlikimas, laiko valdymas ir kontrolė (keeping track of time), galvojimas į priekį, numatymas. Moksliniai klinikiniai ADS tyrimai pagrindė, jog asmenys, turintys ADS, turi vykdomųjų funkcijų sutrikimą.

Vykdomosios funkcijos- tai kognityvinės smegenų funkcijos, kurios kontroliuoja ir užtikrina tikslinį žmogaus elgesį. Šios funkcijos įgalina asmenis numatyti pasekmes ir prisitaikyti prie situacijos pokyčių. Asmens funkcionavimui svarbu sugebėti sukaupti, išlaikyti ir paskirstyti dėmesį bei atsiriboti nuo nereikšmingų impulsų, dirgiklių ir minčių. Manoma, kad sugebėjimas abstrakčiai mastyti ir suformuluoti koncepciją taip pat yra vykdomosios funkcijos.

Vykdomosios funkcijos - tai aukščiausieji kognityviniai sugebėjimai, kurie daro įtaką dėmesiui, atminčiai ir motoriniams įgūdžiams. Vykdomosios funkcijos valdo žmogaus elgesį priklausomai nuo vidinių ir išorės poreikių. Tai - vėliausiai išsivystančios kognityvinės funkcijos, kurių raida laipsniškai prasideda kūdikystėje ir jos galutinai susiformuoja 20-30 metų amžiuje. Kiekvienas veiksmas, idėja, kurie reikalauja pasirinkimo, įvertinimo norų ir sąlygų, yra valdomi vykdomųjų funkcijų.

Suaugę asmenys, turintys ADS, patiria bendravimo sunkumų. Didžiulis praradimas ne tik asmeniui, tačiau ir bendruomenei yra dėl bendravimo sunkumų atsirandanti atskirtis. Socialinių įgūdžių asmuo pradeda mokytis nuo ankstyvos vaikystės, jų išmoksta stebint kitus žmones, kartojant jų elgesį, eksperimentuojant ir gaunant grįžtamąjį ryšį iš kitų.

Kad asmuo turėtų stabilius santykius jis turi mokėti parodyti dėmesį, būti atsakingu ir kontroliuoti savo impulsus. Žmonės, kurie turi gerus socialinius įgūdžius yra palankiai priimami kitų, gauna iš aplinkinių daug teigiamų įvertinimų, o tai skatina juos dar labiau tobulinti jų socialinius įgūdžius. Tačiau ADS asmenims, kurie neturi tokių socialinių įgūdžių, viskas vyksta atvirkščiai.

ADS asmenims turint poreikį nuolat save stimuliuoti, nuobodus pokalbis jiems gali būti sunkus ir nepakeliamas. Dėl hiperaktyvumo ADS turintiems asmenims gali kilti laisvalaikio praleidimo problemų.

ADS asmenys nėra geri klausytojai. Impulsyvumas, reagavimas ir kalbėjimas nepagalvojus gali sugriauti daug santykių. Kalbėjimas nepagalvojus arba reiškimas savo nuomonės ir minčių neapgalvojus, dažnai gali pasireikšti labai grubia ir nemandagia forma, kas dažnai būna socialiai nepriimtina. Jeigu, be to, pašnekovai yra pertraukiami, tai, juolab, komplikuoja pokalbio situaciją.

Daugelis ADS turinčių asmenų bando funkcionuoti, laikydamiesi savo rutinos, įpročių, taisyklių ir ribų. Tai gana pozityvu tačiau gali turėti ir neigiamą poveikį, nes šie asmenys gali spausti kitus, laikytis jų primestų taisyklių.

ADS turintys asmenys - tai kūrybingi ir pilni idėjų žmonės, tačiau dėl adaptacijos sunkumų - nesugebėjimo prisitaikyti aplinkoje (jų prisitaikymo lygis blogesnis negu iš jų tikimasi), šie asmenys gali sunkiai save realizuoti. Kadangi ADS turinčių asmenų laiko pojūtis yra sutrikęs, jiems sunku pradėti ir užbaigti veiklą. Dėl šios priežasties šie asmenys dažnai gali kitiems atrodyti nerealistiškai.

