Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta reikšmingi pokyčiai vaikų globos srityje. Įgyvendinant vaikų globos institucijų pertvarką, siekiama uždaryti didelius vaikų globos namus ir perkelti vaikus į šeimyninius namus - butus ar individualius namus, kuriuose gali gyventi iki aštuonių vaikų.
Šiandien pažvelgsime į vaikų globos namų situaciją Lietuvoje, įvaikinimo mitus ir amišų bendruomenės gyvenimo istorijas bei iššūkius.
Institucinės globos pertvarka Lietuvoje
Vaikų globos namų pertvarka: siekiamybė - šeimai artima aplinka
Nuo 2014 m. Lietuvoje pradėta institucinės globos pertvarka, kurios tikslas - iki 2020 m. uždaryti visus vaikų globos namus.
Organizacijos „Vaikai yra vaikai“ vadovė Rugilė Ladauskienė pažymi, kad pradėjus pertvarką 2014 metais, dideliuose vaikų globos namuose gyveno daugiau nei 3,5 tūkst. vaikų. Uždarinėti tuomet Lietuvoje veikusius 95 vaikų globos namus buvo pradėta 2014 m.
Didžioji dalis jau uždarytų įstaigų globotinių šiuo metu gyvena šeimose: pas globėjus, budinčius ar nuolatinius globotojus bei šeimynose.
Taip pat skaitykite: Vyrų patiriamas seksualinis smurtas: Lietuvos atvejis
Ministrės teigimu, siekiant užtikrinti svarbiausias vaiko teises ir poreikius, paslaugas reikia teikti ne tik šeimoms, išgyvenančioms krizę, bet ir šeimoms, kuriose auga be tėvų globos likę vaikai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė teigia:
„Lietuvoje 2018 m. startavo globos centrai, kurių šiuo metu yra 66, atsirado profesionalių globotojų institutas - budintys ir nuolatiniai globotojai, aktyviai buvo stiprinama šeimynų veikla, taip pat dalis vaikų apsigyveno šeiminiuose namuose. Jų šiuo metu turime 177 ir juose auga 1032 vaikai. Tokie pokyčiai ne tik suteikia galimybę vaikams augti mylinčioje ir palaikančioje šeimos aplinkoje, taip stiprinant jų emocinę gerovę, bet taip pat prisideda ir prie bendruomenės stiprinimo bei atsakingo vaikų priežiūros užtikrinimo“.
Šie pokyčiai suteikia galimybę vaikams augti mylinčioje ir palaikančioje šeimos aplinkoje, stiprinant jų emocinę gerovę ir prisidedant prie bendruomenės stiprinimo bei atsakingo vaikų priežiūros užtikrinimo.
Statistika ir faktai
- Skaičiuojama, kad per dvidešimtmetį globojamų vaikų skaičius institucijose sumažėjo šešis kartus.
- 2002 m. vaikų globos namuose gyveno daugiau nei 6,7 tūkst. vaikų.
- 2014 m., pertvarkai tik prasidėjus, - daugiau nei 3,5 tūkst. globotinių.
- Šiuo metu kiek daugiau nei 1 tūkst. vaikų gyvena šeimos aplinkai artimuose šeiminiuose namuose - bendruomenėje.
Uždarius visus vaikų globos namus, gruodžio mėn. pabaigos duomenimis, Lietuvoje veikė 177 šeiminiai namai, kuriuose šiuo metu gyvena 1032 tėvų globos netekę vaikai, iš kurių - 843 vyresni nei 10 metų amžiaus.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto statistika Lietuvoje
R. Ladauskienė teigia: „Šeiminiai namai, kuriuose vidutiniškai gyvena po šešis vaikus, yra kur kas tinkamesnė vieta vaiko raidai ir socialinių įgūdžių ugdymui, nei vaikų globos namai. Čia jiems skiriama daugiau dėmesio, mokoma savarankiškumo, vaikai gyvena lyg namuose ir yra atsakingi už savo gyvenamą vietą. Visgi nėra saugesnės ir stabilesnės vietos vaikams nei šeima - globėjų ar rūpintojų, nuolatinio globotojo ar šeimynos“.
