Lietuvõs sociãlinė apsaugà - tai sistema, užtikrinanti socialinę gerovę ir paramą šalies gyventojams. Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (įkurta 1990) tvarko socialinės apsaugos, užimtumo, socialinės integracijos, lyčių lygybės, šeimos, skurdo mažinimo reikalus.
Socialinės apsaugos finansavimas
Socialinė apsauga finansuojama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, valstybės, savivaldybių biudžetų ir privačių pensijų fondų (jie pradėjo veikti 2003, lėšas būsimosioms pensijoms juose kaupia daugiau kaip 1,4 mln. gyventojų).
Socialinio draudimo įmokos
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo.
Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %. 2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio).
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %). Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui.
Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos.
Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos).
Socialinės apsaugos pajamos ir išmokos
2023 m. Lietuvos socialinės apsaugos pajamos sudarė 12 050,9 mln. eurų, iš jų:
- 1107,7 mln. (9,2 %) - įmonių (darbdavių) įmokos,
- 4322,8 mln. (35,9 %) - pačių apdraustųjų asmenų įmokos,
- 5259,1 mln. (43,6 %) - finansavimas iš valstybės biudžeto,
- 1002,4 mln.
Socialinės apsaugos išmokos 2023 m. sudarė 12 290,4 mln. eurų, iš jų:
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
- 7861,8 mln. - išmokos pinigais,
- 4428,6 mln. eurų - natūra (daugiausia paslaugos ir kompensacijos, susijusios su sveikatos priežiūra, ir socialinės paslaugos).
39,3 % visų socialinės apsaugos išmokų sudarė išmokos dėl senatvės, 31,8 % - dėl ligos ir sveikatos priežiūros, 7,4 % - dėl negalios, 1,9 % - dėl našlystės, 11,7 % - išmokos šeimai ir vaikams, 4,7 % - dėl nedarbo, 3,2 % - kitos išmokos.
2024 m. viduryje vidutinė senatvės pensija Lietuvoje sudarė 595,88 euro, netekto darbingumo - 384,34 euro, našlių - 38,32 euro, našlaičių pensija - 222,75 euro, vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka - 580 eurų per mėnesį (maksimali - 1250,11 eurų, t. y., kitaip nei 20 a. pabaigoje-21 a. 2024 socialinio draudimo pensijas gavo daugiau kaip 1 mln. asmenų (35,2 % Lietuvos gyventojų), iš jų senatvės - daugiau kaip 618 562, netekto darbingumo ir invalidumo pensijas - daugiau kaip 141 108, našlių ir našlaičių - 232 108.
Dar daugiau kaip 83 000 žmonių gavo valstybines pensijas, mokamas nedraudiminiu principu iš valstybės biudžeto (46 574 - nukentėjusiųjų asmenų, 24 263 - pareigūnų ir karių, 8926 - Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio, kiti - mokslininkų, teisėjų valstybines pensijas). Nedarbo socialinio draudimo išmokas 2024 07 gavo daugiau kaip 81 000 žmonių, t. y.
Socialinio draudimo rūšys
Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Socialinė parama
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Teisė į socialinę apsaugą
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais.
Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu.
Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Senatvės pensijos
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo.
Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo pensijos
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
Našlių ir našlaičių pensijos
Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Diskriminacijos draudimas
Diskriminacijos draudimas apsaugo nuo diskriminacijos socialinės apsaugos srityje ar gaunant socialines išmokas. Šis draudimas vienodai taikomas valstybei, savivaldybei ar privatiems subjektams.
Svarbu: socialines išmokas ir socialinė pagalba paprastai teikiama tik tam tikroms žmonių grupėms ir jos yra skirtos konkrečiai tikslinei grupei priklausančių žmonių situacijai gerinti. Tikslinė socialinė apsauga, teikiama asmenims, priklausantiems konkrečiai grupei, pvz., senatvės pensijos, kurios teikiamos tik tam tikro amžiaus žmonėms, arba išmokos, kurios skiriamos tik žmonėms su negalia, nebus laikomos diskriminuojančiomis.
Socialinė apsauga ir socialinės išmokos apima finansinę ar materialinę pagalbą ar kitas paslaugas, kurios padeda žmonėms naudotis savo socialinėmis teisėmis.
Pavyzdžiui, Lietuvoje diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, amžiaus, negalios ar dėl kitų priežasčių yra aiškiai draudžiama socialinės apsaugos srityje ir teikiant socialines išmokas.
Kai kuriais atvejais skirtingas požiūris gali būti taikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra ES piliečiai. Pavyzdžiui, tam tikros paslaugos ir išmokos jiems gali būti neprieinamos.
Jei manote, kad turite teisę į socialinę apsaugą ar socialines išmokas pagal įstatymą, tačiau jums buvo atsisakyta tai suteikti arba gavote mažesnes išmokas dėl diskriminacijos, skundų pateikimo mechanizmas priklausys nuo atsakingos institucijos. Priklausomai nuo institucijos, kuri teikia socialinę paramą arba suteikia konkrečią naudą, galite pateikti skundą priežiūros institucijai.
Teisė į darbą
Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai.
„Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teisės užimti vienas ar kitas pareigas tam tikroje vietovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje“.
Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose.
Teisė į sveikatos priežiūrą
Individualios paciento teisės skirtos laisvei apsaugoti ir yra vadinamosios negatyvios prigimties, nes siekia apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto visuomenės ir valstybės įsikišimo.
Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Jame gana abstrakčiai suformuluoti kai kurie sveikatos sistemos ir sveikatos priežiūros elementai.
Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą. Konstitucija nenustato nemokamos (finansuojamos iš valstybės biudžeto) medicinos pagalbos apimties, tačiau reikalauja, kad tokia pagalba būtų ir turi būti įstatymu nustatyta jos teikimo tvarka.
Kultūrinės teisės
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose (II, III, IV), ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis).
42 straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.
Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą. Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas - privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
Socialinės apsaugos raida Lietuvoje
Kaip minėta įžangoje, kieviena valstybė kuria savo individualią socialinės apsaugos sistemą. Taigi kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos lygiai gali skirtis ženkliai.
Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje.
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus.
Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims.
Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms.
To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų.
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).