Vaikų globos situacija per beveik du dešimtmečius nuo šiai sričiai skirtos reformos pradžios ne tik nepagerėjo, bet ir pablogėjo: jei 1998 m. vaikų, augančių institucijose, skaičius sudarė 34,8 proc. visų globojamų vaikų, tai 2016 m. jis siekė 35,1 proc. Kyla klausimas, kodėl vaiko apsaugos politikos rezultatai skiriasi nuo formalių politikos tikslų - užtikrinti vaikui teisę augti saugioje biologinėje arba įtėvių šeimoje, jei nuo reformos pradžios praėjo jau 20 metų, pagausėjo vaiko teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų, sumažėjo vaikų, socialinės rizikos grupės šeimų?
Politikos tikslai per įgyvendinimo procesą gali būti pakeisti. Panašiai atsitiko ir su vaiko globos sistemos reforma. Priminsiu, kokie tikslai buvo iškelti atkurtos Nepriklausomybės pradžioje. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 metais ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, 1996 metais priėmė Šeimos politikos koncepciją. Šiais dokumentais į bendrą šeimos politiką buvo integruoti vaiko apsaugos politikos tikslai. Tikslai kompleksiniai, tačiau jų bendras vardiklis - vaiko teisės užtikrinimas augti ir vystytis saugioje šeimoje. Šį tikslą įgyvendinti galima tik stiprioje biologinėje, o netekus tėvų globos, - įtėvių ar globėjų šeimoje. Tam reikėjo reformuoti sovietinę vaiko globos sistemą. Buvo būtina panaikinti sistemos prievartą, kurią patyrė vaikai, kurių broliai ir seserys buvo išblaškyti skirtingose, dideliu vaikų skaičiumi pasižymėjusiomis sovietinio palikimo ir darbo tradicijomis pasižyminčiose globos institucijose, negalinčiose užtikrinti vaiko vystymuisi reikalingo prieraišumo, individualumo, privatumo.
Nuo 1998 m. (34,8 proc.) vaikų institucinėje globoje palaipsniui mažėjo iki 2003-ųjų (30,9 proc.). 2003 metais vaikų, augančių institucinėje globoje, procentas buvo mažiausias per visą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją. Ar šiuos rodiklius galėjo lemti noras įstoti į ES? Greičiausiai. Bet ne tik jis. ES šalys senbuvės jau buvo daug nuveikusios reformuodamos savo globos sistemas (apie 1970-1990 m.) ir kurdamos jų alternatyvas, paremtas įvaikinimu, paslaugomis globėjams, jų globojamiems vaikams. Tos šalys dalijosi mokslu grįstais įrodymais, kad institucinė globa vaikams, ypač patiems mažiausiems, neužtikrina saugaus prieraišumo (dėl ko vaikas negali pakankamai sėkmingai vystytis), jį nuasmenina, pažeidžia individualumą, dažnai lemia socialinę atskirtį visam gyvenimui.
Vaiko globos reforma turėjo įsibėgėti 1998 m. priėmus Vaiko globos įstatymą. Pastarasis įteisino vaiko globą šeimoje ir šeimynoje (iki tol galiojęs sovietinis reglamentavimas apėmė tik institucinę vaiko globą, nors vaiko giminaičiai vaikus globojo ir iki tol), jai suteikiant prioritetą institucinės globos atžvilgiu. Šalia to, reglamentuota laikinoji vaiko globa, kuri matoma kaip priemonė įgalinanti suteikti vaikui saugią aplinką tol, kol biologiniai tėvai išspręs problemas ir sudarys saugias sąlygas vaikui grįžti į šeimą. Nuo 1999 m. Iki įstojimo į ES buvo padėti ne tik vaiko globos šeimoje pamatai, bet ir pradėta diegti socialinio darbo sistema nuo socialinių darbuotojų rengimo iki infrastruktūros jų darbui kūrimo. Tokia buvo politinė valia besibaigiant pirmajam Nepriklausomybės dešimtmečiui.
2004-2006 m. Paradoksalu, bet institucijose globojamų vaikų skaičiaus rodiklių didėjimas sutampa su Lietuvos įstojimu į ES. Nuo 2004 m. vaikų skaičius institucinėje globoje pradėjo augti (32,7 proc.), grįždamas į 2000 metų lygį. Šiuo laikotarpiu pradėti projektai vaikų globos namų pastatų renovacijai, kas struktūrinių fondų lėšų panaudojimą nukreipė nuo alternatyvios vaiko globos sistemos kūrimo link institucinės globos išlaikymo. Vaiko apsaugos politikos tikslai buvo pamiršti, susitelkiant ties priemonėmis, t. y. struktūrinių fondų lėšų įsisavinimu.
