Anykščių rajonas, kaip ir visa Lietuva, susiduria su įvairiais socialiniais iššūkiais, įskaitant priklausomybes ir raidos sutrikimus. Siekiant spręsti šias problemas, rajone vykdomos įvairios socialinės psichologinės reabilitacijos programos, skirtos tiek priklausomiems asmenims, tiek vaikams su raidos sutrikimais ir jų šeimoms.
Priklausomybių reabilitacijos programos
Sergant priklausomybės liga, sveikimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir nelengvas. Darbo terapijos, dvasinio ugdymo, socialinių įgūdžių įgijimo ir kiti metodai leidžia pasiekti pačius geriausius rezultatus.
Labdaros ir paramos fondas „Prieglobstis" ir Naujosios Akmenės bažnyčia „Tiesos žodis" yra įkūrę reabilitacijos centrą moterims Mažeikių rajone bei adaptacijos namus Naujojoje Akmenėje. Taip pat įkurta bendruomenė (Kibucas) Joniškio rajone - ji skirta žmonėms, kurie sunkiai reintegruojami į visuomenę dėl senyvo amžiaus, neįgalumo ar kitų objektyvių priežasčių, bei krizių centras ir vaikų dienos centras Naujojoje Akmenėje ir senelių namai Anykščių rajone, Troškūnuose.
Lietuvoje vykdoma mūsų programa sėkminga 60 proc. Dėl reabilitacijos kreipkitės telefonu: +370 601 63122.
Bažnyčios žmonės tarnauja šiuose centruose kaip savanoriai. Už visus tarnavimus atsakingas pastorius Mindaugas Palionis. Prie šio darbo prisideda bažnyčia, centrus ir visą veiklą remdama aukomis bei palaikymo malda.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Fondas „Prieglobstis" ir Naujosios Akmenės Bažnyčia „Tiesos žodis" yra įkūrę dar vieną reabilitacijos centrą moterims Mažeikių rajone bei adaptacijos namus Naujojoje Akmenėje. Taip pat įkurta bendruomenė (Kibucas) Joniškio rajone - ji skirta žmonėms, kurie sunkiai reintegruojami į visuomenę dėl senyvo amžiaus, neįgalumo ar kitų objektyvių priežasčių, bei krizių centras ir vaikų dienos centras Naujojoje Akmenėje ir senelių namai Anykščių rajone, Troškūnuose.
Labdaros ir paramos fondą „Prieglobstis" įkūrė Naujosios Akmenės bažnyčios „Tiesos žodis" pastorius Mindaugas Palionis, kiti padaliniai kuriami taip pat jo iniciatyva.
Norime priminti, kad sergant priklausomybės liga sveikimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir nelengvas.
Gyvenimo sąlygos „spartietiškos", tačiau iš „Prieglobsčio" patirties žinoma, kad geros gyvenimo sąlygos negerina reabilitacijos kokybės. Šiuo metu siūlome unikalią galimybę ne tik sveikti nuo priklausomybės, bet ir prisidėti prie centro plėtros. Tai naujas tarptautinis projektas.
Ankstyvoji reabilitacija ir pagalba šeimoms
Raidos sutrikimų rizikos grupei priskiriami vaikai, turintys neurologinių, psichomotorinio vystymosi problemų, mažo svorio ir neišnešioti, priklausantys socialinės rizikos šeimoms (alkoholizmas, narkomanija ar kitos priklausomybės, skurdas šeimoje turi didelę įtaką raidai) ar jau gimę su nustatytais sutrikimais.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Anot L. Mikulėnaitės ir J. Petrulytės (1998), būtent šiuo laikotarpiu pradėjus gydymą, geriausiai išvystomos vaiko potencialios galimybės, sukuriamos optimalios sąlygos vaikui su socialine rizika, pasiekiama gera vaiko su negalia integracija į visuomenę.
Vaikams, kurie turi raidos sutrikimus arba rizikos veiksnius sutrikimams išryškėti, dažniausiai reikia įvairių specialistų teikiamos kompleksinės pagalbos (medicininės, ugdomosios, socialinės, psichologinės), taip pat šių vaikų šeimoms būtina parama ir palaikymas, informacija apie vaiko negalią, pagalbos būdus ir pan.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, tokio pobūdžio pagalba teikiama ankstyvosios reabilitacijos tarnybose. Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos (ART) Lietuvoje pradėtos steigti patvirtinus Valstybinę sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programą (1996). Vaiko raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija yra svarbi sritis tiek politiniu, tiek ir profesiniu požiūriu.
