Straipsnyje, pasitelkiant istorinį, šaltinių analizės ir sisteminimo metodus, siekiama atskleisti Prancūzijos, kaip socialinės (gerovės) valstybės, vystymosi etapus iki šiuolaikinio gerovės valstybės modelio. Šiame straipsnyje analizuojamos socialinės (gerovės) valstybės sampratos įtvirtinimo Prancūzijos teisės sistemoje prielaidos. Siekiant šio pagrindinio straipsnio tikslo, analizė atliekama vykdant pasirinktus mokslinius uždavinius.
Tyrimo Uždaviniai Ir Metodai
Visų pirma, išanalizavus Lietuvos ir užsienio autorių darbus, parinkti teisės terminologijoje vartoti tinkamą lietuvišką prancūziško „l’État-providence“ (angl. Welfare state) bei kitomis užsienio kalbomis tą pačią reikšmę turinčio termino atitikmenį ir pateikti jo definiciją. Šiam uždaviniui atlikti taip pat nagrinėjamos teorinės gerovės valstybės koncepcijos. Antra, nagrinėjami retrospektyviai Prancūzijos, kaip gerovės valstybės, esminiai plėtros etapai, išskiriant jiems būdingus bruožus bei kartu atskleidžiant jų susiformavimo prielaidas. Trečia, siekiama nustatyti dabartiniam prancūziškajam gerovės valstybės modeliui būdingus bruožus, priskiriant jį prie atitinkamo teorinio gerovės valstybės modelio.
Siekiant įgyvendinti iškeltus tyrimo uždavinius, buvo taikoma ir derinama keletas metodų. Literatūros mokslinės analizės metodu plačiai naudotasi tiriant gerovės valstybės sampratą ir teorinius modelius, identifikuojant jų požymius, atskleidžiant jų turinį. Dokumentų (teisės aktų) mokslinės analizės metodas naudotas aptariant tiesiogiai reglamentuotas socialines asmenų teises ir garantijas bei kitus aspektus. Loginės analizės metodu naudotasi apibendrinant pateikiamas skirtingas pozicijas, gautus šaltinių tyrimų rezultatus, formuluojant išvadas. Atskleidžiant tarptautinių, regioninių ir nacionalinių teisės aktų normų esmę analizuota ir Prancūzijos konstitucinė jurisprudencija. Lyginamuoju metodu naudotasi palyginant skirtingas gerovės valstybės koncepcijas ir turinį.
Gerovės Valstybės Samprata
Dažnai tiek moksliniuose, tiek informaciniuose ar kitų žanrų tekstuose, kalbose, pristatymuose etc., kalbant apie socialinę valstybę, jos sinonimu yra vartojamas gerovės valstybės terminas. Identiška situacija aptinkama ir atvirkštinėje pozicijoje, t. y. kai gerovės valstybės sąvokos atitikmeniu laikoma socialinė valstybė. Daugelio skirtingų mokslo sričių tekstų analizė atskleidžia, kad vieno iš šių terminų vartosena tam tikrose srityse, pavyzdžiui, politikoje, ekonomikoje, teisėje ir kt., yra paplitusi labiau už kitą.
Lietuvos mokslinėje literatūroje, spaudoje, profesinėje kalboje etc. gerovės valstybės terminas yra dažniau vartojamas kalbant ekonomikos srities klausimais. Atvirkščiai, iš Lietuvos teisės autorių (J. Aidukaitė, A. Guogis, J. Žilys) darbų matyti, kad teisės srityje labiau paplitusi socialinės valstybės sąvoka. Dėl to gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad kiekvienas iš šių terminų yra konkrečios srities sąvoka, tačiau kiekvienos sąvokos vartojimas dažnai priklauso nuo individualaus autoriaus pasirinkimo.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Šiuo atveju svarbu, kad gerovės arba socialinė valstybė gali būti suprantama siaurai ir plačiai. Tai gali būti priežastimi pasirenkant vieno arba kito termino vartojimą, nes siaurąja prasme socialinė arba gerovės valstybė gali būti suprantama ir apibrėžiama vien tik socialinės apsaugos srityje. Tokiu atveju, manytina, kad tinkamiausia lietuviškai būtų vartoti sudurtinį socialinės gerovės valstybės terminą, aiškiai įtvirtinantį, jog turimas omenyje visuomenės gerovės užtikrinimas konkrečiai tik socialinės apsaugos srityje. Plačiai socialinė arba gerovės valstybė suprantama kaip reguliuojanti ne vien tik socialinę apsaugą, bet ir darbo teisę, užimtumo politiką bei, mokslininkų teigimu, ir viešąsias paslaugas.
