Kinų filosofas Mo Ti yra iškėlęs vieną svarbų klausimą - jei pats valdytis nemoki, kaipgi pajėgsi valdyti šalį? Iš šio retorinio klausimo galima susidaryti įspūdį, kad ne visuomet valdovas būna apimtas tik valstybės interesų ir reikalų tvarkymo intencijos. Neretai valdovo gyvenime verda asmenybės drama, kuri verčia valdovą atsidurti tarp asmeninės laimės ir valdomos valstybės.
Būti valdovu - tai sudėtingas ir ypač atsakingas darbas. Valdovas dažnai turi labai daug įsipareigojimų, atsakomybių ir svarbiausia - tam tikrų tikslų, kuriais remiantis valdovas stengiasi puoselėti savo pareigas ir atlikti savo darbą teisingai. Taigi tokiais atvejais susikuria valdovo asmenybės drama - didelis išgyvenimas, kada valdovas patirdamas šią asmenybės dramą privalo rinktis - puoselėti asmeninę laimę ar valstybę. Valdovui neretai sunku pasirinkti, kas yra svarbiau - asmeninė laimė ar valstybė, nors jis įvairiausiais būdais siekia suderinti šiuos du aspektus.
Temos rėmai ir lietuvių literatūros kontekstas
Apie tokius valdovų išgyvenimus neretai rašoma lietuvių literatūroje. Valdovo paveikslas lietuvių literatūroje yra įvairialypis. Rašytojai valdovą dažnai vaizduoja kaip didingą, ryžtingą asmenį, tačiau kartu ir kaip žmogų, turintį asmeninį gyvenimą, kuris gali trukdyti politiniams siekiams. Tokia asmenybės drama dažnai būna pražūtinga, nes valdovas turi kažko atsisakyti ar pasiaukoti.
Šioje kalboje, remdamasi Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ bei Vinco Krėvės - Mickevičiaus drama „Skirgaila“, aptarsiu valdovo asmenybės dramą, vaizduojamą lietuvių literatūroje. Taigi, šioje kalboje aprašoma, su kokiomis problemomis suduria valdovai, remiantis žymiausiai lietuvių literatūros kūriniais.
Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“: istorija, politika ir vidinis skilimas
Istorijos logika ir modernus požiūris
Marcinkevičiaus „Mindaugas“ skiriasi nuo kitų istorinių dramų savo požiūriu į istoriją. Jam svarbiausia ne personažai ar epochos koloritas, bet istorijos vyksmo prasmė ir logika. Mindaugas yra pirmoji istorinė drama lietuvių literatūroje, kurios centrinę ašį sudaro ne personažai, bet pati istorija. Istorija čia nėra vien pretekstas charakterių bei epochos analizei, bet greičiau atvirkščiai: Mindaugo dramoje epocha ir charakteriai tarnauja istorinio vyksmo analizei.
Taip pat skaitykite: Kalbos ir socialinė raida
Marcinkevičiaus Mindaugas, kitaip sakant, jo temos ir problemos pretekstas, yra istorinis asmuo. Nukrypimai nuo faktinės įvykių eigos visiškai nežymūs. Tuo tarpu pats charakteris, ypač savo projekcija į bendrą istorinį vyksmą bei universalinėmis implikacijomis, stovi tarsi visoje istorijoje ir prieš visą istoriją. Marcinkevičiaus Mindaugas, ypač savo politine filosofija, yra greičiau šių dienų diktatorius.
Valstybės misija ir smurto logika
Mindaugo misija: suvienyti Lietuvą. Kaip jau minėta, Mindaugas dramoje imasi sunkios, bet istoriškai neišvengiamos misijos suvienyti susiskaldžiusias lietuvių gimines tam, kad sukurtų didelę, galingą valstybę, kuri atsilaikytų prieš kylantį kryžiuočių pavojų. Šio savo tikslo jis siekia su dideliu ryžtu ir viską aukodamas: artimųjų laimę, draugus, net sąžinę ir ramybę. Lietuvius Mindaugas vienija jėga, krauju ir prievarta, gerai suvokdamas pasirinkto kelio tragiškumą.
Jo režimo metodai taip pat yra pernelyg modernūs. Vienas tokių metodų - politinių priešų likvidavimas mūsų laikams būdingomis priemonėmis, kurias jo brolis Dausprungas susumuoja trimis žodžiais: Pakorė, nugalabijo, išvijo. Nepripažįsta nei žodžio, nei minties laisvės: Baltą metraštininką pasodina ant duonos ir vandens už tai, kad šis bando rašyti tiesą. Jeigu ko nors prašo, tai tik jau pasiėmęs. Jo nuomone, Valdžia ne meile laikosi, o baime. Terorą jis pateisina įsitikinimu, kad Ką jau sulipdo kraujas, to nei ugnis neperskirs, nei vanduo.
