Reabilitacija yra svarbi sveikatos priežiūros dalis, padedanti asmenims atgauti prarastas funkcijas po ligų, traumų ar operacijų. Lietuvoje reabilitacijos paslaugos yra organizuojamos etapais, siekiant užtikrinti nuoseklų ir efektyvų gydymo procesą.
Reabilitacijos etapai ir jų paskirtis
Pirmasis medicininės reabilitacijos etapas taikomas biopsichosocialinių funkcijų sutrikimų turintiems pacientams ūmiu ligos periodu, siekiant sumažinti ligos komplikacijų riziką, sutrumpinti laikinojo nedarbingumo trukmę ir sumažinti neįgalumą. Pirmasis reabilitacijos etapas pradedamas taikyti pacientui patekus į specializuotą ligoninės stacionaro skyrių ar pacientui kreipusis į pirminę sveikatos priežiūros įstaigą susirgus ar ligai paūmėjus. Ūmiu ligos periodu, nuo pirmų gydymo dienų, stacionarinėje arba ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje pradedamos teikti pirmojo etapo paslaugos.
Pradinė medicininė reabilitacija skiriama, kai atsiranda sutrikimų ūmiu ar poūmiu ligos periodu arba paūmėjus lėtinei ligai, kai ribojami normalūs, įprasti žmogaus veiksmai. Kai taip nutinka ir yra požymių, kad sveikatą galima susigrąžinti reabilitacijos procedūromis, siekdamas mažinti ligos komplikacijų riziką ir aktyvinti žmogaus kūno funkcijas, ambulatorinio gydymo metu šeimos gydytojas išduoda siuntimą fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojo konsultacijai gauti. Į konsultaciją būtina užsiregistruoti per 60 dienų.
Antrasis reabilitacijos etapas (stacionarinė reabilitacija, kuriai nukreipiama tik po stacionarinio gydymo) reikalingas tiems pacientams, kuriems po pirmojo etapo išlieka funkcijų sutrikimų. Jei biosocialinių funkcijų sutrikimai neišnyksta, po pirmojo etapo skiriamas antrasis arba trečiasis reabilitacijos etapas. Antrąjį arba trečiąjį reabilitacijos etapą po pirmojo reabilitacijos etapo skiria gydantis gydytojas, įvertinęs fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo rekomendacijas.
Trečiasis reabilitacijos etapas (ambulatorinė reabilitacija I ir II) vykdomas ambulatoriškai, kai pacientui nereikalinga stacionarinė reabilitacija ir jis gali lankytis pas specialistus ambulatoriškai. Trečiasis reabilitacijos etapas gali prasidėti bet kuriuo antrojo etapo metu, kai paciento biosocialinės funkcijos leidžia tęsti reabilitaciją ambulatoriškai. Užsitęsusių ligų atvejais, kai biosocialinių funkcijų sutrikimai neišnyksta ir po antrojo reabilitacijos etapo, reabilitacija tęsiama ambulatoriškai.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Reabilitacijos organizacija, siuntimas ir terminai
Medicininės reabilitacijos procedūros turi būti pradedamos kuo greičiau po fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojo konsultacijos, ne vėliau kaip per 21 dieną, nebent gydytojas nustato ir įrašo, kad jas reikėtų pradėti vėliau, pavyzdžiui, po traumos reikia sulaukti, kol sugis lūžis ir pan. Pacientui pačiam atidėti paskirtą reabilitaciją galima tik dėl pateisinamų priežasčių (kitos ligos, artimojo mirties ir pan.).
Siekiant kuo geresnio gydymo rezultato, pacientai turėtų iki galo atlikti visas paskirtas procedūras ir būtinai informuoti apie gydymo kurso nutraukimą ar neatvykimą į procedūrą, nes to nepadarius, ilginamos paslaugų laukimo eilės kitiems pacientams. Eilės susidaro ir tada, kai pacientai dėl asmeninių priežasčių (kasmetinių atostogų, kelionių) nukelia pradinės reabilitacijos pradžią ir nespėja pradėti paskirto gydymo kurso laiku.
