Socialinis darbas tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jo galimybes ir jam dalyvaujant, nekeičiant žmogiškojo orumo ir didinant jo atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Socialinis darbas viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Mūsų visuomenėje vis dar jaučiama didelė socialinė atskirtis, skurdas, didelis nedarbo lygis, atsirado naujų priklausomybių formų, aktuali išlieka emigracijos problema. Tad socialinių darbuotojų vaidmuo, siekiant socialinio teisingumo, solidarumo ir teigiamų pokyčių visuomenės gyvavime, yra itin svarbus.
Tam, kad socialinis darbuotojas galėtų efektyviai atlikti įvairius profesinius vaidmenis savo veikloje ir kokybiškai teikti socialines paslaugas, geri vadybiniai įgūdžiai yra būtini.
Baigęs socialinio darbo vadybą, galėsi dirbti įvairiose institucijose - socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos, teisėtvarkos ir kt.
Taip pat skaitykite: Prevencija paaugliams
Bendradarbiavimo svarba socialiniame darbe
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių bendradarbiavimas. Tai žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba. Šiais suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai.
Pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šį tikslą. Tai ne tik jos paslaugų kokybės kriterijus. Tuo tarpu nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų nevisiškai integruoja klientus į visuomenę.
Pasak D. Bell (2003, p. 223), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai informacija, žinios, gebėjimai. Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldumo) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimo socialinės pagalbos srityje.
Taip pat skaitykite: Asmens tapatybės kortelė ir negalia: praktinis vadovas
Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Pavyzdžiui, R. Civinskas (2006) pastebėjo, kad organizuojamos paramos vaikui mechanizmas neveikia dėl to, kad neveikia tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo mechanizmas.
Būtent bendradarbiaudami žmonės ar jų grupės veikia vieni kitus, prisitaiko prie kito veiksmų, situacijos, supranta šių veiksmų prasmę, pasiekia atitinkamo solidarumo bei sutarimo.
Bendradarbiavimas yra integrali žmogaus egzistencijos dalis. Jis neatsiejamas nuo žmogaus aktyvumo, jo gebėjimo mokytis pritaikant savo patirtį. Be to, bendradarbiavimo sąveika yra pripažįstama idealia sąveikos forma, kai susilieja bendravimas ir veikla.
Taip pat skaitykite: Kas yra savitarpio pagalbos grupės globėjas?
Socialiniuose moksluose bendradarbiavimas apibrėžiamas kaip socialinės sąveikos forma, naudojama siekiant: a) organizuoti bendrą partnerių veiklą ir derinti bendrus veiksmus, vienyti individualias pastangas, t. y. padedant vienas kitam.
Bendradarbiavimo sritys atitinkamos veiksmų sistemos kūrimas ir partnerių gerų santykių sukūrimas yra reikšmingos ir svarbios socialiniame darbe. Bendradarbiavimas yra priemonė, kuria naudojantis galima abipusiai naudingai keistis informacija, įgūdžiais ir patirtimi. Tai galima daryti per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba tai gali vykti per formalias struktūras, pavyzdžiui, narystę Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijoje ir pan.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
J. Cashmore (1997) akcentuoja, kad tarpinstitucinis koordinuotas darbas išviešina tokias problemas: profesionalų įgūdžių stoką, įstatymų spragas, organizacinius trūkumus, profesinę ištvermę bei išteklių stoką.
Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo į socialines demokratines struktūras, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairią veiklos patirtį, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Kaip teigia A. G. Rašytinienė (2008), partnerystė tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių.
Pagrindiniai partnerystės principai: pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinio darbuotojo veikla bendradarbiaujant su kitomis institucijomis
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lems sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Efektyvinant socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija, pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šie taikomos tiek norint pasidalinti patirtimi, ugdyti įvairius problemų sprendimo gebėjimus, išvengti perdegimo sindromo, tiek rengiant studentus profesinei veiklai, taip pat keliant kvalifikaciją, įgyjant naujų įgūdžių ir žinių.
Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija iš esmės nenagrinėtas ir mažai žinomas dalykas. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, 2003 m. sukurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija. Lietuviškoje mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija irgi imta nagrinėti pakankamai neseniai.
Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos apraše (2006) bei Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma.
Intervizija kaip tarpusavio pagalbos būdas ir jos taikymo ypatumai mokymosi procese lietuvių kalba yra apibūdinti L. Gualthérie van Weezel (2002) knygoje apie įvairius mokymosi vieniems iš kitų aspektus.
