Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių.
Nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius daug kuo priklauso jų adaptacijos bei gyvenimo sėkmė, integracija į visuomenę. Neatsitiktinai užsienio autoriai šio požiūrio tyrimams skiria didelį dėmesį. Požiūrį į neįgaliuosius įvairiais aspektais tyrė J. Twerky (1955), A. Murphy, M. Rozenberg, C. Hovland (1960), L. Steinzor (1966), James E. Jan, EE. Reger, D. Reger, P. Scott (1982), M. Hannah, S. Pliner (1983), J. Blaher, R. Cook, A. Tiesser (1990), L. Rees, O. Spreen, M.
Greitų socialinių ir ideologinių pokyčių kontekste negalia ir neįgalieji nebegali būti vertinami vienos mokslinės teorijos aspektu. Negalės daugiamatės sampratos atskleidimas tampa vienu iš esminių socialinės integracijos poreikių ir uždavinių. Neįgaliųjų problemų sprendimas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams, politikams šiandien atveria naujas perspektyvas. Nuo konkrečios socialinės - kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių iš esmės priklauso neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis.
Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aaktyviai veikia nevyriausybinėse organizacijose, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą. Ir Lietuvoje vis labiau pradedama suprasti, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių specialiųjų asmenų poreikių vietą visuomenėje, yra adekvatus pačios visuomenės požiūris į tokius vaikus bei suaugusiuosius, į jų realias galimybes. Dėja, stokojama darbų, nagrinėjančių visuomenės požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją, dauguma tyrimų atlikti užsienyje.
Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje. Šia problema domėjosi J. Ambrukaitis, V. Gudonis (1996, 1998, 2000), PPetrušiavičius (1981), I. Remeikytė (1994), J. Ruškus (1997, 2001), R. Vaičekauskaitė (1998), E. Novogrodskienė (2000) ir kt.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinės integracijos iššūkiai ir kliūtys
Kalbėdami apie neįgalių žmonių socialinę integraciją, tuo pačiu llyg ir teigiame, kad šie žmonės yra už visuomenės veiklos ribų. Neįgaliųjų socialinei integracijai yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar problema. Negalią turintiems žmonėms yra labai svarbi negalių neturinčių asmenų nuostata į juos.
Viena žymiausių negirdinčių ir nematančių moterų pasaulyje amerikietė Elena Keller yra pasakiusi, kad “ baisiausia ne aklumas, o reginčiųjų nuostata į neregius „. Ši nuostatų problema buvo ir yra aktuali visais žmonijos raidos laikmečiais. Taigi, visuomenės požiūris yra pagrindinė kliūtis, trukdanti plėtotis neįgaliųjų integracijos procesui.
Žodis negalė atitinka angliškąjį hhandicap ( handikape - pranc.k. ). Ši sąvoka kilo iš XVIII a. atsitiktinumo žaidimo. Žaidimo esmė - į skrybėlę įdėtus objektus atsitiktinai išdalinti žaidėjams. Šis žaidimas paneigė žaidimo dalyvių socialinių statusų skirtumus. Žodžio handicap kilmė parodo mechanizmą, kada dalyvių pradiniai nevienodi įnašai žaidimą padaro socialiai lygiu. Šie svarstymai parodo negalės koncepcijos suvokimą ne biologiniu, o socialiniu ir kultūriniu požiūriu.
Iš istorijos, literatūros šaltinių galima sužinoti apie neįgalių asmenų socialinę padėtį visuomenėje, apie visuomenės požiūrį į juos. Lietuvoje gyvena maždaug 400 000 žmonių, kuriems reikia kitų pagalbos, iš jų: 50 000 dažnai ir ilgai serga, 200 000 yra invalidai ir maždaug 150 000 senų - vyresnių nei 75 metų negaluojančių dėl senatvinių sutrikimų. Iš viso maždaug 40 Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip susiję su neįgalumo problema: šeimos nariai, artimieji kiti asmenys, prižiūrintys neįgalius žmones irt.t.