Meilės ir pareigos konfliktas
Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ atskleidžiama valdovo asmenybės drama, kylanti iš būtinybės rinktis tarp asmeninės laimės ir valstybės interesų. Pradžioje dramos Mindaugas veikia ryžtingai, neatsigręždamas, blaiviai vertindamas situaciją ir vadovaudamasis tik protu, galvodamas tik apie tai, ko reikia valstybei, bet vėliau vis dažniau suskamba skausmas. Vis labiau didėja abejonės ir graužimasis, blaivų ir šaltą protą keičia jausmai.
Didele kaina iškovota Mortos meilė lieka tik skausmas, o karaliaus karūna, kuri po vainikavimo iškilmių guli ant pilies skobnio, irgi jau sukelia nebe laimės protrūkį, bet skausmingą skundą: „Buvau ne karūnuotas čia, o nukryžiuotas“. Svečiuodamasis Vismanto pilyje, jis sustiprina savo santykius su gražiąja Morta ir pakviečia ją su vyru gyventi savo pilyje, trokšdamas turėti meilę. Jis netgi priverčia savo dukrą Ramunę tekėti už nemylimo, vien dėl valstybinės naudos.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie asmenybės bruožus
Vis daugėja Mindaugo monologų, kuriuose atsiveria jo sielos žaizdos, pamatome jo skausmą ir abejones. Mindaugo žlugimas prasideda tada, kuomet jo politinė filosofija netenka tolydumo, t. y. kuomet jis ima reaguoti emociškai, tampa tik žmogum, o turėtų būti tik valdovas. Kopimas į kalną buvo sunkus ir ilgas; kritimui tereikės akimirkos.
Karaliaus ir žmogaus dichotomija
Mindaugo paveikslas: karalius ir žmogus. Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ pagrindinis herojus - daugialypė asmenybė. Mindaugo paveiksle atsiskleidžia jo kaip tvirto valdovo ir jautraus, suprantančio žmogaus konfliktas. Toks pasirinkimas valdovui yra ypač sunkus. Taip yra todėl, kad asmeninė laimė - tai kiekvieno žmogaus gyvenimo siekiamybė. Tačiau tokiu atveju prisimenama, kad yra ir pareiga - valstybė ir jos valdymas.
Mindaugas yra daugiau negu natūralaus dydžio personažas. Savo gelme, apimtimi ir idėjine bei psichologine pakrova jis nustelbia visus kitus, sumažindamas juos iki nepastebimų mumų. Veiksmas vystosi logiškai, greitai, kartais net galvatrūkčiais, tiesiog neduodamas atsikvėpti. Kaip jau recenzijos pradžioje esame sakę, poetinės formos bei technikos apvaldymas visuomet buvo Marcinkevičiaus stiprybė.
Patriotizmas, metraštininkai ir istorinė sąmonė
Giliai autentiškas, išjaustas, kartais tiesiog sukrečiantis. Mindaugo (ir Marcinkevičiaus) patriotizmas, tiek ideologiniu formuluotumu, tiek terminologija, yra grynai naujoviškas, mažai ką bendra turįs su dramoje vaizduojama epocha, savo emocine energija bei tautinio savitumo akcentavimo agresyvumu greičiau būdingas šiandieninei Rytų ir Vidurio Europai, negu XIII a. pradžios Lietuvai, ir Vakarų pasaulyje sunkiai besuprantamas ir beįsivaizduojamas.
Savo istoriosofijai išdėstyti Marcinkevičius pasitelkia du veiksmą įvedančius, įrėminančius ir komentuojančius metraštininkus: Juodą ir Baltą. Baltas metraštininkas, kuris greičiausiai kalba autoriaus vardu, yra bekompromisinis idealistas, teisiojo balsas, beviltiškai šaukiąs istorijos melo ir niekšybių tyruose. Juodas metraštininkas, priešingai, yra bekompromisinis oportunistas, istorijos falsifikatorius. Tiesa, veiksmo atomazgoje Mindaugas pasirenka jį, bet abiems per vėlai.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: asmenybės vystymosi teorijos
V. Krėvės „Skirgaila“ ir lietuvių istorinės dramos tradicija
Krėvės Mindaugo mirtyje jis jau tipingas savo epochos kunigaikštis, beviltiškai bandąs suderinti ir išspręsti politinių bei asmeninių prieštaravimų lygtis. Vincas Krėvė - istorinė drama „Skirgaila“. Tiek klasikinėje antikos dramoje „Antigonė“, tiek V. Krėvės istorinėje dramoje „Skirgaila“ pagrindinė veiksmo figūra - valdovas. Dramos modernėjimas lietuvių literatūroje XX amžiuje skatino naujos dramos kūrinių atsiradimą.