Tam tikrais atvejais pacientas gali būti siunčiamas į medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančią gydymo įstaigą be pradinės ambulatorinės arba pradinės stacionarinės medicininės reabilitacijos. Dažnai pacientai klaidingai galvoja, kad po pradinės ambulatorinės reabilitacijos būtinai turi būti skiriama ambulatorinė reabilitacija. Tačiau ambulatorinės reabilitacijos poreikį nustato FMR gydytojas, įvertinęs paciento būklę po pradinės reabilitacijos.
Svarbu žinoti, kad pacientas turi teisę reabilitacijos įstaigą pasirinkti pats. Jei pacientas pageidauja ambulatorinės reabilitacijos paslaugas gauti sanatorijoje, jis turi prisiminti, kad šiuo atveju maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos nėra kompensuojamos, tačiau jis jų įsigyti neprivalo, t. y. galima atvykti tik reabilitacijos procedūroms gauti.
Reabilitacijos tikslai ir principai
Reabilitacijos tikslai yra šie: saugus funkcinio mobilumo mokymas; fizinio aktyvumo didinimas, implantų stabilumo užtikrinimas, sąnario funkcijos ir raumenų jėgos grąžinimas; operuotos galūnės, liemens ir sėdmenų raumenų stiprinimas; skausmo kontrolė; pooperacinių komplikacijų prevencija; anemijos gydymas; nesugijusių pooperacinių žaizdų gydymas; psichoemocinės būklės koregavimas; gretutinių lėtinių ligų paūmėjimo prevencija; paciento mokymas taisyklingai judėti ir pasitarnauti buityje.
Taip pat skaitykite: Mokama reabilitacija
Veiksminga medicininė reabilitacija - tai kompleksinis šios reabilitacijos metodų taikymas, kurį skiria FMR gydytojas pagal siuntime nurodytą diagnozę, funkcinių sutrikimų ir ligos sunkumo laipsnį. Pacientų dalyvavimas reabilitacijos procese, noras gydymo įstaigoje įgytas žinias ir praktinius įgūdžius panaudoti namuose padeda kur kas greičiau susigrąžinti sveikatą.
Biopsichosocialinių funkcijų vertinimas ir klasifikacija
Biosocialinės funkcijos - galimybė orientuotis, judėti, apsitarnauti, priimti ar perduoti informaciją, kontroliuoti savo elgesį, bendrauti su kitais žmonėmis, dirbti. Biosocialinių funkcijų vertinimas atliekamas įvairiais testais: įvertinamas gebėjimas orientuotis, apsitarnauti, judėti ir kt. Vertinama dinamikoje naudojant Barthel indekso, Funkcinio nepriklausomumo testo, Mini mental testo, Karnovskio indekso ir kasdienės veiklos vertinimo testus.
Klasifikacija pagal biosocialinių funkcijų sutrikimo lygį: biosocialinės funkcijos sutrikusios nežymiai; biosocialinės funkcijos sutrikusios žymiai, bet kuriam laikui (<2 mėn.); biosocialinės funkcijos labai sutrikusios ir ilgam (>2 mėn.) - jiems taikoma reabilitacija.
Pagrindiniai medicininės reabilitacijos metodai
Kineziterapija - gydymas judesiu yra pagrindinė reabilitacijos grandis. Judesys yra natūralus veiksnys, gerinantis judamojo aparato, kraujotakos ir kvėpavimo sistemų būklę, atstatantis pažeistų organų funkcijas, koreguojantis ligos eigą. Kineziterapija skirstoma į aktyviąją ir pasyviąją: atsižvelgiant į pacientų aktyvumą grupėse sudarykite aktyviųjų priemonių kompleksą; grupėse sudarykite pasyviųjų priemonių kompleksą.
Masažas - gydomasis kūno dirginimas rankomis ar įrankiu, prietaisu. Gydymo įstaigose atliekamas gydomasis klasikinis masažas. Jis didina audinių paslankumą, koreguoja raumenų tonusą, gerina raumenų kraujo apytaką, didina sausgyslių elastingumą.
Taip pat skaitykite: Kaip nuvykti nuo Palangos AS iki "Palangos Gintaro"?