Prancūzijos mokslo atstovai, pasirinkdami vartotiną terminą, linkę laikytis pozicijos, kad tada, kai kalbama apie socialinę valstybę, galima taip pat kalbėti tiek apie gerovės valstybę, tiek apie britišką Welfare state. Paminėtina, kad šie terminai, kad ir kaip būtų keista, nėra apibrėžti tarptautiniu mastu ir nepateikiama konkreti bendra jų definicija. Nors vieni autoriai pripažįsta, kad istoriškai terminai „gerovės valstybė“ (pranc. l’État-providence), „socialinė valstybė“ (pranc. l’État social) ir Welfare state nėra tapatūs, tačiau jie taip pat teigia, jog šiuolaikinė gerovės valstybės (pranc. l’État-providence) samprata kyla iš trigubos prigimties. Tai reiškia, kad ji tarpusavyje jungia tris istorines ir nacionalines koncepcijas: prancūziškąją gerovės valstybės (pranc. l’État-providence) idėją, vokiškąją socialinės valstybės (vok. Sozialstaat) ir britų Welfare state sąvokas.
Trys Gerovės Kapitalizmo Modeliai
Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, bei pagrindinis tarptautinio atskirų gerovės valstybių palyginimo kriterijus yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worls of Welfare Capitalism“, publikuotas 1990 metais.
Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą, t. y. socialinė apsauga taikoma visiems piliečiams, nereikalaujant jokių kitų sąlygų atitikties. Liberaliajame modelyje, kurį kitas autorius, Leibfried, vadina „anglosaksų“ modeliu, valstybės kišimasis yra minimalus, paliekant didžiąją dalį atsakomybės už savo likimą pačiai visuomenei, kuri, pasikliaudama laisvąja rinka, turi pasirūpinti savo gerove. Šiame modelyje socialinės išmokos yra minimalios, greta kiekvieno asmeninio indėlio į savo ir savo šeimos gerovę, kurios tik padeda sušvelninti rizikos ištiktų asmenų padėtį.
Gosta Esping-Andersen išskiriamame trečiajame, konservatyviajame modelyje, kurį Leibfried vadina Bismarko modeliu, valstybės įsikišimas, siekiant visuomenės gerovės, yra dalinis, t. y. valstybei ir patiems individams tarsi pasidalijant atsakomybę. Šiame modelyje ypač reikšmingas yra šeimos vaidmuo ir socialinis draudimas, dėl to pajamų perskirstymas nėra itin didelis. Valstybė, siekdama padėti, įsikiša tada, kai šeimoje individai nebeišgali patys susitvarkyti su iškilusiomis socialinėmis rizikomis, gerovės susikūrimo ir išsaugojimo sunkumais, jai tenka kompensacinė funkcija, o, Leibfried teigimu, šiame modelyje valstybei gali tekti netgi darbdavio vaidmuo.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Nepaisant suformuotų trijų teorinių modelių, tam tikroms valstybėms dažniausiai yra būdingi mišrūs gerovės valstybės tipai, turintys daugmaž vienam ar kitam modeliui būdingų bruožų, dėl kurių galima šias valstybes teoriškai priskirti vienai iš trijų kategorijų. Tačiau taip pat, remiantis šio autoriaus skirstymu ir minėta istorine prancūziškąja l’État-providence idėja bei vokiškąja Sozialstaat ir britiškąja Welfare state sąvokomis, galima suformuluoti teorinį bendrinį gerovės valstybės apibrėžimą, nesvarbu, apie kokį konkretų modelį yra kalbama.
Pagal šią koncepciją, valstybė turi socialinę pareigą, kurią Bismarkas realizavo įtvirtindamas valstybėje socialinio draudimo sistemą, apimančią daug įstatymų, reglamentuojančių privalomojo socialinio draudimo santykius. Taigi vokiškoji gerovės valstybė istoriškai yra tokia valstybė, kuri prisiima atsakomybę už dirbančiųjų likimą ir mainais už tai tikisi iš jų absoliutaus lojalumo solidarumo išraiška.
Trečioji, anglosaksų Welfare state koncepcija, įvardyta arkivyskupo William Temple, atsirado tik Antrojo pasaulinio karo metu. XIX amžiaus pradžioje „socialinio draudimo visiems“ idėja, kaip demokratijos ir socialinės taikos stiprinimo priemonė, pradėjo vis labiau stiprėti tarptautiniu mastu. Tai atspindima ir 1941 metais pasirašytos Atlanto Chartijos penktame straipsnyje, kuriame teigiama, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas, siekiant visiems geriausių darbo sąlygų užtikrinimo, ekonomikos augimo ir socialinės apsaugos.