Žmogaus vystymąsi lemia daugybė tarpusavy susijusių veiksnių. Iki gimimo reikšmingesni yra biologinę žmogaus struktūrą lemiantys veiksniai; po gimimo ir tolesniam vystymuisi vis didesnę reikšmę įgyja socialiniai, psichologiniai ir kultūriniai veiksniai. Vystymosi sutrikimo priežasčių įvairovė esti skirtinga, žvelgiant į besivystantį individą socialiniu, psichologiniu ir pedagoginiu aspektu. Tačiau visuomet turi išlikti principinė nuostata, jog biologiniam individo pilnavertiškumui reikšmingi ir socialiniai bei psichologiniai veiksniai, o socialiniu ir psichologiniu požiūriu ppilnavertiškai besivystančiai asmenybei reikšmingi ir biologiniai veiksniai.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Vystymosi sutrikimų klasifikacija
Skiriamos tokios bendrosios priežasčių grupės: biologinės, socialinės bei psichologinės; vidinės ir išorinės. Skirtingos vystymosi sutrikimus nulemiančios priežastys gali sukelti įvairaus laipsnio ir pobūdžio raidos nepilnavertiškumą, paliesdamos kurią nors vieną funkciją, o kartais ir ištisas sistemas. 1995m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos nutarimu patvirtinta vystymosi sutrikimų klasifikacija. Įgytos - išsivysto kūdikiui gimus ( 17 ). Tai pat buvo atskirtos sutrikimų ( kaip organinis sutrikimas, kaip veiklos funkcijų apribojimas ) ir negalės ( kaip socialinis ribotumas ) sąvokos. sutrikimų ( Wright, 1983, cituota Giami, 1994). Taigi negalios terminas leido atskirti fizinę ir socialinę sritis. Remiantis panašiais teoriniais svarstymais buvo priimta tarptautinė negalės klasifikacija.
Negalios sąvokos neapibrėžtumas neleidžia atsakyti į klausimą, kas yra negalia: visuomenės socialiniai vaizdiniai, sveikatos koncepcija, kai kurių asmenų bruožai ir pan.
- Semiologinis vaizdinys.
- „ Vadovaujančios formos „ vaizdinys. Šis elementas aatspindi neįgalaus asmens vientisą, kondensuotą tiek fizinio, tiek intelekto.
- Antrinis vaizdinys - tai negalės formą atspindintis kognityvinis darinys.
- Emocinis vaizdas. Jis atspindi neįgaliojo emocinę patirtį.
- Reakcinis vaizdinys atspindi santykį su „ kitu „.
- Intelekto sutrikimo socialinis vaizdinys nėra aiškus.
- Socialinė ddezadaptacija suformuoja neigiamus vaizdinius, nes jie atrodo be išimti.
Mūsų visuomenės dėmesio centre atsiduria protinis sutrikimas, psichinė negalia, baltoji lazdelė, invalido vežimėlis, tačiau ne pats asmuo ir jam priklausantys asmenybės atributai. Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama yra socialinės nuostatos sąvoka.
Tyrimų atliktų įvairiuose kraštuose, duomenys rodo, kad ne tik įvairių visuomenės narių, bet ir pedagogų nuostatos į neįgalius žmones dažnai būna neigiamos ( Antonak, Harth, 1994; Hannah, Pliner, 1983; Alexander, Strain, 1978; ir t.t. ). Pavyzdžiui, S.Ionescu ir Ch. Despins Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad kai žmonės deklaruoja bendras nuostatas į nneįgaliuosius ( į jų teises, vietą visuomenėje ir pan. ), jos dažniausiai būna teigiamos. Tačiau respondentų išreikštos nuostatos gerokai pasikeičia t.y. tampa neigiamos, jei neįgalieji įsiterpia į asmeninę kito žmogaus erdvę.
Socialinės nuostatos ir jų įtaka
Socialinę izoliaciją lėmė tai, kad daugelis žmonių tiesiogiai negalėjo kontaktuoti su neįgaliaisiais.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
- Nuomonės ir vertinimai - dažnai susiformuojantys jausmų, emocijų pagrindu.
- Socialinis struktūravimas - tai socialinės realybės klasifikavimas.
