Dažniausi šiuolaikinių žmonių skundai - chroniškas nuovargis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Kas juos įtakoja? Tai tiesiog nuotaikų kaita ar depresijos įtakotos būsenos? Ir kodėl tai plinta? Bet koks masinis reiškinys visuomenėje turi gilias socialines-kultūrines priežastis.
Toks “pavargusios visuomenės“ sindromas dar vadinamas anomija (gr. - įstatymų, normų nebuvimas). Pirmasis ją aprašė prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas.
Emilis Diurkheimas
Anomijos samprata ir priežastys
Anomija - socialinis reiškinys, kai susilpnėja visuomeniniai ryšiai, vyksta dorovinis nuopolis, nyksta tradicijos. Ypač ryškiai ji pasireiškia įvairių perversmų, krizių, nestabilumo, ryškios žmonių socialinės nelygybės fone.
Tai visuomenės būsena, kurioje vyksta nuopolis. Tokioje būsenoje žmonės ilgisi “senų gerų laikų“ (kurie tokiame fone dažnokai idealizuojami) - kai buvo moralinės vertybės, vienijančios tradicijos, bendri tikslai ir aiški ateities perspektyva.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Kai visuomenė susvetimėjusi ir suskaldyta, jos gyvenimas praranda struktūrą: ji suyra į sluoksnius, grupes, atskirus vienišius. Kiekvienas paliktas sau: žmogui nerūpi visuomenė, o visuomenei nerūpi žmogus.
Išlieka tik prievolė laikytis įstatymų, o ko siekiame, kur einame - niekam neaišku. Kiekviename sluoksnyje ar grupėje savos taisyklės ir savos vertybės, kurios nesusietos su kitų grupių ar sluoksnių taisyklėmis ir vertybėmis.
Galime tai palyginti su savo kalbos sukūrimu kažkokioje grupėje: su savais tarpusavyje jie susikalbės, bet pakalbėti su žmonėmis, nepriklausančiais grupei - ne.
Akivaizdu, kad tokioje būsenoje atsidūrė visa žmonija - išgyvename gilią anomiją. Esame susiskaldę, susipriešinę, abejingi, chroniškai pavargę ir pametę dorovinius orientyrus. Todėl labai norisi kuo greičiau bristi iš tos anomijos.
Nes vargina, nes daro mus apatiškais. Kaip tai padaryti? Pirmiausia - suvokti, kad esame anomijos būsenoje.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Visiems labai svarbu suprasti - kokioje visuomenėje gyvename ir koks gyvenimo būdas veda į socialinę patologiją. Sveikoje visuomenėje visi jos nariai svarbūs, reikalingi ir vieningi. Kad tai pasiektume, kiekvienas turime remtis bendražmogiškomis vertybėmis.
Kiekvieną akimirką ir kiekvienoje situacijoje.
Emilio Durkheimo anomija! (Penkių minučių sociologija #11)
Sociologijos mokslo raida ir anomijos teorijos
Sociologijos mokslo pradžia 18 a. pabaiga. Svarbiausią įtaką turėjo prancūzų sociologo A.Comte darbai. Jis pirmasis pavadino šį mokslą socialine fizika ir sociologijos mokslui suteikė mokslinės disciplinos statusą.
A.Comte kaip ir daugelis kitų to laikmečio mokslininkų, buvo įtakotas pokyčių, vykstančių Europos visuomenėje. Prancūzijos revoliucija įnešė pakankamai daug netvarkos ir chaoso į prancūzų visuomenę.
Comte manė, kad tvarką visuomenėje galima atstatyti, jei suvoksime pagrindinius principus kaip veikia visuomenė. A.Comte veikalai svarbūs dar ir tuo, kad jie pagrindė mokslo apie visuomenę idėją.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
A.Comte manė, kad sociologija gali spręsti tokias problemas, kaip karas, revoliucija, nusikaltimai ir t.t.
Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E.Durkheimas (1858-1917). Vienas žymiausių jo veikalų ,,Savižudybė”, kuriame jis analizavo socialinių faktorių įtaką individų elgesiui.
Durkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais.
Tokias socialines sąlygas jis pavadino anomija. Anomija literatūriškai reiškia normų nebuvimą. Tai situacija kuomet individai visuomenėje nėra tikri dėl visuomenės normų.
Žmogžudystę tokiomis sąlygomis, jis pavadino anomine. Daugumos sociologų nuomone, Durkheimo ,,Savižudybė” yra puikus sociologijos mokslo pavyzdys.
Statistinė duomenų analizė tapo būdingu sociologijos mokslo bruožu.
Max Weber (1864-1920) - vokiečių sociologas. Taip pat analizavo pokyčius, vykstančius Europos visuomenėse. Esminis pokytis, anot Max Weber buvo racionalumo žmonių elgesyje išaugimas.
Racionalumas yra žmonių veikimo forma, kuomet tikslai pasiekiami pačiu efektyviausiu būdu. Žmogus pasirenka tą elgesio modelį, kuris jam greičiausiai ir lengviausiai leidžia pasiekti pasirinktą tikslą.
Pats svarbiausias racionalumo simbolis, anot Max Weber yra biurokratija.
Karlas Marksas (1818-1883). Vokiečių kilmės socialfilosofas ir socialinių procesų analitikas, užima visiškai kitokią vietą sociologijos istorijoje nei Max Weber ar Emilis Durkheimas.
Jis nebuvo sociologu ir neketino juo būti, tačiau daugelis jo idėjų buvo labai reikšmingos pasaulio istorijos vystymosi ir įtakojo sociologijos mokslo plėtotei.
