Biblija, kaip šventa krikščionių knyga, yra ne tik dvasinio vadovas, bet ir etinių bei socialinių principų šaltinis. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Biblija apibrėžia socialinę sferą, kokias vertybes ji pabrėžia ir kaip šie principai gali būti pritaikyti šiuolaikinėje visuomenėje.
Pagrindinė Biblijos tema - išganymas, tačiau tai apima ne tik individų išgelbėjimą, bet ir plačiai atnaujintus santykius tarp žmonių. Dievas sukūrė žmones, kad palaikytų su jais bendrystę, todėl Biblijoje didelis dėmesys skiriamas bendravimui tarp žmogaus ir Dievo bei tarpusavio santykiams.
Įstatymas ir Evangelija: Atskleidžiant nuodėmes ir siūlant išganymą
J. Stottas teisingai pastebi, kad etikos mokymo stygius susijęs su tuo, jog nemokoma ir nesiekiama suprasti klasikinės protestantiškosios atskirties tarp Įstatymo ir Evangelijos. Jeigu norime rasti kelią tarp legalizmo ir antinomizmo, tarp įstatymiškumo ir Įstatymo atmetimo, visų pirma turime įsisavinti šitą teologinę idėją. Suvokti minėtąją perskyrą mums padeda visi reformatoriai. Štai vienas iš jų, H. Bulingeris, Antrajame šveicariškajame išpažinime moko: „Dievo įstatyme mums atskleista Dievo valia: ką [Jis] nori, kad mes darytume, ir ko nenori; kas yra gera ir teisinga, o kas - bloga ir neteisinga“ (12, 1). Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią.
M. Liuteris knygoje Užstalės pokalbiai prideda: „Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Nes Įstatyme Dievas kalba kitaip nei Evangelijoje. Be Įstatymo neatpažintume savo varganos padėties Dievo akivaizdoje, be Evangelijos neturėtume išganymo vilties. Taigi pirmoji Įstatymo užduotis - atskleisti nuodėmes ir parodyti mūsų negebėjimą bei silpnumą.
Kadangi žmogus neįstengia išpildyti Įstatymo, ateina Evangelija, per kurią Dievas maloningai išgelbsti žmogų iš jo neįgalumo. Įstatymas sako: „Daryk tai“, Evangelija atsako: „Tai jau padaryta“, nes atlikta Kristuje. M. Liuteris dar 1518 m. Heidelbergo disputo tezėse rašė, kad Dievo Įstatymas yra „išganingiausiasis gyvenimo mokymas", tačiau jis „negali žmogaus nuvesti į teisumą“. Toliau priduria: „Įstatymas sako "daryk tai!“, ir jis neįvykdomas.“ Problema slypi ne Įstatyme, kuris yra geras ir tobulas, bet mumyse. Dievas nesiliauja reikalauti visiško ir nuolatinio paklusnumo šiam Įstatymui, o Jo Evangelija rodo į tos būtinybės išsipildymą Kristuje. Šia prasme Evangelija yra išlaisvinantis Žodis.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Bendruomeniškumas ir socialinė atsakomybė
Krikščionybė „atrado“ laisvą individą, tačiau netapo ir nėra individualistinė religija. Tad trečioji jos revoliucinė idėja - tikras bendruomeniškumas. Krikščionybėje religija pirmą kartą perėjo į atskirą ir savarankišką socialinę sferą - bažnyčią bei tikinčiųjų bendruomenę. Bendruomenė, kaip iš dalies nepriklausoma sritis šalia valstybės ir šeimos, buvo visai naujas reiškinys.
Vietinėse bendruomenėse susitikdavo tikintieji iš įvairių sluoksnių (nors tikriausiai ne iš visų), kur visi buvo „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32)! Krikščionių sakramentai tapo tikrais vienybės ritualais. Neatsitiktinai Naujojo Testamento laiškai kreipiasi į visus vyrus ir moteris, net į vergus bei vaikus, o ne vien tik į bendruomenių elitą ar tarnautojus.
Krikščionių „socialinė rūpyba“ nėra nei valstybės, nei valdžios reikalas. Tačiau, visų pirma, socialinis darbas prasideda vietinėje bažnyčioje, savoje bendruomenėje. Solidarumas, gailestingumas ir parama visų pirma turi krypti į savo bendruomenės žmones, į brolius ir seseris Kristuje.