Nuomonių ir vertinimų, socialinės politikos ir intervencijos, socialinio struktūravimo pagrindu konstruojama negalės apibrėžtis. Vakarų Europoje jau XX a. pradžioje pradėjo formuotis psichosociologinis požiūris, kad negalia visų pirma yra iš visuomenės kylanti problema. Taip yra todėl, kad būtent dėl visuomenės narių masinėje ir individualioje sąmonėje esamų neigiamo atspalvio socialinių vaizdinių neįgaliesiems sunku integruotis į visuomenę. G.Meyersonas teigia, jog „sutrikimas yra tik fizinės būsenos variacija, kuriai mes suteikiame neigiamą vertę“.
- Buvo atskirtos sutrikimų ir negalės sąvokos.
- M.Kalyanpur skiria keturias skirtingas negalės interpretavimo tradicijas.
- Negalė - grupinis fenomenas.
Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama socialinės nuostatos sąvoka. Neįgalūs žmonės Lietuvoje susiduria su daugybe problemų visose gyvenimo srityse. Sunku apibrėžti, kurios iš tų problemų svarbesnės, kurios mažiau reikšmingos. Tik surinkus daug informacijos ir pažvelgus į ją visą, galima spręsti apie neįgalių žmonių padėtį, visuomenės požiūrį į juos, neįgalių žmonių poreikių tenkinimą, jų integraciją į konkrečius visuomenės institutus, socialinę vyriausybės politiką jų atžvilgiu ir pan.
Negalės socialinis vaizdinys parodo, koks yra individo santykis su negalia. Laisvai interpretuojant šiuos žodžius, galima būtų teigti, kad individo negalia yra negalia tiek, kiek ji yra kitų žmonių socialinis vaizdinys. Socialinių negalės vaizdinių pažinimas leidžia atskleisti socialinės grupės, kurioje yra neįgalusis, esmines visų priimtas psichosocialines gaires, kurios struktūruoja šios grupės veiklą.
Socialinio konstravimo idėja ssuteikia metodologinį pagrindą modeliuoti ne tik neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo procesus, socialinių nuostatų negalės atžvilgiu formavimosi mechanizmus, tačiau ir apskritai socialinę negalės sampratą, atspindimą politiniame ir moksliniame diskurse.
Atskiruose civilizacijos raidos etapuose nuostata į neįgaliuosius priklausė nuo atskiros šalies ekonominio lygio, kuris sąlygoja žmonių gerbūvį, tradicijų, dorovinių, religinių, filosofinių veiksnių. Daugelio autorių nuomonė sutampa dėl nuostatų raidos į neįgalius žmones. Tradicinį šių nuostatų etapų skirstymą pateikia A. Bakk, K. Grunewald (1993) ir kiti autoriai.
- Naikinimo fazė. Neįgaliuosius naikinti nuspręsdavo tėvai, išminčių tarybos ar kitos panašios institucijos.
- Atskyrimo fazė.
- Saugojimo fazė.
- Reabilitacijos fazė.
- Integracijos fazė. Visuomenė vis labiau prisitaiko prie žmonių su negalia - teikia paslaugas, juos aptarnauja, treniruoja, moko ir priima juos į savo tarpą.
Istorijos raidoje keitėsi požiūris į negalias ir jų priežastis. Visais laikais visuomenės nuomonė pačiam neįgaliajam turi didelę reikšmę. Neįgaliųjų adaptacijai didžiausią kliūčių kelia nne kasdieniniai sunkumai, susiję su negalia, bet visuomenės nepakankama pagarba, jo asmenybės menkinimas bei netinkamas į jį požiūris (Šultheisas, 1975 ). Istorijos raidoje vvisuomenės požiūris į specialiųjų poreikių vaiką ar neįgalųjį suaugusįjį buvo ir lieka iki šiol gana įvairus. Vieni autoriai požiūrius skirsto apibendrintai, kiti juos pateikia kruopščiai detalizuodami.
Nuo seno žmonės, turintys ypatingų poreikių, buvo laikomi neįgaliaisiais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausiais dėmesys buvo teikiamas būtent į jų silpnąsias savybes. Lenkų pedagogė M.
