Slaugos ir slaugos etika turi gilias tradicijas. Tačiau skirtingais laikotarpiais slauga vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Slaugos etikos dėmesys suteikiamas į profesionalias pažiūras, veiklą, vaidmenį ir pareigą.
Tarpusavyje žmonės bendrauja laikydamiesi tam tikrų normų, principų, kurie nustato žmogaus elgesio taisykles, vadinamu dorove. Kiekvienas profesijos žmogus savo profesiją yra susiejęs su deontologija ( nagrinėja profesinį elgesį ). Svarbiausia slaugytojui tvirtos žinios. Joms lygiavertė profesinė etika.
Medicininės etikos principai
Pagarbą rodantys veiksmai yra moraliai teisingi. Žmogus turi savo nuomonę. Jis gali pagalvoti, ką daryti, apsvarstyti šių veiksmų privalumus, sspręsti ir siekti tikslų. Pagarba žmogui suteikia jam galimybę turėti apsisprendimo laisvę ar teisią būti savarankiškam, atsakyti už save. Reiškia, kad gerbiamas pats žmogus ir jo pasirinkimas. Pacientas pats pasirenka gydytoją, nusprendžia, kur gydytis.
Moralumas yra atlikimas iš esmės teisingų veiksmų ir vengimas tų, kurie yra iš esmės klaidingi. Tai galima pavadinti pareigingumo, arba deontologiniu požiūriu. Šis požiūris pareigą neatlikti tam tikros rūšies veiksmų ( nemeluoti, neapgaudinėti žmonių ). Negerbiant žmogaus, neišklausant nesirūpinant, prarandama dalykinė informacija, kuri galėtų turėti įtakos gydymo procesui, suformuojama nepagarba sau ir kolegoms.
Išvengti klaidingų veiksmų, atlikti tik teisingus veiksmus padeda pareigingumas, tvirti moraliniai principai: nemeluoti, neapgaudinėti būti teisingam, nešališkumas. Moraliai teisingi veiksmai yra tie, kurie kiekvienam suteikia palankesnes pasekmes. Požiūris vertinantis veiksmus pagal naudingumą, vadinamas utilitariniu.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
Slaugytojai turi rūpėti ligonio interesai, bėdos, sveikata. Formuojant tarpusavio santykius su ligoniais ir artimaisiais, būtinas tarpusavio supratimas. Jis atsiranda tada, kai ligonį sugebama išklausyti. Slaugytoja pasiringdama kaip elgtis su pacientu turi iš anksto numanyt apie galutinius rezultatus arba juos prognozuoti. Slaugytojos pagrindinė pareiga - panaudojant profesines žinias, išsilavinimą, padėti sergančiam žmogui, įtikinti jį, kad jis ligą, skausmą, savo negalią įveiks. Pasirinkusi šią sunkią specialybę, turi būti jai ištikima. Tai jos pagrindinis principas, o principinga slaugytoja visada gerbę savo specialybę.
Bendravimas slaugant neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas veiksmas. Bendravimas yra nuoširdžios slaugos pagrindas. Supratimas ir bendravimas reikalauja pasitikėjimo ir tikėjimo kito. Dėmesingumas kitam asmeniui yra dėmesingumas plačiąja prasme. Išklausymas - tai įsiklausymas į išreikštus ar numanomus kito asmens žodžius, mintis ir jausmus. Išklausymas yra ne vien paprastas pasyvus klausymas, bet aktyvus, sąmoningas sugebėjimas išgirsti tai, ko ligonis nepasako, o tik užsimena.
Rūpinimasis - tai pagarba kitam žmogui ir galimybė atskleisti save patį. Rūpinimasis kitu ugdo ir jūsų paties asmenybę. Atsiskleidimas - tai procesas, kurio metu savo asmenybę atskleidžiame kitam. Šis procesas abipusis. Šališkumas - Būti šališkam kito atžvilgiu reiškia būti atlaidžiam, neprimetant vystymosi krypčių, padėti žmogui tobulėti. Įsijautimą- galima apibūdinti kaip būseną, kai žmogus mėgina įsivaizduoti save kito vietoje taip, kaip jis pats save mato. Nuoširdumas - būtina sąlyga pasitikėti santykiais.
Nuoširdumas arba autentiškumas reiškia, kad žmogus sąžiningai dalijasi su kitu žmogumi savo mintimis, jausmais bei patirtimi. Nuoširdus arba kongruentus asmuo yra toks žmogus, kuris supranta kito žmogaus vidinius jausmus ir kuris tą supratimą teisingai perteikia, bendrauja be jokio dirbtinumo. Viena iš veiksmų, sukeliančių neteisingus sprendimus yra abejingumas. Tai negatyvi slaugytojo pozicija darbo, kito žmogaus atžvilgiu. Iš to išplaukia nesąžiningumas, melas ir kitos blogybės. Dvasinis ir emocinis žmogaus turtas, kuriuo verta pasidalinti su kitais.