Nepastebint ADS sutrikimų ir ADS turinčius asmenis nukreipiant pas psichiatrus su kitomis diagnozėmis, pablogėja šių asmenų gyvenimo kokybė, jų adaptacija bendruomenėje, susilpnėja integraciniai bendruomenės ryšiai, asmuo toliau kenčia n...

Neįgaliųjų Socialinė Adaptacija ir Integracija

Neįgalumas - tai ne tik medicininis, bet ir socialinis fenomenas, lemiantis asmens funkcionavimo galimybes visuomenėje. Psichologinė adaptacija neįgaliesiems yra kompleksinis procesas, apimantis asmens prisitaikymą prie naujų gyvenimo sąlygų, susijusių su negalia, bei visuomenės požiūrio į neįgalumą įveikimą. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinės adaptacijos ypatumus, iššūkius ir galimybes, susijusias su neįgaliųjų integracija į visuomenę. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, neįgaliųjų integracija yra svarbus socialinės politikos tikslas, siekiant užtikrinti vienodas galimybes ir orų gyvenimą visiems piliečiams.

Neįgaliųjų Integracijos Istorija ir Dabartis Lietuvoje

Lietuvoje neįgaliųjų integracijos procesas prasidėjo 1993 m., kai Švietimo ir mokslo ministerija išleido pirmąją instrukciją dėl integruoto ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose. Šis žingsnis buvo svarbus pradedant įtraukti neįgalius vaikus į bendrąją švietimo sistemą. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvoje vis dar nėra sukurto vientiso neįgaliųjų integracijos modelio, kuris apimtų politinius, ekonominius, socialinius interesus bei neįgaliųjų ugdymo ir išsilavinimo mechanizmus.

Šiuo metu, vadovaujantis teisiniais dokumentais, skirtais neįgaliesiems suteikti galimybę gauti vienodas sąlygas gyventi pilnavertį ir orų gyvenimą, turime pažymėti, kad Lietuvoje dar nėra sukurto neįgaliųjų integracijos visuomenėje modelio, kuris veiktų kaip vientisas politinių, ekonominių, socialinių interesų bei neįgaliųjų ugdymo ir išsilavinimo mechanizmas.

Socialinės Reabilitacijos Svarba

Socialinė reabilitacija yra esminė priemonė, padedanti neįgaliesiems adaptuotis visuomenėje. Tai socialinio poveikio priemonių visuma, skatinanti asmens socialinį savarankiškumą ir mažinanti veiklos ribojimą, siekiant atkurti ir užtikrinti lygias teises, socialines funkcijas ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime.

• Socialinė medicininė reabilitacija: Naujų socialinių įgūdžių formavimas ar atkūrimas, pagalba sprendžiant buities problemas, palaikomasis gydymas.
• Socialinė psichologinė reabilitacija: Asmens psichinės ir psichologinės sveikatos atkūrimas, socialinės sąveikos gerinimas, psichologinė parama.
• Socialinė edukacinė reabilitacija: Parama suteikiant išsilavinimą įvairių sutrikimų turinčiam asmeniui - tinkamų sąlygų, mokymo formų, metodikų ir programų kūrimas bei įgyvendinimas.
• Profesinė darbinė reabilitacija: Naujų ar prarastų profesinių įgūdžių formavimas ir atkūrimas, parama įsidarbinant.
• Socialinė adaptacinė reabilitacija: Parama susigrąžinant savivertę ir prisitaikant gyventi naujoje socialinėje aplinkoje.

Socialinės Reabilitacijos Priemonės

Socialinės reabilitacijos paslaugos teikiamos asmenims siekiant suformuoti arba atkurti jų socialinius įgūdžius, padėti įgyti išsilavinimą ir užtikrinti galimybes dalyvauti darbo rinkoje. Skiriamos šios pagrindinės paslaugos:

• Savarankiško gyvenimo ir socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir atkūrimas.
• Motyvacijos įgyti išsilavinimą ir dirbti didinimas.
• Meninių, sportinių ir kitų gebėjimų lavinimas.
• Psichologinė pagalba.

