Slauga mūsų šalyje pirmiausia buvo mėgėjiška veikla ir tarnystė. Pateikiame straipsnį, kuriame yra nušviečiama Lietuvos slaugytojų istorija - nuo įvairiais antpilais ir amuletais pagalbą teikusių vaidilučių, dvasininkų steigtų XVI a. Iki 16 a. Lietuvoje nebuvo išsimokslinusių gydytojų, ligoninių, sveikatos reikalus tvarkančių įstatymų. Įvairiais istorijos tarpsniais slauga ir medicinos mokslas plėtojosi kartu.
Istorinė perspektyva: nuo vaidilų iki profesionalios slaugos
Maždaug 4-5 a. po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Žolelės ir vaistažolės - vieni pirmųjų vaistų Lietuvoje. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles. Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias.
16 a. prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos - špitolės. Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui. Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių - Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. Juos slaugė, gydė kaip mokėjo, laidojo pūvančius kūnus. 1710 m. J. 1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje.
1744 m. Špitolėmis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Deja, žmonės čia buvo laikomi gan prastomis sąlygomis. Špitolėse būdavo ankšta, nuolat grėsė gaisro pavojus, žmonės būdavo prastai maitinami, ligoniai su ašaromis skųsdavosi apie patiriamas skriaudas.
Jei pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, kaip Martynas Dušnickis, vėliau Valentinas iš Pilzeno, tai vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai, be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingoms infekcijoms. Akušerėmis galėdavo dirbti tik moterys, praėjusios klebono patikrinimą ir instruktažą apie religines apeigas. Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m. 1796 metais valdžios organų potvarkiu buvo įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
Gailestingosios seserys, Raudonojo Kryžiaus draugija ir slaugos mokymas
Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų. 1865 m. Vilniuje įkurta felčerių mokykla, o 1880 m. 1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas. 1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse.
1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų. 1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama. Nuo 1921 m. gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. - iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą.
1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė. 1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio išleisti tik keturi numeriai, jo leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Organizaciją globojo prezidento žmona S. Smetonienė. Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų. Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone.
Nuo 1920 m. iki 1944 m. išleistos 24 laidos, parengta 630 gailestingųjų seserų. Sėkmingai išlaikiusios egzaminus, absolventės gaudavo Raudonojo Kryžiaus draugijos pažymėjimą, liudijantį apie gailestingosios sesers kvalifikacijos suteikimą.
Sovietmečio ir pokario parengimas: medicinos seserys
Po gailestingųjų seserų rengimo, 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje. Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus. Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Asmenims, baigusiems 8 vidurinės mokyklos klases mokslas trukdavo 2m.10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą - 1 m. Vėliau medicinos mokyklos tobulėjo, kilo į aukštesnį išsilavinimo lygį.
Nepriklausomybės metai: slaugos reforma ir aukštesnysis rengimas
1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą. Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją. 1990 m. Kauno Medicinos Akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą ir vykdydama Lietuvos, Latvijos ir Estijos regioninio specialistų pasitarimo rekomendacijas, kreipėsi į Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai -50 medicinos seserų. Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa - slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius.
1996 -1998 m. Seime priėmus naujus įstatymus ir kitus teisės aktus, Lietuvos aukštesniosios medicinos mokyklos pasiruošė dar vienam, svarbiam naujam etapui - akreditacijai dėl aukštosios mokyklos (kolegijos) statuso. Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes.
Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų. Todėl, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245 ... medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervadinti bendrosios praktikos slaugytojais.
Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti Podilominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias - išlyginamąsias programas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir gebėjimus, o taip pat buvo parengtos tobulinimosi programos, suteikiančios naujus slaugos teorijų pagrindus. Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai. O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose - kolegijose bei universitetuose.
Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje
Šiuolaikinė slauga: samprata, procesas ir profesinė autonomija
Šiuolaikinis slaugytojas kritiškai vertina praktinę veiklą, kas skatina plėtoti įrodymais pagrįstą praktiką kaip pagrindinę priemonę efektyviam slaugos rezultatui pasiekti. Priimdamas sprendimus paciento priežiūroje jis turi vadovautis pažangia praktika ir moksliniais tyrimais. Slaugytojas vertina paciento sveikatą ir nustato problemas bendraudamas su pacientu, kitais sveikatos priežiūros komandos specialistais, stebėdamas pacientą, vertindamas tyrimų rezultatus, pvz., kūno temperatūros, kvėpavimo ar kitus pokyčius. Nustatęs paciento slaugos diagnozes, slaugytojas planuoja paciento slaugą pagal prioritetus, siekdamas kuo geresnės paciento sveikatos ir gyvenimo kokybės. Taigi, šiuolaikinis slaugytojas taiko slaugos procesą kaip problemų sprendimo metodą, kad slaugomo paciento sveikata pagerėtų, savo veiklą išsamiai aprašo slaugos istorijoje - dokumente, kuris yra lygiai toks pat svarbus, kaip gydytojo rašoma paciento ligos istorija.
Reformos poreikis ir vykdomi pokyčiai
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, slaugytojų išsilavinimas, slaugos kokybė, savarankiškumas, mokslas atsiliko nuo tarptautinių standartų. Buvo reikalinga reforma. Reforma slaugos srityje gana sunkiai skynėsi kelią tiek slaugytojų, tiek gydytojų ir visuomenės sąmonėje. Galima pasidžiaugti, kad pradėtoji reforma tęsiasi, tobulinamos slaugytojų rengimo studijų programos universitetuose ir kolegijose, gerėja slaugytojų parengimas, vystomas slaugos mokslas, gerėja slaugos kokybė.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) kuria kardinalius itin jautraus slaugos sektoriaus reformavimo planus: pagal juos, slaugos ligonių skaičiai stacionaruose turėtų ženkliai mažėti, o slaugomų namuose gyventojų apimtys smarkiai šauti į viršų. Šiuo metu yra taisomas galiojantis palaikomojo gydymo bei slaugos tvarkos aprašas. Esminių pokyčių ne tiek ir daug - keletas, bet jie svarbūs. Pirmiausiai indikacijose nebelieka ligų kodų. Bus vertinamas individualus slaugos paslaugų poreikis.
Slaugytojai turės pildyti specialius klausimynus, vertinti paciento sveikatos būklę, tai yra aktyviai dalyvauti paciento slaugoje. Jei ambulatorines paslaugas teikianti slaugytoja įvertins, kad namuose paciento jau nebegalima slaugyti, tai yra atsirado sudėtingesnių paslaugų poreikis, žmogus galės būti perkeliamas į stacionarą palaikomajam gydymui ir slaugai. Be to, palaikomasis gydymas ir slauga būtų skirstomi į tris rūšis: bendroji slauga, vegetacinės būklės pacientų slauga ir demencija sergančių pacientų slauga.
Gera žinia ta, kad dėl kokybinių aspektų didinant personalo skaičių atsirado priežastis įkainiui padidinti. Ligonių kasos šiuo metu atlieka galutinius apskaičiavimus - įkainis padidėtų pakankamai ženkliai. Tai dar ne teisės aktas, o projektas, kurio rengimas jau eina į pabaigą.
Integracija su socialinėmis paslaugomis ir ilgalaikės priežiūros modelis
Įvertinome, kad ambulatorinės slaugos paslaugos namuose jau bus teikiamos integraliai, kartu su socialinėmis paslaugomis. Ilgalaikės priežiūros paslaugų modelis pristatomas kol kas pakankamai abstraktus, akcentuojant jo būsimą naudą vartotojams. Paskutinės viešosios konsultacijos, vykusios gegužės mėnesį, metu paaiškėjo, kad tai bus nauja hibridinė paslauga, daugiau prilygstanti socialinei, nei sveikatos priežiūros paslaugai.
Visos dabartiniu metu funkcionuojančios ilgalaikės ir trumpalaikės socialinės globos įstaigos ir ASPĮ, teikiančios palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, turės reformuotis į unifikuotą veiklą vykdančias ilgalaikės priežiūros institucijas su mišriu finansavimo modeliu iš naujai sukurto fondo. Jos turės kardinaliai pakeisti infrastruktūrą, personalo sudėtį ir darbo krūvius, veiklos pobūdį, kuris labiau prilygsta socialinių paslaugų teikimo procesui.
