Slaugos Modeliai: Teorija ir Praktika

Slauga yra viena iš jauniausių mokslų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ir šis mokslas vystosi labai greitai.

Slaugos teorija

Teorijos - tai racionalus reiškinio paaiškinimas, tai mintys, kurios tikslina, kaip, kodėl ir kas atsitinka. Neabejotinai įrodyta, kad laiko patikrintos teorijos tampa įstatymu. Žmonės turi susidaryti nuomonę apie priimamas teorijas, jos turi būti išmėgintos kur tiktai įmanoma bei būti paremtos faktais. Bėgant laikui, besivystant mokslui, teorijos gali keistis, tobulėti.

Egzistuoja du teorijų vystymo būdai.

• Pirmasis, deduktyviosios teorijos vystymo būdas, remiasi idėjomis, esančiomis kitose veiklos srityse. Tokiu būdu ieškoma metodų, kaip viena ar kita idėja gali būti pritaikyta slaugymo praktikoje.
• Antrasis vystymo būdas vadinamas induktyviąja teorija. Induktyvioji teorija nesiremia jau esančiomis teorijomis, bet praktikos tyrinėjimų pagalba generuoja naujas idėjas ir nustato naujas koncepcijas, pajungdama jas naujos teorijos kūrimui.

Pavyzdžiui, stebint mirštančiuosius buvo nustatytos pakopos, per kurias individas pereina šio proceso metu. Mirštantįjį, vos sužinojusį apie artėjančią savo baigtį, ištinka šokas. Jis neigia tą faktą bei izoliuojasi. Po to gali sekti pyktis. Trečioji yra “derybų“ fazė, kurios metu žmogus klausia: „Kodėl aš?“. Po to dažniausiai seka depresijos fazė. Žinios apie šias pakopas labai naudingos slaugytojams, teikiantiems individui pagalbą, jos tikslas - padėti individui suvokti situaciją ir to pasekoje susitaikoma su mirtimi arba kovojama iki galo.

Žymūs Slaugos Teoretikai ir Jų Indėlis

Slaugos teorijos raidai didelę įtaką turėjo įvairūs teoretikai, kurių darbai padėjo apibrėžti slaugos praktiką ir plėtoti slaugos mokslo sampratą:

Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai

• Faye Abdellah 1960 m. išleido vadovėlį, kuriame aprašyta slauga, daugiausia dėmesio skiriama pacientui ir jo problemoms, slaugos planavimui.
• Lydia Holl 1964 m. apibūdino slaugos praktiką terminais- „šerdis“, „priežiūra“ir „gydymas“.
• Virginia Henderson 1966 m. apibrėžta slauga, kurioje teigiama, kad slauga padeda sveikiems ar sergantiems žmonėms atgauti savarankiškumą. Ji išvardino keturiolika bazinės veiklos komponentų. Henderson aiškiai atskyrė slaugą nuo medicinos. Ji viena pirmųjų pabrėžė, kad slauga nėra tik gydytojų nurodymų vykdymas. W. Hendersono įvestas slaugos teorija iš tikrųjų patvirtino slaugos, kaip savarankiškos profesijos, statusą ir atvėrė visiškai naują slaugos erą.
• Hildegard E. Peplau (1909-1999, Jungtinės Amerikos Valstijos) knygoje Tarpasmeniniai ryšiai slaugoje (Interpersonal Relations in Nursing, 1952) apibūdina slaugos modelį kaip besiformuojantį slaugytojo ir ligonio asmeninių santykių procesą.
• Faye Glenn Abdellah (1919-2017, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1960 aprašydama slaugą labiausiai rūpinosi ligoniu ir jo problemomis, slaugos planavimu.
• Ida Jean Orlando (gimęs 1926, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1961 aprašė slaugą, kaip tarpasmeninės slaugytojo ir ligonio sąveikos procesą.
• Callista Roy (g. 1939, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1974 paskelbė prisitaikymo (adaptacijos) modelio principus.
• Nancy Roper (1918-2004, Didžioji Britanija), Winifred W. Logan, Alison L. Tierney sukūrė gyvenimo veiklos modelį (aprašė knygoje Slaugos elementai / The Elements of Nursing 1980).

