Vaikų globos institucijos turi ilgą istoriją, siekiančią dar XVII-XVIII amžius. XIX amžiaus pradžioje tokios įstaigos jau veikė didžiausiuose Europos ir JAV miestuose. Šiandien vaikų globa yra reglamentuojama tarptautiniais susitarimais, tokiais kaip Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kuri nustato, kad vaikas, netekęs šeimos aplinkos, turi teisę į ypatingą valstybės apsaugą ir paramą.
Vaikų globos istorija Lietuvoje
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 m. jos iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai, kuriuose vienuolės prižiūrėjo apie 400 vaikų. XIX amžiuje tokios įstaigos kūrėsi ir kituose miestuose.
- Kaune 1848 m. įsteigtas lopšelis pamestinukams, vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda.
- 1864 m. - kūdikių auklėjimo namai, kuriuose gyveno apie 40 pamestinukų.
- Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
XIX amžiaus pabaigoje labdaros draugijos Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur rūpinosi beglobiais vaikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams.
1918-1940 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinių labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv. 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus (1931 m. pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys). Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms).
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų.
Taip pat skaitykite: Globos namų situacija Lietuvoje
1949 m. buvo 48 vaikų globos institucijos, kuriose gyveno 7000 vaikų. Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus.
Atkūrus nepriklausomybę, vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Vaikų globos sistemos reforma Lietuvoje
2015 m. pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama mažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių. Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-18 m. duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja - 2017 m. pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 m. pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus. 2018 m. pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5 249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y.
Taip pat skaitykite: Vyro senėjimas nuo 30 metų
2018 m. globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose). 2018 m. pabaigoje (kaip ir 2017 m. pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 - 34 %).
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM duomenimis, iš viso 2019 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 7244 globojami vaikai.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjos vaikų klausimais Dainos Urbonaitienės, nors problemų vis dar kyla, regionuose stinga specialistų, iš esmės pertvarka pasiteisino: „Pradžia nebuvo lengva, - sulaukėme pasipriešinimo ir iš savivaldybių atstovų, ir iš gyventojų, visuomenės. Tačiau pastarieji pora metų davė rezultatų: atsiranda budinčių globotojų, šeimų, kurios imasi globoti be tėvų likusius vaikus, visoje šalyje pradėti steigti nedideli bendruomeniniai vaikų globos namai.
D. Urbonaitienė teigia, kad atsiranda vis daugiau šeimų, kurios nėra su vaiku susijusios giminystės ryšiais, bet apsisprendžia globoti vieną ar net kelis vaikus. „Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 200 budinčių globotojų, nuolat vyksta naujų globotojų mokymai. Įsteigta virš 60 bendruomeninių vaikų globos namelių, kuriuose apsigyvena vaikai, iškeliami iš didžiulių institucijų. Tačiau noriu pabrėžti, kad ne vaiko gyvenimo vietos pakeitimas yra pertvarkos esmė. Pertvarkos esmė - padėti šeimoms, kad vaikai nepatektų į globą, t. y. sukurti prevencines paslaugas šeimoms. Pavyzdžiui, įdiegėme naujų paslaugų, kuriomis gali panaudoti šeimos, patekusios į sudėtingą situaciją; globėjai ar budintys globotojai gali bet kuriuo momentu kreiptis į globos centro specialistus, jeigu susiduria su iššūkiais globodami vaiką“.
„Paprastai globojamas vaikas yra išgyvenęs ne vieną traumą. Ne veltui jis negali gyventi savo biologinėje šeimoje - ten patirdavo nepriežiūrą, psichologinį ar fizinį, net ir seksualinį smurtą. Tokiems vaikams ypatingai reikia pagalbos, o tuo pačiu reikia pagalbos globėjams, pasiryžusiems atiduoti visas jėgas, kad vaikas galėtų mėgautis vaikyste. Dėl šios priežasties ir imta intensyviai steigti globos centrus, kurių pagrindinis tikslas - padėti esamiems globėjams ir ieškoti naujų. Tuo tarpu globojamiems vaikams dažniausiai reikia psichologo ar psichiatro, raidos specialisto konsultacijų, ankstyvosios korekcijos ir pan. Kol kas ne visose savivaldybėse yra pakankamai pagalbos vaikui ir šeimai specialistų, tačiau bendraujame su savivaldybėmis, matome, kad jų vadovai supranta tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą: švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų“, - teigia D. Urbonaitienė.
Taip pat skaitykite: Pensijų indeksavimas dirbantiems senjorams
Nuolatinė globa pernai Lietuvoje nustatyta 772 vaikams.
Anot D. Urbonaitienės, nėra šalies, kurioje visai nebūtų globojamų vaikų. Tačiau yra šalių, kuriose paslaugos organizuojamos taip, kad globos įstaigose gyventų ne daugiau kaip 6-8 vaikai, dažniausiai paaugliai, kurie yra linkę nusikalsti ar jau yra nusikaltę.
Prieš ketverius metus Lietuvoje buvo liūdna vaikų, patenkančių į globą, statistika. Vaikų, esančių be tėvų globos, buvo apie 10 tūkst., iš jų apie 40 proc. gyveno dideliuose, stacionariuose vaikų globos namuose, apie 60-100 vaikų viename pastate. Kasmet į globą patekdavo po 3 tūkst. naujų vaikų. Skaičiai liūdino.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) patarėjos vaikų klausimais Dainos Urbonaitienės, nors problemų vis dar kyla, regionuose stinga specialistų, iš esmės pertvarka pasiteisino: „Pradžia nebuvo lengva - sulaukėme pasipriešinimo ir iš savivaldybių atstovų, ir iš gyventojų, visuomenės. Tačiau pastarieji pora metų davė rezultatų: atsiranda budinčių globotojų, šeimų, kurios imasi globoti be tėvų likusius vaikus, visoje šalyje pradėti steigti nedideli bendruomeniniai vaikų globos namai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM duomenimis, iš viso 2019 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 7244 globojami vaikai.
Pasak D. Urbonaitienės, atsiranda vis daugiau šeimų, kurios nėra su vaiku susijusios giminystės ryšiais, bet apsisprendžia globoti vieną ar net kelis vaikus. Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 200 budinčių globotojų, nuolat vyksta naujų globotojų mokymai. Įsteigta virš 60 bendruomeninių vaikų globos namelių, kuriuose apsigyvena vaikai, iškeliami iš didžiulių institucijų.
Pertvarkos esmė - padėti šeimoms, kad vaikai nepatektų į globą, t. y. sukurti prevencines paslaugas šeimoms. Pavyzdžiui, įdiegėme naujų paslaugų, kuriomis gali panaudoti šeimos, patekusios į sudėtingą situaciją; globėjai ar budintys globotojai gali bet kuriuo momentu kreiptis į globos centro specialistus, jeigu susiduria su iššūkiais globodami vaiką“.
Štai kaip pasiskirstė globojami vaikai 2019 m. pabaigoje:
| Globa | Vaikų skaičius |
|---|---|
| Šeimose | 4775 |
| Šeimynose | 349 |
| Pas budinčius globotojus | 219 |
| Vaikų globos institucijose | 1365 |
| Bendruomeniniuose vaikų globos namuose | 536 |
O štai kaip pasiskirstė nuolatinė globa 2019 m.:
| Globa | Vaikų skaičius |
|---|---|
| Globėjų šeimose | 547 |
| Šeimynose | 15 |
| Globos centre | 1 |
| Globos institucijoje | 154 |
| Bendruomeniniuose vaikų globos namuose | 55 |