Šiandieninėje Lietuvos visuomenėje vis dar labai aktuali skurdo problema, kuri ašeimos instituto kaitos kontekste rodo jų sąsajas. Statistiniais duomenimis, santykinį skurdą patiria kas penktas Lietuvos pilietis. Šioms ašeimoms kyla grėsmė patekti į atstumtųjų sąrašus.
Artimoje aplinkoje patiriamas smurtas neigiamai veikia vaikų vystymąsi ir turi ilgalaikių pasekmių jų elgesiui. Nepilnamečiai negali pasirinkti sveikesnės aplinkos ir gyventi savarankiškai, todėl užtikrinti jų apsaugą nuo smurto ir pilnavertę vaikystę turi suaugusieji.
Straipsnyje aptarsime smurto prieš vaikus apibrėžimą, jo formas, teisinę atsakomybę už smurtą prieš vaikus, statistinius duomenis bei prevencines priemones.
Smurto apibrėžimas ir formos
Dažniausiai esame linkę smurtą tapatinti su fiziniu smurtu, tačiau tai netikslu. Smurto sąvoka pateikta ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią smurtas - tai veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą.
Yra išskiriamos keturios smurto rūšys:
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
- Fizinis smurtas: tyčinis fizinio skausmo sukėlimas vaikui arba pasikėsinimas tai padaryti. Fizinis poveikis vaiko kūnui, įskaitant ir visas fizines bausmes - tiek silpnesnes, tiek stipresnes.
- Seksualinis smurtas: jaunesnio nei 16-kos metų asmens išnaudojimas seksualiniams savo ar kito žmogaus poreikiams tenkinti.
- Psichologinis smurtas: toks nuolatinis neigiamas vaiko kritikavimas, nuvertinimas, nuolatinis vaiko žeminimas.
- Nepriežiūra: būtinų fizinių, emocinių ir socialinių vaiko poreikių netenkinimas. Tai toks nuolatinis bazinių vaiko poreikių netenkinimas, kai vaikas nevalgęs, neturi kur gyventi, nenuvestas pas gydytoją, nors serga, ir pan.
Jei šeimoje vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, smurtą stebintis vaikas taip pat laikomas smurto auka. Kai vaikas yra priverstas stebėti, kaip skriaudžiamas mylimas žmogus, jo elgesyje atsiranda tiesioginį smurtą patiriančiam vaikui būdingų elgesio pokyčių.
Vaikas jaučia namuose tvyrančią įtampą, nuo smurto nukentėjusio suaugusiojo nerimas ir skausmas yra perduodamas vaikui, o iš smurtautojo išmokstama problemas spręsti pasitelkiant smurtą. Taigi, net jei vaikas nėra mušamas, prieš jį nėra naudojamas seksualinis smurtas, psichologinio smurto padariniai neišvengiami.
Teisinė atsakomybė už smurtą prieš vaikus
Jau nuo 1995 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnis numato netinkamo vaikų drausminimo pasekmes. Nors jokiame teisės akte nėra numatytos išimties, kad skausmo sukėlimas ar kitokio smurto taikymas vaikui, siekiant jį paauklėti, yra leidžiamas, dažnai girdime tarnybų specialistų skundus, kad šis tėvų tikslas kartais gali smurtą paversti ne smurtu.
Šių nuostatų taikymas yra neretas reiškinys ir Lietuvos teismų praktikoje, kuomet tėvai ar globėjai yra nuteisiami už įvairias fizines bausmes, taikytas vaikams (baudžiamoji byla Nr. 1A-503/2014 - S.A. nuteistas už tai, kad R.V., gimusiam 2001 m., ranka sudavė į pakaušį; baudžiamoji byla Nr. 2K-260/2010 - S.F.
