Tiksli ir aiški slaugos diagnozė yra slaugos proceso pagrindas, nes slaugos diagnoze yra grindžiamas slaugos planas, parenkamos slaugos intervencijos ir įvertinami slaugos rezultatai.
Mokomoji knyga yra sudaryta iš trijų skyrių. Pirmame skyriuje apibūdinamos slaugos proceso sudėtinės dalys. Antrame skyriuje „Gyvybiinių veiklų vertinimas: ypatingumai, susiję veiksniai ir problemos“ yra apibūdinama dvylika gyvybinių veiklų: bendravimas; judėjimas; maitinimasis; šlapinimasis; tuštinimasis; asmens švarinimasis ir rengimasis; kvėpavimas; kūno temperatūros palaikymas; savisauga ir saugos aplinkos palaikymas; miegas; darbas ir poilsis; komforto palaikymas. Trečiojo skyriaus „Slaugos diagnozių formulavimas pagal atskiras gyvybines veiklas“ atskirose lentelėse nurodomos sutrikusių gyvybinių veiklų slaugos diagnozių sudėtinės dalys.
Slaugos diagnozių pagrindas ir jų reikšmė
El. šiuolaikinėje slaugoje svarbų vaidmenį atlieka slaugos diagnozės, kurios yra neatsiejama slaugos proceso dalis. Norint geriau suprasti šiuolaikinės slaugos svarbą, verta panagrinėti jos raidą ir įtaką, kurią jai padarė skirtingos rūpybos sistemos. Šiuolaikinei slaugai įtakos turėjo trys rūpybos sistemos:
- Pirmoji - savirūpą teikė liaudies gydytojai ir akušerės.
- Antroji - atsirado su krikščionybe ir egzistavo greta pirmosios sistemos, kol buvo sukurta dabartinė medicina.
- Trečioji sistema susiformavo XIX a. pabaigoje, kai medicinoje įvyko daug atradimų, tokių kaip aseptika ir rentgeno spinduliai.
Iki krikščionybės egzistavo ligoninių tipo prieglaudos namai keliautojams bei seniems žmonėms. Manoma, kad pirmoji ligoninė įkurta dar prieš 350 m. iki Kr. Romoje. Krikščioniškosios organizacijos teikė paslaugas skurstantiesiems ir benamiams, o slaugytojai tada mokėsi tik praktikoje. Svarbus įvykis slaugos istorijoje - F. Naitingail „Pastabos apie slaugą“ (1860 m.), kuriose teigiama, kad kiekvienam pacientui reikalinga individuali slauga. Vėliau slaugytojus mokė gydytojai. Nuo 1945 m. slaugos tikslu buvo funkcijų ir užduočių vykdymas, o ne dėmesys žmogui. 1961 m. pabrėžta ypatinga slaugytojo ir paciento tarpusavio bendravimo svarba. 1964 m. nurodyta, kad būtina pagrįsti slaugos praktiką teorinėmis žiniomis. 1966 m. Įvairaus amžiaus sveikų ir sergančių žmonių slaugymas. Pagalba jiems ir jų šeimoms suprasti ir siekti fizinės, psichologinės ir socialinės sveikatos. Slaugos planavimas ir organizavimas. Sveikatos ugdymas ir mokymas sveikos gyvensenos. Paciento ir jo šeimos skatinimas aktyviai dalyvauti paciento slaugymo veikloje, skatinant savirūpą ir paciento pasitikėjimą savimi. Pagalba ligoniui po sunkių ligų greičiau sugrįžti į visuomenę ir adaptuotis. Pacientų mokymas. Bendradarbiavimas su kitais specialistais ir institucijomis.
Slaugos uždaviniai, sritys ir modeliai
Pagrindiniai slaugos uždaviniai apima problemų nustatymą ir tinkamų priemonių pritaikymą. Slaugos proceso žingsniai (kritinis mąstymas). Slaugos sritys ir specialybės. Slauga skirstoma į bendruomenės ir klinikinę slaugą. Klinikinė slauga vykdoma 2 ir 3 sveikatos priežiūros įstaigose, kur būdingas glaudus bendradarbiavimas su gydytojais ir mažesnis slaugytojo savarankiškumas. Slaugos planas čia trumpas. Bendruomenės slauga vykdoma 1 sveikatos priežiūros įstaigoje.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
Slaugos specialybės ir subspecialybės apima: Bendrosios praktikos slaugą (BPS). Specializuotą praktikos slaugą (SPS): akušerija; anestezijos ir intensyviosios terapijos slauga; bendruomenės slauga; psichikos sveikatos slauga; vaikų slauga; operacinės slauga.
