Grožinės literatūros kūriniuose dėmesys dažnai skiriamas žmogaus vidiniam pasauliui, išgyvenimams. Lietuvių literatūroje smurtas vaizduojamas įvairiai: nuo tiesioginio fizinio žiaurumo koncentracijos stovyklose iki subtilių, vidinių konfliktų ir socialinių prievartos formų. Tekste pateikiami pavyzdžiai iš skirtingų epochų ir žanrų atskleidžia, kaip keitėsi smurto reprezentacijos ir žmogiškos reakcijos į jį.
Smurtas dokumentinėje prozoje: Balys Sruoga „Dievų miškas“
Balys Sruoga - XX amžiaus vidurio įvairiapusio talento lietuvių rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje lietuvių literatūros ir kultūros sričių. Žymiausias Balio Sruogos kūrinys - atsiminimų romanas „Dievų miškas“, kuriame kūrėjas, remdamasis asmenine patirtimi, atskleidžia tikrąjį XX amžiaus koncentracijos lagerio gyvenimą.
„Dievų miškas“ tai dokumentinis romanas apie dvejų metų išgyvenimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Štuthofo koncentracijos lageryje. Patekęs į Štuthofo koncentracijos stovyklą, Sruoga, kaip ir jo likimo draugai, buvo išbrauktas iš visuomenės ir pasmerktas žūti. Čia jis patyrė visą stovyklos pragarą, įsitikino, kad „kalinys buvo anapus įstatymų“, reiškė mažiau, negu „bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas“.
Ilgesnį laiką dirbęs stovyklos kalinių raštinėje (kaip pats sako, „raštvedžio padėjėjo pagalbininku“), Sruoga galėjo geriau negu kiti kaliniai matyti visos koncentracijos stovyklos gyvenimą, susipažinti su slaptomis bylomis, visa hitlerinio „mirties fabriko“ organizacija, daugeliu SS sistemos užkulisių. Tos žinios papildė tiesioginius rašytojo įspūdžius ir išgyvenimus. Grįžęs iš mirties stovyklos, iš ten, „iš kur jau niekas negrįžta“, Sruoga užsimojo papasakoti visiems, ką buvo patyręs tame pragare. Per keletą mėnesių jis ir parašė knygą „Dievų miškas“.
Knyga priklauso dokumentinės prozos žanrui. Tai rašytojo užrašai apie hitlerinėje mirties stovykloje matytus ir pergyventus įvykius, kalinius ir esesininkus, jo apmąstymai apie fašizmo žvėriškumą ir žmogaus esmę. Griežtai laikydamasis faktų, rašytojas knygoje sukūrė įsimenančius ir jaudinančius žmogaus ir žmoniškumo dramos fašistinėje sistemoje paveikslus, kartu pasiekdamas ir platesnių meninių apibendrinimų. Dėl to kūrinį galima vadinti ir romanu.
Taip pat skaitykite: Meilė, smurtas ir valdžia: lyginamoji „Mindaugo“ ir „Skirgailos“ studija
Hitlerinė mirties stovykla Štuthofe rašytojui atvėrė visos fašizmo sistemos ir fašistinės ideologijos nežmoniškumą, priešingumą visuotinai priimtoms moralės normoms. Knyga prasideda lagerio apylinkių aprašymu, samprotavimais apie mažo Štuthofo miestelio miesčionis kaip būdingą fašizmo terpę, trumpa lagerio istorija ir apmąstymais apie pasikeitimus Vokietijoje hitlerininkams valdant.
Su mirties stovyklos baisumais rašytojas supažindina pamažu, aprašydamas visą jos sistemą, budelius ir aukas. Vaizduodama žiaurus kalinių kankinimas ir neregetas smurtas, autorius atkreipia dėmesį į luomų išsiskyrimą tarp kalinių ir valdžios: kaliniai gauna daug mažiau maisto negu jiems priklauso, priverstas badauti, o valdžia gauna pusę kalinių davinio. „Kas sukontroliuos, kiek kruopų, kiek miltų, kiek kopūstlapių, kiek konservų dedama į sriubą?“
Gyvenime kartais atsitinka taip, jog savo natūralią reakciją į smurtą tenka nuslėpti. Romanas yra laikomas vienu savičiausių XX a. kūrinių, kadangi koncentracijos stovykloje patirti išgyvenimai pavaizduoti netradiciškai, ciniškai šaipomasi iš lagerio žiaurių prižiūrėtojų, kalinių bei buities. Nors romane ironiškai ir sarkastiškai yra vaizduojama lagerio kasdienybė, galime suvokti, jog kalinių bei esesininkų santykiai nebuvo patys geriausi.
