Sociãlinė paramà - tai asmeniui arba šeimai teikiama pagalba, siekiant garantuoti šalies standartus atitinkantį minimalųjį gyvenimo lygį. Socialinėje politikoje socialinės paramos terminu apibūdinama viena šiuolaikinės valstybės funkcijų - šalies gyventojams užtikrinti gyvybiškai būtinas socialines garantijas arba teisę į minimalių poreikių tenkinimą.
Socialinės Paramos Tikslai ir Principai
Socialinės paramos pagrindiniai tikslai - mažinti skurdą, garantuoti, kad visi šalies gyventojai išvengtų socialinės atskirties, ypač kai jie neturi socialinės apsaugos kitų garantijų arba jos nepakankamos. Jei socialinio draudimo garantijos priklauso nuo asmens dalyvavimo socialinio draudimo sistemoje, socialinė parama grindžiama stokos principu ir yra teikiama pagal poreikį asmeniui arba šeimai.
Svarbiausiasis socialinės politikos uždavinys - pasirūpinti, kad socialinė parama būtų teikiama tik tiems asmenims, kurie negali be jos išsiversti. Sveikas dirbantis žmogus neturi būti priskirtas prie remiamųjų.
Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Daugeliu atvejų socialinė parama negali būti ilgalaikė siekiant išlaikyti ir skatinti asmens motyvaciją pačiam rūpintis savimi. Socialinė parama turi būti organizuojama taip, kad remiamiems asmenims būtų sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški.
Socialinės Paramos Formos
Socialinė parama teikiama dviem pagrindinėmis formomis:
Taip pat skaitykite: Socialinės paramos apžvalga Lietuvoje
- Piniginėmis išmokomis
- Socialinėmis paslaugomis (Europos Sąjungos socialinėje statistikoje išskiriamos piniginės išmokos ir natūrinės paslaugos).
Įvairios kompensacijos, lengvatos (pavyzdžiui, transporto lengvatos pagyvenusiems asmenims, mokesčio už vaikų ikimokyklinio ugdymo paslaugas lengvatos) taip pat yra socialinės paramos dalis.
Socialinės paramos piniginėms išmokoms galima priskirti minimalių pajamų palaikymo pašalpą, vaiko globos pašalpą be tėvų likusiems vaikams, būsto šildymo, komunalinių mokesčių ir kitas kompensacijas, našlaičio įsikūrimo pašalpą ir kita. Didžiąją dalį socialinės paramos valstybė garantuoja tik labiausiai nepasiturintiems asmenims, todėl nustatant teisę į socialinę paramą atsižvelgiama į asmens (šeimos) pajamų ir (arba) turto dydį.
Asmenims (šeimoms), kurių pajamos (turtas) viršija nustatytą ribą, piniginės išmokos neteikiamos. Socialinės paslaugos teikiamos tiems asmenims, kuriems nustatytas šių paslaugų poreikis, nors daliai asmenų (išskyrus be tėvų likusius vaikus, vaikus iš socialinės rizikos šeimų) šios paslaugos gali būti iš dalies mokamos (pagal pretendentų į socialinę paramą pajamų ir turto dydį).
Socialinė parama gali turėti ir kitų tikslų, pavyzdžiui, plėsti neįgaliųjų socialinę integraciją, skatinti šeimos politiką. Tokiais atvejais pajamų ir turto testavimas vertinant teisę į socialinę paramą gali veikti kaip asmenų (šeimų) diskriminavimo veiksnys.
Dažniausiai teikiamos pašalpos arba mokamos piniginės išmokos. Pašalpa turėtų būti teikiama tuo atveju, kai asmuo ar šeima gali ir yra suinteresuoti efektyviai panaudoti pinigus. Priešingu atveju teikiama kitokia parama (išduodamos vardinės vertybinės kortelės tam tikriems maisto produktams įsigyti, kurui gauti, apmokėti už komunalines paslaugas ir pan.).
Taip pat skaitykite: Kas gali pretenduoti į socialinę paramą?
Įstatymų nenustatytais atvejais, kai asmenims arba šeimoms būtina skubi parama (apmokėti už gydymą, maistui, drabužiams, buities reikmenims įsigyti, apmokėti už ūkines paslaugas, taip pat stichinės arba ekologinės nelaimės atveju ir kt.), savivaldybių nustatyta tvarka jiems mokama vienkartinė arba terminuota pašalpa.
