Šeima - tai valstybės pagrindas, visuotinis gėris, kurį būtina globoti ir saugoti. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai pabrėžia ypatingą šeimos svarbą visuomenei ir valstybei.
Šeima kaip pirminė bendruomenė
Šeima yra pirmesnė už valstybę. Ji tarsi tampa objektu, patenkinančiu valstybės demografinio augimo poreikį, kuris kyla iš nesuvokimo, kad šeima - tai pirminė bendruomenė. Ypač tokia, kurioje yra abu tėvai, daugiau brolių ir seserų.
Tokioje pirminėje bendruomenėje žmogus (vaikas) įgyja pačias svarbiausias patirtis: suvokia savo unikalumą, pažįsta save ir kitus, perima bendravimo ir kitokius įgūdžius. Tad netikslu teigti, kad šeima - valstybės gėris. Ji yra gėris savaime - pirminė bendruomenė, kurią valstybė turi palaikyti, nes be jos vargu ar suvereni valstybė išsilaikys.
Valstybės parama šeimai
Svarbiausia, ar valstybė stengiasi globoti ir remti vyro ir moters įsipareigojimu paremtas šeimas - joms valstybės parama būtina. Pvz., galima sudaryti galimybę tėvams dirbti nepilną darbo dieną, taikyti lankstų darbo grafiką tėvui ir motinai.
Kai kurių Vakarų valstybių teisė pabrėžia santuokos instituto svarbą. Pvz., Lenkijos, Vengrijos Konstitucijose nurodoma, kad valstybė globoja ir gina santuokos institutą. Vokietijos pagrindiniame įstatyme nurodoma, kad santuokai ir šeimai skiriama ypatinga valstybės apsauga. O Lietuvoje siūloma suvienodinti dviejų asmenų pasirinkimo gyventi kartu vertę sugyventinius prilyginant sutuoktiniams.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Santuoka kaip viešas įsipareigojimas
LR Konstitucijos 38 str. pirmiausiai postuluoja vyro ir moters santuoką. O po to - jau kitu sakiniu - teigia, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, tėvystę, motinystę, vaikystę. Tuomet, kai buvo formuluojami Konstitucijos teiginiai, buvo savaime aišku, kad šeima kuriama santuokos, kaip viešo įsipareigojimo, pagrindu.
Visuomenėje stinga viešų iniciatyvų ir argumentų, kad būtų atskleistas santuokos gėris. Kalbėjausi su ne viena jauna pora, kurie iki santuokos gyveno nesusituokę, „susidėję“. Ypač domino vyrų požiūris. Klausiau: ar kas pakito po santuokos? Atsakymas: taip, pasikeitė. Pakito jų nuostata ateities atžvilgiu. Nepaisant to, kad tai buvo civilinė santuoka ir jie toliau gyveno panašiai kaip gyvenę.
Pažįstu jauną porą, kuri jau ketveri metai susituokusi. Šie du jauni žmonės bendraamžių, kurie, kaip ir jie, gyveno „susimetę“, buvo laikomi ypatingais, kaip sakoma, cool. Ir štai ši pora nusprendė susituokti. Draugai dalyvavo civilinės santuokos ceremonijoje: kai būsimoji žmona pasakė, kad renkasi vyro pavardę, reakcija - nuostabos šūksniai! Bet nepraėjo nė keli mėnesiai ir ėmė tuoktis jų draugų poros. Taigi, jaunimui reikia pavyzdžio. Dauguma jaunų žmonių pokalbiuose supranta santuokos svarbą ir nori santuokos.
Kai 2007 m. LR Seimas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, nežiūrinti to, kad po ketverių metų pasirodė neigiamas LR Konstitucinio Teismo sprendimas, žiniasklaidoje vis dėl to vyksta pokyčiai. Pvz., „Stiliuje“ ir kituose gyvenimo būdo žurnaluose daug dažniau rašoma apie tuos „išskirtinius“ žmones, kurie gyvena susituokę.
Partnerystės institutas
Civiliniame kodekse siekiama įtvirtinti partnerystės institutą, kuris siejamas su viešu poros - skirtingų lyčių ar tos pačios lyties asmenų - įsipareigojimu vienas kitam. Partnerystė tuo būdu tarsi prilyginama santuokai, kalbama ir apie teisę įsivaikinti.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Santuoka galima tik tarp vyro ir moters, ji labai svarbi vaikams, kurie be vyro ir moters negimsta. Ji labai svarbi formuojantis vaiko autentiškai lytinei tapatybei: vaikai mato dviejų skirtingų lyčių tėvų buvimą, jų tarpusavio bendravimą ir patiria kiek skirtingus jų elgsenos būdus su jais pačiais.
Kai skundžiamasi santykiais su vaikais, visų pirma tai ženklas, kad nedarnūs vyro ir žmonos tarpusavio santykiai. Tos pačios lyties asmenys negali būti šeima, nes šeima kyla kaip skirtingų lyčių asmenų pirminė bendruomenė. Netgi istoriškai galima atsekti, kad jeigu kas nutinka šeimos tėvui, auklėjant vaikus jį pavaduoja dėdė ar kitas giminės vyras (netgi senelis).
