Skurdas - viena iš aktualiausių problemų, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir išsivysčiusios pasaulio šalys. Skurdas žmogų išstumia į socialinį užribį, žemesnį visuomenės lygį. Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties.
Situacijos apžvalga ir pagrindiniai rodikliai
Pasauliui minint Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) paskelbė apžvalgą, kurioje analizuojama skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvoje. Šiandien, spalio 17-ąją minimą Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, skursta kas penktas Lietuvos gyventojas. Per metus tokių žmonių šalyje sumažėjo 2,7 proc. punkto.
Eurostat duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2017 m. buvo vienas didžiausių ES, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno net 22,9 proc. 2018 m. skurdo rizikos riba siekė 345 eurus. Pajamų nelygybė ir skurdas Lietuvoje tebėra vieni didžiausių Europos Sąjungoje (ES): 2018 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 proc. gyventojų, žemiau absoliutaus skurdo ribos - 11,1 proc.
Skurdo pobūdžiai ir teritoriniai skirtumai
Surinkti duomenys rodo, kad neblunka ir takoskyra tarp dviejų Lietuvų. Pagal situacijos analizę matyti, kad daugiausiai žmonių, kurių pajamos nėra pakankamos net būtiniausiems poreikiams užtikrinti, gyveno kaime (16,8 proc. skurstančiųjų). Gana ryškiai išsiskiria ir penki didieji bei likusieji Lietuvos miestai. Didmiesčiuose žemiau skurdo ribos gyveno tik 5,5 proc. žmonių, tuo trapu likusiuose miestuose - net 13 proc.
Ne vienus metus prasčiausius skurdo rizikos rodiklius Europos Sąjungoje (ES) turinti Lietuva šįmet atsidūrė statistiniame dugne ir viešai linksniuota kaip skurdžiausia ES valstybė. Kai Europos Komisija gegužės pradžioje pristatė vieną svarbiausių šios kadencijos socialinės politikos dokumentų - ES skurdo mažinimo strategiją, Lietuvoje viešojoje erdvėje virė visai kita diskusija.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Pažeidžiamos grupės
Daugiausiai už ribos atsidūrusių žmonių, skelbia NSMOT, buvo bedarbiai (50,8 proc.) ir senatvės pensininkai (13,1 proc.). Pagal skurdo rizikos 2018 m. rodiklį daugiausiai gyvenančiųjų skurde yra bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.).
NSMOT ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad pagal 2018 m. skurdo rizikos lygio rodiklį Lietuvoje dar labiau prastėja vienos pažeidžiamos grupės - senatvės pensininkų - padėtis ir tai vienas ryškiausių pokyčių praėjusiais metais. 2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 36,7 proc. pensininkų. 2018 m. šių asmenų skaičius išaugo dar 5 proc. punktais ir pasiekė 41,7 proc. Pensininkų skurdas Lietuvoje išlieka opia problema.
Negalią turinčiųjų situacija dar prastesnė nei senolių - net 43,5 proc. patiria skurdo riziką, tai aukščiausias rodiklis per pastaruosius 20 metų Lietuvoje ir prasčiausias per pastarąjį dešimtmetį visoje ES. Vieniši tėvai yra tarp skurdžiausiai ir labiausiai atskirtyje gyvenančių - net trečdalis patiria skurdo riziką.
Skurdo priežastys: individualūs ir struktūriniai veiksniai
Skurdo aiškinimus galima padalinti į dvi esmines skirtis. Pirmoji jų skurstančiųjų problemas sieja su jų pačių atsakomybe už savo skurdą, tai yra dėl tam tikro jų elgesio ar būdo bruožų, ši traktuotė vadinama „aukos apkaltos“ arba skurdu dėl patologinių veiksnių. Antroji teorija sako, kad skurdą sukuria ir atkuria struktūrinės visuomenės jėgos.