Analizuodamas savo laikmečio Europos visuomenę, kuriose jis išskyrė dvi pagrindines klases - proletariatą (tie kurie parduoda savo darbą gamybos priemonių savininkams)ir kapitalistus (gamybos priemonių savininkai).
Gamybos priemonių savininkai anot K.Markso kontroliuoja gamyklas, mašinas ir įrangą. Vienintelis galimas santykis tarp kapitalistų ir proletariato yra konfliktas.
Konfliktas tarp tų, kurie dominuoja ekonominiu atžvilgiu. K.Markso veikalai įtakojo konflikto sociologijos atsiradimą ir vystymąsi.
Socialinės aplinkos įtaka nusikalstamumui
Sociologinės krypties atstovai teigia, kad socialinė aplinka daro didelę įtaką nusikaltėlio asmenybei. Šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius.
Nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus ir nepriežiūra didina vaikų polinkį nusikalsti. Nusikalsti linkę tėvai vaikus augina daug skurdžiau, palyginti su kitais.
Tokių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais.
Smurtas prieš vaikus apima tokius veiksnius kaip vaiko neigimas, fizinis, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta.
Žiniasklaida formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą. Agresyvaus turinio filmų, netgi animacinių, žiūrėjimas didina vaikų agresyvumą.
Kuo daugiau smurto ir prievartos demonstruojama televizijos laidose, tuo dažniau vaikai savo tarpasmeniniuose konfliktuose laiko agresiją veiksminga problemų sprendimo priemone.
Informacijos priemonėse siekiama sudominti kuo didesnę auditoriją, pateikiant kuo operatyvesnę ir kraupesnę informaciją, nesigilinant į nusikaltimų priežastis ar sąlygas, kuriomis formavosi nusikaltėlio asmenybė.
Mokykla yra svarbi aplinka, kurioje vaikas praleidžia didelę dalį savo laiko. Nesėkmės moksle, nuobodulys, stereotipinė mokytojų nuomonė apie agresyvų elgesį, triukšminga mokyklos aplinka, silpnas ryšys su mokykla, nepalanki mokyklos atmosfera, mokyklos feminizacija, nepakankama elgesio kontrolė, menkas dėmesys teigiamo elgesio skatinimui, pedagogų ir moksleivių sąveikos problemos gali paskatinti agresyvų elgesį.
Vaikai, augę nepalankiomis šeimos sąlygomis, palyginti su jų bendraamžiais, ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, dažniau atsilieka moksle, stokoja mokymosi motyvacijos, nuolat sulaukia neigiamų mokytojų vertinimų, jų santykiai su pedagogais ir bendraamžiais yra sudėtingi.
Draugai daro didelę įtaką jauno žmogaus elgesiui. Jei jaunuolis bendrauja su nusikalsti linkusiais draugais, jis pats gali tapti nusikaltėliu.
Nusikalsti linkusio žmogaus elgesio formavimuisi turi įtakos ir pačios asmenybės ypatumai: charakteris, savęs vertinimas, elgesio motyvacija.
Tokio elgesio paauglių poreikiai dažniausiai viršija jų išgales. Jie dažnai patiria vidinį konfliktą, kurio priežastis - prieštaravimas tarp siekimo įtvirtinti savo asmenybę ir nesuvokto nepasitikėjimo savo jėgomis.
Socialinės kontrolės priemonės
Socialinės kontrolės priemonės gali būti formalios ir neformalios. Formalios priemonės apima įstatymus, teismus, policiją ir kitas valstybės institucijas. Neformalios priemonės apima šeimą, mokyklą, draugus, žiniasklaidą ir viešąją nuomonę.
Socialinės kontrolės teorijos modelis
Socialinė dezadaptacija
Dezadaptacija yra žmogaus būsena, atspindinti jo negebėjimą prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Nusikaltėlių dezadaptacijai daro poveikį mezo ir mikro aplinkos veiksniai.
Prie mezo aplinkos veiksnių priskiriami: šeima, mokykla, bendruomenė, penitencinės įstaigos, kriminalinė subkultūra, izoliacija. Prie mikro aplinkos veiksnių priskiriami individo asmenybės bruožai, psichologinė būsena, ligos, reakcijos į kitus veiksnius, polinkiai, nuostatos, motyvacija.
Socializacijos aukos
Žmogus, visiškai adaptavęsis visuomenėje ir nesugebantis laikytis savo nuomonės, yra konformistas, todėl jis gali būti įvardijamas kaip socializacijos auka.
Tuo pačiu asmuo, neadaptavęsis visuomenėje, irgi tampa socializacijos auka, pavyzdžiui, nusikaltėlių. Socializacijos aukomis gali tapti našlaičiai, invalidai, žmonės, esantys ribinėje psichinėje būklėje, migrantai ir vaikai, gimę šeimose su žemu ekonominiu lygiu.
Priklausomybės ir socializacija
Alkoholizmas, narkomanija ir prostitucija yra socialinės problemos, susijusios su sutrikusia socializacija. Šios priklausomybės neigiamai veikia žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą, socialinius santykius ir integraciją į visuomenę.
| Problema | Poveikis |
|---|---|
| Alkoholizmas | Fizinės ir psichinės sveikatos problemos, socialinių santykių sutrikimai |
| Narkomanija | Sveikatos problemos, nusikalstamumas, socialinė izoliacija |
| Prostitucija | Sveikatos problemos, smurtas, socialinė stigma |