Šeimai netekus motinos, beregint suveikdavo dar stipresnis kultūrinis saugiklis - ją beregint pavaduodavo kita - tėvas tuokdavosi, o jei ne, motinos vaidmenį mažam vaikui perimdavo vyresnioji dukra arba kuri iš artimųjų.
Atkreipkime dėmesį, kad lietuviškas žodis lytis turi žymiai platesnę reikšmę negu angliškas sex. Žmogus turi patirtį lyties tapatybės kaip prigimtinio pagrindo, kuris skleidžiasi ir atpažįstamas santykyje su tos pačios ir su priešingos lyties asmenimis. Taip pat turime ir socialinę patirtį, suvokiame vyro ir moters socialinius vaidmenis. Taigi sakyčiau, kad socialinė lytis egzistuoja ne kaip konstruktas, o kaip daugelio dalykų formuojamas reiškinys. Juk negalime teigti, jog neturime socialinės lytiškumo patirties. Pvz., moters engimo, vyro dominavimo, fizinio smurto patirtys? Jos iš sociumo.
Partnerystės įteisinimui pritarčiau, jeigu atitinkamai įstatymais būtų įtvirtinta, kad šeima kuriama tik vyro ir moters santuokos pagrindu, arba, kaip ir siūloma teikiamame įstatymo projekte, kraujo ryšio pagrindu. Manyčiau, kad jokie homoseksualių žmonių santykiai negali būti laikomi šeima. Dėl to, kad, kaip sakiau, šeima yra pirminė bendruomenė, kurioje autentiškai formuojasi vaiko lytinė tapatybė, nes šeimoje skleidžiasi skirtingų lyčių asmenų - tėvų - tarpusavio santykiai.
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
Norėčiau pabrėžti, kad šeima neturi būti laikomi ir dviejų homoseksualių asmenų santykiai, kai vienas jų turi savo biologinį vaiką. Homoseksualūs asmenys šeimos klausimu taip pat nėra vieningi. Tarp Amerikos homoseksualių intelektualų netgi vyko diskusija, kurioje viena iš pusių pateikė ir tokią nuomonę: mes teigiame savo kitoniškumą ir reikalaujame jį pripažinti, tad kodėl vis dėlto norime kopijuoti heteroseksualios santuokos ir šeimos modelį? Prancūzijoje manifestacijose prieš homoseksualų santuokas dalyvavo ir homoseksualūs žmonės. Jie drauge su kitais reikalavo ginti vaiko teisę turėti tėvą ir motiną. Ar galime vadinti šeima dvi moteris, kurios įsivaikina berniuką, ir, nepraėjus nė keliems metams, jam tenka taikyti hormonų terapiją, nes berniuko tapatybė formavosi kaip mergaitės, - jis tiesiog neturėjo alternatyvos. Tokių atvejų Vakaruose jau yra.
Todėl valstybė privalo sureguliuoti šiuos santykius.
Partnerystės instituto taikymo ribos
Būtina aiškiai teisiškai atskirti santuoką ir šeimą nuo partnerystės. Žinoma, partnerystė yra mažesnis įsipareigojimas. Partnerystės institutą reikia ir susiaurinti, ir išplėsti jo taikymo ribas, nesiorientuojant vien į homoseksualius santykius. Susiaurinti ta prasme, kad partnerystė nėra tapati santuokai ir šeimai. Išplėsti - nes partnerystė svarbi žmonėms, kurie gyvena drauge. Pvz., neįgali ar senyva pusseserė su kita pussesere, ar senyva motina, kurios nenori ar negali prižiūrėti vaikai, gyvena su savo seserimi ar drauge, ir pan. Partnerystė yra apsidraudimas, teisinė garantija, kad dviejų žmonių gyvenimas drauge yra pripažįstamas, kad jie turi teisę vienas kitam atstovauti, kur to reikia, teisę į bendrą ar vienas kito turtą, teisę jį paveldėti kitam netikėtai mirus, kad likęs asmuo nebūtų išmestas į gatvę.
Galiojantis Civilinis kodeksas kartu gyvenantiems žmonėms suteikia pakankamai galimybių - ir teisę į paveldėjimą, ir teisę gydymo įstaigoje gauti informaciją apie sveikatos būklę ir pan. Tai galioja ir homoseksualių žmonių atžvilgiu.
Trojos arklys, be abejonių, bus atgabentas, jeigu nebus padaryta aiški skirtis, kad santuoka galima tik tarp dviejų skirtingų lyčių asmenų - tarp vyro ir moters, kaip teigiama ir LR Konstitucijos 38 straipsnyje. Santuoka ir šeima visada atvira gyvybei. Ji visų pirma būtina vaikų ugdymui. Netgi jeigu sutuoktiniai neturi savų vaikų, tik sutuoktiniams turi būti suteikiama teisė įsivaikinti.
Demokratinė ir pilietinė visuomenė pirmiausiai turi ginti silpnojo ir pažeidžiamojo teisę: pradedant teise gimti ir baigiant teise gyventi iki natūralios mirties, net jei toks asmuo visuomenei atrodo nevertingas ar net nuostolingas. O vaiko teisė yra turėti tėvą ir motiną, ir privalome suteikti vaikui tokią galimybę, nes yra šeimų, kurios, neturėdamos savo vaikų, nori įvaikinti be biologinių tėvų globos likusius vaikus.