Pirmoji skurdo priežastis aiškinanti priežasčių grupė - skurdas dėl patologinių veiksnių, kurį tam tikra prasme sąlygoja pačių žmonių elgesys ar gyvenimo būdas, ši grupė skirstoma į: individualistinį, šeimyninį ir subkultūrinį požiūrius. Individualistiniu požiūriu skurdą sąlygoja patys žmonės, kurie lemiamais gyvenimo momentais priėmė netinkamus sprendimus, pasirinkdami netinkamą profesiją ar gyvenimo būdą, apsispręsdami dėl per didelio vaikų skaičiaus šeimoje ar praktikuodami žalingus įpročius ir t.t.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Šeimyninis požiūris atskleidžia skurdą perduodamą šeimose - tėvų gyvenimo būdas įtakoja vaikų gyvenimą ir tai reiškia, kad iš vienos kartos elgesio modelis perduodamas kitai kartai, todėl skurdas tampa paveldimu. Vadovaujantis subkultūriniu požiūriu - skurdas reiškia išmokimą ir prisitaikymą prie gyvenimo būdo, kur skurdą patiriantys žmonės praktikuoja savitą gyvenseną. Susikuria „skurdo kultūra“.
Antroji skurdo priežastis aiškinanti traktuotė - struktūrinis požiūris. Čia skurdo priežastys siejamos su visos visuomenės savybėmis. Klasinis požiūris atspindi ekonominės gamybos procese vykstantį žmonių marginalizavimą. Ne visi žmonės turi užtektinai gamybos išteklių, todėl negali naudotis ir ekonominės veiklos rezultatais tiek, kad neatsidurtų skurde.
Antrasis struktūrinio skurdo aiškinimas grindžiamas viešųjų, tarnybų silpnumu. Kai viešosios institucijos veikia blogai, jos nepakankamai efektyviai gali suteikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai. Trečias aiškinimas siejamas su visuomenes nelygybe, tokių kaip pajamos, lyčių skyrimas, rasių nelygybė ir tai menkina dalies gyventojų galimybes.
Skurdo kultūra pagal O. Lewis
Tyrinėjant skurdo problemas sociologiškai, be abejonės reikia kalbėti apie vieną didžiausių autoritetų skurdo problemų tyrimuose antropologą Oskar Lewis ir jo skurdo kultūros teoriją. Autorius siūlo į skurdą žiūrėti kaip į dvilypį reiškinį. Visų pirma, skurdas tai ne tik gaunamos minimalios pajamos, tačiau yra ir gyvenimo būdas perduodamas iš kartos į kartą.
1959 metais tarptautiniame Amerikiečių kongrese O.Lewis pristatė savo tyrimų rezultatą - tezę apie skurdo kultūrą. Antropologo darbai rėmėsi skurstančių Meksiko, Havanos ir kitų miestų šeimų gyventojų tyrinėjimais. Jis aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Skurdo kultūros žmonėms būdingas nuolatinis turtingųjų ir valdžios kaltinimas dėl savojo skurdo, bei nepasitikėjimas kitais visuomenės sluoksniais ir institucijomis arba tas pasitikėjimas nedidelis. Šie žmonės jaučiasi vieniši, izoliuoti. Tačiau, tai lemia jų pačių gyvenimo būdas ir įsitikinimai, fatalistinė pasaulėžiūra ir pasyvumas.
Socialinė parama Lietuvoje: politika, išmokos ir efektyvumas
„Tapo populiaru kalbėti apie skurdo mažinimą, ypač gerovės valstybės kontekste. Nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams. „Ši sritis vis dar yra silpniausia ir Valstybės kontrolės ataskaita apie socialinę piniginę paramą tikrai nieko gero neparodė. Nėra atsižvelgiama į žmonių poreikius ir tai išlieka.
Prieš kelias savaites Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kokie išmokų pokyčiai lietuvių lauktų 2020 m., jei tam pritartų Seimas. Tarp jų ir A. Adomavičienės minima socialinė piniginė parama, į kurią pretenduoti gali tie asmenys, kurių pajamos nesiekia valstybės remiamų pajamų dydžio. Šiuo metu valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 eurai, o nuo kitų metų turėtų būti 125 eurai.
Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidėtų nuo 81,2 iki 83,2 euro. Tiesa, ministerija akcentuoja, kad vertinant, ar asmeniui skirti piniginę paramą, kaip jo pajamos neskaičiuojami vaiko pinigai ir dalis darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, jei asmuo gyvena vienas ir neaugina vaikų, bet uždirba tik 130 eurų per mėnesį, skaičiuojant jo vidutines mėnesio pajamas nebūtų įskaičiuojama 15 proc. darbo užmokesčio.
„Labai noriu akcentuoti, kad vidutinė socialinė parama vienam asmeniui yra 81 euras. Tai tikrai nėra milijonai ir tikrai ne ta suma, dėl kurios neapsimokėtų dirbti. Tokių žmonių, kurie gauna socialinę piniginę paramą, Lietuvoje yra 2,5 proc. Lietuva tikrai nėra pašalpinių armijos šalis ir tai būtina akcentuoti. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad aplink tik „pašalpiniai“, norėk dirbti ir dirbsi. Taip nėra.
„Ši sritis vis dar yra silpniausia ir Valstybės kontrolės ataskaita apie socialinę piniginę paramą tikrai nieko gero neparodė. Nėra atsižvelgiama į žmonių poreikius ir tai išlieka. Tai bus antras padidėjimas per 12 ar 13 metų. Ta suma niekaip nepatenkina minimalių poreikių ir dažnai sakoma, kad va - jie gauna ir kompensacijas už šildymą, ir maisto paketus. Tikrai tik nedidelė dalis žmonių per kitas paslaugas susirenka tą minimalų poreikių krepšelį, kuris šiuo metu yra 245 eurai“, - pastebėjo A. Adomavičienė.
Pensijų ir pensininkų padėtis
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija viliasi, kad pensijos Lietuvoje kitąmet augs sparčiau nei darbo užmokestis. Ministerijos skaičiavimu, šių išmokų augimas sieks 8,11 proc. Anot Finansų ministerijos prognozių, darbo užmokestis kitąmet paūgės 7,4 proc. „Skaičiuojama, kad vidutinė senatvės pensija 2020 m. pasieks 374 eurus, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu - 395 eurus“, - skelbė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Tačiau T. Medaiskis mano, kad pagerinti pensininkų padėties su tokiais išmokų pokyčiais nepavyks. „Išmokų padidinimas tą skurdą šiek tiek sumažins, bet nemanau, kad ženkliai, nes jos nedidėja taip ženkliai, kad labai viską pakeistų. Ir pensijos Prezidentūros siūlymu didėtų ne tiek ir daug, kad būtų labai didelis efektas, bet yra kaip yra“, - kalbėjo socialinių mokslų daktaras.
Seminaras-diskusija „Mitai apie Lietuvos socialinę apsaugą“
ES strategija ir iniciatyvos Lietuvoje
ES skurdo mažinimo strategija keičia požiūrį į skurdą - tai ne tik pajamų trūkumas ir ne vienos institucijos reikalas. Strategijoje kalbama apie kokybiškas darbo vietas, kaip patikimą apsaugą nuo skurdo. Ypač daug dėmesio Europos Komisija skiria vaikų skurdo mažinimui, tai, beje, vienas nedaugelio skurdo rizikos rodiklių, kur situacija Lietuvoje pastaraisiais metais gerėjo.
Nors ES strategija pati savaime Lietuvos neišgelbės. Ji nesumažins nė vieno skurdo rodiklio, jei liks tik dar vienu dokumentu Briuselyje. Šiuo metu prasideda diskusijos dėl naujojo ES finansavimo laikotarpio. Vilčių teikia ir suburta tarpinstitucinė Skurdo ir socialinės atskirties mažinimo darbo grupė prie Vyriausybės. Tai, kad šioje darbo grupėje yra žmonės, turintys skurdo patirties, įgyvendina vieną kertinių - įtraukimo arba „nieko apie mus be mūsų“ - ES skurdo mažinimo strategijos principų.