Vincas Krėvė - istorinė drama „Skirgaila“ yra pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Šiuo XIV a. istorinės sąlygos Lietuvai nebuvo palankios. Vienas labiausiai išsilavinusių XX a. pradžios rašytojų. Nuo 1909 metų mokytojavo Baku. Ten parašė pirmuosius savo kūrinius.
Meilės ir valdžios sandūros „Skirgailoje“
Valdovas, dažnai patirdamas asmenybės dramą, tampa dvilypis. Dažnai asmeninės laimės siekimas susipina su valstybės reikalais ir siekiais, kuriais rizikuojama prarasti asmeninę laimę. Valdovo užduotis yra išmokti pasirinkti arba išmokti suderinti šiuos dalykus, tačiau tai neretai tampa dar didesne valdovo asmenybės drama nei galvojama. Taigi tai ir parodo valdovui būdingą darbo sudėtingą specifiką ir atsakingumą.
Meilė ir smurtas: etinės ribos ir politinė būtinybė
Racionalus, sąmoningas ir nuoseklus, politinių bei asmeninių tikslų, šiuo atveju - valstybės suvienijimo ir Mortos meilės, siekia beatodairiškai, nesiskaitydamas nei su žmonėmis, nei su juos saistančiais moralės principais. Vienintelis visko pateisinimas (jei iš viso jis randa reikalo ką nors pateisinti) yra raison d'état. Laimingą rytojų jis bando kurti smurtu ir prievarta, atimdamas visiems savo pavaldiniams galvojimo ir iniciatyvos teisę.
Mindaugas, atbudusios sąžinės dirginamas, jau abejoja savo misijos prasmingumu. Emociniams ir iš dalies moraliniams sprendimams tolydžio imant vis stipriau dominuoti, Mindaugas - valdovas faktiškai miršta dar prieš jį nužudant, ir dėl to Daumanto kirvis veiksmo atomazgoje tėra nelyginant koks ritualinis simbolis. Mindaugo dramoje epocha ir charakteriai tarnauja istorinio vyksmo analizei.
Personažų hierarchija ir poetinė retorika
Lyginant su Mindaugu, visi antriniai personažai atrodo pernelyg eskiziniai, pakankamai neišvystyti. Kaip jau recenzijos pradžioje esame sakę, poetinės formos bei technikos apvaldymas visuomet buvo Marcinkevičiaus stiprybė. Ir šioje dramoje jis ne tik gerai eiliuoja, bet kartu pasirodo besąs puikus dramatinės retorikos specialistas.
Poetinė dramos viršūnė, mūsų nuomone, yra pamišusios Mortos monologas „Visi išėjo... ir duris uždarė“. A, čia tas juodas... Baltą man pašauk! Tu tuos lapus, kuriuos liepiau išplėšti. Iš naujo parašyk... ir dar pridėk. Kad Vismantų aš nužudžiau... Jo brolis. Tačiau pridėk, kad visa tai dariau tiktai dėl Lietuvos... tik dėl Tėvynės... Ir būtinai pridėk, kad jai ir man, turbūt, nebuvo kito... kito kelio... Kad aš buvau jos įrankis... kad aš tik ją mylėjau... Lietuvą... ją vieną... Galbūt, mane supras... galbūt atleis.
Valdovo drama: pasirinkimo paradigmos
Taigi tokiais atvejais susikuria valdovo asmenybės drama - didelis išgyvenimas, kada valdovas patirdamas šią asmenybės dramą privalo rinktis - puoselėti asmeninę laimę ar valstybę. Dažnai asmeninės laimės siekimas susipina su valstybės reikalais ir siekiais, kuriais rizikuojama prarasti asmeninę laimę. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje yra argumentuotai aptariama, kaip vystoma dažniausiai literatūros kūriniuose valdovo asmenybės drama, verčianti rinktis valdovą tarp asmeninės laimės ir valstybės valdymo.
| Aspektas | „Mindaugas“ | „Skirgaila“ |
|---|---|---|
| Istorijos vaidmuo | Istorijos vyksmo prasmė ir logika kaip centras | Personažai ir epochos konfliktai |
| Valdovo strategija | Raison d'état, smurtas ir prievarta | Bandymas derinti asmeninį ir politinį |
| Meilės linija | Morta - meilė kaip žaizda | Asmeninis jausmas vs. valdžios garbė |
| Vidinė drama | Ryžtas virsta abejonėmis ir griūtimi | Beviltiškos lygties sprendimas |
Mo Ti klausimas ir lietuviškieji atsakai
Iš šio retorinio klausimo galima susidaryti įspūdį, kad ne visuomet valdovui svarbūs yra valstybės interesai ir reikalų tvarkymo intencijos. Valdovo užduotis yra išmokti pasirinkti arba išmokti suderinti šiuos dalykus, tačiau tai neretai tampa dar didesne valdovo asmenybės drama nei galvojama. Tai prigimtinis poreikis, kuriam atsispirti labai sunku, nes kiekvienas nori patirti laimę.