Pagrindinės temos ir problemos: Štuthofo lagerio kalinių ir esesinikų gyvenimas, jų santykiai ir likimai, paties lagerio istorija ir struktūra. Kodėl žmogus virsta žvėrimi? Kaip smurtas daro įtaką žmogaus mastymui? Kaip išgyventi lageryje? Ar tragiškos gyvenimo sąlygos gali visiškai pakeisti žmogų?
Smurto ir prievartos vaizdavimas istoriniuose ir tragikomediniuose kontekstuose
Retorinių klausimų pagalba Sruoga parodė žmogaus žeminimą, niekinimą, vertybių nykimą, badas, sunkias gyvenimo sąlygas ir despotišką vadovaujančiųjų elgesį. Taip pat išreiskiamas absurdiškas žmogaus gyvybės ir orumo nepaisymas, priverstinis badas. Kiekvienas naujokas, savo skyriaus aprašytas, patenka į pirtį, ten iš jo atimami visi daiktai, brangenybės, maistas, drabužiai, viskas ką jis turėjo su savimi. Jiems atsidūrus koncentracijos stovykloje, jiems vadovauti paskyrė du vyrukus su lazdom; pirmas jų paliepimas buvo iš vieno barako čiužinius sunešti į kitą. Jiems benešant ir bėgiojant pro šalį, kiekvienas gavo iš lazdos per sprandą. Po to prie jų priėjo politinis skyrius ir paskyrė juos visus politiniais kaliniais.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Lageryje buvo visokių žmonių, buvo gerų, tokių kaip kalinių kartotekai vadovavęs feldfebelis Kenigas, „trečias politinio skyriaus svarbus bendradarbis buvo Špeideris“ ir dar pora žmonių, kurie su kaliniais elgėsi žmoniškai. Tačiau buvo ir tokių, kaip SS vyresnysis feldfebelis Liutkė arba kalinių darbo grupių kapas Šreideris. Taigi knygoje atsispindi žmoniškumo ir žvėriškumo priešprieša, o smurto vaizdavimas apima tiek fizinį, tiek institucijų prievartos lygmenį.
Reakcijų į smurtą įvairovė lietuvių literatūroje
Smurtas tai fizinės ar emocinės kančios, sužalojimas, panaudojant jėgą, arba kito žmogaus fiziškai ar psichologiškai paveikimas ir prievartinis asmens laisvės suvaržymas. Reakcijos į smurtą taip pat būna skirtingos. XX a. pirmosios pusės lietuvių prozininkas V. Krėvė ir dramaturgas pirmoje tikroje lietuviškoje tragedijoje „Skirgaila“ vaizduoja reakciją į smurtą kaip labai stiprų vidinį konfliktą. XX a. pirmosios pusės poetas, dramaturgas Balys Sruoga memuarinėje knygoje „Dievų miškas“ reakciją į smurtą vaizdavo ironiškai. O XX a. antros pusės ir XXI pradžios lietuvių prozininkas Juozas Aputis, novelių rinkinyje „Keleivio novelės“ aprašė reakciją į smurtą kaip egzistencinės situacijos suvokimą ir išeities iš blogos padėties ieškojimą.
Smurtas kasdieniame gyvenime: šeimos erdvė ir socialinės normos
Daugelyje lietuvių grožinių kūrinių išaukštinamos moterų dorybės, pabrėžiamas jų vidinio pasaulio grožis. XX a. pr. prozoje moterys dažniausiai vaizduojamos kaip tradicinių vertybių puoselėtojos, jaučiančios motinystės pašaukimo, o XX a. vid. ir XXI a. - pasikeitusios moterų vertybės. Tradicinių vertybių moterys yra santūresnės, nuolankesnės, savo būties prasmę siejančios su pasiaukojimo ir atsidavimo šeimai, vaikams, sutuoktiniui. Kaimo erdvėje augusios moterys yra krikščioniškos pasaulėžiūros, paisančios nusistovėjusių visuomenės normų, o miesto erdvėje brendusios moterys yra drąsesnės, siekiančios būti laimingos, net jei pažeidžia Dekalogą.
XX a. pr. neoromantizmo epochos rašytojos Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ vaizduojama turtingo vidinio pasaulio bajorė Marija. Subtili, išsilavinusi, meniškos prigimties ir krikščioniškos pasaulėjautos moteris. Ji siekia būti gera žmona, nuostabi mama, trokšta harmonijos ir santarvės namuose. Susikaupusias nuoskaudas Marija išlieja popieriaus lape, rašo dienoraštį. Nors jos vyras kitokios pasaulėžiūros, kritikuojantis jos negebėjimą prižiūrėti tarnų, ši moteris iki mirties pasiryžusi būti su Liudviku. Ponas Jonavičius artimesnis poniai Marijai savo vidiniu pasauliu, tačiau ji - ištikima žmona.