Slaugytojo pareigos ir teisės apima: paciento sveikatos pokyčių stebėjimą; slaugos planavimą ir dokumentų pildymą; ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką; gydytojo paskirtų procedūrų atlikimą; pirmosios pagalbos teikimą; aseptikos ir antiseptikos laikymąsi; etikos laikymąsi; slaugos praktikos užsiėmimą; neatlikimą procedūrų neesant tinkamų sąlygų ar įstatymo reikalavimų; atsisakymą su paciento priežiūra nesusijusių darbų; dalyvavimą personalo susirinkimuose; kvalifikacijos tobulinimą; dalyvavimą moksliniuose darbuose; gavimą darbui būtinių priemonių nuo galimo užsikrėtimo.
Sveikata, stiprinimas ir ligos modeliai
Sveikata - tai fizinės, socialinės ir dvasinės gerovės būsena, biologinių procesų, vykstančių organizme, darni suma, visų organizmo funkcijų darni suma. Tai ne vien ligos nebūvimas. Negalia - tai bet koks sutrikimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu.
Sveikatos stiprinimas apima: programą „Sveikata visiems“ (1977 m.); priklausomai nuo aplinkos ir socialinių veiksnių. Liga gali būti ūmi (2-3 sav.), poūmė (3-6 sav.) arba lėtinė (6 sav. ir daugiau). Ligos modeliai: liga kaip Dievo bausmė; aparato klaidos modelis; socialinis medicininis modelis (liga kaip aplinkos veikimo rezultatas įgimtai žmogaus sandarai); psichosociosionis modelis.
Žmogus kaip pacientas ir paciento teisės
Pacientas - ligonis arba neligonis, kuris kreipiasi į sveikatos priežiūros specialistus. Reikšmingos yra Maslovo poreikių hierarchijos piramidės nuostatos: fiziologiniai poreikiai; saugumo poreikis; tarpusavio ryšio ir meilės poreikis; pagarbos poreikis; savirealizacijos poreikiai. Paciento teisės į kokybišką sveikatos priežiūrą į visus turi lygias teises, teisę į garbę ir orumą, teisę į informaciją, teisę pasirinkti gydytoją, slaugę ir įstaigą, teisę į informaciją, teisę dalyvauti mokymo procese ir biomedicinos tyrimuose, teisę rinktis diagnostikos bei gydymo metodikas, teisę nesirinkti gydymo bei privatumo neliečiamumą.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Šiuolaikinės slaugos teorijos ir modeliai
Svarbiausi slaugos modeliai: Henderson, Orem ir Roper. Henderson modelio esmė - slaugytoja padeda pacientui atlikti veiksmus, kuriuos jis atliktų pats, jei turėtų pakankamai jėgų, noro ir žinių, siekiant patenkinti 14 gyvybinių veiklų poreikius. Orem modelis akcentuoja savirūpos poreikį ir savarankiškumą, slaugytojo pagalba kuriant individualią savirūpos sistemą. Roper modelis apima 12 gyvybinių veiklų, kurias įtakoja įvairūs veiksniai, o slaugytoja turi skatinti paciento savarankiškumą.
Greta šių modelių įtvirtintas slaugos procesas
Slaugos procesas - tai logiška, sisteminga, nuosekli paciento priežiūra, kurią sudaro keturi etapai: vertinimas, planavimas, veiksmų atlikimas ir įvertinimas. Paciento poreikių vertinimas ir prioritetų nustatymas yra dinamiški procesai, kurių metu slaugytoja atsižvelgia į biologinius, psichologinius, socialinius ir aplinkos veiksnius. Slaugos diagnozė - tai paciento problema + priežastis, kurią nustato slaugytoja įvertinusi duomenis, rodančius pokyčius ar ribojimus realiai ar potencialiai trukdančius patenkinti poreikius. Slaugos planavimas apima tikslų formulavimą, veiksmų ir priemonių numatymą bei pokyčių pasiekimo įvertinimą.
Gyvybinių veiklų vertinimo ir slaugos diagnozių formulavimo praktika
Gyvybinių veiklų vertinimas - šaltiniai ir metodai: pirminiai šaltiniai - slaugytojos surinkti duomenys tiesiogiai iš paciento; antriniai šaltiniai - informacija iš šeimos narių, slaugos ataskaitos, kitų specialistų duomenys. Stebėjimo, tyrinėjimo, pokalbio ir apklausos metodai padeda rinkti informaciją apie paciento bendrąją būklę ir gyvybines veiklas: bendravimą, judėjimą, maitinimą, šlapinimą, tuštinimą, asmens higieną ir rengimą, kvėpavimą, kūno temperatūros palaikymą, savisaugą ir saugą, miegą, darbą ir poilsį, komfortą.