Slaugas, klausydamasis paciento, turi parodyti, kad jis palankiai nusiteikęs ir rūpestingai klausosi to, kas sakoma. Rūpinimasis apima fizinį ir psichologinį dalyvavimą. Turime ne tik nuoširdžiai rūpintis pacientais, bet gerbti juos kaip individus. Neteiskime paciento pagal savo kriterijus, nes kiekvienas yra atskiras individas, su savo jausmais iir morale. Veiksmai, kurie gali teigiamai paveikti žmonės, tai kuo daugiau dėmesio, gerovės, pagarbos, slaugos profesanalumo.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
NNuoširdus bendravimas su ligoniais, jų artimaisiais, kolegomis, gali turėti teigiamos įtakos ne tik slaugai, bet ir ligos eigai. Slaugytojai labai svarbu kalbėti tiksliai, kad pacientas galėtų prisitaikyti prie kalbos. Jokiu būdu negalimi slaugytojos veiksmai, siekiant tik sava naudiškumo. Moralinė motyvacija atlikti tik teisingus veiksmus - rūpestis, kad pasekmės būtų kuo palankesnės. Kiekvienas sprendimas lyginamas su pasekmėmis. Žmogaus orumas - visų veiksmų matas ir nuolatinė vertybė, santykiai su pačiu savimi ir kitais.
Nežeminti nepašiepti kitų, pasitikėti savimi, savo profesinėmis žiniomis - tai kovos dėl humaniškesnės visuomenės pagrindas. Peržengus šias moralias ribas einame į neteisingus veiksmus, abejingumą, nepagarba ir kitas klaidas. Slaugytojos profesija renkasi žmogus iš tos pačios visuomenės. Jis gyvens ir elgsis pagal mūsų visuomenės dorovines normas. Jei bendražmogiškos vertybės sstiprios, tai stipri ir asmenybė. vertinami. Pagarba rodo, kad žiūrima į žmogų kaip į vertybę, ir, nepaisant jo silpnumo, suteikiama globa kitam asmeniui. jo kančią. Visus šiuos ir kitus moralės aspektus galima sutalpinti į paprastą žodį - žmogiškumas.
Atsakomybė už ligonį, už atliktus veiksmus, už saugią ir tvarkingą darbo vietą, už paslapties išsaugojimą. Parama. Aktyvi pagalba tam tikru atveju. Parama nesuteikia galimybės priimti sprendimus už ligonį, o tik padeda išnagrinėti visas galimybes. Savarankiškumas - atspindi veiksmų laisvę, savivaldą. Nebūdami savarankiški negali būti ir atsakingi. Atsakomybė - slaugytojų etinė nuostata.
Elgesio normos kiekviename skyriuje, kiekvienoje gydymo ar slaugos įstaigoje turi savų skirtumų. Pagrindiniai moralės arba mastymo elementai glaudžiai susiję su žmogaus veikla, o šiuo atveju ligoniu. Be visų moralės elementų, ligonio labui, jo gerai nuotaikai ir savijautai turi reikšme apranga, nuotaika, balso tonas, veido išraiška. Visa tai padeda nuteikti ligonį optimistiškai, turi įtakos slaugytojos ir ligonio artumui.
Kūno kalba - tai ženklai ir simboliai, kurie atitinka sakomus žodžius. Žodžių reikšmė priklauso nuo balso tono bei ritmo. Asmeninė erdvė yra aplink mūsų kūną. Didelis fizinis artumas ir glaudumas gali reikšti intymumą, dominavimą, grėsmę. Artimų santykių su šeima ir draugais metu jie įleidžiami į mūsų asmeninę erdvę. Žmogaus lytėjimas gali būti didelė parama didelės nelaimės metu ir tinkama bendravimo forma. Palietimas gali suteikti pagalbą ir ramybę sujaudintam žmogui.
Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje
Kūno padėtis - svarbus bendravimo elementas. Slaugei bendraujant su pacientu sėdėti paprastai yra geriau negu stovėti, nes tai rodo pacientui, kad turite jam laiko. Lengviau bendrauti sėdint veidu į pacientą. Akys perduoda stiprius signalus apie tai, ką mes mąstome ir jaučiame. Yra tam tikri akių judesių modeliai. Nuolatinis, atkaklus “bendravimas akimis” sukeltų įtampą. Kalbant ir klausantis akių judesiai atitinka tam tikrus modelius.