Reikšminga tai, kad mokslinėje literatūroje požiūriai į superviziją ir interviziją skiriasi, jos traktuojamos įvairiais aspektais kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtojimo, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai. Tačiau nėra aišku, kaip jas vertina patys socialiniai darbuotojai.
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Žodis supervizija yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių super ant, virš ir videre stebėti, žiūrėti, matyti (Kadushin, 1985). Ši sąvoka, pasak I. Leliūgienės (2007), yra vartojama daugelyje Europos šalių (vokiečių Supervision , anglų supervision , prancūzų, ispanų supervision , italų supervisione , latvių supervizija ir kt.). Nepaisant to, kad tokį terminą galima rasti įvairiose šalių kalbose, supervizijos apibrėžimai labai įvairūs. Juos lemia ne tik įvairūs supervizijos modeliai, bet ir su istorine raida.
Pasak R. Naujanienės (2007, p. 51), toks apibrėžimų įvairumas suteikia galimybes praktikams pasirinkti reikiamą būdą reflektuoti savo profesinę veiklą ir ugdyti profesinę kompetenciją. Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura kaip vyresniojo patarinėjimas jaunesniam .
Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tuo laikotarpiu ji buvo pripažinta oficialiai ir apibrėžta kaip profesinių santykių konsultavimas. Supervizija išsivystė į praktinę profesionalią intervenciją ir tapo savarankišku konsultavimo metodu darbo srities klausimais. Nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinių santykių konsultavimo paslaugas (Dirgėlienė, Kiaunytė, 2005; Naujanienė, 2007). Šios profesijos atstovams (Falender et al., 2004).
Toks požiūris ryškus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų (2000, punktas 7.4.): Supervizija tai stebėjimas, vadovavimas ir priežiūra klinikiniame darbe labiau patyrusio kolegos mažiau patyrusiam.
Dažniausiai supervizija vadinama profesinė priežiūra, kurios tikslas gerinti specialistų veiklą, agentūrų, firmų ar institucijų veiklos efektyvumą.
Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos apraše (2006) dalyvavimas supervizijoje bei supervizijos vykdymas priskiriamas praktinio mokymosi, kurio metu įgyjami praktiniai socialinio darbo įgūdžiai ir gebėjimai, būdams, o Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikaciniuose reikalavimuose (2006) praktinis mokymasis (taigi, ir dalyvavimas supervizijoje ar jos vykdymas) pripažįstamas socialinio darbuotojo profesinės kvalifikacijos kėlimo forma.
Pasak R. Naujanienės (2007, p. 52), tokiame apibrėžime yra aiškiai pabrėžiama profesinė kompetencija, kurios plėtojimui yra reikalingas ilgalaikis ir profesionalus palydėjimas. Tai šiek tiek artima ir anglosaksiškajai supervizijos sampratai, kuri, kaip rašoma knygoje Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika (2004), pirmoji atėjo į Lietuvą.
Galima teigti, kad vyrauja kelios pagrindinės supervizijos sampratos pradinė (arba pirminė), kaip labiau patyrusio tos paties srities specialisto priežiūra ir pagalba naujam darbuotojui bei vėliau išsivystęs požiūris į superviziją kaip tam tikrą profesionalų konsultavimą. Iš čia išdėstytos medžiagos matyti, kad superviziją galima vertinti kaip autonomišką profesiją arba kaip tam tikrą metodą, turintį savo paskirtį. Klinikinė supervizija dažniausiai sutinkama psichologijos ir medicinos mokslų kontekstuose ir nėra aktuali nagrinėjamai šiame darbe temai.
M. Doel ir S.M. Shardlow (2006), analizuodami socialinių darbuotojų praktinio rengimo klausimus, superviziją taip pat traktuoja kaip paramos būdą studentams jų praktikos metu. Šiuo aspektu supervizija nagrinėjama ir knygoje Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas (2007). Čia teigiama, kad planingai organizuojamas supervizijos procesas yra pagrindinis socialinio darbo specialistų praktinio rengimo būdas.
Knygoje Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika (2004, p. 10) pateikiamas ir platesnis supervizijos apibrėžimas, apimantis tiek socialinio darbo, tiek studentų superviziją: Supervizija tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą.
Socialinio darbo supervizijos apibrėžimas yra sudėtingas. M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimą.
- Normatyvinis požiūris. Šis požiūris ieško normų ar standartų ir susitelkia ties dviem pagrindiniais klausimais: Kas turėtų būti supervizija? ir Ką turėtų daryti supervizorius? . Šios krypties autoriai superviziją apibrėžia ir grindžia jos administracine ir mokomąja funkcija. Supervizija suprantama kaip sąveikos procesas, kuriame supervizorius dalyvauja ir vadovauja supervizuojamojo praktikai.