Šias priemones įgyvendina viešosios, visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, dirbančios specifinių socialinių problemų sprendimo srityje, sveikatos priežiūros, švietimo, profesinio rengimo įstaigos, psichologinės tarnybos ir žiniasklaida. Svarbu paminėti, kad socialinė reabilitacija apima ne tik darbą su konkrečiu asmeniu, bet ir su bendruomene bei visuomene, siekiant, kad ji būtų pasirengusi priimti ir paremti žmogų.

Psichologinės Adaptacijos Iššūkiai

Neįgalumas gali sukelti įvairių psichologinių iššūkių, tokių kaip:

• Emociniai sunkumai: Depresija, nerimas, pyktis, liūdesys ir savivertės problemos.
• Socialinė izoliacija: Sunku užmegzti ir palaikyti socialinius ryšius, jausmas, kad esi atskirtas nuo visuomenės.
• Stigma ir diskriminacija: Susidūrimas su neigiamu visuomenės požiūriu ir stereotipais.
• Praradimų gedėjimas: Gedėjimas dėl prarastos sveikatos, galimybių ir gyvenimo būdo.
• Tapatumo krizė: Sunku iš naujo apibrėžti savo tapatybę ir vertę pasikeitus gyvenimo sąlygoms.

Sociopsichologinės Adaptacijos Problemos Integruoto Ugdymo Aplinkoje

Tyrimai atskleidžia, kad integruoto ugdymo aplinkoje kyla sociopsichologinės adaptacijos problemų, susijusių su bendravimu ir bendradarbiavimu tarp įgalių ir neįgalių mokinių. Svarbu užtikrinti, kad integruotas ugdymas būtų grindžiamas įtraukties principais, skatinant toleranciją, supratimą ir pagarbą skirtingumams.

Asmens Apsisprendimo Teorija ir Savikontrolė

Mokslinio tyrimo prielaidos rėmėsi asmens apsisprendimo teorijos nuostata, kad išsikeltų gyvenimo tikslų įgyvendinimas ir psichologinė gerovė priklauso nuo asmens savikontrolės. Savikontrolė, arba gebėjimas valdyti savo elgesį, emocijas ir mintis, yra svarbus veiksnys sėkmingai adaptuojantis prie gyvenimo su negalia.

Neįgaliųjų Adaptacijos Stipriosios Pusės

Nepaisant iššūkių, neįgalieji turi daug stipriųjų pusių, kurios padeda jiems sėkmingai adaptuotis:

• Atsparumas: Gebėjimas įveikti sunkumus ir prisitaikyti prie pokyčių.
• Motyvacija: Stiprus noras gyventi pilnavertį gyvenimą ir siekti savo tikslų.
• Kūrybiškumas: Gebėjimas rasti naujų būdų spręsti problemas ir įgyvendinti savo idėjas.
• Empatija: Geresnis kitų žmonių jausmų supratimas ir atjauta.
• Perspektyva: Gebėjimas vertinti gyvenimą ir džiaugtis mažais dalykais.

Sėkmingos Adaptacijos Veiksniai

Sėkminga psichologinė adaptacija neįgaliesiems priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant:

• Asmeninės savybės: Atsparumas, optimizmas, savikontrolė ir gebėjimas spręsti problemas.
• Socialinė parama: Artimųjų, draugų, bendruomenės ir specialistų parama.
• Ekonominiai ištekliai: Galimybė gauti reikiamas paslaugas, įrangą ir pagalbą.
• Teisinė apsauga: Apsauga nuo diskriminacijos ir užtikrinimas vienodų galimybių.
• Visuomenės požiūris: Tolerancija, supratimas ir pagarba neįgaliesiems.