Ergoterapija - tai paciento funkcinių galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla. Dažniausiai ergoterapija yra skiriama po galvos smegenų kraujotakos sutrikimų, nugaros smegenų pažeidimų, galvos smegenų ar galūnių traumų ir kitų ligų atvejais. Ji gali būti skiriama tiek vaikams (pvz., sergantiems vaikų cerebriniu paralyžiumi, patyrusiems traumas, sutrikusios raidos vaikams ir kt.), tiek suaugusiems ar pagyvenusiems žmonėms.
Fizioterapija - tai gydymas dirbtiniais fiziniais veiksniais (ultragarsas, elektromagnetinis laukas, lazerio spinduliai, termoterapija, krioterapija ir kt.). Gydant fiziniais veiksniais gerinama audinių mityba ir kraujotaka, raumenų tonusas, slopinamas uždegimas, slopinami spazmai, malšinamas skausmas. Šis metodas - svarbi kompleksinės terapijos ir medicininės reabilitacijos sudėtinė dalis, sustiprinanti gydymo efektą, padedanti išvengti komplikacijų, greičiau grąžinanti jėgas.
Elektro ir kiti fizioterapiniai metodai
Galvanizacija - tai mažo stiprumo ir žemos įtampos nuolatinės srovės naudojimas gydymui. Impulsinė srovė - tai impulsais einanti elektros srovė, kuri skirstoma pagal formą, dažnį, trukmę, amplitudę. Elektrostimuliacija (ES) - tai elektros srovės naudojimas audinių ir organų funkcijai atstatyti bei aktyvinti. TENS - tai transkutaninė elektrinė nervo stimuliacija. Jos metu naudojama žedo dažnio impulsinė elektros srovė.
Diadinamoterapija - taikant šias sroves, stebimas nuskausminamasis, stimuliuojamasis, uždegimą bei edemą mažinantis poveikis. Amplipulsterapija - organizmo veikimas sinusoidinėmis, moduliuotomis žemu dažniu srovėmis. Darsonvalizacija - tai organizmo veikimas kintama sinusoidine aukšto dažnio, aukštos įtampos srove. Nuskausmina, mažina kraujagyslių tonusą, stimuliuoja opų gijimą. Magneto terapija - tai organizmo veikimas žemo dažnio kintamu arba nuolatiniu magnetiniu lauku. Ramina, nuskausmina, mažina edemą, arterinį kraujo spaudimą, slopina uždegimą. Po gydymo kurso efektas išlieka apie 1 mėnesį.
Ultragarsas - tai gydymas aukšto dažnio mechaniniais virpesiais. Šį metodą dėl mechaninio poveikio dar galima pavadinti mikromasažu. Naudojamas gydant uždegimines ir degeneracines sąnarių ligas, traumų bei judamojo aparato pažeidimo pasekmes (kontraktūras).
Limfodrenažas - maloni ir atpalaiduojanti procedūra, imituojanti pulsuojantį masažą ir efektyviai gerinanti kraujotaką ir limfos tekėjimą. Limfodrenažas (presoterapija) atliekamas aparatu. Procedūros metu ant kojų ar rankų užmaunami specialūs ilgi aplikatoriai. Aparatas, pripūsdamas aplikatoriuose esančias oro kameras, ritmiškai masažuoja galūnes ir tokiu būdu padidina slėgį audiniuose.
Fototerapija - tai šviesos terapija. „Bioptron“ prietaiso šviesos terapija veikia natūraliai, palaikydama regeneracines bei balansuojamąsias kūno savybes ir taip padėdama atsiskleisti paties organizmo sveikimo potencialui.
Ambulatorinė reabilitacija, sanatorijos ir reabilitacija namuose
Ambulatorinės reabilitacijos privalumai: ji žymiai pigesnė negu reabilitacija stacionare, ligonis neizoliuojamas nuo šeimos, jos trukmė gali būti ilgesnė (procedūros gali būti teikiamos kas antrą dieną). Ambulatorinei reabilitacijai siųsti ligonius, kurių mobilumas neribotas, jiems nereikalingos dažnos reabilitacijos procedūros, dietinis maitinimas.