Viena iš tokių priemonių - vaiko paėmimo iš smurtinės aplinkos procedūra, kuri beje, yra griežtai reglamentuota savivaldybės valdymo organų sprendimais. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste galioja 2012-09-18 administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos tvarkos aprašas, kuris detaliai pateikia visas žinomas smurto rūšis, į kurias vaiko teisių specialistai turi reaguoti.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Niekas netrukdo ir įstatyminiu lygmeniu nustatyti smurto prieš vaiką formų sąvokas. Tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų iniciatoriai D.Šakalienė ir M.Majauskas, į pataisų tekstą įtraukia tokias iki šiol Lietuvoje negirdėtas psichologinio smurto formas kaip: nuolatinis vaiko individualumo nepripažinimas; pozityvios socializacijos trikdymas; kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukelianti žalą ir pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, garbei ir orumui. Be to, pataisomis siekiama išplėsti nepriežiūros sąvoką, nes numatyta, jog nepriežiūra apims ir vaiko socialinių poreikių netenkinimą bei žalą vaiko garbei ir orumui.
Tačiau verta prisiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio nuostatą, nustatančią, kad nepilnamečius vaikus gina pirmiausia įstatymas. O Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą aiškintas teisinės valstybės principas įpareigoja asmenų teises, laisves ir pareigas apibrėžti įstatymu, bet ne žemesnės galios teisės aktu.
2019 04 11 įstatymu Nr. Vaikas (vaikai) pats (patys) ar per kitą (kitus) asmenį (asmenis), veikiantį (veikiančius) jo (jų) vardu, turi teisę kreiptis į Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetą dėl vaiko teisių, įtvirtintų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje ir (ar) jos fakultatyviuose protokoluose 2011 m. gruodžio 19 d.
2022 06 30 įstatymu Nr.
Milda Karklytė - Palevičienė. Kas yra (ir kas nėra) emocinis smurtas?
Visuomenės švietimas ir informavimas
Todėl ar netrūksta mūsų visuomenei švietimo smurto prieš vaikus tema? Ar apie tai, kas laikoma smurtu prieš vaiką, turime sužinoti tik įvykus kraupioms tragedijoms? Informacijos trūksta ne tik daugeliui tėvų, bet ir pareigūnams, kurie gavę pirmuosius signalus apie įvykį, nesugeba išsiaiškinti visų aplinkybių ir iki galo ištirti situacijos, užkirsti kelią skaudžioms pasekmėms.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
Todėl prie situacijos gerinimo šioje srityje efektyviau prisidėtų ne naujų draudimų ar sąvokų kūrimas, bet pirmiausia visuomenės švietimas. Būtent specialistai turėtų patys išmanyti ir tinkamai taikyti galiojančius teisės aktus. Tačiau tais specialistais turi tapti kiekvienas visuomenės narys: tėvas, mama, kaimynas, paštininkas, darželio auklėtoja.
Reikia pastebėti, kad vaiko teisių tarnybų darbuotojai yra (arba bent jau turi būti) geriau informuoti šiuo klausimu, nes yra specialiai tam ruošiami, o kasdieninėje veikloje gali vadovautis atitinkamomis jiems skirtomis metodikomis ir rekomendacijomis. Tuo tarpu tėvai ir kiti suaugusieji gali remtis tik savo intuicija ir gyvenimiška patirtimi.
Kaip atpažinti smurtą prieš vaiką?
Kartais gydytojai, mokytojai ir kiti su vaikais dirbantys asmenys yra vieninteliai žmonės, galintys atpažinti apie patiriamą smurtą bylojančius ženklus. Visi smurto prieš vaikus atvejai nėra vienodi ir kartais ryškiausi yra fiziniai simptomai, kartais - psichologiniai. Verta iš anksto apsvarstyti, į ką pirmiausiai turėtumėte atkreipti dėmesį kaip savo srities specialistas.
Pastebėję vaiko elgesio, išvaizdos, sveikatos problemų, kurios galėtų būti sukeltos smurto artimoje aplinkoje, turėtumėte veikti proaktyviai. Svarbu klausimus suformuluoti atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, kad gauti atsakymai arba paneigtų, arba patvirtintų spėjimus apie vaiko būklę.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai dar neturi reikiamo žodyno, kad galėtų kalbėti apie smurtą ir jį suprasti, todėl reikėtų vengti sudėtingų sąvokų, o užduodami klausimai turėtų būti paprasti, aiškūs. Atviro tipo klausimai, į kuriuos negalima atsakyti „taip“ arba „ne“, geriausiai tinka siekiant įgyti vaiko pasitikėjimą ir jį prakalbinti. Detalės tikslinamos uždarais klausimais.