Taip pat skaitykite: Lauryno Ivinskio Gimnazijos spektaklis
2007-2013 m. Vaiko apsaugos politikos tikslai ir jų įgyvendinimo mechanizmai dar labiau išsiskyrė 2007-2013 m. ES paramos panaudojime: finansuojami projektai, skirti vaikų globos namų rekonstrukcijai ir statybai, ir tik 3 projektai vaikų globos namų auklėtinių integracijai į darbo rinką. Žvelgiant į dokumentus ir jų gausą, rodos, dirbta: 2007 metais Vyriausybė patvirtino Vaiko globos (rūpybos) sistemos reorganizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2007-2012 metų planą. Procesui paspartinti arba politiniam kapitalui krauti 2012 m. Valstybės audito atskaitoje teigiama, kad nuo 2004 iki 2012 metų, įskaitant ES struktūrinių fondų ir kitų finansinių mechanizmų lėšas, finansuoti 27 projektai už 51,8 mln. litų. Šios lėšos buvo nukreiptos vaikų globos namų renovavimui ir naujų globos namų statybai. Dėmesys vaiko globai šeimoje apsiribojo 2007 m. vaiko globos pašalpos padidinimu 20 litų ir 2008 m. pradėtu konkursiniu finansavimu globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškai, rengimui, atrankai, konsultavimui ir pagalbai. Reiktų tirti, kiek tai buvo veiksminga globėjams ir įtėviams, bet vaikų mažėjimo institucijose šios priemonės reikšmingai nepaveikė.
2014-2020 m. Nuo 2014-ųjų institucinės globos rodikliai nežymiai mažėja. Į šį laikotarpį įžengta su Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintu Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 metų veiksmų planu. Nuo praėjusių metų įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo nuostata, pagal kurią vaiko globėjui (rūpintojui) už vaiką, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, mokamas 1 bazinės socialinės išmokos dydžio (38 eurų), o nuo 2017 m. sausio 1 d. - 4 dydžių (152 Eur) globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas. Panašu, kad šis 02016 metais įvestas tikslinis priedas globėjams buvo mažai paveikus, nes institucijose globojamų vaikų sumažėjo tik 0,7 procentais (lyginant su 2015 m.). Šis paramos laikotarpis dar nesibaigė, todėl iki 2020-ųjų struktūrinių fondų parama turi būti nukreipta į vaiko globos šeimoje stiprinimą.
Pats klausimas - ką atskleidė Lietuvos vaikų globos rodikliai praėjus 20 metų nuo vaiko globos šeimoje reglamentavimo pradžios? Pirmiausia, iki įstojimo į Europos Sąjungą su mažesniais resursais buvo padaryta daugiau. Antra, struktūrinių fondų parama pereinant nuo institucinės prie vaikų globos šeimoje buvo žalinga. Trečia, aukščiausio lygio institucijų tarnautojai, nuo kurių priklauso politikos tikslų įgyvendinimo koordinavimas, priemonę (struktūrinių fondų paramą) tikslams pasiekti pavertė tikslu. Tai turi būti ištaisyta nedelsiant. Komentaro autorė - Ilona Tamutienė, Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros profesorė.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. LTStraipsnyje nagrinėjama vaikų globos namų deinstitucionalizacijos problema Lietuvoje, pateikiamos kai kurių globos namų socialinių darbuotojų įžvalgos ir patirtys šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Institucinė vaiko globa pastaraisiais metais kritikuojama kaip ydinga vaiko visapusiškam vystymuisi ir ugdymui, tačiau pastebima, kad prasidėjusi sistemos pertvarka yra sudėtingas procesas, pastaraisiais metais daugiausia stringantis dėl politinės valios stokos, dalyvaujančių subjektų aktyvaus ir darnaus veikimo bei bendradarbiavimo trūkumo. Kartu akivaizdu, kad vaikų globos namų deinstitualizacija yra nacionalinio lygmens problema ir šis procesas neįmanomas be didesnio visos visuomenės įsitraukimo ir žmonių sąmoningumo pokyčių.