Naujausiais duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 3 tūkst. fizinių vaiko globėjų rūpintojų, 251 budintis globotojas, 54 šeimynos ir 9 nuolatiniai globotojai, priklausantys nuo liepos 1 d. veikiančiam Nuolatinio globotojo institutui ir gaunantys atlygį už ypatingų vaikų globą.
Mitai apie įvaikinimą ir globą
Visuomenėje gajūs mitai apie institucijose augančius vaikus, ypač paauglius, dažnai atgraso žmones nuo globos. Globos ekspertė Rugilė Ladauskienė teigia, jog „Vaikai yra vaikai ir kiekvienas vaikas netinkamai pasielgia kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus. Ir kiekvienas vaikas, ar jis gyventų su tėvais ar vaikų globos namuose, gali lygiai tiek pat kartų netinkamai pasielgti“.
Štai keletas dažniausiai pasitaikančių mitų:
- Mitas: Globojami paaugliai yra netinkamo elgesio žmonės. Realybė: Paaugliai globojami dėl tų pačių priežasčių kaip ir jaunesni vaikai - tėvai negali jais pasirūpinti, skriaudžia ar apleidžia.
- Mitas: Paaugliai yra visiškai susiformavusios asmenybės. Realybė: Jiems vis dar labai reikalinga pagalba, rūpestis ir parama. Gera rutina, mylinti ir puoselėjanti aplinka gali padaryti didžiulį teigiamą poveikį.
- Mitas: Globėjas turi būti vyresnio amžiaus. Realybė: Globoje ne amžius, o energija ir motyvacija turi didesnę reikšmę. Globėju galima tapti nuo 21 metų amžiaus.
- Mitas: Norint globoti reikia turėti nuosavus namus. Realybė: Svarbu, kad vaikas turėtų savo erdvę miegui, poilsiui, pamokų ruošai, žaidimams. Tačiau visiškai nesvarbu, ar jūs esate būsto savininkas ar nuomojatės.
- Mitas: Globėjai globoja vaikus dėl pinigų. Realybė: Globėjai gauna finansinę paramą vaikų poreikiams tenkinti, tačiau dažniausiai juos motyvuoja noras padėti tiems, kam pagalba labai reikalinga.
- Mitas: Jūs turite turėti patirties, kaip pasirūpinti vaiku. Realybė: Nebūtina būti užauginus vaikus, kad galėtum juos globoti. Ko jums reikia, tai didelio noro atverti savo namų duris ir širdį jauniems žmonėms, kuriuos reikia mylėti ir saugoti.
- Mitas: Globodamas paauglius negali turėti darbo. Realybė: Vaiko ir jaunuolio globa kaip ir tėvystė yra visos paros darbas. Tačiau didžiąją laiko dalį esate tik budintis, nes vaikai leidžia laiką mokykloje, būreliuose, su draugais, yra užsiėmę pasaulio tyrinėjimu.
- Mitas: Negalėsite mylėti globojamo vaiko kaip šeimos nario. Realybė: Meilė ir prisirišimas nebūtinai priklauso nuo biologijos. Santykio sukūrimas gali vykti bet kuriame amžiuje.
- Mitas: Globoti gali tik poros. Realybė: Vaiko ar jaunuolio globai visiškai nesvarbi jūsų šeimyninė padėtis. Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje.
- Mitas: Paauglių globa neigiamai paveiks mano esamus vaikus. Realybė: Tyrimai rodo, jog broliai ir seserys, tiek globojami, tiek biologiniai, yra mažiau įtakingi nei bendraamžiai mokykloje, draugai kieme ar socialiniuose tinkluose.