Valstybė, skatindama demografinius procesus, šeimoms gali ne tik garantuoti būtiną gyvenimo lygį, bet ir padengti dalį vaiko išlaikymo išlaidų, mokėdama pašalpą už kiekvieną auginamą vaiką nepriklausomai nuo tėvų (globėjų) ekonominio aktyvumo. Pašalpos, taip pat kitos išmokos ir papildomos lengvatos šeimoms ir asmenims, kurie yra nusipelnę valstybei, nukentėję nuo užsienio valstybės agresijos arba atlikdami tarnybines pareigas, prie socialinės paramos nepriskiriamos.
Socialinė Globa
Socialinė globa galima globojamojo namuose ir institucijose. Būtina pertvarkyti šias globos įstaigas, gerinti jose gyvenimo sąlygas. Bendruomenės turėtų steigti mažesnes įvairios paskirties globos įstaigas.
Dienos globos įstaigose gyventojai gali nuolat praleisti dalį dienos. Čia jie globojami, mokomi, slaugomi. Ambulatorinėse įstaigose bendruomenės nariams teikiamos įvairios konsultacijos ir parama.
Socialinė globa namuose remiasi nuolatiniu ryšiu su globotiniu, jo reikmių nustatymu ir reikiamų paslaugų teikimu. Ši globa paprastai labiausiai pageidaujama.
Taip pat skaitykite: Darbo parama: ką reikia žinoti
Socialinės Paramos Finansavimas ir Administravimas
Socialinės paramos išlaidos finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Socialinės paslaugos taip pat gali būti finansuojamos labdaros lėšomis arba iš tų paslaugų gavėjų mokesčio už paslaugas.
Socialinės paramos piniginės išmokos dydis darbingo amžiaus asmenims turi būti mažesnis už minimalųjį darbo užmokestį - kitaip gali susidaryti vadinamieji skurdo spąstai, kai mažėja socialinę paramą gaunančio asmens darbo motyvacija.
Valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis ir socialinio draudimo išmokos (pensijos, bedarbio pašalpos ir kt.), kai nurodytosios išmokos yra pagrindinis pajamų šaltinis, turėtų būti ne mažesni už minimalias gyvenimo išlaidas.
Socialinės paramos sistema remiasi atsakomybės pasidalijimu tarp visuomenės, bendruomenės ir asmens (šeimos).
Socialinės apsaugos ministerija nustato visoje Lietuvoje privalomus socialinės paramos standartus, analizuoja, kaip įgyvendinama valstybinės socialinės paramos politika, keičiasi informacija su bendruomeninėmis institucijomis, teikia joms rekomendacijas ir patarimus, numato rengti valstybines programas bei mokslo tyrimus ir finansuoja juos, rūpinasi savivaldybių socialinės paramos padalinių techninės bazės stiprinimu, visų pirma - automatizuotos informacijos sistemos diegimu.
Globos ir rūpybos tarybos bei invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių, kurias sudaro valstybės institucijų ir nevalstybinių organizacijų atstovai, yra koordinuojančios ir patariamosios institucijos.
Savivaldybės atsako už socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Jos privalo užtikrinti įstatymų nustatytą minimalią socialinę paramą, organizuodamos privalomųjų paslaugų teikimą bei mokėdamos pašalpas, taip pat steigdamos bendruomenėse reikiamas tarnybas. Savivaldybė renka ir analizuoja informaciją apie asmenis, kuriems reikia paramos, tvarko remtinų asmenų įskaitą, kaupia duomenų apie šiuos asmenis bazę, nustato reikiamos paramos mastą ir jos būdus. Savivaldybės atsako už teikiamų socialinių paslaugų kokybę.
Socialinę paramą teikia ir nevalstybinės organizacijos. Kad socialinė parama būtų veiksmingesnė, būtina valstybinio ir nevalstybinio sektorių sąveika. Savivaldybės konkurso tvarka sudaro su nevalstybinėmis organizacijomis socialinių paslaugų teikimo sutartis, kuriose nurodomi šalių įsipareigojimai ir atsakomybė.
Socialinę paramą teikia socialiniai darbuotojai. Žmonėms, dirbantiems šį darbą, reikėtų rengti kursus, stažuotes užsienyje, suteikti reikiamų žinių. Būtina parengti darbo, susijusio su socialinės paramos teikimu, koncepciją, taip pat siekti, kad socialiniai darbuotojai gautų išsimokslinimą aukštosiose (aukštesniosiose) mokyklose, turėtų savo profesinę etiką ir vertybių sistemą, galėtų apsibrėžti savo vaidmenį ir santykius su klientu (vartotoju). Svarbus savanorių vaidmuo.
Įmonių, organizacijų ir asmenų aukojamos konkrečiam tikslui lėšos turi būti naudojamos pagal paskirtį. Socialinės paramos programose gali būti numatyta kaupti lėšas, skirtas socialinei paramai.