Tai rodo perėjimą nuo į vaiką orientuotos intervencijos prie visapusiškesnio požiūrio, atsižvelgiant į vaiką, šeimą ir aplinką, ir atitinka platesnę idėją negalės srityje raidai, t. y. perėjimą nuo medicininio link socialinio modelio.
Pasak Aliauskienės (2005), Lietuvos ankstyvosios intervencijos vaikystėje konteksto prieštaringumas pasireiškia tuo, kad naujo tipo ankstyvosios reabilitacijos tarnybos sutrikusios raidos vaikams buvo kuriamos ir veikia nepakankamai įvertinus socialinę kultūrinę aplinką bei stokojant teorinio metodologinio pagrindimo.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinio darbuotojo ir šeimos sąveika laikytina viena iš svarbiausių geros pagalbos kriterijų. Ankstyvosios intervencijos procesas tyrinėti pradėtas palyginti neseniai.
Gimus neįgaliam vaikui, šeima susiduria su netikėtais sunkumais. Šiems vaikams reikia įvairių specialistų: gydytojų, kineziterapeutų, logopedų, psichologų ir kt. Dauguma šių specialistų tiesiogiai dirba su vaiku, o socialinis darbuotojas dirba su artimiausia vaikui aplinka - tėvais ir šeima.
Pagrindinis darbo tikslas - atkurti (jei yra nutrūkę) kliento ryšius su aplinka, padėti jam įsijungti į visuomenę, skatinti žmogų, stiprinti jo motyvaciją siekti kaip galima geresnės socialinės veiklos.
J. Ruškus pažymi, kad ankstyvosios reabilitacijos tarnybos specialistai, orientuojami dirbti korekcinį darbą su vaikais, mažai kreipia dėmesio į socialinę psichologinę pagalbą šeimai.
Tyrimui pasirinktos šeimos, su kuriomis dirba socialinis darbuotojas ir, kurioms paskirta „socialinė šeimos reabilitacija“ - konsultacijos, skirtos spręsti šeimos socialines problemas. Atvejo studija vykdoma Anykščių rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro padalinyje, vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje.
Šeima kaip sistema
Socialiniame darbe šeima dažnai nagrinėjama kaip sistema. L. Johnson (2001) apibrėžia šeimą kaip individų grupes, šeimos struktūrą ir socialines sistemas. Socialinė sistema - tai tam tikras vientisas derinys, kurio pagrindiniai elementai - žmonės ir jų tarpusavio santykiai.
Sisteminiu požiūriu šeima yra santykių tarp visų jos narių tinklas. Šeima yra didesnė už bet kurį atskirai paimtą individą, ir joje individas veikia kaip subsistema. Žiūrint į šeimą kaip į sistemą, vadovaujamasi nuostata, kad šeima yra lyg gyvas organizmas, jungiantis atskiras savo ląsteles į šeimos narius, o ne vien tik jos narių suma.
Šeimai galioja tie patys dėsniai, kaip ir bet kuriai kitai sistemai. Sistema negali ilgai egzistuoti atskira nuo aplinkos, todėl ji turi būti pakankamai atvira, kad galėtų priimti išorinius išteklius. Kad sistema funkcionuotų, ji taip pat turi būti pakankamai uždara, kad galėtų išlikti tarp kitų sistemų.
Šeimoje žmones jungia nuolatiniai jos narių santykiai. Šie santykiai leidžia šeimai būti unikalia sistema. Tačiau ne tik santykiai jungia šeimą. Žmones šeimoje gali jungti bendra pavardė, kraujo, giminystės ryšiai.
Kiekvienas šeimos narys sudaro sistemą, todėl šeima gali būti dalijama į posistemas. Pavyzdžiui, žmonos ir vyro, sesers ir brolio ir pan. Tie patys šeimos nariai gali priklausyti kelioms posistemėms. Kiekviena sistema atlieka tam tikrą funkciją.
Šeima paprastai kuriama tam, kad susilauktų vaikų. Šeimos sukūrimo tikslas gali būti ir bendravimo poreikių patenkinimas, rūpinimosi subjekto turėjimas. Kiekvienas šeimos narys yra nuolat veikiamas kitų šios sistemos individų ir pats juos veikia. Šeimos sistema yra veikiama ir kitų sistemų - visuomenės, darbovietės, mokyklos.