Jeigu pasinaudosime šia galimybe, po dešimties metų Lietuva galės būti minima ne kaip valstybė, turinti didžiausią skurdo riziką ES, o kaip šalis, kuri ryžosi nuosekliai spręsti vieną sudėtingiausių savo socialinių problemų.
Veiksmų kryptys: ko reikia siekiant mažinti skurdą
- Užtikrinti adekvačias minimalias pajamas, kurios apsaugotų nuo skurdo, o ne tik padėtų išgyventi.
- Stiprinti socialines paslaugas ir pagalbą labiausiai pažeidžiamiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.
- Skatinti kokybiškas darbo vietas ir regioninį užimtumą, ypač kaimo vietovėse ir mažesniuose miestuose.
- Įtraukti žmones, turinčius skurdo patirties, į sprendimų priėmimą ir politikos formavimą.
- Investuoti į vaikų skurdo mažinimą, būsto prieinamumą ir energetinio skurdo sprendimus.
- Derinti pajamų politiką su švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų politika, kad būtų mažinama pajamų nelygybė.
Asmeninė atsakomybė ir finansinis raštingumas
Asmeninių finansų planavimas padeda išvengti skurdo. Pašnekovės teigimu, dažniausiai šios paramos prireikia tiems asmenims, kurie iškrenta iš darbo rinkos ir ilgą laiką nesugeba susirasti darbo. Kas žmogui lieka - arba emigracija, arba tos paramos prašymas.
| Rodiklis | Reikšmė / komentaras |
|---|---|
| Skurdo rizikos lygis (2018) | ~22,9% (skurdo rizikos riba 345 eurai) |
| Absoliutus skurdas | ~11,1% gyventojų |
| Vidutinė socialinė pašalpa | 81 eur (siūlomas didinimas iki ~83,2 eur) |
| Vidutinė pensija (prognozė 2020) | 374-395 eur |
Mintys apie vertinimus ir matavimo metodus
„Gyventojų pajamos (atskaičius mokesčius) išdėstomos didėjimo tvarka. Randama vidurinė reikšmė (mediana) ir apskaičiuojama 60 proc. nuo šios reikšmės. Tai ir yra laikoma skurdo rizikos riba“, - kaip šalyse nustatomas šis rodiklis, aiškinama NSMOT apžvalgoje. Pasak ekonomisto, socialinių mokslų daktaro Teodoro Medaiskio, santykinis skurdo rizikos rodiklis labiau atspindi pajamų nelygybę, o ne šalyje paplitusį skurdą.
„Manau, absoliutaus skurdo riba tikrai matuoja skurdą, o santykis skurdo rizikos lygis pirmiausiai matuoja pajamų nelygybę. Tam yra aiškių įrodymų, visi tą žino ir todėl santykinio skurdo rizikos lygio rodiklis yra abejotinas, nes jis matuoja ne tą, ką reikia. Man atrodo, kad absoliutaus skurdo mažėjimas tikrai yra reikšmingesnis rodiklis negu šitas, kuris matuoja pajamų nelygybę“, - teigė T. Medaiskis.
Perspektyvos ir būtinos sąlygos sėkmei
ES skurdo mažinimo strategija turi potencialą pakeisti požiūrį į skurdą, tačiau pati savaime Lietuvos neišgelbės. Jei valstybė geba kelti ambicingus tikslus ekonomikos augimui, gynybai ar energetinei nepriklausomybei, ji gali išsikelti ne mažiau aiškų tikslą mažinti skurdą. Jeigu pasinaudosime šia galimybe, po dešimties metų Lietuva galės būti minima ne kaip valstybė, turinti didžiausią skurdo riziką ES, o kaip šalis, kuri ryžosi nuosekliai spręsti vieną sudėtingiausių savo socialinių problemų.
tags: #socialine #atsakomybe #skurdas #lietuvoje