Skaitmeniniame amžiuje žodis tapo galingesnis nei bet kada anksčiau.
Vienas komentaras socialiniuose tinkluose, vienas neatsargus įrašas tinklaraštyje ar net apkalbos kolegų būryje gali sukelti realių ir skaudžių pasekmių.
Lietuvos teisinėje sistemoje egzistuoja riba, kurią peržengus, žodžio laisvė baigiasi ir prasideda baudžiamoji atsakomybė.
Ta riba - tai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 154 straipsnis, apibrėžiantis šmeižimą.
Daugelis žmonių klaidingai mano, kad „internete galima sakyti bet ką“ arba kad neigiama nuomonė yra tiesiog… nuomonė.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Tačiau teismų praktika rodo ką kita.
Šmeižto bylos, ypač kilusios iš konfliktų socialiniuose tinkluose, tampa vis dažnesniu reiškiniu.
Suprasti, kas tiksliai yra šmeižimas, kuo jis skiriasi nuo įžeidimo ar kritikos ir koks procesas laukia norint apginti savo reputaciją (arba ginantis nuo kaltinimų), yra gyvybiškai svarbu kiekvienam.
Šiame straipsnyje mes giliai pasinersime į BK 154 straipsnio subtilybes.
Tai nėra tik sausas įstatymo komentaras; tai praktinis gidas, padėsiantis atpažinti šmeižtą, suprasti teisinį procesą ir įvertinti galimas pasekmes.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Kas Tiksliai Yra Šmeižimas Pagal BK 154?
Pirmiausia, pažvelkime į patį įstatymo tekstą. BK 154 straipsnio 1 dalis teigia:
„Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasta, tačiau teisminėje praktikoje kiekvienas šio sakinio žodis yra svarbus.
Tam, kad veika būtų pripažinta šmeižimu, būtina nustatyti keturių elementų visumą. Jei trūksta bent vieno iš jų - šmeižimo nėra.
-
Informacijos Paskleidimas
„Paskleidimas“ reiškia informacijos perdavimą bent vienam trečiajam asmeniui.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Šmeižimui reikalinga „publika“ - bent vienas kitas asmuo, kuris tą informaciją išgirdo ar pamatė.
-
Tikrovės Neatitikimas (Melas)
Tai yra pati šmeižto bylos širdis.
Paskleista informacija turi būti melaginga.
Jei jūs paskleidėte informaciją, kuri, nors ir žemina asmenį, yra tiesa, jūs negalite būti nuteistas už šmeižimą.
Tiesa, net jei ji ir skaudi, yra ginama įstatymo.
Pavyzdžiui, jei teigiate: „Jonas X buvo teistas už vagystę“ ir Jonas X iš tiesų buvo už tai nuteistas, tai nėra šmeižtas, net jei šis faktas pakenks Jono reputacijai.
Bet jei Jonas X niekada nebuvo teistas už vagystę, o jūs tai teigiate - tai jau yra tikrovės neatitinkanti informacija.
Būtent dėl šio punkto šmeižto bylose įrodinėjimo našta pasiskirsto labai įdomiai.
Asmuo, kuris kreipiasi į teismą (privatus kaltintojas), turi įrodyti, kad informacija buvo paskleista ir kad ji jį pažemino.
Tačiau asmuo, kuris tą informaciją paskleidė (kaltinamasis), turi įrodyti, kad jo paskleista informacija buvo… tiesa.
-
Žeminantis Arba Niekintis Pobūdis
Paskleista melaginga informacija turi turėti potencialo „paniekinti ar pažeminti“ asmenį arba „pakirsti pasitikėjimą juo“.
Teismas vertina ne tai, ar asmuo subjektyviai jautėsi pažemintas, o tai, ar vidutinis, protingas visuomenės narys, išgirdęs tokią informaciją, susidarytų apie tą asmenį neigiamą nuomonę.
Kokia informacija laikoma žeminančia?
- Teiginiai apie nusikalstamos veikos padarymą (pvz., „jis vagis“, „ji kyšininkė“).
- Teiginiai apie amoralų elgesį (pvz., neištikimybę, piktnaudžiavimą alkoholiu, narkotikų vartojimą).
- Teiginiai apie nesąžiningumą profesinėje veikloje (pvz., „jis apgaudinėja klientus“, „gydytojas sukčius“).
- Teiginiai apie tam tikras ligas (ypač socialiai stigmatizuojamas).
Pavyzdžiui, melagingas teiginys „Petras neplauna indų“ vargu ar bus pripažintas pakankamai žeminančiu, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Tačiau melagingas teiginys „Petras savo įmonėje moka atlyginimus vokeliuose“ jau akivaizdžiai kerta per pasitikėjimą ir reputaciją.
-
Konkretus Asmuo
Informacija turi būti paskleista „apie kitą žmogų“.
Tai reiškia, kad asmuo, apie kurį kalbama, turi būti aiškiai identifikuojamas.