Apie situaciją namuose galima paklausti ir vaiką lydinčio suaugusio šeimos nario, tačiau ne smurtavimu įtariamo asmens. Jei įtariate, kad šeimos narys, giminaitis ar kitas asmuo smurtauja prieš jūsų vaiką, turėtumėte pabandyti pasikalbėti su vaiku akis į akį. Svarbu tai daryti saugioje vietoje, kurioje jūsų negirdės ir nematys smurtavimu įtariamas asmuo. Nepamirškite visko užsirašyti arba fiksuoti telefonu.
Vaikas dar gali nesuprasti, kas yra psichologinis smurtas, fizinė ir seksualinė prievarta, todėl venkite sudėtingų žodžių, nepraraskite kantrybės, jei nepavyks iškart gauti atsakymo. Ar bijai man ką nors pasakyti?
Pavyzdžiai klausimų, kuriuos galima užduoti vaikui:
- Atrodo, kad nenori grįžti namo.
- Pastebėjau, kad ant rankos turi didelę mėlynę.
- Kartais suaugę liepia vaikams daryti dalykus, kurių daryti jie nenori.
- Ant tavo apatinių pastebėjau dėmių.
Statistiniai duomenys ir reformos poveikis
Po motinos sugyventinio nužudyto keturmečio tragedijos Lietuva gali tapti 53-iąja pasaulio šalimi, kurioje bus priimtas įstatymas, draudžiantis smurtą prieš vaikus. Tik įvykus tragedijai Seimo nariai pagaliau sujudo ir vasario 14 dieną apsisprendė rinktis į neeilinę sesiją, kurioje bus svarstomos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos. Jeigu pagaliau jos būtų priimtos, tai padėtų geriau apginti skriaudžiamus vaikus ir priverstų už tai atsakingas institucijas imtis atsakomybės.
Pernai Lietuvoje artimiausi žmonės nužudė 4 vaikus. Viso 2023 metais dėl smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje pradėti 689 ikiteisminiai tyrimai. Dėl įvairių priežasčių teismas leido iš Lietuvoje gyvenančių šeimų paimti 1371 vaiką.
Plataus masto vaiko teisių apsaugos reformos pradžią paskatino 2017 metais šalį sukrėtusi keturmečio Matuko nužudymo istorija. Tačiau tais metais mažametis buvo ne vienintelis nuo smurto artimoje aplinkoje žuvęs vaikas. Viso 2017 metais tėvai ar įtėviai nužudė 6 vaikus.
2017 m. Keturmečio Mato istorija padėjo tašką valstybės požiūryje į smurtą prieš vaikus artimoje aplinkoje. Vaiko auklėjimas diržu, vadinama „beržine koše“, tapo draudžiamas įstatymų, o už tokių metodų taikymą tėvams ėmė grėsti baudžiamoji atsakomybė bei vaiko paėmimas iš šeimos.
Statistika iki 2017-ųjų fiksuodavo tik bendrai vaikų patirtas smurtines mirtis. Todėl atsakyti į klausimą, ar reforma yra veiksminga ir efektyviai padeda mažinti smurtą prieš vaikus artimoje aplinkoje, nėra paprasta.
Prieš dešimtmetį (2013 m.) Lietuvoje vykdyta vos 540 ikiteisminių tyrimų dėl vaikų artimoje aplinkoje patiriamo smurto. Pradėjus reformą ir gerokai sugriežtinus įstatymus, tokių tyrimų skaičius 2017 metais pasiekė piką - tais metais buvo vykdoma 2,5 karto daugiau ikiteisminių tyrimų, nei įprastai - 1365.
Dar po metų ikiteisminių tyrimų dėl vaikų patiriamo smurto artimoje aplinkoje kreivė pamažu ėmė leistis - nuo 982 tyrimų 2019-aisiais iki 686 atvejų 2023 - iaisiais.
Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į faktą, kad nuo 2020 metų, kuomet tarnybai ėmė vadovauti I. Skuodienė, ikiteisminių tyrimų dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje skaičius kasmet išlieka labai panašus ir, deja, nemažėja. Panašiai stabiliai atrodo ir pastarųjų metų vaikų paėmimų iš šeimų rodikliai - nuo 2020 metų kasmet Lietuvoje teismas, remiantis įstatymu, leidžia iš šeimos paimti apie 1200 vaikų.
Dalis vaikų vėliau grąžinami į šeimas, o teisės gyventi šeimoje kasmet netenka vidutiniškai apie 50-60 proc.
Apibendrintos statistikos, kiek vaikų buvo paimama iš šeimų iki vadinamos Matuko reformos, nėra. Todėl palyginti statistinius duomenis prieš ir po reformos bei daryti reikšmingus apibendrinimus apie reformos poveikį - neįmanoma.
Iš 2023 m. tarnybos užfiksuotų smurto atvejų, nuo artimųjų ir giminaičių psichologinio smurto nukentėjo 41 proc. vaikų (148 atvejai), 38 proc. patyrė artimųjų fizinį smurtą (1144 atvejai), o 22 proc. - seksualinį smurtą (85 atvejai). Net 98 proc. nepriežiūros atvejų fiksuojama būtent artimoje aplinkoje - 98 proc.
Smurto prieš vaikus statistika 2023 m.
| Smurto rūšis | Procentas | Atvejų skaičius |
|---|---|---|
| Psichologinis smurtas | 41% | 148 |
| Fizinis smurtas | 38% | 1144 |
| Seksualinis smurtas | 22% | 85 |
| Nepriežiūra | 98% | N/A |
Pagalba ir prevencinės priemonės
Bus numatytas visas pagalbos, prevencinių priemonių sąrašas. Vienas iš svarbių dalykų - kad visos šeimos, kurios išgyvena kokių nors sunkumų, galėtų gauti pagalbą. Ir čia yra didelis valstybės vaidmuo, skatinant tiek suaugusius, tiek vaikus kreiptis pagalbos, nebijoti.
Bus numatytos specialios priemonės šeimoms, kuriose jau yra rizika, kad bus smurtaujama prieš vaikus, jiems bus teikiama intensyvesnė pagalba. Įvykus smurtui, taip pat bus teikiama pagalba vaikui ir šeimai. Tikslas - stiprinti tokią psichologinę ir socialinę šeimų gerovę.
Visa valstybės sistema pertvarkoma, kad tokiam vaikui nereikėtų atsidurti globos namuose, o jis galėtų laikinai pabūti profesionalių globėjų šeimoje. Keletą mėnesių, ne ilgiau, nes vaikams kenkia būti besikeičiančioje aplinkoje ir ilgai bei dažnai. Per tą laiką tėvai gauna galimybę koreguoti savo elgesį.
Sistema veikia taip, kad be pranešimo apie smurtą, jo užkardyti neįmanoma. „Mes negalime persekioti šeimų, eiti jų lankyti be rimtos priežasties - tai nebūtų teisinga tų žmonių atžvilgiu - visada reikalingas pretekstas, geriausia - pranešimas“, - sako VVTAĮT direktorė I. Skuodienė.
„Šeimos aplinkoje gyvenanti bendruomenė yra dažnu atveju net svarbesnė nei tolimesni giminaičiai, nes paprastai kaimynai žino ir nujaučia apie šalia gyvenančių žmonių sunkumus, pykčius, barnius. Būtent jie gali pirmiausiai pastebėti ir pranešti, jei mato, kad vaikams yra blogai.
Priverstinio gydymo idėja vėl keliama į viešumą. Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Remigijus Žemaitaitis užregistravo Narkologinės priežiūros įstatymo Nr. VIII-156 7 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siūloma praplėsti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo tvarką. Gediminas Norvilas.
Pataisa bemaž analogiška tai, kurią siūlė prieš metus ir du mėnesius tuometinė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Dabar pataisą teikęs R. Žemaitaitis akcentavo girtų ar apsvaigusių nuo narkotikų tėvų žudomų ir mušamų vaikų problematiką, vaikų apsaugos sistemos neveiklumą. Atkreiptas dėmesys į tai, jog kenčia problemų dėl alkoholio turinčio asmens artimieji, bet jie neturi priemonių, kaip paveikti priklausomo asmens elgesį.