Panašios pasaulėžiūros yra ir Juozo Tumo - Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėja Severja. Nors ji nėra, kaip ponia Marija, išsilavinusi, tačiau taip pat tiki į Dievą, yra darbšti, svetinga, jaučianti stiprų ryšį su gamta. Ji, kaip ir Šatrijos Raganos minėta veikėja, yra stipri dvasiškai. Nors likę širdyje nuoširdžių jausmų Mykoliukui, ji aukojasi dėl šeimos. Kai Rapolas Geišė tampa karšinčiumi, Severja Dovidų namuose kantriai ir nesiskųsdama dirba už du.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Asmeninės aistros kaip socialinės prievartos reakcija: XX a. vid. ir XXI a. moterų portretai
Pasikeitusių moterų vertybes vaizduoja Lietuvos išeivijos rašytojas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“. Turtingo ūkininko žmona Monika Doveikienė - miesto kultūros, moteriško žavesio ir vyrų dėmesio nestokojanti moteris, tačiau ji yra visiškai priklausoma nuo gerokai vyresnio savo vyro. Monika nemyli Doveikos, kreipiasi į jį „jūs“, parodydama susvetimėjimą. Vis dėlto Petras Doveika myli, tiesiog dievina Moniką. Nors Doveika trokšta bendro jų kūdikio, jo žmona net negalvoja apie tai. Sutikusi Tilių, jauną vyrą, atėjusį dirbti Doveikos ūkyje, Monika suvokia, kad jis yra būtent tas, kurio tiek ilgai troškė ir laukė. Nepaisodama to, kad ji yra ištekėjusi, Doveikienė pasineria į aistros sūkurį su Tiliumi.
Gyvenimo pilnatvę siekia ir Bitės Vilimaitės novelės „Draugystės anatomija“ veikėja Vylė. Iš pradžių šiai mieste gyvenančiai moteriai nesisekė. Stigo santarvės namuose, teko išsiskirti su vyru. Tačiau Vylė niekada nenusimindavo, lankė prancūzų kalbos kursus, susirado draugę Norą, kuri neretai kviesdavosi ją į svečius. Nors šiek tiek puikodavosi, kad vyras, matant Vylei, darbuojasi namuose, sode ir nė neįtarė, jog draugė Vylė gali nuvilioti jo sutuoktinį. Be to, Vylė ėmė rūpintis savo išvaizda, sulieknėjo.
Santrauka - literatūriniai smurto kontekstai
- Institucinis ir struktūrinis smurtas dokumentinėje prozoje: Sruogos „Dievų miškas“ - mirties stovyklos kasdienybė, badavimas, fiziniai nusikaltimai ir hierarchijos smurtas.
- Vidinis ir psichologinis smurtas tragedijose ir prozoje: V. Krėvės „Skirgaila“ - stiprūs vidiniai konfliktai ir moralinės dilemos.
- Smurtas šeimoje ir socialinė prievarta kaip katalizatorius asmeninių krizių: M. Katiliškio Monikos istorija, Vylės paieškos - emocinė smurtinė būsena, susvetimėjimas ir aistros paieškos.
- Reakcijų į smurtą įvairovė: nuo ironijos ir sarkazmo (Sruoga) iki egzistencinio suvokimo ir išeities ieškojimo (Aputis) bei stiprių vidinių konfliktų (Krėvė).
| Kūrinys / autorius | Smurto forma | Reakcija / vaizdavimas |
|---|---|---|
| „Dievų miškas“ - Balys Sruoga | Institucinis, fizinis, badavimas | Ironičkas, faktinis, dokumentinis vaizdavimas |
| „Skirgaila“ - V. Krėvė | Politinis, prievarta (istorinis kontekstas) | Stiprus vidinis konfliktas, tragedija |
| „Miškais ateina ruduo“ - M. Katiliškis | Emocinė prievarta, susvetimėjimas šeimoje | Asmeninė aistra kaip protestas prieš socialinę prievartą |
| „Draugystės anatomija“ - Bitė Vilimaitė | Socialinė ir emocinė įtampa | Asmeninių pokyčių ir laisvės siekis |
Balys Sruoga - Dievų miškas (skaito Giedrius Kadiša)
Pastabos apie smurto literatūrinį funkcionalumą
Smurtas literatūroje dažnai nėra tik veiksmo šaltinis - jis tampa priemone analizuoti žmogaus prigimtį, moralines vertybes, visuomenės struktūras ir ideologines sistemas. Sruogos kūrinyje smurtas atskleidžia fašizmo sisteminį barbariškumą, o moterų pasakojimuose ir šeimos novelėse emocinė prievarta leidžia nagrinėti socialinių normų ir individų konfliktus. Literatūrinis smurto vaizdavimas suteikia skaitytojui galimybę suvokti, kaip skirtingos epochos ir socialinės aplinkybės formuoja tiek smurto formas, tiek reakcijas į jį.
tags: #smurtas #lietuviu #literaturoje