Nebūtina nurodyti vardo ir pavardės. Užtenka, kad iš konteksto būtų aišku, apie ką kalbama (pvz., „mūsų laiptinės trečio aukšto gyventojas, vairuojantis raudoną „Audi“…“).
Negalima apšmeižti abstrakčios grupės (pvz., „visi politikai vagys“).
Tačiau apšmeižti galima juridinį asmenį (įmonę, organizaciją) - nors BK 154 taikomas tik fiziniams asmenims, juridinio asmens reputacijos gynimas galimas per civilinį procesą (Civilinio kodekso 2.24 str. - garbė ir orumas).
Lemtinga Skirtis: Šmeižtas (Faktas) vs. Nuomonė (Vertinimas)
Tai pati sudėtingiausia ir dažniausiai teismuose nagrinėjama šmeižto bylų dalis.
Konstitucija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika saugo teisę į nuomonę ir kritiką.
Nuomonė, net jei ji aštri, šokiruojanti ar nepagrįsta, nėra šmeižtas.
Kaip juos atskirti?
- Faktas (Gali būti šmeižtas): Teiginys, kurio teisingumą galima patikrinti ir įrodyti.
- Pavyzdys: „Direktorius P.P. pasisavino įmonės lėšas.“ (Galima patikrinti audito išvadomis, banko išrašais).
- Nuomonė (Nėra šmeižtas): Subjektyvus vertinimas, požiūris, kurio negalima patikrinti.
- Pavyzdys: „Direktorius P.P. yra blogas vadovas.“ (Tai vertinimas - vienam blogas, kitam galbūt geras).
Tačiau riba yra slidi. Kartais nuomonė būna išreiškiama per faktus.
Pavyzdžiui, teiginys „Manau, kad direktorius P.P. yra vagis“ - nors ir prasideda žodžiu „manau“ (lyg ir nuomonė), savo esme tai yra teiginys apie faktą (vagystę), tik pateiktas per nuomonės prizmę.
Teismai tokius „užmaskuotus“ faktus vis tiek vertina kaip potencialų šmeižtą.
Kas yra šmeižtas žiniasklaidos teisėje? – Paprasta politika
Viešieji Asmenys ir Kritikos Ribos
Labai svarbu paminėti, kad kritikos ribos yra daug platesnės, kai kalbama apie viešuosius asmenis - politikus, aukštus pareigūnus, visuomenės veikėjus.
EŽTT yra ne kartą pabrėžęs, kad politikai ir kiti vieši asmenys, sąmoningai pasirinkę būti viešumoje, turi susitaikyti su aukštesniu kritikos lygiu.
Žurnalistai ar visuomenininkai, kritikuojantys politiko sprendimus, yra daug labiau saugomi žodžio laisvės.
Tačiau net ir viešam asmeniui negalima melagingai priskirti konkrečių nusikaltimų (nebent turima įrodymų).
Sunkinančios Aplinkybės: Kada Šmeižtas Laikomas Ypač Rimtu? (BK 154 str. 2 d.)
Įstatymas numato ir griežtesnę atsakomybę, jei šmeižimas įvykdomas pavojingesniais būdais. BK 154 straipsnio 2 dalis numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, jei:
- Šmeižimas paskleistas per visuomenės informavimo priemonę (VIPT) ar spaudinyje. Tai apima televiziją, radiją, interneto naujienų portalus. Kodėl griežčiau? Dėl kur kas didesnės auditorijos ir padaromos žalos masto.
- Šmeižtu kaltinama, kad asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Teismų praktika šiuo klausimu formuojasi ir yra linkstama vertinti ne platformos pavadinimą, o realią sklaidą.
Jei įrašas yra viešas (angl. public) ir jį potencialiai gali matyti tūkstančiai, teismai gali tai prilyginti VIPT dėl padarytos žalos masto, net jei formaliai tai tėra asmeninė paskyra.
Komentaras populiariame naujienų portale taip pat bus vertinamas griežčiau nei privatus pokalbis.
Šmeižtas (BK 154) vs. Įžeidimas (BK 155): Kur Brėžiama Linija?
Žmonės dažnai painioja šias dvi sąvokas. Esminis skirtumas yra tiesos kriterijus.
- Šmeižimas (BK 154): Būtinai turi būti paskleista melaginga (tikrovės neatitinkanti) informacija (faktai).
- Įžeidimas (BK 155): Tai asmens pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas gali būti ir tiesa, bet pateikta tyčia žeminančia forma (pvz., viešas išvadinimas necenzūriniais žodžiais, net jei priežastis ir buvo).
Pavyzdžiui, jei Petras yra skolingas Jonui, ir Jonas viešai socialiniuose tinkluose parašo: „Petras yra aferistas ir melagis, negrąžina skolos“, tai gali būti vertinama dvejopai.
tags: #socialine #darbuotoja #samoningai #smeize #darbdavi