Amišų gyvenimas: pasirinkimas tarp tradicijų ir šiuolaikinio pasaulio
Amišai - tai religinė grupė, kuri pasižymi itin griežtomis moralės ir socialinio gyvenimo normomis. Dauguma amišų bendruomenių įsikūrusios JAV. Amišai nesinaudoja daugeliu šiuolaikinio gyvenimo atributų ir laiko juos nuodėmingais, gyvena patys augindami maistą, važinėja arklių traukiamais vežimais, vengia naudotis elektra. Jų gyvenimas primena XIX amžiaus buitį.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų atlyginimų tendencijos
Christina - jauna moteris, kuri pasirinko gyventi pagal amišų tradicijas. Jos istorija atskleidžia, kaip žmogus gali radikaliai pakeisti savo gyvenimą ir atsisakyti šiuolaikinio pasaulio patogumų.
2010-iais, kai Christina mokėsi 11 klasėje, daugelis jos draugų kalbėjo apie pirmuosius romantinius santykius, pažymius ir svajonių karjeras. Tačiau tuomet 16-metė mergina turėjo kitokių planų. Sėdint automobilyje su mama, jos ši tarp kitko paklausė, kur dukra norėtų studijuoti.
„Manau, kad nenoriu stoti į koledžą, - nustebusiai mamai rėžė Christina. - Manau, kad noriu gyventi taip, kaip gyvena amišai.“
„Tu juk juokauji, tiesa?“ - paklausė mama. Tik Christina nejuokavo.
Dabar jai - 28-eri. Moteris gyvena mažame namelyje, kuris prijungtas prie didesnio amišų ūkio Merilande, kartu su dviem globojamais vaikais - dvejų metų Cairo ir trylikamečiu Brooklyn. Ji vilki tradicinius amišų drabužius - paprastą, iki kulkšnių siekiančią suknelę, skarelę arba baltą kepuraitę, dengiančią plaukus. Christina, kaip įprasta amišams, neklauso muzikos ir nežiūri televizoriaus. Tikėtina, kad ji niekada neskraidys lėktuvu ar nevairuos automobilio, o socialiniai tinklai jai - absoliuti paslaptis.
Christina gimė Kalifornijoje, jos vaikystė buvo gana įprasta - mergaitė daug važinėjo dviračiu, plaukiojo, žaidė tenisą ir leido laiką su šeima. Jos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo labai maža, o mamai antrą kartą ištekėjus šeima persikėlė į Merilandą.
„Netrukus Christina netyčia pastebėjo mieste apsipirkinėjančius amišus. Ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi nieko panašaus ir svarstė, ar šie žmonės galėtų būti panašūs į vienuoles, kurias matė vaikystėje, besilankydama bažnyčioje“, - rašoma Osgood knygoje.
Tas pokalbis automobilyje su mama gali atrodyti kaip visiškai netikėtas, bet, pasirodo, tiesa - kiek kitokia. Christina jau kurį laiką buvo įnikusi į savo neįprastai apsirengusių kaimynų tyrinėjimą - skaitė knygas apie amišus, pirmą kartą rimtai studijavo Bibliją ir lygino jų tikėjimą su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Mama nenoriai, bet sutiko leisti jai lankytis vietos bendruomenės organizuojamose jaunimo veiklose, manydama, kad tai tik laikina fazė, kuri netrukus pasibaigs.
Tačiau pamažu Christina pradėjo keisti ir savo aprangą. Anksčiau buvusi sportiško stiliaus mergina, dėvėjusi šortus ir sportinius drabužius, ji ėmė rinktis ilgus sijonus, plaukus susirišdavo į kuodą ar arklio uodegą. Paskutinį vidurinės mokyklos semestrą ji nuolat dėvėjo amišų drabužius, to nepastebėti negalėjo ir bendramoksliai - prasidėjo patyčios.