Šeima turi palaikyti ryšį su šiomis sistemomis. Tam, kad sistema išliktų, ji turi palaikyti savo pusiausvyrą, taikytis prie išorinių ar vidinių pasikeitimų. Pasikeitimai gali būti kiekybiniai - susiję su naujo nario atsiradimu ar praradimu (vaiko gimimas, vestuvės, senelio mirtis, skyrybos). Kokybiniai - susiję su santykiais tarp šeimos narių.
Šeima - vienas seniausių visuomenės institutų. Šeimos santykiai yra vienas iš svarbiausių tyrinėjimo objektų. Tyrinėjant šeimos santykius, galima atskleisti, pažinti visuomenėje naujai besiformuojančius faktus. Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (LR Konstitucija 1992, 38 straipsnis).
Šeima - svarbiausia mikroaplinka, kur vykdoma vaikų socializacija, atliekamos šeimos funkcijos: ugdomoji, rekreacinė (fizinė, materialinė, moralinė, psichologinė, savitarpio pagalba, laisvalaikio organizavimas, komunikacinė ir kt.
Kaip teigia J. Uzdila (1993), šeima iš esmės yra doras tvarinys: ji gimsta iš meilės ir tol gyvuoja, kol jos narius sieja dvasinis ryšys, rūpinimasis kitu, pasitikėjimas. Iš daugybės apibrėžimų akivaizdu, kad šiandien yra sunku rasti vieningą ir paprastą atsakymą kas yra šeima.
Šeimos gyvenimą veikia įvairios visuomenės raidos sąlygos. Šios sąlygos nulemia šeimos funkcijas, vaidmenis, taip pat santykius tarp sutuoktinių ypatumus.
Šeimos sistema ypatinga tuo, kad jos narius sieja stiprūs abipusiai ryšiai ir įsipareigojimai, jos nariai daug laiko praleidžia kartu, šeima daro labai didelę įtaką savo nariams. Šioje mikrokultūroje yra vertinamas kiekvieno šeimos nario įnašas ir kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė. Tarpusavyje šeimos nariai priklausomi ne tik materialine prasme, bet ir meilės, bendravimo prasme.
Šeima atlieka pagrindinį vaidmenį asmenybės socializacijoje. Šeimoje vyksta ankstyvasis vaiko socializacijos procesas: formuojasi vaiko socialiniai įgūdžiai, vertybės, vaikas išmoksta elgesio normas, įsisavina socialinius vaidmenis - sūnaus, dukters, brolio.
Kartu šeima yra ir emocinė sistema, į kurią įeina visi šeimos nariai (tiek gyvi, tiek mirę, tiek gyvenantys šeimoje, tiek atskirai). Ši emocinė sistema egzistuoja net ir tada, jei šeimos nariai šiuo metu realiai neegzistuoja arba yra atskirti vienas nuo kito.
Daugelis mokslininkų (Z. Bajorikienas, 1997; G. Matulienė, 1997; K. Miškinis, 2003 ir kt.) teigia, kad šeima kaip bendruomenė atlieka tam tikras funkcijas, kurios apima visas gyvenimo sritis. Šeimos funkcija - tai šeimos gyvenimo sritis, kuri yra tiesiogiai susijusi su jos narių tam tikrų poreikių tenkinimu. Funkcijos suprantamos ir kaip elgesys, kuris pasireiškia šeimos viduje, t. y. vidinės taisyklės, kiekvieno nario turimos pareigos.
Šeimai pereinant iš vienos stadijos į kitą, reikalingos naujos funkcijos. Pavyzdžiui, sukūrus šeimą - vyksta pasiskirstymas pareigomis; gimus vaikui - atsiranda būtinybė pertvarkyti funkcijas, sukurti naujas, t. y. prisiimti tėvų vaidmenis ir pareigas. Tačiau vaikų auklėjimas neturėtų virsti vienintele šeimos funkcija, kadangi vyro-žmonos posistemis yra nemažiau svarbus. Sutuoktiniams yra būtina turėti savo psichosocialinę erdvę, kurioje jie gali pajusti emocinę darną. Toks sutuoktinių bendrumas taip pat apibūdina jų santuokinį pasitenkinimą.