Vystant ambulatorinę reabilitaciją, būtina: ambulatorinės reabilitacijos skyrius steigti prie miestų ir apskričių ligoninių, kuriose yra stacionarinės reabilitacijos skyriai ir yra galimybė teikti kvalifikuotą pagalbą specialistų komandos principu, taip pat steigti prie sanatorijų reabilitacijos skyrių. Vis dėlto dažniausiai pacientai renkasi gauti reabilitacijos procedūras arčiau namų esančių gydymo įstaigų ambulatorinės reabilitacijos skyriuose.
Reabilitacija namuose - pagrindiniai uždaviniai: išmokyti ligonį savitarnos, gydomosios mankštos pratimų, apmokyti šeimos narius. Vystant reabilitaciją namuose būtina: užtikrinti sunkiems ligoniams ir invalidams reabilitacijos tęstinumą namuose; spręsti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo, kineziterapeuto, ergoterapeuto, logopedo ir kitų specialistų apmokėjimo tvarką teikiant reabilitacijos pagalbą namuose; organizuoti bendruomenės narių mokymą, kaip teikti reabilitacijos pagalbą namuose.
Psichosocialinė reabilitacija
Psichosocialinės reabilitacijos paslaugos teikiamos asmenims, turintiems psichikos sveikatos problemų, siekiant padėti jiems integruotis į visuomenę ir pagerinti gyvenimo kokybę. Psichosocialinės reabilitacijos paslaugas sudaro trys etapai - vertinimas, planavimas ir vykdymas.
Vertinimo etapas
Atliekamas asmens psichikos, elgesio, psichosocialinės būklės, alkoholio ir kitų žalingų medžiagų vartojimo vertinimas. Taip pat atliekamas asmeninės priežiūros, kasdieninės veiklos ir savarankiškumo vertinimas.
Planavimo etapas
Remdamasis vertinimo etape gautais rezultatais ir vadovaudamasis psichosocialinės reabilitacijos paslaugų teikimo reikalavimais, gydytojas psichiatras sudaro individualų psichosocialinės reabilitacijos planą. Plane numatomi siektini tikslai, įgūdžių mokymosi būdai, psichosocialinės reabilitacijos paslaugos, jų skaičius, trukmė, dažnis ir paslaugas teikiantys specialistai. Atsižvelgiant į asmens poreikius, pasiektą pažangą ir specialistų rekomendacijas, planas gali būti koreguojamas ar papildomas.
Vykdymo etapas
Vykdymo etapas apima konsultavimą ir grupinius užsiėmimus. Konsultavimas individualios priežiūros, kasdienės arba savarankiškos veiklos klausimais - dėl vaistų, priklausomybių, sveikatos palaikymo arba atkūrimo, savarankiškos priežiūros, buities ir profesinių darbų, finansų tvarkymo, šeimos planavimo, pasiruošimo vaiko priežiūrai įgūdžių. Teikiama psichologinė arba psichosocialinė pagalba, lavinami įgūdžiai, susiję su mokymusi ir pažinimu, mokoma asmeninės priežiūros ir kasdienio gyvenimo įgūdžių, teikiamos pagalbos paslaugos.
Psichosocialinės reabilitacijos trukmė pagal trukmę skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę. Trumpalaikė psichosocialinė reabilitacija: trukmė yra ne mažiau kaip 80 val. per 2 kalendorinius mėnesius (50 dienų). Ilgalaikė psichosocialinė reabilitacija: trukmė yra nuo 4 iki 6 mėnesių, per šį laikotarpį suteikiant ne mažiau kaip 150 valandų psichosocialinės reabilitacijos paslaugų.
Specialistai ir komandinis darbas
Siekiant šio tikslo, būtina medicininę reabilitaciją plėtoti. Pradedami rengti reabilitacijos komandos specialistai. Apibrėžiama reabilitacijos specialistų komandos sudėtis. Reabilitacijos komandos specialistų mokymai ir komandinis darbas yra būtini, kad būtų užtikrintas kompleksinis, koordinuotas reabilitacijos procesas.
Psichosocialinės reabilitacijos paslaugas teikia specialistų komanda: gydytojas psichiatras, medicinos psichologas ir socialinis darbuotojas. Reabilitacijos ligoninėse ir sanatorijų reabilitacijos skyriuose turi būti sudarytos sąlygos teikti reabilitacijos paslaugas specialistų komandos principu.