Priverstinai išgydyti žmogų galima tais atvejais, jei yra vaistų, procedūrų ar kitokių metodų, kuriuos panaudojus prieš žmogaus valią šis pasveiksta. Panaudojus prievartą, galima apriboti priklausomo asmens elgesį, t.y. padaryti taip, kad žmogus neturėtų prieigos prie alkoholio ar kitų svaigalų. Paprasčiau tariant - izoliuoti. Patalpinti į uždaro tipo psichiatrinę ligoninę. Arba į kalėjimą. Taip buvo elgiamasi su alkoholikais ir narkomanais anais, sovietiniais laikais.
Teigiamas (jei tai galima vadinti teigiamu) tokios izoliacijos rezultatas - kol asmuo būdavo izoliuotas nuo visuomenės, aplinkiniai tiesiog turėjo galimybę ramiai pagyventi.
Nepalaiko priverstinio gydymo idėjos žmogaus teisių gynėjai ir specialistai, teikiantys tiesioginę pagalbą priklausomiems asmenims. Pagrindinis argumentas - būtina atskirti prievartą nuo gydymo.
Priverstinio gydymo kontekste labai svarbus žmogaus sutikimas gydytis ar dalyvauti elgesio keitimo programose, nes kyla klausimas: ką daryti, jei asmuo neigia priklausomybę ir kategoriškai atsisako pagalbos? Prievartos taikymo iniciatoriai akcentuoja, kad elgesio nekontroliuojančius ir darančius žalą aplinkiniams alkoholikus būtina priverstinai gydyti, tačiau nepateikia siūlymų, kaip turėtų atrodyti šis „gydymas“. Kas gydys? Kokiose įstaigose? Kokiais metodais?
Priklausomų asmenų gydymo srityje galima pastebėti metodikų nebuvimą, nes Lietuvoje dar iki šiol nėra vieningos ir kryptingos priklausomybių gydymo ir pagalbos sistemos. Tai pastebėjo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, kai SAM darbo grupė vėl ėmėsi priklausomybės ligų reorganizacijos klausimų.
Beje, minėtų centrų reorganizacijos gairės numatytos dar 2012 metais, tačiau iki šiol realių pokyčių ir sprendimų nebuvo. Galima teigti, kad dabartinė pagalbos priklausomiems asmenims sistema yra neaiški ir nesutvarkyta, o čia įstatymu siūloma įvesti naują gydymo tvarką.
Iš dalies priverstinis gydymas egzistuoja ir šiandien, nes nemaža dalis priklausomų žmonių pagalbos kreipiasi ir pradeda gydytis ne savo noru, nes juos verčia artimieji, darbdaviai ar kiti žmonės, kurie turi įtakos priklausomam asmeniui. Principas paprastas - nustojama pataikauti, gąsdinti ir iškeliama kategoriška sąlygą su reikalavimu gydytis. Priešingu atveju pasakoma, kad bus kviečiama policija, bus išmestas iš namų, atleistas už girtavimą iš darbo ir pan.
Gydytis gali įpareigoti teismas, o jei asmuo atsisako, skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Kitaip tariant, asmuo kreipiasi į specialistus ne savo noru, tačiau svarbu yra tai, kad jis išreiškia sutikimą ir savanoriškai pasirašo sutartį, pagal kurią įsipareigoja dalyvauti gydymosi ar socialinės-psichologinės reabilitacijos programoje.
Kodėl siūlomas terminas yra mėnuo girtavimo? Ar, pvz., nėščia moteris, kuri girtauja penkias dienas, nedaro žalos būsimam kūdikiui? Ar reikia priverstinai izoliuoti ir bandyti gydyti vartojančią narkotikus nėščią moterį? Ar asmuo, kuris girtauja periodiškai po kelias dienas, tačiau girtas nuolat sėda prie vairo, nesukelia realios grėsmės sau ir aplinkiniams? Ar būtina laukti, kol jis girtaus mėnesį ar suvažinės žmogų, ir tada taikyti priverstines sankcijas?