Diakonija: Tarnystė vargšams ir stokojantiems
Diakonija - viena iš pagrindinių bažnyčios užduočių. Bažnyčia turi pareigą pasirūpinti vargšais, bet pirmiausia - savo vargšais; socialinė veikla pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bažnyčią, į savos bendruomenės vidų. Bažnyčios istorijoje diakono tarnystė dažnai būdavo arba apskritai užmirštama, arba iškraipoma. Diakonas iš tarno vargšams paverčiamas patarnautoju kunigams bei vyskupams.
Reformacijos metu socialinės tarnystės buvo reabilituotos. Buvo iš naujo išaiškinta ir pabrėžta, kad visi materialieji reikalai (finansai, šalpa) taip pat yra svarbi krikščioniška veikla, kurios nereiktų nuvertinti ir laikyti mažiau dvasiška ar net „pasaulietiška“. J. Kalvinas akcentavo diakono, kaip atskiros vietinės bendruomenės tarnautojo, svarbą ir net būtinumą jo darbą laikydamas „šventu reikalu“.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Reformatorius išvystė idėją apie dvejopą diakonatą - socialinių reikalų ir pinigų administraciją bei ligonių ir vargšų rūpybą: „Vieni [diakonai] tarnauja bažnyčiai, tvarkydami vargšų reikalus, kiti - vargšais tiesiogiai pasirūpindami“ (Inst. IV,3,9). Taip kai kurios reformatų bažnyčios kuriam laikui buvo sėkmingai atgaivinusios pirmųjų krikščionių diakono tarnystę.
Krikščioniškos vertybės šiuolaikinėje visuomenėje
Daugelis mūsų laikų mąstytojų, filosofų, sociologų sprendžia religijos vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Nutolę nuo tokios religijos individai ima ieškoti religijos be Dievo. Daugiausia įtakos turi šeimos požiūris į religiją ir jjos nykimas joje. Tuo sąlygojamas vienos kartos religinių įsitikinimų perdavimo kitai kartai sumažėjimas.
Amerikiečių sociologas R.Wuthnowas, aiškindamas religijos padėtį šiuolaikinėje visuomenėje, kalba apie šventybės atgavimą, apie tai, kad tam tikrais momentais visuomenė ją atgauna, nes ji paprastai egzistuoja visada, niekur nedingsta, tik kinta. Religiniai jausmai ne tiesiog auga ir nyksta - jie keičia apdarus ir kartais, pasirodo tokiais rūbais, kurie mums neįprasti. Jie gali būti tarp mūsų, o mes - nepasiruošę juos atpažinti.
Iš to išplaukia, kad beveik kiekvienas žmogus iki tam tikro lygio yra religingas. „Žmogiška prigimtis nepakenčia vakuumo tikėjimo sistemoje“ (Roberts, 1984). M.Yingeris religiją supranta kaip socialinį reiškinį, nes ji veikia ir yra populiari grupėje, jos individų sąveikoje. Šią religijos definiciją M.Yingeris taikė visuomenėms, kuriose vyksta pasikeitimai ir kurios yra sekuliarios. Jo nuomone, jei tokioms visuomenėms pritaikysime siauresnę definiciją, bus labai sunku jose identifikuoti religiją, nes ji keičia savo formas.
Šalom: Biblijos tema ir visuomenės harmonija
Dievas ir šalom - Biblijos tema. Šalom (taika) apima harmoningus santykius (pvz., Jn 17, 20-26). Dievas sukūrė žmones, kad palaikytų su jais bendrystę. Dievas vėl ėmė ieškoti draugystės su žmonėmis. Izraelis ir šalom - iš esmės atnaujinti santykiai. Naujasis Testamentas pratęsia šią liniją. Šalom - ateities vizija ir atsakomybė. Tikrąją ramybę ir taiką atkurs Dievas (žr. (Ts 6, 24; Rom 15, 33).
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Šalom - teisumo vaisius. Meilė yra santykių kalba. Dievo įstatymas yra harmoningos visuomenės pamatas (žr. įstatymą/teisingumą/ramybė žr. Iz 40,1.4.21; 32,1-8.15-18). garantas - harmoninga visuomenė. Santykių perspektyva - santykių pagydymas ir atkūrimas.
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Įstatymas | Dievo valia, atskleidžianti, ką turėtume daryti ir ko vengti. |
| Evangelija | Gera žinia apie Dievo malonę ir išgelbėjimą per Kristų. |
| Diakonija | Tarnystė vargšams ir stokojantiems, svarbi bažnyčios užduotis. |
| Šalom | Biblijos tema, apimanti harmoningus santykius ir visuomenės gerovę. |