Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, onkologiniai susirgimai išlieka tarp pirmaujančių sergamumo ir mirtingumo priežasčių visame pasaulyje. Nuo vėžio kasmet miršta daugiau nei 7 mln. žmonių, taip pat kasmet išaiškinama daugiau nei 12 mln. naujų susirgimų piktybiniais navikais [1].
Vienas efektyviausių vėžio gydymo metodų yra chirurginis gydymas, kai vėžio audinys pašalinamas iš žmogaus organizmo [2]. Pooperacinis laikotarpis prasideda nuo operacijos pabaigos ir trunka iki pasveikimo arba prisitaikymo gyventi naujomis sąlygomis.
Sergant onkologine liga daugiau kaip pusei ligonių sukelia distresą ir depresiją (Craig, 1994). Apie 60 procents ligonis skund~iasi prislgta nuotaika, nerimu, irzlumu, baime (Stiefel, 1994). daliai sergantys v~iu nepatenkinti savo gyvenimo kokybe (Kornblith, Herr, Ofman, 1994, pgl. Dir~yt, 2001). Daugelio ais psichinis sutrikims prie~astis stresas, patiriamas susirgus onkologine liga.
Jo aaltiniai diagnozs su~inojimas, kkno irimas, skausmas, negaljimas patenkinti daugel/ poreikis bei medicininio gydymo poveikis (Wellisch, 1994).
Svarbu, kad sveikatos prie~ikros sistemos /staigos operatyviai pasinaudots biomedicinos mokslo pasiekimais.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Psicho-onkologijos, kaip oficialios srities /vedimas, ~eng reikaming ~ingsn/ / priek/, kai ma~a tyrintojs grupel susirinko (San Antonio, Teksase 1970 m.) / pirmj nacionalin psicho-onkologinis tyrinjims konferencij. Nuo 1970 m. vidurio, plataus profilio psiho-onkologija vyst v~io prie~ikros organizavim pasauliniu mastu.
Mintis, kad psichologija gali paveikti ~monis suvokim apie v~/, pirm kart buvo pasiklyta 1950 metais. Stephenson, Grace, Bard ir Sutherland pirmieji oficialiai apibr~ psichologin/ distres ir psichologin/ prisitaikym prie jo.
Psichologinis ir socialinis aspekts tyrinjims apie v~/ pltra prasidjo 1970 m. XVIII XIX am~iuje onkologinis ligonis psichik nesistemingai tyrinjo Gendron, Burrows, Nunn, Walshe, Bernard ir Snow (Dir~yt, 2001). Sistemiaki moksliniai psichologinis veiksnis onkologijoje tyrimai pradti XX am~iaus penktame deaimtmetyje (Andersen, Golden Kreutz, 1997 pgl. Dir~yt, 2001).
Dvasinė pagalba ir parama
2018 m. keturiose Lietuvos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse atliktas tyrimas atskleidė, kad onkologinėmis ligomis sergantys ir ligoninėje gydomi pacientai jiems teikiamą dvasinę pagalbą ir paramą labiausiai sieja su dvasininkų arba jų padėjėjų teikiamais sakramentais bei religiniais ritualais, kiek mažiau - su medicinos personalo inicijuojamu pokalbiu ir bendravimu.
Dvasinės pagalbos ir paramos teikėjais pacientų buvo įvardyti dvasininkai ir sielovadininkai; medicinos, slaugos ir socialinės globos personalas; artimieji.
Taip pat skaitykite: Mitai apie psichikos ligonių mirtį
Pacientai išreiškia pageidavimus, kad dvasinę pagalbą ir paramą teiktų daugiaprofesinė komanda, kurios nariai palaiko tarpusavio ryšį, derina savo veiksmus, kartu ieško geriausių sprendimų.
Kas trečias pacientas patyrė, kad jo dvasiniai poreikiai ir lūkesčiai liko be reikalingo dėmesio arba iš viso nebuvo patenkinti.
Skausmo valdymas
Skausmą kuo išsamiau turite apibūdinti gydytojui ir slaugytojui. Kur skauda? Ar skauda vienoje vietoje ar keliose? Kiek skausmas nemalonus? Ar skausmas silpnas, vidutinis, stiprus ar labai stiprus? Kas skausmą palengvina ar sustiprina? Ar jaučiatės geriau stovėdami, sėdėdami ar atsigulę? Ar palengvėja nuo šilumos ar nuo šalčio? Ar padeda nuskausminamieji vaistai: paracetamolis, aspirinas? Ar vaistai panaikina skausmą ar tik sumažina? Kuriam laikui? Ar skauda visą laiką? Ar skausmas atsiranda ir stiprėja? Ar jaučiate skausmą ramiai sėdėdami? Ar skausmas stiprėja, jei judate? Ar jis stipresnis naktį? Ar skausmas neleidžia užmigti? Kaip skausmas veikia jūsų dienos režimą? Ar skausmas atitraukia nuo skaitymo, ar pažadina iš miego?
