Tai, ką šiandien vadiname socialine kritika, turi gilias istorines šaknis. Faktiškai ji egzistavo dar tuomet, kai nebuvo susiformavusi socialumo ar visuomeniškumo samprata ir pajauta. Dažnu atveju ji reikšdavosi kaip religinių institucijų ar dogmų kritika, kiek rečiau - kaip politinių idealų ar realijų kritika.
Socialinė kritika - įvairių socialinių struktūrų, reiškinių ir procesų vertinimo forma, visuomenės kritinė analizė. Socialinė kritika dažniausiai susijusi su tam tikromis visuomenėje susiklosčiusiomis ydingomis sąlygomis, ja siekiama kurti ar sugrąžinti socialinį teisingumą, ieškoti problemų sprendimo praktinių būdų, pvz., pasitelkiant protestą, reformas, revoliucijas.
Socialinę kritiką dažnai išreiškia tam tikrų represijų patiriančios socialinės grupės, pvz., įvairios mažumos - homoseksualai, t. p. įvairūs socialiniai judėjimai, politinės partijos. Socialinė kritika taikoma socialinėje filosofijoje, politinėje ekonomijoje, sociologijoje, socialinėje psichologijoje, psichoanalizėje, kultūrologijoje ir kituose moksluose bei jų šakose, t. p. Socialinė kritika nuo senovės laikų būdinga visoms visuomenėms.
Istorinės Šaknys ir Raida
XVIII ir XIX a. Kol neegzistavo aiškiai diferencijuoti ir pagal modernius standartus metodologiškai pagrįsti humanitariniai bei socialiniai mokslai, socialinė kritika galėjo būti tik diletantiškas užsiėmimas, nors vargu ar šis apibūdinimas tuomet reiškė tą patį, ką jis reiškia šiandien.
Socialine kritika pagrįstas T. More’o (Anglija) veikalas Utopija (Utopia 1516, lietuvių kalba 1968), kuriame autorius kritikavo gyvenamojo laikotarpio visuomeninę santvarką. Socialinės kritikos apraiškų randama prancūzų dvasininko J. Meslier 17 a. pabaigoje-18 a. pradžioje skelbtuose veikaluose, kuriuose jis kritikavo religines represijas. Socialinė kritika dažnai susijusi su utopija, reiškiasi literatūroje (pvz., H. E. Beecher‑Stowe, Ch. Dickenso, J. Londono, G. Orwello, R. Bradbury ir kitų kūryboje), kine, muzikoje (vadinamieji pankų, juodojo metalo ir kiti judėjimai).
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Šiais laikais socialine kritika užsiima ir profesionalūs mokslininkai, tačiau tokia jų veikla dažnai praranda griežtą kritinę potekstę ir perauga į ekspertizę. Socialinė kritika glaudžiai siejasi su naujų mąstymo modelių formavimu arba originaliu senųjų mąstymo modelių pritaikymu. Pirmuoju atveju socialinė kritika turi progresyvesnį atspalvį, o antruoju - konservatyvesnį.
Tačiau socialinė kritika apibrėžtina veikiau ne savo pakraipomis. Suklasifikuoti jų gausos nesistengsime. Labiausiai mums rūpi tik teorinė socialinės kritikos stichija. Ši stichija - tai konceptualus diskursas, skirtas kritiniam politinių, religinių, ekonominių, estetinių, etinių, teisinių ir kitų visuotinę reikšmę turinčių reiškinių vertinimui.
Standartizavimas ir Kritinė Distancija
Kraštutinis vertinimo standartizavimas pagal patį savo apibrėžimą panaikina kritinę distanciją ir dimensiją, o jei standartizavimas pretenduoja į visuotinai pripažintus mokslinio objektyvumo požymius, jis gali būti vadinamas ekspertize. Galbūt dėl to visi kritinės perspektyvos neišsižadantys diskursai yra pasmerkti dviprasmybei, nusidriekiančiai tarp diletantizmo ir ekspertizės.
Tiesa, standartizavimas gali įgauti ir kitokius pavidalus. Ambicingiausias ir istoriškai reikšmingiausias socialinės kritikos - tiesa, ne vien tik jos - diskursas iki šiol žinomas marksizmo pavadinimu. Nors esama tokių tyrimo krypčių kaip marksistinė istorija, ekonomika, filosofija, politologija ar literatūros teorija, marksizmas iki šiol nėra tapatinamas su mokslu griežtąja šio žodžio prasme.
Marksizmas negali būti standartizuotas dėl pačios savojo tyrimo ir kritikos objekto specifikos - dinamiškos kapitalistinės socialinės realybės. Marksizmą nuolat iš naujo atranda skirtingus jo teiginius esminiais savo tyrimo principais laikantys teoretikai. Ir visgi daugeliu atžvilgių marksistinio diskurso sklaida vyksta konstruktyviose profesionalių teoretikų grupėse.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Tačiau ne visoms socialinės kritikos apraiškoms buvo lemta sukurti tokį milžinišką ir į visuotinį pripažinimą pretendavusį (ar iki šiol pretenduojantį) teorinės medžiagos masyvą. Kuklèsnės socialinės kritikos apraiškos atrodo įtartinos ir diletantiškos. Tam esama nemenko pagrindo. Konceptualumą dažnai keičia idėjų obskurantizmas. Be to, įsipainiojama į klausimus, kilusius viešosios nuomonės lygmenyje.