Per ilga tyla gali būti labai sunki. Ilgas tylėjimas pokalbio metu žmones verčia sunerimti ir atsiranda noras užpildyti erdvę savo žodžiais. Tačiau pokalbio metu tylėjimas (pauzė) leidžia kalbėtojui susikaupti. Abejingumas - tai reiškia deramai neatlikti savo pareigų, nesirūpinti jais. Plepumas - ligoniui ir artimiesiems pasakyti tiek, kiek lestina jos kompetencijai. Sugebėti teigti telefonu lakonišką informaciją saugoti paslaptį apie ligą. Ligonį ir jo artimuosius slaugytoja turi nuteigti optimistiškai, neišgazdinti.
Cinizmas - dvasinių vertybių nuvertinimas, žmogaus orumo žeminimas. Šiurkštumas - sergantis žmogus daug jautresnis, todėl atžarumas neleistinas. Slaugytoja turi būti rami, pasitikinti, turi valdyti situaciją ar žmogui ateinat į pasaulį, ar mirštant. Padėti žmogui palikti šį pasaulį irgi reikia sugebėjimo išlikti ramiam, susikaupusiam.
Skirtingais laikotarpiais slaugytoja vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Pagrindiniai slaugos principai yra paklusnumas, kantrybė, ištikimybė, labdarystė. tampa sveikatos priežiūros dalimi. Vykdomi slaugos tyrinėjimai, akademinės studijos, dėmesys profilaktikai, kuri yra slaugytojų pareiga. Vis dažniau kalbama apie profesinių ir dorovinių normų vienybė. Tad dorovė - profesinis meistriškumas, gera darbo kokybė, puiki darbų organizacija ir didžiulis atsakomybės jausmas už patikėtą darbą, už žmogų, už jo sveikatą.
Slaugytojos yra dabartinės mūsų visuomenės narės. Jos yra mūsų šeimos, mūsų mokyklos, mūsų gyvenimo būdo suformuotas žmogus. Įsigijusios slaugytojos profesiją, jos gyvens ir elgsis pagal teigiamas ar neigiamas dorovines sąvokas.
Autonomijos koncepcija
Šiuo metu vis dažniau kalbama apie pacientų teises, o ir patys pacientai tampa labiau „išprusę“ šioje srityje. Dauguma žino, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą jie turi teisę pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją, turi teisę susipažinti su savo medicinos dokumentais, pasirinkti gydymo būdą ir apskritai gydytis ar ne. Imta labiau domėtis medicinos, slaugos etika, prisimintos žmogaus prigimtinės teisės.
Žodis „autonomija“ suprantama tik nedaugeliui pacientų, deja, ir ne visiems saugytojams. Diskusija šia tema įmanoma konvertavus autonomijos terminą į laisvės, nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvo pasirinkimo apibūdinimus. Pats žodis autonomija yra graikiškos kilmės - gr. autonomia Kanto požiūris į autonomiją rėmėsi jo pagrindine teze, jog žmogus yra baigtinė būtybė ir su juo turi būti elgiamasi kaip su baigtine būtybe, tačiau kiekvieno asmens autonomija turi būti matoma per autonomijos pagarbą kitų žmonių. Tuo tarpu J. S. Medicinos etikos literatūroje autonomijos terminas siejamas su apsisprendimo teise, savivalda, savanoriškumu, savo moralinių pozicijų pasirinkimu [Beauchamp, 1997]. Tai gebėjimas mąstyti, nuspręsti ir veikti savo minčių pagrindu, laisva valia be kliūčių ar trukdymų [Gillon, 1985]. Būti autonomišku - tai gebėjimas valdyti savo gyvenimą savo pasirinktomis taisyklėmis ir vertybėmis. Autonomijos priešingybė - paternalizmas. Tai paciento veiksmų ar pasirinkimo galimybių suvaržymas, paciento neinformavimas ar net klaidingas informavimas apie gydymą, diagnozę, prognozę [Gefenas, 1993]. Tai - kai su suaugusiuoju elgiamasi lyg su vaiku, tarytum veikiantis asmuo turėtų tėvų įgaliojimus [Benjamin, Curtis, 1985]. Lietuvos Medicinos Norma [MN 20: 1994] skelbia, jog slaugos personalas privalo gerbti žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, jei tai negresia paciento gyvybei ir nenusižengiama deontologijos reikalavimams. Autonomijos