Tose įstaigose slaugos paslaugų finansavimo trukmė drastiškai mažinama nuo 120 dienų iki 28 dienų, nepriklausomai nuo slaugos poreikio priežasties ir individo būklės sunkumo. Nebelieka sveikatos paslaugų sąraše palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų pagal dabartinės paslaugos turinį ir apimtis, nes vienas iš reformos kūrėjų viešosios konsultacijos metu kategoriškai pareiškė, kad „slaugoje niekas negydo, slaugoje tik slaugo“.
Praktiniai iššūkiai ir kritika
Dėl pokyčių dauguma turi tam tikrų nuogąstavimų. Žinoma, iššūkių, ko gero, bus įvairių ir situacijų gali būti nestandartinių. Į ministerijos daržą skrieja kritikos strėlės, jog nesidomite, ką įvairiais reformos klausimais mąsto gydymo įstaigų atstovai, medikų bendruomenė. Taip, buvo kalbėta ir su gydymo įstaigų atstovais. Pokalbis ir informacijos teikimas tikrai vyksta. Su apgailestavimu turiu pasakyti, kad visa medikų bendruomenė, įskaitant ir dirbančius slaugos sektoriuje, pasigenda konstruktyvaus bei išsamaus dialogo dėl būsimos veiklos perspektyvų.
Reformos kūrėjai neįvertina tos aplinkybės, kad jokios permainos neįvyksta staiga, išdėsčius ambicingus siekius programose ir juos lydinčiuose teisės aktuose, tam reikalingas pakankamai ilgas laikotarpis ir, svarbiausia, tinkamai parinkti instrumentai (finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, infrastruktūros pritaikymas ir kt.). Sveikatos politikai, deja, apsiriboja viešosiomis konsultacijomis, kurių metu dažniausiai pristatomas galutinis produktas, vizija, siekiniai be aiškaus plano ir konkrečių jam vykdyti instrumentų.
Ligų kodų naikinimas klinikiniu požiūriu nėra logiškas. Manyčiau, jis tik įneš sumaišties ir apsunkins medikų darbą. Rimtų argumentų, kodėl taip daroma, neišgirdome. Norint kiekvieną atvejį vertinti individualiai reikalingi kriterijai, kurie nulemtų, jog lengvesnės būsenos pacientui būtų priskirtas vienas teikiamų paslaugų įkainis, o sunkesnės būsenos - kitas. Jei to nebus, kiek bus vertintojų, tiek ir nuomonių (interpretacijų).
Dabar paslaugos taip pat yra skirstomos pagal pacientų ligas, jų būkles, Bartelo indeksą. Pagal naująjį aprašą teks perorganizuoti skyrius, tai yra juos padalinti, palatose sumažinti lovų skaičių. Visa tai sumažins bendrą lovų skaičių įstaigoje. To pasekmė - mažėjantis paslaugos prieinamumas. Bet įvertinus, kad ambulatorinės slaugos paslaugos iki to laiko bus išplėtotos, reikia tikėtis, kad pykčio iš visuomenės nesulauksime.
Reikalavimai krūviams ne per daug optimistiški, žinant, su kokiais iššūkiais susiduria įstaigos norėdamos užtikrinti reikiamą darbuotojų skaičių? SAM siūlomi sveikatos priežiūros specialistų darbo krūviai vienareikšmiškai yra neadekvatūs dabartinei sudėtingai situacijai darbo rinkoje, ypač regionuose, kur jau keleri metai stebimas ženklus medicinos darbuotojų (ypač slaugytojų, slaugytojų padėjėjų ir kt.) deficitas. Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, nuolat stengiantis palaikyti institucijos patrauklumą vidine aplinka, organizacijos kultūra ir santykinai nemažais darbo užmokesčiais, pavyksta pritraukti darbuotojų ne tik iš miesto, bet ir aplinkinių rajonų.