Viešoji Nuomonė ir Socialinė Kritika
Tiesa, apie viešąją nuomonę reikėtų pasakyti šį tą daugiau. Anot Walterio Benjamino, vis tobulėjant techninėms informacijos sklaidos galimybėms, skleisti savo nuomonę viešai gali vis daugiau žmonių, priklausančių įvairiems socialiniams sluoksniams. Taigi, omenyje reikėtų turėti faktą, kad, pavyzdžiui, XX a. pirmojoje pusėje viešoji nuomonė nepasižymėjo tokiu aukštu nereikalingo triukšmo lygiu, kokiu ji pasižymi XXI a.
Tęsiant ankstesnę mintį reikėtų pažymėti, kad norint užsiimti socialine kritika visiškai nebūtina kurti milžiniškos apimties nuoseklių teorinių doktrinų. Tą rodo pavyzdžiai nuo Thorsteino Vebleno iki Hannah Arendt, nuo José Ortegos y Gasseto iki Albert’o Camus. Socialinė kritika reikalauja gebėjimo suformuluoti visuotinai aktualias problemas ir klausimus. Kaip jau buvo minėta, dažniausiai tai padaryti pavyksta pasitelkiant naujus mąstymo modelius arba originaliai taikant senuosius.
Iš čia kyla intuityviam mąstymui besipriešinantis socialinės kritikos pobūdis. Akivaizdu, kad tol, kol socialinė kritika prasilenkia su viešąja nuomone ir kitais standartizuotais diskursais, socialinės realybės atžvilgiu jos reikšmė išlieka destruktyvi. Paradoksalu, kad visuotinai reikšmingų socialinės realybės aspektų išryškinimas gali būti socialiai destruktyvus. Tačiau tai gali pasirodyti ne taip jau paradoksalu, jei nustosime laikę visuomenę organiška ir darnia visuma ir pripažinsime, kad ji iš prigimties pilna konfliktų ir antagonizmų.
Anot Josepho A. Schumpeterio, modernėjanti visuomenė pati sukuria sąlygas atsirasti aukštąjį išsilavinimą turintiems ir, galima sakyti, profesionaliai šiai veiklai pasirengusiems visuomenės kritikams.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Progresyvi socialinė kritika garsėja tuo nemaloniu bruožu, kad ji nėra linkusi tenkintis pačiam visuomenės funkcionavimui būtinais vaizdiniais, pasižyminčiais darnos, bendrų tikslų, įsišaknijusios praeities ir kitais panašiais romantizuotais prasmės masyvais. Romantizmas čia paminėtas neatsitiktinai. Būtent romantizmo ideologijos kontekste susiformavo dar ir šiais laikais gyvybingumo neprarandanti visuomeniškumo samprata, keistai priešinama be perstojo vykusio socialinės realybės modernizavimo pasekmėms, tokioms kaip pilietybės kategorijos formalizavimas, biurokratinio valstybės aparato plėtra ar transnacionalinių institucijų įsigalėjimas.
Minėto pobūdžio socialinė kritika yra tiesiog pasmerkta nepaisyti daugybės pseudosakralinių idealų, vaizdinių ir nuojautų - visuomenei išskirtinai reikšmingos mistikos klodo, sudarančio atavistinę bendruomeninės savivokos šerdį.
Galime tarti, kad socialinės kritikos objektai yra daugelyje kokybiškai skirtingų lygmenų lokalizuojami visuomeninės reikšmės fenomenai. Jie tarpsta viešosios nuomonės, obskurantiškų bendruomeninių vaizdinių, teisinių normų, mokslinio žinojimo legitimacijos, įsitvirtinusių mąstysenos modelių ir kituose visuotinai svarbiuose konceptualiuose ir fantazminiuose žmogiškosios savivokos kloduose. Norint šiuos klodus pralaužti, prakalbinti ar puoselėti, reikia išeiti į tą keistą teritoriją, atsiribojančią nuo neregėtu mastu iki šiol paplitusios ekspertavimo ideologijos, ir tuo pat metu nenuslysti į paprasčiausią obskurantizmą ir diletantizmą.
Naivu tikėtis, kad socialinė kritika galėtų suformuluoti konkrečius atsakymus į pačią socialumo prigimtį liečiančius klausimus. Nepaisant sparčios įvairių modernaus mokslo sričių pažangos, visuomenės prigimties ir visuomeninės žmogaus prigimties klausimai išlieka visiška bedugnė mūsų pažinimui. Ypač ši bedugnė pagilėjo prieš du šimtmečius atsiradus liberaliai ir sekuliarizuotai individualumo pajautai.