Nuo to, kaip aplinkiniai bendrauja su neįgaliaisiais, priklauso šių elgesys ir prisitaikymas prie aplinkos: aplinkinių pagarba ir tolerancija, saugumo jausmas neįgaliajam padeda išsiugdyti savigarbą, savimeilę, savivoką, tuo tarpu neigiamas požiūris formuoja nepilnavertiškumą aarba agresyvumą ( V.
1990 m. V. Gudonis tyrė nuostatą į neįgaliuosius Lietuvoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad 47,18 respondentų turėjo negatyvią nuostatą į neregius. Pagrindinė priežastis yra ta , kad visuomenė nepakankamai turi žinių apie aklųjų potencialias galimybes. Kito tyrimo rezultatai parodė, jog 9,1 respondentų niekada gyvenime nėra matę neregio. Tai rodo, jog aklieji yra sąlygiškai izoliuoti nuo visuomenės. Lietuvoje aplink įmones, kuriose dirba neregiai, išaugo aklųjų mikrorajonai. Savo laiku aklųjų patogumui šiuose mikrorajonuose buvo sukurtas buitinių paslaugų tinklas, banko, pašto skyriai, parduotuvės, vaistinės ir t.t.
Tokiu būdu neregiai metų metai galėdavo neišvykti iš savo rajono, t. y. jie atsirado savotiškuose rezervatuose ir turėjo minimumą kontaktų su reginčiaisiais, gyvenančiais net to paties miesto kituose rajonuose. Šią izoliaciją didino ir specialus sutrikusios regos vaikų ugdymas specializuotose įstaigose. Taikliai šią neregių izoliaciją yra apibūdinęs aklas Lietuvos poetas A. Jonynas : „ Aklojo gyvenimas tai kelias iš rezervato į rezervatą : spec. vaikų darželis, spec. mokykla, įmonė akliesiems.
1999 m. V. Gudonis pakartotinai tyrė visuomenės nuostatą į neregius. Buvo pastebėti pozityvūs poslinkiai. Negatyvi nuostata į neregius gyventojų tarpe sumažėjo iki 35 . žmonių nuostatą teigiamai įtakojo gautos žinios apie neregius žiniasklaidos kanalais. 1990 m. buvo nustatyta pozityvios nuostatos į neregius priklausomybė nnuo respondentų išsilavinimo ( kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo pozityvesnė nuostata ) , 1999 m. tyrime tokios tendencijos nėra. Pastarųjų metų tyrime išryškėjo amžiau įtaka nuostatai į neįgaliuosius ( kuo jaunesni respondentai tuo pozityvesnė nuostata ). Pozityviausia nuostata į neregius 1999m. parodė 18-20 m. amžiaus grupės, t.y. jauniausi respondentai.
Tai galima paaiškinti tuo, kad 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę kaip alternatyva specialiąjam ugdymui buvo integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. Tokiu būdu jauniausiųjų respondentų grupė galėjo betarpiškai bendrauti su sutrikusios regos vaikais mokyklose, kas teigiamai galėjo paveikti jų nuostatą į neregius. Labiausiai visuomenę bauginančios negalės rūšys ( V.
Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Socialinių problemų samprata laikui bėgant kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t.y. kaip žmogaus nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Manoma, jog žmonėms turintiems sutrikimų, reikia padėti „ apginkluojant „ juos žiniomis, įgūdžiais , mokėjimais, kad jie galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę. Pedagogai, kurie atlieka „ ginklų suteikėjo“ vaidmenį, dažnai lieka nusivylę tiek auklėjimo ir mokymo rezultatais, tiek pačiais ugdytiniais, nes jų pasirinkta di...
Socialinių darbuotojų vaidmuo integruojant neįgaliuosius į darbo rinką
Darbe taikyti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, struktūruotas interviu, kokybinė turinio analizė. Tyrime dalyvavo 10 asmenų. Ukrainoje vykdytame tyrime dalyvavo 4 asmenys: 2 socialiniai darbuotojai ir 2 negalią turintys asmenys. Lietuvoje - 6 socialiniai darbuotojai, dirbantys su negalią turinčiais asmenimis.
