Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinė atskirtis Lietuvoje, remiantis žinomo sociologo Artūro Tereškino ir kitų autorių darbais. Straipsnyje aptariamos įvairios socialinės rizikos grupės, jų patirtys ir iššūkiai, su kuriais jie susiduria.
Socialinės atskirties samprata ir formos
Socialinį kentėjimą galima apibūdinti kaip individų sukonstruotą patirtį, lemiamą socialinio konteksto, kultūrinės aplinkos, ekonominių bei politinių faktorių. Socialinė atskirtis - tai kompleksinis reiškinys, apimantis įvairias dimensijas: ekonominę, socialinę, kultūrinę ir politinę. Ji pasireiškia kaip galimybių stoka dalyvauti visuomenės gyvenime, ribotas priėjimas prie išteklių ir paslaugų, marginalizacija ir diskriminacija.
Knygoje kalbama apie skirtingas socialinės rizikos grupių atskirties formas, pasitelkiant tam tikrų socialinių grupių - vienišų motinų, sergančiųjų lėtinėmis ligomis, alkoholikų, jaunų bedarbių vyrų, benamių ir religinių bendruomenių - atvejus. Tai leidžia kelti platesnius klausimus apie šiuolaikinės Lietuvos gerovės sistemos aktualijas, kuriose susipina diskursyvusis neoliberalizmas, socialinio teisingumo ir egalitarizmo dilemos bei kasdienės geresnio gyvenimo paieškos.
Ekonominės struktūrinės transformacijos lemia kai kurių tiriamų socialinių grupių socialinę atskirtį, o visuomenėje vyraujantys kultūrinio elgesio modeliai padaro kitas grupes atskirtomis. Pastaruoju atveju bet koks nukrypimas nuo visuomenėje priimtų normų gali tapti marginalizacijos ar stigmatizacijos priežastimi. Dažnai tiek materialinis, tiek socialinis nepriteklius virsta gėdą keliančiu atsiribojimu nuo socialinių normų, kurių įgyvendinti neįmanoma.
Studijoje pateikta įvairialypė socialinės atskirties formų analizė taip pat leidžia permąstyti mūsų visuomenėje egzistuojančias normatyvumo normas, susijusias su ekonominės gerovės standartais, gero gyvenimo įsivaizdavimu, sveiko kūno suvoktimi ir tinkamu piliečio elgesiu.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės atskirties rizikos grupės Lietuvoje
Monografijoje, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas socialinės atskirties rizikos grupėms, atsispindi dabartinės Lietuvos gerovės sistemos problemos, kuriose susipina neoliberalizmo, socialinio teisingumo ir egalitarizmo dilemos bei nuolatinės geresnio gyvenimo paieškos. Visos socialinės grupės, išnagrinėtos monografijoje - vienišos motinos, auginančios mažus vaikus, lėtinėmis ligomis sergantys asmenys, alkoholikai, jauni bedarbiai vyrai, benamiai ir Evangelikų baptistų bei Tikėjimo žodžio bendruomenių nariai - susiduria su panašiais socialinio pripažinimo, normatyvumo ir subjektyvios gerovės klausimais.
Štai keletas grupių, kurios patiria didžiausią socialinės atskirties riziką:
- Vienišos motinos, auginančios mažus vaikus.
- Sergantieji lėtinėmis ligomis.
- Asmenys, priklausomi nuo alkoholio.
- Jauni bedarbiai vyrai.
- Benamiai.
- Religinių bendruomenių nariai (pvz., Evangelikų baptistų ir Tikėjimo žodžio bendruomenės).
Šios grupės susiduria su panašiais iššūkiais, įskaitant socialinį pripažinimą, normatyvumą ir subjektyvią gerovę.
Vyrų patirtys nusivylimo ekonomikose
Artūro Tereškino teigimu, lietuviai gerokai stipriau prisirišę prie tokių tradicinių gero gyvenimo objektų kaip materialinė gerovė, stabilus darbas, tradicinė šeima ir pan. Kaip teigiama knygoje, jei vyrams nepasiseka to pasiekti ar turėti, jie patenka į „nusivylimo ekonomiką“, kurioje pyktis bei įniršis yra vienintelis aiškiai nuspėjamas šios emocinės ekonomikos pelnas. Kita vertus, kai kurie vyrai lieka itin atsidavę beviltiškam optimizmui: net ir po daugybės nesėkmių, tragiškų įvykių, skausmo ir bėdų jie tiki, kad sugebės susikurti „normalų“ gyvenimą.