Slaugos procesas

Slaugos procesą slaugytojai savo praktikoje naudoja jau gana ilgą laiką. Tai sistemingas problemų sprendimas siekiant patenkinti fizinius, psichologinius ir socialinius asmens, šeimos, bendruomenės ar visuomenės sveikatos poreikius. Slaugos proceso sąvoka neatsiejama nuo pačios slaugos. Tai organizuotas, sisteminis požiūris, kuriuo remiasi slaugytojai, tam kad būtų patenkinti individualūs kiekvieno paciento sveikatos priežiūros poreikiai. Alfaro-LeFevre (1999) teigia, jog slaugos procesas yra humanistinės slaugos sisteminis modelis, kurio pagrindinis tikslas -rezultatų pasiekimas efektyviais resursų ištekliais. Slaugos procesas yra sisteminis, nes sudarytas iš penkių žingsnių, humanistinis, nes pagrįstas tikėjimu, jog kai mes planuojame slaugą ir slaugome, apsvarstome kiekvieno individo unikalius poreikius bei interesus. Slaugos procesą naudoja viso pasaulio slaugytojai tam, kad būtų apibūdintas slaugos tiekimo veiksmas. Slaugymo procesui pradžią davė slaugos teoretikė Hall, kuri 1955 m. Slaugos procesą tinkamai charakterizuoja J.M. Wilkinson - tai dinamiškas ir cikliškas, orientuotas į klientą, planingas ir į tikslą nukreiptas, universaliai pritaikomas, į problemą nukreiptas bei kognityvinis procesas.

Slaugos proceso etapai:

1. Vertinimas: jo metu renkama bei tikrinama informacija apie sveikatos būklę, ieškoma sveikatos nukrypimų nuo normos, rizikos faktorių, kurie gali būti kliūtis sveikatai, pavyzdžiui, rūkymas.
2. Diagnozė (Problemos identifikacija ): analizuojama informacija, duomenys bei nustatomos esamos ir potencialios problemos, o tai yra slaugos plano pagrindas.
3. Nustatykite prioritetus: kurią problemą būtina spręsti neatidėliojant? Kurios problemos gali palaukti? Kuriai problemai reikalinga slauga? Kurios problemos gali būti perleidžiamos kitiems specialistams?
4. Atlikite intervencijas, stebėdami pacientą, darykite pakeitimus slaugos plane, jei to reikia.
5. Kokie rezultatai? Ar būtina kažką keisti? Informuokite ir užrašykite. Gal yra kokių požymių apie kuriuos būtina pranešti kitiems specialistams? Jūs nusprendžiate, ar pasiekėte norimų rezultatų, ar pasirinktos intervencijos buvo efektyvios ar matyti pokyčiai, o tada keičiate slaugos planą arba jį užbaigiate.

Kaip pakito paciento sveikata? Ar pacientas pajėgus daryti tai, ką jūs suplanavote? Jei ne, kodėl? Ar atsirado nauji slaugos prioritetai? Jei tikslai pasiekti, ar pacientas pajėgus pats savimi pasirūpinti? Gal jam reikalingos sveikatą stiprinančios priemonės? Kodėl planas efektyvus?

Slaugos procesas - tai sprendimų priėmimas paremtas kritišku mąstymu. Jis lyginamas su moksliniais metodais, ieškančiais problemų sprendimo. Tiek slaugos procesas, tiek mokslinis metodas remiasi dviem tais pačiais žingsniais, judėdami nuo problemos identifikacijos link sprendimo vertinimo. Vienas tik skirtumas - mokslinis metodas pirmiausia atpažįsta problemą, o paskui renka duomenis. Tuo tarpu slaugoje, pirma surenkami duomeys, o vėliau įžvelgiamos problemos.