Skirtingos įstaigos, skirtingi miestai susiduria su vis kitais iššūkiais įdarbinant gydytojus, slaugytojus, jų padėjėjus. Reikėtų patikslinti, kad SAM pažadai didinti įkainį už slaugos paslaugas buvo imperatyviai susieti su reikalavimais asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (ASPĮ), teikiančioms stacionarias slaugos paslaugas, ženkliai modifikuoti veiklą. Pritaikyti ją naujiems paslaugų teikimo reikalavimams, imliems finansiniams kaštams (ASPĮ infrastruktūros pritaikymas, gydomų pacientų skaičiaus palatose mažinimas, būtinybė mažinti medicinos personalo darbo krūvius ir poreikis ženkliai didinti personalo skaičių, naujų pareigybių įvedimas, kaip antai, individualios priežiūros specialistai ir kt.) per pakankamai ribotą laiką.
Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga ir kitos profesinės asociacijos teikė rašytines ir žodines pastabas, reikalaudami atsakymų į keičiamų teisės aktų valdymo racionalumo ir ekonominio pagrįstumo klausimus, į kuriuos taip ir nebuvo atsakyta. Jokių viešų diskusijų ir svarstymų apie palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo keitimo projektą taip pat nebuvo. Apie planuojamus pokyčius informaciją gavau iš kolegų, kurie dalyvavo keliuose darbo grupės posėdžiuose.
Perspektyvos ir tolimesni veiksmai
Sunku kalbėti ir vertinti, kada nėra iki galo parašytų ir išleistų teisės aktų. Bent jau mūsų įstaiga pasisakome už naujovių diegimą. Tačiau žvelgiant į kitas Europos Sąjungos valstybes, integruota ilgalaikė priežiūra nėra pigus dalykas. Priešingai, pakankamai brangus. Lietuvoje, kiek galima spręsti iš pateiktos informacijos, formuojami trys slaugos paslaugų teikimo modeliai: ilgalaikė priežiūra namuose, ilgalaikė priežiūra dienos centre bei ilgalaikė priežiūra stacionare. Didžiausias paslaugų skaičius - apie du trečdaliai visų slaugos pacientų - turėtų atitekti slaugai namuose.
Nuolat kalbame apie slaugos paslaugų trūkumą bei senėjančią visuomenę. Prognozuojama, kad 2050 metais 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai sudarys 28,5 procento. Tačiau yra dar viena grupė pacientų, kuriems reikia daugiau nei 120 dienų palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų, o paliatyviosios pagalbos paslaugos pagal indikacijas jiems nepriklauso.
Ž.Gudlevičienė, J. Sejonienė ir A. Navickas: Ilgalaikės priežiūros paslaugų perspektyvos Lietuvoje
Reziumuojant, vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje, kinta visuomenės požiūris į slaugą ir slaugytoją. Iš slaugytojo reikalaujama naujų žinių, sugebėjimo savarankiškai veikti, atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą. Plečiamas bendradarbiavimas su šalies slaugytojų bendruomene. Plečiamas bendradarbiavimas su šalies slaugytojų bendruomene. „Slaugytojas yra lygiavertis sveikatos priežiūros procesų dalyvis, jo svarba yra neįkainojama“, - sako ministras.
| Reformos elementas | Pagrindiniai pokyčiai | Galimos pasekmės |
|---|---|---|
| Ligų kodų šalinimas | Individualus atvejų vertinimas | Gali kilti vertinimo skirtumų, būtini aiškūs kriterijai |
| Integracija su socialinėmis paslaugomis | Ambulatorinės paslaugos namuose + socialinės paslaugos | Reikalinga komandinė priežiūra, gali sumažėti stacionarinių lovų |
| Ilgalaikės priežiūros modelis | Trejopas modelis: namuose, dienos centre, stacionare | Reikšmingi infrastruktūros ir personalo pokyčiai, finansavimo modelio keitimas |
| Personalo parengimas | Slaugytojų rengimas universitetuose ir kolegijose | Gerėja profesinis lygis, reikalavimai savarankiškumui |
Sudarytoje darbo grupėje buvo palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas teikiančių įstaigų atstovai, šioje darbo grupėje teko dalyvauti ir man. Svarbus komiteto veiklos tikslas - efektyvus Nacionalinės slaugos politikos 2016-2025 metų gairių įgyvendinimas, pažymi SAM.