Po karo Welfare state greit tapo kalboje vartotinu terminu, iš pradžių apibūdinančiu naują britų universalią socialinę politiką, apimančią nemokamą mokslą, paramą būstui, senatvės pensiją etc. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus, dėl to, F.-X Merrien teigimu, jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu.
Viešųjų Pirkimų Įstatymo 45 Straipsnio Analizė
VPĮ 45 straipsnyje yra įtvirtinti bendrieji tiekėjų ir jų pateiktų paraiškų bei pasiūlymų vertinimo principai. Perkančiosios organizacijos, nustatydamos ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą (ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas turi būti suprantamas kaip geriausiai perkančiosios organizacijos poreikius ir jos konkrečiame pirkime pasirinktus bei nustatytus pasiūlymų vertinimo kriterijus atitinkantis pasiūlymas), visų pirma turi vadovautis VPĮ 55 bei 56 straipsniuose nustatytais pasiūlymų vertinimo ir palyginimo kriterijais bei taisyklėmis bei VPĮ 57 straipsnyje nustatytomis neįprastai mažos kainos pagrindimo taisyklėmis. Laikantis nurodytų VPĮ 55, 56, 57 straipsnių nuostatų, nustatytas ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas laimėtoju pripažįstamas tik tuo atveju, jei yra visos toliau nurodytos sąlygos.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Kita vertus, kai esama vidinio prieštaravimo tarp skelbimo apie pirkimą ir pagrindinių pirkimo dokumentų nuostatų, tiekėjo pasiūlymas negali būti vertinamas kaip neatitinkantis nustatytų reikalavimų ir dėl to atmestas, jei atitinkamas reikalavimas įtvirtintas tik viename iš šių aptartų dokumentų. Kitaip tariant, tiekėjas negali būti atsakingas už pirkimo sąlygų skirtumus / tarpusavio prieštaravimus. Prieštaravimai tarp pirkimo dokumentų negali būti tokio lygio, kad lemtų nelygiateisišką pasiūlymų vertinimą.
Perkančiosios organizacijos privalo patikrinti, ar tiekėjai pasiūlyme nurodė visą informaciją, kurią privalėjo nurodyti pagal pirkimo sąlygas, taip pat, ar pateikė visus reikalaujamus dokumentus kartu su pasiūlymu, nepriklausomai nuo šios informacijos ir dokumentų įtvirtinimo pirkimo sąlygose vietos, nes tiekėjai privalo detaliai susipažinti su visomis pirkimo dokumentų nuostatomis. Taigi, tiekėjo (pirkimo dalyvio) pasiūlymas gali būti laikomas tinkamu tik tuomet, kai jis atitinka reikalavimus pasiūlymui plačiąja ir siaurąja prasme, taip pat ir taip vadinamus kitus reikalavimus pasiūlymui (dokumentų įforminimui, komplektacijai ir pan.).
Šių duomenų patikrinimas sietinas su lygiateisiškumo principo įgyvendinimu, t. y. perkančioji organizacija privalo patikrinti tiekėjų pasiūlymų atitiktį pirkimo dokumentuose nustatytiems reikalavimams, tam, kad galėtų objektyviai palyginti tiekėjų pasiūlymus. Perkančiosios organizacijos turi patikrinti tiek pasiūlymų atitiktį turinio, tiek formos reikalavimams. Jeigu pirkime yra leidžiama arba reikalaujama, kad tiekėjai pateiktų alternatyvius pasiūlymus, tokiu atveju perkančioji organizacija taip pat privalo patikrinti, ar tiekėjų alternatyvūs pasiūlymai atitinka pirkimo dokumentuose nustatytus jiems suformuluotus minimalius reikalavimus bei konkrečius jų pateikimo reikalavimus. Pasiūlymas, kuris neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, sąlygų ir kriterijų -atmestinas.
Bet kokiu atveju perkančiosios organizacijos negali atmesti tiekėjo pasiūlymo pagal iš anksto aiškiai neišviešintus (nepaskelbtus, nepublikuotus) reikalavimus. Perkančiosios organizacijos privalo patikrinti, ar tiekėjai (ne)atitinka VPĮ 46 straipsnyje nustatytus pašalinimo pagrindus. Reikalavimai tiekėjų kvalifikacijai bei jų vertinimui nustatyti VPĮ 47 straipsnyje. Kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų reikalavimai nustatyti VPĮ 48 straipsnyje. Tuo tarpu nediskriminacinės taisyklės ir kriterijai reglamentuojami VPĮ 54 straipsnyje, kuriame įtvirtintos kandidatų kvalifikacinės atrankos atlikimo taisyklės.
Ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikęs tiekėjas negali būti pripažintas laimėtoju, jeigu jis, pirma, pateikė netikslius, neišsamius ar klaidingus dokumentus ar duomenis apie pirkimo dokumentų reikalavimų atitiktį arba šių dokumentų ar duomenų nepateikė, ir, antra, perkančiajai organizacijai paprašius, per nustatytą terminą šių dokumentų ar duomenų nepatikslino, nepapildė arba nepaaiškino.
Pirkimui skirtų lėšų suma, nustatyta ir užfiksuota perkančiosios organizacijos rengiamuose dokumentuose prieš pradedant pirkimo procedūras, gali būti keičiama, kai ji nėra nurodyta pirkimo dokumentuose, perkančiajai organizacijai ekonomiškai naudingiausiame pasiūlyme nurodyta kaina yra priimtina ir perkančioji organizacija gali pagrįsti šios kainos priimtinumą ir suderinamumą su racionalaus lėšų naudojimo principu.
Ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo negalima pripažinti laimėtoju, jeigu: a) jo kaina viršija perkančiosios organizacijos vidaus dokumentuose užfiksuotą pirkimui skirtų lėšų sumą, arba b) jo kaina viršija pirkimo sąlygose nustatytą pirkimui skirtų lėšų sumą. Jeigu pirkimui skirtų lėšų suma užfiksuota tik perkančiosios organizacijos vidaus dokumentuose, ji turi pagrįsti, kad ši suma iš tiesų buvo užfiksuota, nustatyta iki pirkimo.
Ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas pirkime šiuo pagrindu atmetamas ir vertinami kiti pasiūlymų eilėje esantys pasiūlymai tik tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija pirkimui skirtas lėšas prieš pradėdama pirkimą nustatė ne tik ikiprocedūriniuose dokumentuose, bet ir konkretaus pirkimo sąlygose. Tuo tarpu, jeigu pirkimui skirtos lėšos nebuvo nurodytos konkretaus pirkimo sąlygose, o nustatytos tik perkančiosios organizacijos vidaus dokumentuose, tokiu atveju, atmetus ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą dėl pirkimui skirtų lėšų viršijančios kainos, kiti pasiūlymų eilėje esantys pasiūlymai laimėjusiais taip pat negali būti nustatyti. Tokiu atveju perkančioji organizacija pirkimą turi nutraukti. Ši nuostata yra siejama su skaidrumo bei lygiateisiškumo principų užtikrinimu.
Perkančiosios organizacijos turi teisę pačios nuspręsti, ar pirkimo dokumentuose tiekėjams išviešinti pirkimui skirtų maksimalų lėšų dydį. Atitinkamai duomenų apie lėšų (biudžeto), skirtų pirkimui, dydžio pateikimas VPĮ 35 straipsnyje nenustatytas. Planuodama viešąjį pirkimą, perkančioji organizacija iš anksto numato jam panaudoti maksimalią skiriamų lėšų sumą. Kai ši suma neatskleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą, remiantis VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina. Vis dėlto dėl pasiūlymo kainos priimtinumo sprendžia perkančioji organizacija.
Perkančiosios organizacijos pagal VPĮ 57 straipsnio 1 dalį visuomet privalo reikalauti, kad tiekėjai pagrįstų pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų, darbų ar jų sudedamųjų dalių kainą arba sąnaudas, jeigu jos atrodo (yra) neįprastai mažos. Tuo tarpu pasiūlymas, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina ar sąnaudos, turi būti atmestas, jeigu yra bent viena iš nurodytų sąlygų: (i) dalyvis nepateikia tinkamų pasiūlytos mažiausios kainos ar sąnaudų pagrįstumo įrodymų, arba (ii) pasiūlymas neatitinka VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų.
VPĮ 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė perkančiosioms organizacijoms nesudaryti pirkimo sutarties su tiekėju, pateikusiu ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pagal perkančiosios organizacijos nustatytus pasiūlymų vertinimo kriterijus, jeigu šio tiekėjo pasiūlymas neatitinka aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nurodytų VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Šioje nuostatoje iš esmės įtvirtinta išimtis iš bendros taisyklės, kad pasiūlymai vertinami išimtinai pagal pirkimo sąlygas, t. y. vadovaujantis šia norma, ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, kuris neatitinka aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nurodytų VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte, galima atmesti net tuo atveju, jei pirkimo sąlygose tai nėra aiškiai įtvirtinta.
tags: #socialine #apsauga #yra #aiskinama #dviejomis #prasmemis