Slaugos proceso schema

Slaugos filosofija

Slaugos atsiradimą skatino poreikis rūpintis silpnesniais, bejėgiais, kenčiančiais, sergančiais šeimos nariais, kilęs iš esminio tėvystės ir motinystės, genties išlikimo instinkto. Motinų rūpinimasis savo naujagimiais ir mažais vaikais lėmė tai, kad pirminėje bendruomenėje slaugos funkcija priklausė daugiausia moterims, buvo instinktyvi ir pagrįsta patyrimu bei stebėjimu. Senovės Indijoje slaugytojais daugiausia dirbo dvasininkų luomui priklausę vyrai. Traktate Gydytojas, vaistai, slaugytojas ir ligonis aprašoma slaugytojo savybės ir funkcijos. Senovės Egipte slauga, kaip ir medicina, kilo iš burtininkavimo ir kerėjimo. Vadinamieji sveikatos amatininkai (slaugytojų pirmtakai) ligoniams kalbėdavo užkeikimus, atlikdavo ritualus ir šokius, slaugai ir gydymui naudojo vidurių paleidžiamuosius žolių mišinius, ugnį, vandenį, reikalavo nešioti amuletus ir melstis dievams, t. p. taikė trepanaciją. Senovės Graikijoje kūrėsi medicinos centrai, kur dirbo žyniai, gydytojai ir jų padėjėjai, vadinami krepšių nešiotojais (juose nešiodavo priemones, kurių reikia ligoniams prižiūrėti). Jie būdavo daugiausia vergai vyrai. Vieni asistavo žyniams, kiti slaugydavo. Buvo taikoma dieta, propaguojamas vegetarizmas, fizioterapinės procedūros, saulės vonios, poilsiaujama ant jūros kranto. Tikėta, kad saulės dievas Apolonas rūpinasi žmonių sveikata, jo sūnus Asklepijas yra gydytojų vadovas, kurio dukros rūpinosi slaugos bei sveikatos ugdymu: Higiėja buvo sveikatos, Panacėja (Panakėja) - sveikatos sugrąžinimo ir stiprinimo, Aglaja ir Meditrina - sveikatos saugojimo deivės. Hipokratas atmetė mitus, prietarus, magiją ir rėmėsi medicinos mokslo samprata. Senovės Romoje buvo rūpinamasi kūno, dantų priežiūra, asmens higiena. Kurtos prieglaudos, ambulatorijos ir ligoninės, kuriose slaugos paslaugas teikdavo kariuomenės sanitarai. Galenas organizavo ligonių lankymą, siekė, kad slauga būtų pagrįsta gailestingumu, padėdavo gaminti vaistus. Jis plačiai taikė gydymą vandeniu, tam buvo įkurtos viešosios pirtys, kurių darbuotojai atlikdavo vandens procedūras, fizinius pratimus, masažą gydomaisiais aliejais. Senovės žydų sveikatos priežiūra buvo grindžiama Tora, joje nurodoma, kaip apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, nurodoma moters higiena per mėnesines ir gimdymą, berniukų apipjaustymo apeigos. Judėjų bendruomenėje organizuotos sveikatos prižiūrėtojų grupės, kurios lankydavo ligonius, parūpindavo vaistų, maisto. Kinijoje gydymui ir slaugai naudotas masažas, vandens procedūros, fiziniai pratimai, žolės, mineralai, taurės, maudymas voniose, labiausiai išpopuliarėjo akupunktūra. Viduramžių laikotarpiu slaugos profesijai didelę įtaką davė krikščionybė. Dvasininkų pastangomis pastatyta ligoninių, vienuoliai teikdavo pastogę piligrimams, beturčiams, slaugydavo ligonius. Įsteigtos vyrų ir moterų diakonų pareigos, jie rūpinosi ligonių ir vargšų globa, vėliau diakonų namai tapo ligoninėmis. Pirmoji diakonė buvo graikų aristokratė Feba - vizituojančioji namų slaugytoja. Romos aristokratė Fabijola 390 savo namuose įkūrė viešą krikščionišką nemokamą ligoninę, dirbo joje slaugytoja. Pirmieji vienuolynai įsikūrė Egipte, Romoje, Marselyje, vėliau - visoje Vakarų Europoje. Vienuolynuose dirbo nuolatiniai slaugytojai. Vieną pirmųjų slaugos ligoninių 651 įkūrė šv. Augustino ordino seserys Paryžiuje. Augustiniečių ordinas yra pirmoji oficiali visuomeninė moterų slaugytojų organizacija. Šv. Dvasios ordinas įkurtas apie 1180 Monpellier Prancūzijoje. Slauga rūpinosi moterų ir vyrų religinės bendruomenės: 12 a. pabaigoje pradėjusios kurtis beginės prižiūrėjo ligonius, senelius, 13 a. pirmoje pusėje įsikūrę begardai rūpinosi ligonių globa ir mokymu. 