Slaugos diagnozė nustatoma po problemų įvertinimo, nustatant slaugos poreikių prioritetus. Slaugos diagnozės bruožai: tai teiginys apie paciento problemą, tai nuoroda į sveikatos būklę ar galimą sveikatos problemą. Slaugos planavimas - tikslų išsikėlimas, veiksmų planavimas ir bendravimas su pacientu bei komanda užtikrinant tęstinumą. Pagrindinės slaugos veiksmų grupės: tyrimų atlikimas, gydytojo paskirtų vaistų administravimas ir procedūrų atlikimas, slaugos procedūrų atlikimas, ligonio parengimas tyrimams ir stebėsena, pagalba pacientui ir šeimai, informacijos suteikimas ir komplikacijų įspėjimas.
Prieš atliekant slaugos intervencijas svarbu: patikslinti gydytojo paskyrimus, atlikti rankų higieną, identifikuoti pacientą, užtikrinti privatumo sąlygas, įvertinti intervencijos riziką ir paciento informuoti apie numatomas procedūras. Slaugos proceso dokumentavimas - žodinis ir raštinis pranešimas; slauga apima sveikatos ugdymą, ligų prevenciją ir harmoninę paciento priežiūrą, pagrįstą mokslu. Atliktos intervencijos rezultatų vertinimas padeda įvertinti pasiektus tikslus ir prireikus koreguoti planą. Knyga skirta slaugos programos studentams ir kitiems sveikatos priežiūros studijų sričių studentams, pavyzdžiui, akušerijai, ergoterapijai, kineziterapijai, burnos higienai, medicinai.
Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje
Praktiniai pavyzdžiai ir taikymas
Šio vadovėlio skyriuose rasite daugybę slaugos planų pavyzdžių, kuriuose aptariama ligonio priežiūra po miokardo infarkto, insulto, plaučių uždegimo ir kitų ligų, taip pat atvejų apie vaiko, seno ir pagyvenusio žmogaus priežiūrą. Gausite praktinius uždavinius, konspektus ir pavyzdžius apie įvairias situacijas, įskaitant gimdymo ir chirurginės slaugos atvejus. Slaugos planas susideda iš Paciento problemos, Slaugos diagnozės, Slaugos tikslo, Slaugos veiksmų ir Rezultatų įvertinimo.
< tagimg>Infografika: Slaugos proceso etapaiInfografikoje pavaizduota, kaip vertinimas, planavimas, veiksmų atlikimas ir įvertinimas susijungia į vientisą slaugos procesą, bei kaip diagnozė virs planu ir rezultatais.
Kaip nustatyti slaugos diagnozę
Тable: Gyvybinių veiklų įvertinimo pavyzdžiai (Roper modelio kontekste)
| Gyvybinė veikla | Veiksniai įtakojantys | Vertinimo kriterijai |
|---|---|---|
| Sveikos aplinkos palaikymas | Biologiniai, psichologiniai, socialiniai veiksniai | Paciento gebėjimas naudotis aplinka, aseptika |
| Bendravimas | Kalba, pažinimo gebėjimai | Rengimosi arba skubių situacijų komunikavimas |
| Kvėpavimas | Kvėpavimo takų būklė, FIO2, dusulys | Krūtų įtempimas, spalva |
| Valgymas ir gėrimas | Aparatų rijimas, apetitas | Kramtymo ir nuryjimo funkcija |
Šioje lentelėje pateikti siūlomi įvertinimo kriterijai pagal Roper modelio elementus, kurie padeda susisteminti duomenis ir formuoti tikslinę slaugos diagnozę.
Slaugos dingos ir jos taikymas klinikoje
Slaugos diagnozė nėra vien tik ligos aprašymas - ji apima paciento poreikių, gebėjimų ir aplinkos įtakos įvertinimą. Slaugos diagnozės teigiamas taikymas leidžia sukurti konkrečius tikslus ir intervencijas, kurios yra pritaikytos individualiai, atsižvelgiant į paciento autonomiją ir socialinį kontekstą. Tokiu būdu slauga tampa ne tik gydymo, bet ir pacientų sveikatos ugdymo bei gyvenimo kokybės gerinimo procesu.