Autorius išskiria tokias pagrindines šeimos poreikių grupes: materialinės sąlygos, reikalingos šeimos gyvavimui, kūrimas ir įgyvendinimas; meilės ir globos poreikiai, susiję su motinyste; psichologinio ir fizinio artumo poreikis; šeimos bendravimo poreikis.
Akivaizdu, kad buitis, vaikai, intymus ir šeimyninis gyvenimas - yra pagrindinės šeimos gyvenimo sritys. Šeimos, kaip vienos iš socialinių struktūrų, paskirtis bei funkcijos (įvairiuose literatūros šaltiniuose) visuomenėje ir atskiro žmogaus gyvenime traktuojamos įvairiai.
Z. Bajorikienas (1997), nurodo tokias šeimos funkcijas kaip vaikų gimdymo ir auginimo, tautos tęstinumo, ūkinė, ekonominė, komunikacinė, rekreacinė, seksualinė. G. Matulienė (1997) išskiria šias specifines šeimos funkcijas: gimdymo ir vaikų auklėjimo, socializacijos; visuomenėje priimtinų socialinių normų ir vaidmenų savo vaikams įdiegimo.
Šeima taip pat atlieka ir emocinio stabilumo funkciją - parodo meilę ir rūpestį, suteikia galimybę priklausyti kažkam, kas gali patarti, pakonsultuoti iškilus svarbiam klausimui.
Autorės mini, kad kai kurios šeimos funkcijos vaiko negalios atveju sustiprėja. Tai - mokomoji, vaiko slaugos/priežiūros funkcijos, kurios įprastomis sąlygomis priklauso kitoms socialinėms struktūroms atsakomybei.
C. Satir teigia, kad šeima - tai vieta, kur vaikai jaučiasi saugūs, nes žino kaip ir kada reikia elgtis, koks elgesys yra geras, o koks smerktinas. Šeimoje paprastai galioja tam tikros taisyklės, aiškios ribos, kitaip sakant - pozityvi disciplina. Tėvai išmoko vaikus nusistatyti elgesio ribas, jų nuosekliai laikytis.
R. Hill (1949) teigia, kad šeima aprūpina vaikus didžiausiomis vaiko reikmėmis, o viena iš pagrindinių šeimos funkcijų, kurias išskiria autorius - aprūpinti mažus vaikus saugos sistema, t.y. priklausomybės ryšių tinklu, kuriame jie galėtų augti.
R. Bowlby (1988) teigimu, „kai sumegztas meilės, pritarimo ir akceptavimo tinklas ir suaugusieji vaikui yra elgesio modeliai ir nustato nuoseklias elgesio ribas, vaikas sugeba išsiugdyti savigarbą ir stiprų „aš“ jausmą“.
Saugumas analizuojamas remiantis dviem komponentais - fiziniu saugumu ir psichologiniu saugumu. Fizinis saugumas apima fiziologinių poreikių patenkinimą, medicininę šeimos narių priežiūrą, aplinkos pritaikymą mažiems vaikams, pavyzdžiui, kad vaikas nesusižeistų. Psichologinis saugumas užtikrina šeimos narių statusą, tarpasmeninio saugumo jausmą šeimoje, sudaro sąlygas normaliai vaiko raidai. Šeimoje, kurioje auga neįgalus vaikas, emocinis šeimos narių poreikių patenkinimo funkcija yra glaudžiai susijusi su kitomis šeimos funkcijomis: ekonomine, socializacijos, tėvystės.
Nepaprastai svarbi šeimos funkcija yra visapusiškai palaikyti jos narius, padėti jiems prisitaikyti prie naujų sąlygų. Streso atveju, esant situacijoms, kurios kenkia šeimos narių fizinei ir psichinei sveikatai, ši funkcija tampa ypatingai svarbia kiekvienam šeimos nariui.
Pagalbos galimybės Anykščių rajone
Anykščių rajone veikia įvairios organizacijos ir specialistai, teikiantys psichologinę ir socialinę pagalbą:
- Anoniminiai lošėjai - tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, siekdami padėti sau ir kitiems įveikti lošimo problemą.
- Taip pat veikia įvairūs psichologai, teikiantys individualias konsultacijas.
Šios programos ir specialistai padeda Anykščių rajono gyventojams spręsti įvairias socialines ir psichologines problemas, gerinti gyvenimo kokybę ir integruotis į visuomenę.
Seminaras „Neišnešiotų naujagimių raidos specifika ir poreikiai“
tags: #socialine #psichologine #reabilitacija #anyksciai #kurkliu #kaimas