19 pusiau strukūruotų interviu su sunkų fizinį darbą dirbančiais vyrais atskleidė, kad besikeičianti visuomenė ir sugriuvusi darbo kultūra sukūrė didžiulę prarają tarp senosios ir naujosios kartos darbininkų. Vyresnieji darbininkai išgyvena didesnes asmenines ir profesines krizes, nes dabartinė darbo kultūra jiems neleidžia pasijusti pilnaverčiais kolektyvo nariais, jiem trūksta įvertinimo ir paskatinimo, artimesnių ryšių ir pagarbos. Jaunesni darbininkai atsiduria nesaugaus, stabilumo negarantuojančio darbo spąstuose.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Jaunoji vyrų karta
Kaip rodo tyrimai, jauniausioji vyrų karta, gimusi jau po uždangos griūties, deja, nėra atsparesnė nei lyčių, nei gero gyvenimo stereotipams. Pavyzdžiui, daugumai iš analizuotų bedarbių, jaunų vyrų iki 39 metų (daugiausiai jų iki 30 metų), būti vyru reiškė pirmiausia būti šeimos maitintoju, kurio ekonominė sėkmė lėmė ir pasitenkinimą asmeniniais santykiais. Šie bedarbiai vyrai spraudė save į aiškius, normatyviai apibrėžtus šeimos, reprodukcijos, saugumo, užtikrinto materialinio gyvenimo rėmus, nors pati tikrovė ir dabartinė jų padėtis tarsi ir prieštaravo šiems įsivaizdavimams.
Tyrimų metodologija ir iššūkiai
Knygoje pateikiami 93 interviu su socialinės atskirties riziką patiriančiais vyrais. Tikrai nėra lengva užmegzti kontaktą ir kalbėtis su šiomis grupėmis, nes jie, ypač benamiai ir įkalintieji, yra jautrūs, sunkiai atsiveriantys ir neretai priešiškai nusiteikę įvairių tyrimų atžvilgiu. Viena didžiausių problemų tokio tipo tyrimuose yra galios ir kontrolės tarp tyrėjo ir tiriamojo asimetrija. Klausinėjami vyrai jaučiasi nejaukiai reflektuodami savo patirtį tyrėjo akivaizdoje, nes šitaip jie tarsi atsiduria kontroliuojamųjų padėtyje, kas dažnai atrodo nepriimtina vyrui.
Lentelė. Socialinės atskirties rizikos grupės ir jų patiriami iššūkiai:
| Socialinės atskirties rizikos grupė | Pagrindiniai patiriami iššūkiai |
|---|---|
| Vienišos motinos | Materialinė deprivacija, socialinė izoliacija, diskriminacija darbo rinkoje |
| Sergantieji lėtinėmis ligomis | Ribotas priėjimas prie sveikatos priežiūros paslaugų, stigmatizacija, socialinė izoliacija |
| Asmenys, priklausomi nuo alkoholio | Sveikatos problemos, socialinė atskirtis, stigmatizacija, problemos su įsidarbinimu |
| Jauni bedarbiai vyrai | Finansiniai sunkumai, psichologinės problemos, socialinė atskirtis, prarastos galimybės |
| Benamiai | Būsto stoka, sveikatos problemos, socialinė atskirtis, stigmatizacija, priklausomybės |
| Religinės bendruomenės | Socialinė atskirtis, diskriminacija, nesusikalbėjimas su visuomene |
Vilniaus stoties rajonas: gentrifikacija ir socialinė atskirtis
A. Tereškinas vertina gentrifikacijos procesus Vilniaus stoties rajone, kuriame jis gyvena jau dešimtmetį. Kol kas esminio gentrifikacijos pokyčio, koks, pavyzdžiui, yra įvykęs Užupyje, čia dar nebuvo. Ir vargu ar bus, nes stoties rajonai paprastai būna keisti, nenuspėjami, pilni nuolatinio judėjimo. Tuo jie ir įdomūs. Labai sunku šiuos rajonus „išvalyti“ ir iki galo paversti juos jaukiais buržuazijos gyvenamaisiais rajonais. Kita vertus, policijos ataskaitos nerodo, kad Vilniaus stoties rajonas yra pats pavojingiausias mieste. Tai tėra tik dar viena stereotipinė mūsų nesaugumo pojūčio ir stoties rajono asociacija.
Straipsnyje aptariami sunkų fizinį darbą dirbančių vyrų socialinis kentėjimas ir procesai, lemiantys jų socialinę atskirtį bei nelygybės patirtis. Darbe naudojamasi sociologijoje ir antropologijoje vis plačiau įsigalinčia socialinio kentėjimo sąvoka. Šia sąvoka siekiama atskleisti kasdienes socialiai marginaliuotų asmenų bėdas ir vargus bei apibūdinti veiksnius, prisidedančius prie jų priespaudos.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Analizė leidžia permąstyti normatyvumo schemas, susijusias su ekonominės gerovės standartais, gero gyvenimo vizija, sveiko kūno supratimu, lyčių elgesiu, tinkama pilietybe, egzistuojančia Lietuvoje, ir šių schemų smurtu.
tags: #socialine #atskirtis #tereskinas