Nemanykite, kad įkyrėsite pasakodami apie savo skausmą. Tai skausmo dokumento pildymas. Įrašykite, kaip stipriai skaudėjo dienos laikotarpiu.
Taip pat skaitykite: Cukrinio diabeto slauga: Lietuvos gairės
Yra daug vaistų, gydančių įvairaus tipo ir intensyvumo skausmą. Tai vadinamieji analgetikai. Kai kuriuos pacientus vargina lėtinis skausmas, kai skausmas tęsiasi ilgą laiką ir gali būti nuolatinis. Šiems pacientams nuskausminamuosius rekomenduojama vartoti reguliariai, nes skausmo lengviau išvengti ir jį kontroliuoti, kol netapo stiprus.
Nekentėkite skausmo. Jei tik galite, vaistus vartokite per burną.
Tam tikrais lėtinio skausmo atvejais gali būti taikomas kasdienybėje vadinamas invazinis skausmo gydymo būdas, kai skausmui malšinti atliekamos įvairios sudėtingos invazinės procedūros. Pavyzdžiui, siekiant užblokuoti skausmo jutimo perdavimą, suardomos giliai organizme esančių tam tikrų nervų skaidulos, t. y. atliekama neulolizė. Arba siekiant nuolatinio nuskausminimo gali būti punktuojamas stuburo smegenų kanalas, į jį įstumiamas siauras kateteris, pro kurio kūno išorėje paliktą galą tam tikrais laiko tarpais sušvirkščiami nuskausminamieji vaistai.
Nuskausminamuosius labai svarbu tinkamai laikyti. Vaistus laikykite jų įpakavimuose, vaikams nepasiekiamose vietose. Jei nerimaujate, kad užmiršite juos laiku pavartoti - nustatykite kompiuterio ar mobiliojo telefono signalą. Atėjus laikui gerti vaistus, šie aparatai signalizuos.
Skausmui malšinti nuskausminamieji vaistai ar jų kombinacijos taikomos atsižvelgiant į skausmo stiprumą. Tarptautinė ekspertų grupė skausmo gydymo schemas pagal jų nuskausminamąjį efektą suskirstė į 3 pakopas. Šių laiptų esmė, jei paciento skausmo nenumalšina vienos gydymo pakopos vaistai, tai gydytojas gali paskirti vaistus iš kitos pakopos, nebemėgindamas tos pačios pakopos kitų vaistų. Pavyzdžiui, jei vartojate neopioidinį analgetiką paracetamolį, bet vis tiek skausmas vargina ar net stiprėja, gydytojas gali skirti silpnuosius opioidus.
Nuskausminamieji, būtent: paracetamolis, aspirinas ir ibuprofenas, dažnai efektyvūs kontroliuojant silpną skausmą. Aspirinas ir ibuprofenas mažina uždegimą, o kartu ir skausmą, bet gali sukelti virškinimo sutrikimų ir kraujuojančių skrandžio gleivinės pažeidimų. Visada vartokite paskirtą dozę. Nevartokite maksimalių dozių. Pasitikslinkite dozes prieš vartodami su savo gydytoju, slaugytoju ar vaistininku. Jie įvertins ir sąveiką su kitais vaistais, kuriuos vartojate dėl kitų priežasčių, arba juos pakeis.
Vidutinis skausmas gydomas mažomis kodeino ar tramadolio dozėmis. Vaisto sudėtyje kodeinas dažnai būna kartu su paracetamoliu, kaip antai - Ultracod. Visi opioidiniai analgetikai sukelia vidurių užkietėjimą, todėl gydytojas paprastai paskiria ir laisvinamųjų vaistų.
Gydytojui svarbiausia nustatyti jums efektyviausią dozę. Dviem žmonėms, sergantiems ta pačia, tos pačios stadijos liga gali reikėti skirtingų to paties vaisto dozių. Paprastai pradedama nuo mažiausių dozių, kurios palaipsniui didinamos, kol skausmas numalšinamas geriausiai. Stipriųjų opioidų vartojimo dozei sureguliuoti reikia keleto dienų.
Vartodami opioidinius nuskausminamuosius, galite jaustis pavargę, mieguisti. Būtinai informuokite gydytoją, jei vairuojate ar turite dirbti su mechanizmais. Visi opioidiniai analgetikai sukelia panašius šalutinius poveikius. Svarbiausi yra vidurių užkietėjimas ir pykinimas. Šalutiniai poveikiai gali būti sumažinami kitais vaistais. Kai kuriuos pacientus, pradėjus vartoti nuskausminamuosius, pykina, todėl vaistai nuo pykinimo (antiemetikai) paprastai skiriami vartoti mažiausiai savaitę, pradėjus gydymą.
