Socialinė apsauga yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė, užtikrinanti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas. Ši koncepcija tapo ypač svarbi po Antrojo pasaulinio karo, kai žmogus buvo pripažintas ypatingu subjektu, reikalaujančiu didžiausio dėmesio. Realizuojant šią poziciją, buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių socialines žmogaus teises, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (1966 m.).
Kas yra socialinė apsauga
Socialinė apsauga - tai priemonių, skirtų socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti, visuma. Socialinė apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama. Socialinės apsaugos terminų žodyne socialinė apsauga apibrėžiama kaip visapusiška sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomas pajamas nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti.
Socialinės apsaugos samprata ir istorija
Šiuolaikinė socialinės apsaugos sąvoka pirmą kartą buvo panaudota JAV įstatymų leidyboje 1935 m., priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Pagrindinė šios sąvokos esmė - apibrėžti, kokios rizikos patenka į socialinę apsaugą ir kokios yra garantijos apsisaugoti nuo socialinių rizikų. Socialinė rizika - tai įvykis, kurio atsiradimas nebūtinai priklauso nuo apdraustojo valios. Tai gali būti teigiami (vaiko gimimas) arba neigiami (mirtis, nelaimingas atsitikimas) įvykiai.
D. Pieters socialinę apsaugą apibrėžia kaip visumą priemonių, kurias pasitelkus sukuriamas žmonių, netekusių darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų, solidarumas. Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Funkcijos ir tikslai
- Pašalinti skurdą ir kelti žmonių gyvenimo kokybę.
- Užtikrinti minimalius materialinius poreikius sergant, senstant, netekus darbo ar patyrus kitą socialinę riziką.
- Diegti solidarumo principą tarp įvairių visuomenės grupių.
- Garantijuoti teisę į socialinę apsaugą ir užkirsti kelią diskriminacijai socialinių išmokų srityje.
Socialinės apsaugos modeliai
Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą, tai yra kelti žmonių gyvenimo kokybę šalyje, kurioje šie modeliai yra taikomi. Pagal Bismarko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiems ir būtent samdomiems darbuotojams. Ši sistema užtikrina išmokas, kurių dydis ir mokėjimo trukmė priklauso nuo asmens darbo stažo ir nuo pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinė apsauga
Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo (sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apima visas socialinio draudimo rizikas), vieningumo (sistema turi būti vieninga ir vienoda visiems) ir solidarumo principai. Liberaliose socialinės apsaugos sistemose universalumo principas siejamas su rinkos principais, siekiant užtikrinti kuo platesnį asmens dalyvavimą darbo rinkoje.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosiomis išmokomis.
Teisinis reguliavimas Lietuvoje ir tarptautinė įtaka
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ji privalo derinti savo teisės aktus su ES teisės aktais, ypač socialinės apsaugos srityje. ES teisės aktai tiesiogiai veikia nacionalines socialinės apsaugos sistemas, todėl kyla problemų taikant ES teisę, ją vienodinant ir harmonizuojant narių teisę. Valstybės narės turi keisti savo teisines sistemas, siekdamos sklandaus ES teisės taikymo.
Vienas iš pagrindinių ES principų - laisvas asmenų judėjimas, kuris įtvirtintas pirminėje Bendrijos teisėje. Šis principas užtikrina, kad darbuotojai galėtų judėti į tas valstybes, kuriose darbo lygis aukštas, neprarandant socialinių garantijų. Vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojančių eurointegracijos reikalavimus socialinei sferai, yra fundamentalus laisvo darbuotojų judėjimo principas.
Kadangi išspręsti šių problemų nacionalinės teisės priemonėmis negalima, buvo priimti privalomi valstybėms narėms dokumentai: Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Šie reglamentai remiasi keliais pagrindiniais principais: bet kurios valstybės narės darbuotojui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai; vienoje valstybėje narėje įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje; skiriant socialines išmokas, sumuojami visose valstybėse narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai.
Taip pat skaitykite: Socialinės apsaugos apibrėžimas ir praktika Prancūzijoje
Svarbūs tarptautiniai dokumentai socialinės apsaugos srityje: Europos socialinė chartija; Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo Protokolas; Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso skelbia lygybės tarp migrantų darbininkų ir vietos gyventojų principą ir garantuoja teisę į šeimos susijungimą.
Konstitucinės ir tarptautinės garantijos Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties. Konstitucijos 29 straipsnyje yra įteisinta formali visų asmenų lygybė, asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Diskriminacijos draudimas apsaugo nuo diskriminacijos socialinės apsaugos srityje ar gaunant socialines išmokas.
Socialinė parama ir jos taikymas
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialines išmokas ir socialinė pagalba paprastai teikiama tik tam tikroms žmonių grupėms ir jos yra skirtos konkrečiai tikslinei grupei priklausančių žmonių situacijai gerinti. Tikslinė socialinė apsauga, teikiama asmenims, priklausantiems konkrečiai grupei, pvz., senatvės pensijos, kurios teikiamos tik tam tikro amžiaus žmonėms, arba išmokos, kurios skiriamos tik žmonėms su negalia, nebus laikomos diskriminuojančiomis.