- Empirinis požiūris. Pagrindinis šio požiūrio klausimas: Ką iš tikrųjų daro supervizorius? . Bandymai atsakyti į šį klausimą apima duomenis apie supervizoriaus vaidmenis, stilius ir elgesį.
- Pragmatinis požiūris. Šiame požiūryje nesistengiama sukurti formalaus socialinio darbo supervizijos apibrėžimo. Jo tikslas yra nustatyti veiklos gaires supervizoriams bei identifikuoti socialinio darbo supervizijos funkcijas bei užduotis.
Supervizijos sąvoka aiškinama remiantis jos siekiais ar teikiama nauda, atsispindi ir supervizoriaus vaidmuo. Šiuose aspektuose mokymosi, tobulėjimo, veiklos efektyvinimo, taip pat ir paramos, palaikymo. Neatsitiktinai čia pradžioje aptarta supervizijos samprata ir apibrėžimai.
Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija, ir iš dalies netgi gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis. Tai lygis supervizija. Čia minėtus grupės panašumo, lygumo bruožus. L. Gualthérie van Weezel (2002, p. 67), apibrėždama superviziją ir interviziją jų nediferencijuoja ir teigia, kad tai tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus) .
Olandijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje terminas supervizija (patyrusiems praktikams) buvo pakeistas intervizija (Mearns, Thorne, 2007). Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos tai supervizorius. Iš esmės, tai asmuo, vadovaujantis supervizijos procesui ir konsultuojantis supervizuojamąjį ar jų grupę. Dažniausiai supervizorius būna specialiai tam rengtas profesionalas.
B. Proctor, F. Inskipp (2003) pabrėžia, kad intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kitų narių atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste. Taigi sąvoka supervizija vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra, labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas intervizija vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio.
Intervizijos apibrėžimuose taip pat atsispindi skirtumas nuo supervizijos, pabrėžiant dalyvių lygiateisiškumą ir kad tai procesas be vadovo , lyderio , mokytojo ir pan. Intervizija praktinių darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė.
Kaip galima pastebėti, intervizijos apibrėžimuose ryškus dalyvių grupės aspektas. Jis skirtas socialinės srities profesionalams. Išnagrinėtas skirtingų apibrėžimų rinkinys atskleidžia įvairias supervizijos ir intervizijos sampratas. Šiame darbe nesiremiama kuriuo nors vienu pristatytu supervizijos ar intervizijos apibrėžimu, nes jie visi atskleidžia daugiamatę šių metodų prigimtį ir leidžia labiau suprasti galimą socialinių darbuotojų požiūrį į superviziją ir interviziją įvairovę, kuri bus bandoma atskleisti tyrimu.
Socialinių darbuotojų pasirengimas bendradarbiauti su kitomis institucijomis
Norint išsamiai atskleisti supervizijos ir intervizijos sampratą, vien tik apibrėžimų nepakanka, reikia suprasti ir šių metodų paskirtį. Todėl naudinga aptarti supervizijos ir intervizijos funkcijas, tikslus bei uždavinius.
Socialinio darbo studentų supervizija ankstesniame poskyryje pristatyta supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus. Knygoje Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas (2007, p. 42) nurodoma, jog supervizijos tikslas padėti studentui susieti praktiką su anksčiau gautomis teorinėmis žiniomis.
R. Raudeliūnaitė, A. Petrauskienė, R. Žaitytė (2008, p. 43), aptardamos socialinio darbo studentų superviziją, pabrėžia refleksijos svarbą, nurodydamos, jog pagrindinis supervizijos tikslas skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą.
Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Jie skirti socialinės srities profesionalams. Kaip teigia B. Fiege ir R. Dollase (2002), pagrindinis lygis supervizijos (t.y., intervizijos) tikslas ir idėja yra skatinti intervizijos grupės dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš pašalies.
Kas yra KOMUNIKACIJA? | Esminiai socialinio darbo ir gyvenimo įgūdžiai
Šiame darbe nesiremiama kuriuo nors vienu pristatytu supervizijos ar intervizijos apibrėžimu, nes jie visi atskleidžia daugiamatę šių metodų prigimtį ir leidžia labiau suprasti galimą socialinių darbuotojų požiūrį į superviziją ir interviziją įvairovę, kuri bus bandoma atskleisti tyrimu.
tags: #mokomosios #grupes #socialiniame #darbe