Šiame kūrinyje atsiskleidžia sudėtingas valdovo paveikslas, kuriame susiduria tvirtas valdytojas ir jautrus žmogus. Mindaugas vaizduojamas kaip ryžtingas, sumanus lyderis, siekiantis sukurti stiprią valstybę, tačiau kartu kenčiantis dėl asmeninių aukų ir moralinių kompromisų. Drama nagrinėja amžiną konfliktą tarp valdovo pareigos ir asmeninės laimės, atskleisdama tragišką valdovo likimą.
Lietuvių istorinių dramų tradicija ir modernumas
Tarp kitko, Marcinkevičius savo dramoje nė nesideda modernistu; jo konservatyvumas ne tik kad atviras, bet dargi pabrėžtas, agresyvus. Jis aiškiai ir nedviprasmiškai atsistoja lietuvių istorinės dramos tradicijoje, kurios pagrindėjai ir žymiausi atstovai buvo Maironis, Krėvė ir Sruoga. Nuo Krėvės ir Sruogos Marcinkevičius skiriasi visų pirma savo istoriškumo samprata bei istorijos akcentavimu. Krėvei ir Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakteriai ir epochos koloritas. Marcinkevičiui labiausiai rūpi pati istorija, jos vyksmo prasmė ir logika.
Mindaugo drama taip pat yra gan žymus kūrybinis laimėjimas ir didelis šuolis aukščiau minėta kryptimi. Žinoma, iš moderniosios šių dienų dramaturgijos perspektyvos žiūrint, „Mindaugas“ daug kam atrodys sunkiai bepateisinamas anachronizmas, bet vien dėl to ją atmesti būtų neteisinga. Jeigu ji bus verta atmetimo, tatai padarys literatūros istorija ir laikas.
Asmeninės laimės ir valstybės pasirinkimo kaina: charakterių pjūvis
Jis liudija ir tai, kas šiandien tebevyksta. Slovackio Mindaugas tebebuvo romantinis viduramžio barbaras. Krėvės Mindaugo mirtyje jis jau tipingas savo epochos kunigaikštis, beviltiškai bandąs suderinti ir išspręsti politinių bei asmeninių prieštaravimų lygtis. Marcinkevičiaus Mindaugas... politinių bei asmeninių tikslų siekia beatodairiškai.
Jis nesupranta žmogaus ir laimės koncepcijos reliatyvumo. Mindaugas, atbudusios sąžinės dirginamas, jau abejoja savo misijos prasmingumu. Emociniams ir iš dalies moraliniams sprendimams tolydžio imant vis stipriau dominuoti, Mindaugas - valdovas faktiškai miršta dar prieš jį nužudant. Savo gelme, apimtimi ir idėjine bei psichologine pakrova jis nustelbia visus kitus.
Trumpa orientacinė santrauka
- Valdovo asmenybės drama kyla tarp pareigos valstybei ir asmeninės laimės siekio.
- „Mindaugo“ centre - istorijos logika, politinė būtinybė ir smurto racionalizacija.
- Meilė (Morta) ir valdžia sugretina dvi jėgas, kurios ardo karaliaus tapatybę.
- „Skirgailoje“ išryškinamas kitas istorinės dramos polius - charakterių ir epochos kolizijos.
Taigi tai ir parodo valdovui būdingą darbo sudėtingą specifiką ir atsakingumą. Neretai valdovo gyvenime verda asmeninės dramos, kas verčia valdovą atsidurti tarp asmeninės laimės ir valdomos valstybės. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje yra argumentuotai aptariama, kaip vystoma dažniausiai literatūros kūriniuose valdovo asmenybės drama, verčianti rinktis valdovą tarp asmeninės laimės ir valstybės valdymo.
Šiame kūrinyje atsiskleidžia sudėtingas valdovo paveikslas, kuriame susiduria tvirtas valdytojas ir jautrus žmogus. Mindaugas vaizduojamas kaip ryžtingas, sumanus lyderis, siekiantis sukurti stiprią valstybę, tačiau kartu kenčiantis dėl asmeninių aukų ir moralinių kompromisų. Mindaugo paveiksle atsiskleidžia jo kaip tvirto valdovo ir jautraus, suprantančio žmogaus konfliktas.
tags: #valdovo #asmenybes #drama #lietuviu #literaturoje #meile