Socialinė apsauga ir socialinės išmokos apima finansinę ar materialinę pagalbą ar kitas paslaugas, kurios padeda žmonėms naudotis savo socialinėmis teisėmis. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Taip pat skaitykite: Gerovės užtikrinimas vaikams
Diskriminacijos rizika ir skundų mechanizmai
Lietuvoje diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, amžiaus, negalios ar dėl kitų priežasčių yra aiškiai draudžiama socialinės apsaugos srityje ir teikiant socialines išmokas. Kai kuriais atvejais skirtingas požiūris gali būti taikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra ES piliečiai. Pavyzdžiui, tam tikros paslaugos ir išmokos jiems gali būti neprieinamos.
Jei manote, kad turite teisę į socialinę apsaugą ar socialines išmokas pagal įstatymą, tačiau jums buvo atsisakyta tai suteikti arba gavote mažesnes išmokas dėl diskriminacijos, skundų pateikimo mechanizmas priklausys nuo atsakingos institucijos. Priklausomai nuo institucijos, kuri teikia socialinę paramą arba suteikia konkrečią naudą, galite pateikti skundą priežiūros institucijai, t. y. LTSocialinės apsaugos teisė yra itin dinamiška, reikalinga nuolatinių pokyčių teisės šaka.
„Dienos klausimas“: Pasipiktinimas švietime: ar ugdysime beraščius?
Socialinės apsaugos teisė kaip mokslo ir praktikos sritis
Socialinės apsaugos teisė yra pakankamai nauja teisės šaka, pradėjusi formuotis tik XIX a. pabaigoje Vakarų Europoje, kuomet buvo priimti pirmieji teisės aktai dėl darbininkų socialinio draudimo. Bendrieji šios teisės šakos pagrindai - reguliavimo dalykas ir jo apimtis, funkcijos, metodai, principai - susiformavo dar vėliau. Be to, iki šiol nėra galutinai susitarta nei dėl socialinės apsaugos apibrėžimo, nei jos sistemos aprėpties ir kitų elementų.
Todėl Lietuvos socialinės apsaugos teisės ir kitų, susijusių teisės šakų tyrinėtojams, tenka svarbus uždavinys išgryninti ir įtvirtinti pagrindinius šios teisės elementus - sampratą, dalyką, metodą, funkcijas bei principus. Atsižvelgiant į tai, šiame tyrime analizuojami - socialinės apsaugos teisės principai - pamatinės nuostatos, atspindinčios svarbiausius visuomenės interesus, ir kuriomis remiantis yra kuriamas teisinis reguliavimas, įgyvendinama ir aiškinama teisė.
Pagrindiniai socialinės apsaugos teisės principai
- Universalumo principas - sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apimti visas socialinio draudimo rizikas.
- Solidarumo principas - priemonės kuriamos taip, kad būtų užtikrintas pagalbos perdavimas tarp skirtingų visuomenės grupių.
- Diferenciacijos principas - tikslinė parama tam tikroms grupėms, atsižvelgiant į jų ypatumus (pvz., senatvės pensijos, išmokos žmonėms su negalia).
- Asmenų lygybės principas - teisė į socialinę apsaugą turi būti užtikrinta be diskriminacijos.
- Nuosavybės teisės apsaugos principas - socialinės apsaugos sprendimai turi derinti viešąjį interesą su asmenų turimų teisių apsauga.
Analizuojant nacionaliniuose, tarptautiniuose ir regioniniuose teisės aktuose bei teisės doktrinoje pateikiamus principus, identifikuojami konkretūs socialinės apsaugos teisės principai, jų prigimtis ir išskiriami pagrindiniai socialinės apsaugos teisės principai, kurie detaliai analizuojami atskirose tyrimo dalyse: universalumo, diferenciacijos, asmenų lygybės, solidarumo ir nuosavybės teisės apsaugos principai.
Praktiniai iššūkiai ir galimybės Lietuvoje
Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis, skirtomis palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių. Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių.
Socialinės politikos įgyvendinimas taip pat turi atsižvelgti į specifines grupes, pavyzdžiui, onkologine liga sergančius asmenis. Socialinės politikos įgyvendinimas užtikrinant onkologine liga sergančių asmenų poreikius: teorinis aspektas. Orumo užtikrinimas gyvenimo pabaigoje: požiūriai, realijos ir galimybės rodo, kad būtinas integruotas požiūris į paslaugų teikimą ir finansavimą.
| Principas | Turinys |
|---|---|
| Universalumas | Sistema prieinama visiems, apima pagrindines socialines rizikas. |
| Solidarumas | Pagalba tarp pajamų grupių, dalijimasis rizika. |
| Diferenciacija | Tikslinei grupei pritaikyta parama (pensijos, išmokos neįgaliesiems). |
| Lygybė | Teisė į socialinę apsaugą be diskriminacijos. |
| Nuosavybės apsauga | Pusiausvyra tarp viešo intereso ir asmenų teisių. |
Socialinės apsaugos teisė yra itin dinamiška, reikalinga nuolatinių pokyčių teisės šaka. Disertacijoje siekiama išanalizuoti ir įvertinti pamatinių socialinės apsaugos teisės principų turinį ir reikšmę formuojant ir įgyvendinant socialinės apsaugos sistemą.
Socialinė apsauga yra svarbi ne tik kaip teisinė ir administracinė sistema, bet ir kaip visuomenės solidarumo bei teisingumo išraiška, užtikrinanti žmogaus orumą ir pagrindines gyvenimo sąlygas.