Socialinis nerimas
Socialinis nerimas - itin paplitęs reiškinys, su kuriuo susiduria beveik kiekvienas mūsų. Nors daugumai jis netrukdo gyventi pilnavertį gyvenimą, išraudęs veidas ar drebantis balsas kalbant net prieš nedidelę auditoriją, vargina ne vieną.
„Socialinis nerimas pasireiškia socialinėse situacijose, mums patekus į dėmesio centrą. Žmogui gali kilti mintys, kad jis - netinkamas, kritikuotinas, kad atrodo keistai, kalba blogai, kad kiti jį pastebi, vertina ir smerkia. Nerimas gali pasireikšti ir fiziškai: paraudimu, padidėjusiu prakaitavimu, mikčiojimu, balso drebėjimu, padažnėjusiu kvėpavimu. Esant socialiniam nerimui, žmonės labai bijo šių kūno pojūčių.
Profesionalo teigimu, dažniausiai pirmą sykį ryškiai su socialiniu nerimu žmonės susiduria paauglystėje. Tuomet pasitikėjimas savimi gali būti nedidelis, o aplinkinių nuomonė - itin svarbi.
„Žmonės - socialios būtybės. Jei negyvenamoje saloje apgyvendintume vieną primatą, jis išgyventų panašiai ilgai, kaip vienas ten gyvenantis žmogus. Bet jei skaičių padidintume iki dešimties, žmonių kompanijai sektųsi gerokai geriau. Tam, kad kurtume ryšius, mums svarbu pastebėti kaip kiti žmonės į mus reaguoja, kas iššaukia jų kritiką, kaip galime geriau prisitaikyti bendruomenėje. Socialinis nerimas mums perduoda žinutę: esi matomas. Jis padeda mums kontroliuoti, kokių pasekmių norime iš vienos ar kitos situacijos. Gal tai mus skatina geriau pasiruošti viešai kalbai, susikaupti prieš iššūkių pilną dieną ar darbo pokalbį“.
Vis dėlto, ne visada socialinis nerimas mums - naudingas.
„Socialinio nerimo sutrikimas - vienas dažniausių psichikos sveikatos sutrikimų. Paskutiniais duomenimis JAV juo suserga apie 7% populiacijos. Nuo kiekvieno žmogaus patiriamo socialinio nerimo, sutrikimas skiriasi keliais aspektais: jis trunka ilgiau nei 6 mėnesius, reikšmingai sutrukdo gyventi kasdienį gyvenimą. Žmogus pradeda vengti socialinių situacijų: eiti į darbą, parduotuvę, jis užsidaro nuo visuomenės ar stengiasi kompensuoti nerimą saugumo siekiančiu elgesiu. Pavyzdžiui, nenorėdamas, kad kiti matytų jo paraudimą visada vaikšto su dideliu kapišonu ar rengiasi drabužiais, ant kurių nesimatytų jo bijomų prakaito dėmių“.
„Jei vidinis kritikas intensyviai mus žemina, grasina, baugina, kad įvyks kažkas baisaus, jei socialinių situacijų baimė ir nerimas pradeda stipriai veikti žmogaus gyvenimą. Taip pat, jei nuolat sau sakome frazes „esu kvailas, nevykęs. Visi mato, kad esu silpnas, kad mano balsas dreba, aplinkiniai manimi šlykštisi, niekina“ ir jaučiame, kad šie jausmai pradeda stipriai veikti mūsų gyvenimą, nukenčia jo kokybė - rekomenduojama kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Pačiam žmogui susitvarkyti gali būti labai sudėtinga, o psichoterapija drauge su medikamentiniu gydymu ar atskirai, gali padėti įgauti naujų įrankių dorotis su šiomis situacijomis ir pagelbėti žmogui grįžti į pilnavertį gyvenimą“.
Vis dėlto, kreiptis į specialistus būtina tikrai ne kiekvienam.
Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Adomas Bielinis siūlo keletą būdų, kaip suvaldyti socialinį nerimą:
- Situacijos nujautrinimas.
- Diskusija su vidiniu kritiku.
- Atsitolinimas nuo minčių.
- Atjauta sau.
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami socialinės kritikos aspektai:
| Aspektas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Istorinės šaknys | Egzistavo dar nesusiformavus socialumo sampratai, dažnai pasireikšdavo kaip religinių ar politinių institucijų kritika. |
| Šiuolaikinė reikšmė | Profesionalūs mokslininkai užsiima socialine kritika, tačiau ji dažnai praranda griežtą kritinę potekstę ir perauga į ekspertizę. |
| Ryšys su mąstymo modeliais | Glaudžiai siejasi su naujų mąstymo modelių formavimu arba originaliu senųjų mąstymo modelių pritaikymu. |
| Viešoji nuomonė | Tobulėjant informacijos sklaidos galimybėms, skleisti savo nuomonę viešai gali vis daugiau žmonių, priklausančių įvairiems socialiniams sluoksniams. |
| Socialinis nerimas | Itin paplitęs reiškinys, su kuriuo susiduria beveik kiekvienas mūsų, tačiau yra būdų, kaip jį suvaldyti. |