12-14 a. sužeistuosius ligonius ir neįgaliuosius slaugė kariniai (šv. Jono, teutonų, šv. Lozoriaus) ir religiniai (šv. Augustino, šv. Pranciškaus) ordinai. Šių ordinų nariai dirbo ligoninėse, lankydavo ligonius namuose, statė nuosavas ligonines, rūpinosi mirusiųjų laidojimu. Slauga buvo kvalifikuota ir veiksminga. Viduramžiais atsidavę savo darbui slaugytojai buvo skelbiami šventaisiais. Iš kanonizuotų slaugytojų žinomesnės šv. Kotryna Sienietė, šv. Hildegarda Bingenietė iš Vokietijos, šv. Elžbieta Vengrė, šv. Brigita iš Švedijos, šv. Jadvyga, Lenkijos karalienė. 16 a. skilus krikščionybei protestantizmą išpažįstančiose šalyse slauga labai sumenko, uždarytos katalikų bažnyčios, vienuolynai ir prie jų veikusios ligoninės, trūko kvalifikuotų slaugytojų, dirbo žemesnių socialinių sluoksnių atstovai. 19 a. atgimė teigiamas požiūris į slaugą. Pastorius T. Fliedneris (1800-64) ir jo žmona diakonė Friederike Fliedner, 1836 Kaiserswertho miestelyje prie Reino įkūrė pirmąją Vokietijoje slaugos ligoninę. Ligonius prižiūrėjo jaunos moterys. Iš gydytojų, vyresnių slaugytojų jos mokėsi medicinos, farmakologijos, teorinių disciplinų. 19 a. slaugos pažangai padėjo sergančiųjų socialinės aplinkos reikšmės supratimas ir moterims sudarytos galimybės mokytis. Didžiausią įtaką šiuolaikinei slaugai atsirasti turėjo įžymi slaugytoja F. Nightingale. Ji Krymo kare organizavo gailestingųjų seserų būrį ir dalyvavo fronte (pirmą kartą britų armijoje moterims buvo leista dirbti slaugytojomis). F. Nightingale 1859 Didžiojoje Britanijoje ir 1860 Jungtinėse Amerikos Valstijose išleido knygą Pastabos apie slaugą (Notes on Nursing), jos iniciatyva Šv. Tomo ligoninėje Londone įsteigta pirmoji slaugytojų mokykla. Mokymas buvo paremtas teorija ir praktika, studijų programa ir mokymo metodai, paplitę pasaulyje, skatino individualią slaugą, akcentavo ligonio stebėjimą, slaugos duomenų rinkimą ir dokumentavimo svarbą, ligonio asmens higieną ir švarios aplinkos palaikymo reikšmę. Sukurta F. Nigthingale priesaika, kurioje pabrėžiami profesionalios slaugos doriniai ir etiniai reikalavimai. 20 a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo greitas sveikatos priežiūros ir slaugos mokymo progresas. Slaugytojai Mary Adelaide Nutting (1858-1948, Jungtinės Amerikos Valstijos) pavyko pasiekti, kad slaugos mokymas būtų universitetinis, 1907 ji tapo pirmąja slaugos profesore. 1927 Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė patvirtino oficialius reikalavimus universitetinėms slaugos studijoms, įkurtos bakalauro, magistro ir doktorantūros programos. Prie slaugos universitetinių studijų kūrimo prisidėjo Raudonojo Kryžiaus organizacija, Rockefellerio fondas, Lenkijos žydų jungtinis komitetas, Austrijos gerovės fondas. Belgijoje 1935 atidaryta Slaugos universitetinė mokykla, 4 dešimtmetyje panašių mokyklų įkurta Prancūzijoje, Ispanijoje. 20 a. viduryje pasikeitė slaugos turinys ir tikslai, susiformavo slauga kaip mokslo samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose įgyvendinti mokslu paremti slaugos modeliai.

Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje

Florence Nightingale

Pasaulio sveikatos organizacijos reikalavimai slaugytojams

Pasaulio sveikatos organizacija kelia slaugytojams reikalavimą įgyti kompetenciją dešimtyje sričių:

• kritinio mąstymo,
• bendravimo,
• technologijų panaudojimo,
• žmoniškųjų vertybių,
• etiško mąstymo,
• globalios sveikatos priežiūros politikos,
• organizavimo ir finansavimo,
• sveikatos priežiūros,
• apimties koordinavimo,
• sveikatos pagalbos vystymo ir plėtojimo,
• profesinio tobulėjimo.

Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje

tags: #slaugos #pagrindai #nuo #gyvenimo #modelio #prie