Informacinės literatūros fragmentai pateikia skirtingas perspektyvas: Deinstitutionalization of the child care system in Lithuania, Globėjų į(si)galinimo raiška savitarpio pagalbos grupėje, Globos centrai ir budintys globotojai: nuo projekto iki tvarios socialinės vaiko globos politikos, Vaiko globos sisteminė pertvarka kaip iššūkis socialinių darbuotojų profesionalumui. Taip pat atkreipiamas dėmesys į relatyviai mažėjančias institucinės globos tendencijas pastaruosius metus ir į tai, kad deinstitucionalizacija yra nacionalinio lygmens uždaviniu, reikalaujantis platesnio visuomenės įsitraukimo ir sąmoningumo pokyčių.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie senėjimą
Diskusijoje taip pat iškyla klausimai apie vyro vaidmenį ir šeimos dinamiką, įskaitant tai, kad vienas vaikas dažnai auga prižiūrimas kelių suaugusiųjų, ir kad vyresniajai kartai tenka didesnė našta dalinantis atsakomybes. Tokios nuostatos atskleidžia papildomus iššūkius diegiant vaikų globos šeimos modelį ir užtikrinant saugų prieraišumą kiekvienam vaikui.
Bei ką rodo praktika?
Institucinės globos kritika akcentuoja vaiko visapusiško vystymosi problemas, o deinstitucionalizacijos procesas laikomas būtinu politinės valios ir platesnės visuomenės įsitraukimo sąlygomis. Pereinant nuo institucinės globos prie šeimos ir bendruomenės teikiamų paslaugų, svarbu sutelkti dėmesį į globėjų paruošimą, finansinę bei praktinę pagalbą, įtėvių paiešką ir įplius.
Praktikoje stebimas progresas įvairovėje: įtrauktos jaunimo globo centrai, budintys globotojai ir kita infrastruktūra, skirta užtikrinti kokybišką paramą vaikams. Tačiau dialogo tarp valdžios institucijų, globos namų, bendruomenių ir mokslininkų stokos bei politinės valios trūkumas stabdo tolesnę pažangą. Deinstitucionalizacija reikalauja koordinuotos laikysenos, supervizijos ir nuolatinės įvairovės įtraukties socialiniam darbui.
Pagal struktūrinę finansinę paramą derinimas su realiais vaikų globos poreikiais turi būti grįstas mokslu ir empirika, o ne tik projektų įgyvendinimu. Tik taip galima užtikrinti, kad institucinė globa nebekurtų žalingų modelių ir kad vaikai augtų saugioje ir atitinkančioje jų poreikius aplinkoje.
Turinio planas ir praktiniai žingsniai tolesnei plėtrai
- Stiprus įstatyminis pagrindas, įtvirtinantis globa šeimoje kaip pirminį pasirinkimą ir laikinoji globa kaip laikinas sprendimas.
- Globėjų ir įtėvių rengimo, atrankos ir konsultavimo mechanizmų plėtra, taip pat infrastruktūros bei finansavimo užtikrinimas.
- Koordinuotos strategijos diegimas, užtikrinantis, kad struktūriniai fondai būtų naudojami vaikų globos šeimos stiprinimui, o ne tik pastatų renovacijai.
- Visuomenės sąmoningumo didinimas ir įtraukties skatinimas, siekiant palaikyti deinstitucionalizacijos procesą nacionaliniu lygiu.
- Nuolatinė stebėsena ir vertinimas, remiantis moksliniais tyrimais ir praktiniais duomenimis.
Nauda ir rizikos
- Nauda: hospitacijos įtvirtinimas šeimoje, prieraišumo palaikymas,Individualumo išlaikymas, socialinė įtrauktis.
- Rizikos: politinės valios stoka, koordinavimo trūkumai, financavimo perspektyvos kaita, institucininių tinklų perėjimo laikotarpio sunkumai.
Taip pat svarbu atsižvelgti į profesionalų kompetencijų kėlimą ir supervizijos poreikį, siekiant užtikrinti kokybišką socialinį darbą bendruomeniniuose globos namuose. Kaip teigia įvairūs tyrimai, socialinis darbas turi būti orientuotas į vaikų savarankiškumą, gebėjimą kurti saugią aplinką bei gebėjimą integruotis į darbo rinką ir bendruomeninį gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Darbo paieška Šilutėje
Apibendrinant galima teigti, kad deinstitucionalizacijos procesas yra sudėtingas, tačiau būtinas nacionalinio lygmens tikslams pasiekti. Jis reikalauja platesnio visuomenės įsitraukimo, vyresniųjų ir jaunosios kartos sąmoningumo pokyčių bei nuolatinės politinės valios ir resursų įdėjų.
tags: #seneliu #ir #vaiku #namu #sujungimas