Reabilitacijos prieinamumas ir teisės
Pacientas turi teisę reabilitacijos įstaigą pasirinkti pats. Jei pacientas pageidauja ambulatorinės reabilitacijos paslaugas gauti sanatorijoje, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos jam nebus kompensuojamos. Tačiau pacientas jų įsigyti neprivalo, nes galima atvykti tik reabilitacijos procedūroms gauti.
Jeigu įstaigoje nėra fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo, iki 2005 m. sausio 1 d. apie medicininės reabilitacijos būtinumą sprendžia gydantis gydytojas, vadovaudamasis šiuo įsakymu nustatytais reikalavimais. Skyrus stacionarines ar ambulatorines reabilitacijos paslaugas, pildomas išrašas iš medicininių dokumentų (forma Nr. 027/a) ir pažyma kelialapiui gauti (forma Nr. 070/a). Įrašai patvirtinami gydančio gydytojo bei skyriaus vedėjo parašais bei spaudais ir įstaigos antspaudu.
Reabilitacijos paslaugų apimtis ir procedūrų kiekis
FMR gydytojas įvertina paciento sveikatos būklę, kūno funkcijų sutrikimus ir pagal poreikį skiria mažos, vidutinės, didelės ar didžiausios apimties individualias pradinės ambulatorinės reabilitacijos procedūras, neretai - ir papildomas grupines. Vieno pradinės reabilitacijos gydymo epizodo metu gali būti skiriama iki 25 procedūrų - kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos, gydomojo masažo, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Iš jų bent 10 turi būti atliekama individualiai.
Norint geresnio gydymo rezultato, pacientai turėtų atlikti visas paskirtas pradinės reabilitacijos procedūras. Tik tuo atveju, jei pradinė reabilitacija nedavė pakankamo rezultato, kai funkcijų sutrikimai išlieka ir joms atstatyti prireikia intensyvesnių pastangų, skiriama ambulatorinė reabilitacija. Šio tipo reabilitacija apima jau platesnį ratą priemonių - atsiranda ir psichologo, ir socialinio darbuotojo konsultacijos. Jei reikia, pacientui gali būti parenkamos įvairios ortopedinės ar kitos techninės priemonės.
Reabilitacijos plėtra ir visuomeninė reikšmė
Į reabilitaciją pradedama žvelgti plačiau, stengiamasi sujungti pagrindines reabilitacijos sistemos dalis. Siekiant šio tikslo, būtina medicininę reabilitaciją plėtoti. Vystant reabilitaciją sanatorijose būtina sudaryti sąlygas teikti kompleksines paslaugas. Kompleksinės reabilitacijos sistemos sukūrimas yra didelis iššūkis medikams, visuomenei, politikams. Ji turi būti suvokiama kaip sudėtinga ir įvairiapusė teisinių, organizacinių, ekonominių priemonių sistema, padedanti žmonėms, sutrikus biosocialinėms funkcijoms, atgauti jas, kompensuoti ir adaptuotis visuomenėje.
| Reabilitacijos tipas | Vieta | Paskirtis |
|---|---|---|
| Pirmasis etapas | Stacionaras arba ambulatorija | Užkirsti kelią komplikacijoms, sumažinti nedarbingumą |
| Antrasis etapas | Stacionaras | Intensyvi reabilitacija po sunkių ligų ir traumų |
| Trečiasis etapas | Ambulatorija | Tęsti reabilitaciją, kai stacionarinė pagalba nereikalinga |
| Namų reabilitacija | Namai | Tęstinumas ir šeimos narių apmokymas |
Reabilitacijos sistema Lietuvoje vystėsi: 1969 metais PSO ekspertai reabilitaciją apibrėžė kaip kompleksinį, koordinuotą juridinių, medicininių, profesinių, socialinių priemonių rinkinį. 1991 m. lapkričio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos Invalidų socialinės integracijos įstatymas įteisino ir reguliavo invalidumo nustatymą. Pradedami rengti reabilitacijos komandos specialistai, apibrėžiama reabilitacijos specialistų komandos sudėtis.
tags: #reabilitacijos #sistemos #elementai