koncepcija tampa sudėtinga, kai pacientas yra vaikas arba suaugęs žmogus turintis fizinę ar protinę negalią. J. Kaip bebūtų keista, tačiau ne visi pacientai nori būti autonomiški. Stoškus (2001) teigia, jog visada buvo ir bus žmonių, kurie nori perleisti visą atsakomybę už savo sveikatos būklę gydytojui. Kantas suaugusiųjų žmonių polinkį į paternalizmą siejo su jų užsitęsusiu nebrandumu, nepilnametyste, priklausoma nuo jų pačių, tiksliau sakant, nuo jų baimės ir nesiryžimo būti savimi, mąstyti savo galva. J. Ende ir kt. bendramokslių atliktas kiekybinis tyrimas parodė, jog tik 3 proc. tirtų pacientų norėjo savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų sveikatos priežiūra, tuo tarpu pusė jų išviso nenorėjo dalyvauti sprendimų priėmime. Vėliau tame pačiame tyrime dalyvavo gydytojai, tapę pacientais. Tyrimas parodė, kad kuo sergančių gydytojų būklė darydavosi sunkesnė, tuo mažiau jie jautė norą dalyvauti savarankiškame sprendimų priėmime. Autoriai padarė išvadą, jog medicinos žinios bei sociokultūriniai veiksniai nežymiai įtakoja pacientų autonomiškumą, daugiau lemia ligos fenomenologija (Valimaki, 2003). Žvelgiant į autonomijos sąvoką filosofiškai, galime teigti, jog savo autonomiškumo perleidimas kitam asmeniui tam tikra prasme yra viena jos išraiškų. Tačiau, kad ir kokie pasyvūs beatrodytų pacientai, slaugytojai neturėtų likti nuošaly. Mūsų pareiga yra suteikti pacientui galimybę priimti sprendimus, susijusius su jo sveikatos būkle, paremtus pakankama informacija. Dėl ligos paciento gebėjimas laisvai priimti sprendimus dažnai sumažėja. Slaugytojas gali suteikti informacijos, patarimų bei supažindinti su slaugos, medicininių tyrimų bei gydymo instrukcijomis, ligoninės tvarka, paciento teisėmis ir pareigomis. Mūsų užduotis - skatinti pacientus savyje ugdyti asmenybę - t. y. žvelgti į sprendimų priėmimą, kaip moralinį dalyką, paremtą asmenine vertybių sistema. F. Naitingeil ir jos bendražygiai sukūrė pirmąją slaugos sistemą. Pati to nežinodama, ji sukūrė šiuolaikinį slaugos modelį. Prieš tai buvusi chaotiška, padrika, slauga tapo sisteminga ir organizuotaPirmoji panaudojo slaugoje socialinio darbo elementus, kurie vėliau išsirutuliojo į socialinio darbo profesiją. 1959 m. D. E. Johnson, viena pirmųjų slaugos teoretikių “Amerikos slaugos žurnale” pirmą kartą pateikė šiuolaikinio slaugos mokslo apibrėžimą: Slaugos mokslas - tai kaupimas, sintezė, įvertinimas ir išplėtojimas žinių, gautų studijuojant:- vertinant aplinkos poveikį individui, šeimai, ar bendruomenei ir atsaką į aplinkos poveikį,1969 m. F. G. Abdellah: Slaugos mokslas - tai tik slaugai būdinga visuma žinių iš fizinių, biologinių, psichologinių ir sociologinių mokslų sričių. Pagal paciento sveikatos būklės sunkumą, jo priežiūra skirstoma į slaugą esant ūminei ir lėtinei būklei. Slaugytojas turi: Paliatyvios pagalbos samprata. Cesily Sounders įtaka. Paliatyviosios pagalbos ir klasikinės medicinos skirtumai. PSO apibrėžimas. Bendrieji paliatyvios pagalbos principai. Paliatyvios pagalbos indikacijos. Gyvenimo kokybės modelis. Paliatyvios pagalbos organizavimas ir paslaugų įgyvendinimas. Paliatyvios pagalbos komanda ir bendradarbiavimas. Savanorių svarba ir įtaka. Etiniai aspektai paliatyviojoje pagalboje. Medicininės etikos principai. Paliatyvios pagalbos etikos principai. Skausmas ir jo kontrolė bei valdymas. Kvėpavimo problemos bei pagalba. Mitybos ypatumai ir jų sprendimo būdai. Pragulos ir jų profilaktika bei slauga. Šlapinimasi bei tuštinimasi sutrikimai ir pagalba.Florence Nightingale indėlis į slaugą
Paliatyviosios pagalbos etiniai aspektai