Pagrindinės tyrimo išvados: negalią turintiems asmenims, integruojant juos į darbo rinką, dažniausiai socialinių darbuotojų teikiamos socialinės paslaugos yra informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas. Socialiniai darbuotojai siekdami įtraukti negalią turinčius asmenis į darbo rinką susiduria su šiomis problemomis: asmens turima negalia, psichologiniai veiksniai, prarasti socialiniai įgūdžiai ir neigiamos visuomenės nuostatos. Socialiniai darbuotojai, spręsdami negalią turinčių asmenų įsitraukimo į darbo rinką problemas, teikia jiems šią pagalbą: dokumentų tvarkymas, gabumų įžvelgimas, motyvavimas, bendradarbiavimas su galimais darbdaviais.
Siekiami įgalinti negalią turinčius asmenis į darbo rinką socialiniai darbuotojai vykdo šias veiklas: žodinį prašymą, asmeninį pokalbį, skatinimą, komandinį darbą. Siekdami motyvuoti negalią turinčius asmenis įsitraukti į darbo rinką, socialiniai darbuotojai vykdo šias veiklas: skatinimą priimti tinkamus sprendimus, individualias konsultacijas, psichosocialinių problemų sprendimą, esamos motyvacijos palaikymą. Siekiant įtraukti negalią turinčius asmenis į darbo rinką yra naudojami šie socialinio darbo metodai: individualus, grupinis ir konsultavimo.
Tyrimo rezultatai atskleidė pagalbos būdus ir socialinio darbuotojo veiklas, kurios sustiprina negalią turinčių asmenų motyvaciją, siekiant juos įtraukti į darbo rinką. Informantai pabrėžė teikiamą pagalbą, sprendžiant negalią turinčių asmenų įtraukimo į darbo rinką problemas, per dokumentų tvarkymą, negalią turinčių asmenų gabumų įžvelgimą, skatinimą ir motyvavimą bei bendradarbiavimą su socialiniais partneriais.
Informantai pastebi savo veiklos naudą neįgaliesiems. Didžiausia nauda negalią turintiems asmenims, kurią išskiria tyrimo dalyviai, yra tai, kad neįgalieji nebesijaučia nejaukiai būdami tarp žmonių, labiau pasitiki savimi bei aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Kalbant apie socialinio darbuotojo veiklos, siekiant negalią turinčių asmenų sėkmingos integracijos į darbo rinką, rezultatus, išryškėja negalią turinčių asmenų elgesio kaita, jie tampa atviresni, jaučiasi drąsiau bendraudami su aplinkiniais, aktyviai įsitraukia į bendruomenės veiklą, taip pat sulaukia teigiamo aplinkinių dėmesio.
Remiantis tyrimo rezultatais parengti praktinės veiklos gerinimo, dirbant su neįgaliaisiais jų integracijos į darbo rinką kontekste, rekomendacijas Lietuvos ir Ukrainos socialiniams darbuotojams.
Kiušaitė (2012) akcentuoja Lietuvoje vykdomos neįgaliųjų socialinės integracijos politikos kryptingą kaitą, kuomet pereinama nuo šalpos ir palaikymo, kai vyrauja supratimas, kad tai yra vienintelė priemonė, link paties neįgalaus asmens gebėjimų, savarankiškumo ugdymo, integracijos į vietos bendruomenes ir socialinius tinklus skatinimo. Autorės teigimu, pastaraisiais metais didėja neįgalaus asmens teisės į į mokslą, darbą, individualią iniciatyvą, kuriant ir vykdant verslą ar kitokią veiklą, pripažinimo.
Raudeliūnaitė, Šavareikaitė (2013), analizuodamos negalią turinčių asmenų socialinę integraciją, kartu lyg ir teigia, kad šie asmenys yra tarsi nušalinti nuo visuomenės veiklos. Nors pamažu visuomenės požiūris į negalią turinčius asmenis keičiasi, tačiau visuomenės neigiamų nuostatų apie neįgalų asmenį darbo rinkoje problema išlieka itin aktuali.
tags: #socialines #negalios #aktualumas