Vartojant opioidinius analgetikus, sausėja burna. Šis pojūtis nemalonus. Jis ne taip jaučiamas vis išgeriant nedidelį skysčio kiekį.
Jei stipriųjų nuskausminamųjų dozė per didelė, tai gali sukelti retą gilų kvėpavimą ir sumažinti kraujospūdį - pacientas jaučiasi nusilpęs ir apsvaigęs.
Morfinas - dažniausiai vartojamas opioidinis analgetikas. Trumpai veikiantis morfinas dažniausiai leidžiamas kas keturias ar šešias valandas, tačiau gali būti leidžiamas ir dažniau priklausomai nuo skausmo stiprumo. Morfino šalutiniai poveikiai tokie patys kaip stipriųjų opioidų.
Fentanilio pleistrai atrodo kaip ir įprasti vandeniui nepralaidūs pleistrai. Dozę nustatys gydytojas, nes pleistrai yra įvairaus stiprumo. Jie priklijuojami ant odos viršutinėje kūno dalyje, ten, kur neskauda, nėra plaukų, žaizdų. Jei oda plaukuota, plaukus reikia nukirpti žirklėmis (skusti negalima, siekiant nesudirginti odos). Rekomenduojamos standartinės klijavimo vietos: žastai, krūtinė, po mentimis. Oda turi būti visiškai sausa. Vaistas iš lėto per odą rezorbuojasi į organizmo vidų. Veiksmingas poveikis pasireiškia per 24 valandas po pirmojo pleistro užklijavimo. Pleistrai keičiami kas tris paras (žymėkite savo dienyne, kad nepamirštumėte). Naujas pleistras klijuojamas kitoje vietoje. Vėl toje pačioje vietoje pleistrą galima klijuoti tik po septynių dienų. Su užklijuotu pleistru galite trumpai maudytis vonioje, po dušu ar plaukioti.
Šiluma greitina fentanilio rezorbciją per odą. Todėl, jei jums pakilo kūno temperatūra, būtinai nedelsdami praneškite gydytojui ar slaugytojui, nes dėl padidėjusios kūno temperatūros per odą gali prasiskverbti per daug vaisto. Reikia saugotis, kad ant odos esantis pleistras nebūtų tiesiogiai veikiamas karščio.
Skiriama skausmo proveržiams slopinti.Tabletės turi būti dedamos tiesiai po liežuviu, ties žemiausia liežuvio dalimi. Poliežuvinės tabletės neturi būti praryjamos - jos turi visiškai ištirpti po liežuviu jų nekramtant ir nečiulpiant.
Nereikia nuskausminamųjų vaistų vartojimo atidėti vėlesniam laikotarpiui, kol skausmas taps nepakeliamas.
Tai, kad pradėjote vartoti morfiną, nereiškia, jog turėsite jį vartoti nuolat.
Nuskausminamieji medikamentai vartojami kartu su kitais vaistais: priešuždegiminiais, antidepresantais, priešepileptiniais, raumenis atpalaiduojančiais.
Stipriesiems opioidams maksimalios dozės nenustatomos. Tačiau staigiai didinti jų dozes yra pavojinga.
Slaugytojo vaidmuo
Įvairiais gydymo etapais pacientui reikalinga skirtinga informacija ir pagalba.
Kai gydytojas pacientui pasako diagnozę, drauge turėtų dalyvauti ir slaugytojas - jis daugiau nei kiti medikai bendraus su gydomu pacientu.
Profesionalus slaugytojas padeda pacientui ir jo artimiesiems nedemonstruodamas, kad jų gaili, nesusitapatina su problema.
Paskatinti pacientą planuoti teigiamus gydymo rezultatus, t.y.
- Paskatinti pacientą gydytis, klausti apie ligą ir mokytis gyventi pakitus sveikatos būklei, informuoti apie nebaigto gydymo pasekmes.
- Padėti pacientui, kai jis neigia diagnozę, ieško jos patvirtinimo ar paneigimo. Negalima smerkti ir priekaištauti pacientui dėl to, kad jis kreipėsi ir į kitas gydymo įstaigas.
- Apie paramos grupes. Sergančiųjų bendravimas su to paties likimo žmonėmis teikia saugumo jausmą.
- Kaip elgtis pasireiškiant ligos simptomams.
- Apie estetinių problemų sprendimą ir kaip prisitaikyti priemones, padedančias išsaugoti asmenybės orumą kintant išorei.
- Apie galimą socialinę pagalbą. Tai nebūtinai konkretūs socialinių darbuotojų veiksmai tvarkant pacientų buitinius ar socialinių garantijų klausimus. Tai informavimas apie valstybines įstaigas bei institucijas, jų teikiamas paslaugas ir galimybes, kuriomis gali pasinaudoti susirgęs asmuo.
tags: #serganciuju #onkologinemis #ligomis #slauga