Pasiūlymai ir Rekomendacijos

Siekiant pagerinti neįgaliųjų psichologinę adaptaciją ir integraciją į visuomenę, rekomenduojama:

• Stiprinti socialinę paramą: Kurti daugiau paramos grupių, teikti psichologinę konsultaciją ir užtikrinti prieinamumą prie socialinių paslaugų.
• Šviesti visuomenę: Organizuoti informacines kampanijas, skatinančias toleranciją ir supratimą apie neįgalumą.
• Gerinti teisinę apsaugą: Užtikrinti, kad neįgalieji būtų apsaugoti nuo diskriminacijos ir turėtų vienodas galimybes įsidarbinti, gauti išsilavinimą ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
• Skatinti įtrauktį: Kurti daugiau įtraukties galimybių švietimo, darbo ir laisvalaikio srityse.
• Remti neįgaliųjų organizacijas: Teikti finansinę ir organizacinę paramą organizacijoms, atstovaujančioms neįgaliųjų interesus.

Neįgalaus Asmens Socialinė - Psichologinė Adaptacija Integruojantis Visuomenėje: Konkretaus Atvejo Analizė

Straipsnyje pateikiamas konkretus pavyzdys apie neįgalųjį Mindaugą, kuris rodo, kaip svarbu yra drąsa, teigiamas požiūris į gyvenimą ir artimųjų palaikymas adaptuojantis visuomenėje. Mindaugas gyvena normalios visuomenės aplinkoje, turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį. Jo gyvenimo sąlygos pritaikytos pagal jo poreikius, o artimieji jam padeda įvairiose situacijose.

Mindaugas turi įvairių įgūdžių: jis savarankiškai valgo, moka perjungti televizijos kanalą, gali išstovėti net valandą, dirba kompiuteriu, greitai surenka SMS žinutes, gali rašyti specialiu rašikliu, dalina patarimus sveikiesiems ir galvoja apie darbą nuotoliniu būdu.

Šis atvejis parodo, kad sėkmingai adaptacijai reikalingas ne tik asmens atsparumas ir motyvacija, bet ir tinkama aplinka, pritaikyta pagal jo poreikius, bei artimųjų palaikymas. Taip pat svarbu, kad neįgalusis turėtų galimybę bendrauti su kitais žmonėmis, tiek su negalią turinčiais, tiek su sveikaisiais, ir jaustųsi priimtas ir suprastas.

Socialinės Integracijos Paradigmos Kaita Lietuvoje

Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos ir normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas, o socialinės integracijos prielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas. Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.

Psichosocialinis Požiūris į Negalę

Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę. Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integraciją lemiančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės santykis.

Švietimo Integracijos Politika

Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes. Lietuva priskiriama „daugelio kelių“ kategorijai, kurioje taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai - specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklose ar integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių. Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, o pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.

Inkliuzija kaip Socialinės Integracijos Principas

Inkliuzija suprantama kaip „buvimas kartu“, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje. Inkliuzija - tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija.

Komunikacija ir Socialinis Ugdymas

Bendravimas yra viena iš fundamentalių pedagoginės psichologijos mokslo kategorijų. Žmogaus komunikacinė patirtis - asmenybės raidos kokybinis kriterijus; tai ypač atsiskleidžia bendraujant su neįgaliu asmeniu. Socialinis ugdymas - tai procesas, kuris prasideda ir baigiasi nuo nuostatų bei požiūrio į žmogaus negalę kaip socialinio gyvenimo reiškinį.

Pagrindinės Socialinio Ugdymo Sritys

Pagrindinės socialinio ugdymo sritys, kuriomis turėtų būti formuojama konkrečios įstaigos darbo struktūra, yra:

• Veiklos prieinamumas.
• Aplinkos pritaikymas.
• Visuomeninių patogumų prieinamumas.
• Informacijos sklaida.
• Veiklos sričių plėtra.
• Bendravimo rato kūrimas.
• Perspektyvos kūrimas.
• Socialinis savarankiškumas.
• Metodinė bazė.
• Ugdymas.
• Darbinė veikla.
• Negalės samprata.
• Teisinė struktūra.

Visuomenės Nuostatos ir Integracinės Galimybės

Visuomenės nuostatos lemia žmogaus, turinčio protinę ar fizinę negalę, integracines galimybes.

tags: #socialines #adaptacijos #pavyzdziai