„Pamenu, kai kurie iš jų pradėdavo mūkti ir sakydavo: „Kur tvartas?“ - rašytojai pasakoja Christina. - Bet tai tik dar labiau sustiprino mano ryžtą.“
Supratę, kad jaunoji atvykėlė nusiteikusi rimtai, amišų bendruomenės nariai ėmė dalintis su ja savo pasauliu.
„Pirmiausia jie nusprendė parūpinti jai intensyvų anabaptistų teologijos kursą prieš standartines „mokymo pamokas“, kurias amišų paaugliai lanko prieš krikštą, - rašo Osgood. - Nuo 2011-ųjų pavasario pabaigos jie supažindino ją su 18 tikėjimo straipsnių - pagrindinių įsitikinimų sąrašu, apimančiu priesaikų vengimą, komunijos priėmimą (amišai tai daro du kartus per metus, kartu plaudami vieni kitiems kojas) ir gyvenimo be prievartos praktikavimą.“
Christina taip pat pradėjo mokytis Pensilvanijos olandų kalbos, kuri yra vadinamoji amišų kalba. „Tai iš esmės buvo grįžimas į mokyklą ir visko mokymasis iš naujo“, - prisimena ji.
2012 m. kovo 18 d. Christina oficialiai „atidavė savo gyvenimą Jėzui“ ir buvo priimta į amišų bendruomenę. „Ten buvo jos mama, patėvio mama ir sesuo, taip pat viena pora iš metodistų bažnyčios ir keli vidurinės mokyklos draugai“, - rašo Osgood ir priduria, kad su dauguma tų draugų ryšys jau nutrūkęs - „per bėgančius metus atotrūkis tarp jų pasaulių tik dar labiau išaugo“.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, jos gyvenimas kardinaliai skiriasi nuo to, kokį Christina galėjo įsivaizduoti būdama paauglė.
„Net ir būdama labai jauna ji norėjo tapti specialiojo ugdymo mokytoja. Vis dėlto po krikšto mergina turėjo atsisakyti šios svajonės, - rašo Osgood. - Ji gailisi, kad nebetęsė mokslų, nes visada mėgo mokytis, taip pat apvylė savo mamą, nes negavo daktaro laipsnio.“
Christina taip pat turėjo atsisakyti muzikos klausymo ir trimito, kuriuo mokėsi groti. „Amišai paprastai neskatina groti muzikos instrumentais, nes baiminasi, kad meistriškumas individualiose veiklose gali sukelti puikybę, nors kartais žmonės groja armonikomis ar akordeonais“, - teigia knygos autorė.
Nors amišai visiškai atsisako bet kokių mechaninių prietaisų, Christinos bendruomenė, kuriai ji priklauso, leidžia naudotis elektra ir telefono linija (nors internetas vertinamas nepalankiai).
„Vidurinėje mokykloje ji turėjo kompiuterį ir telefoną, - rašo Osgood, - ir jau buvo beveik gavusi vairuotojo pažymėjimą, bet prieš laikydama egzaminą buvo pakrikštyta.“
Net jei ji norėtų juo naudotis, ryšys ten itin prastas.
„Globa ir įvaikinimas yra gana įprasta praktika amišų pasaulyje, taip pat tai vienas iš būdų netekėjusioms moterims priklausyti šeimai palankiai kultūrai“, - tikina autorė.
Nepaisant šiek tiek „modernizuoto“ gyvenimo būdo, Christina yra nepaprastai atitolusi nuo išorinio pasaulio.
Vis dėlto, pasak autorės, Christinai nebuvo itin sunku atsisakyti to, ką šiandien vadiname medija.
„Man tai nelabai rūpėjo. Man patiko televizija, galėjau žiūrėti filmus augdama, - sakė ji. - Bet akivaizdu, kad šie dalykai nėra būtini gyvenime - jei kas nors gali gyventi be jų, tai ir aš galiu. Aš prie to pripratau.“