Socialinės Apsaugos Apibrėžimas ir Teisiniai Aspektai Lietuvoje

Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių, reikalaujanti bene daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą.

Darbe vadovausiuosi tokia socialinės apsaugos samprata: “Socialinė apsauga - konkrečios situacijos atveju suteikiamų priemonių visuma, kurios reikalingos minimaliam (normaliam) žmogaus pragyvenimo lygiui pasiekti.

Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai. “Be to yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės apsaugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip “socialinis draudimas”, “socialinė parama” ir pan. yra nepakankamai tarpusavyje susijusios, kad jas galima būtų sujungti į vieną platesnę ir apibendrinančią sąvoką “socialinė apsauga”.

Socialinė apsauga ggali būti įvairi. Todėl tyrinėtojai ir dabar tebeieško socialinės apsaugos apibrėžimo. Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Roosevelto administracijai 1935m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą.

Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Tarptautinė darbo organizacija (Intenational Employment Organisation] siūlo tokį socialinės apsaugos apibrėžimą: “Tai apsauga, kurią visuomenė, naudodama įvairias priemones, teikia savo nariams, nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus darbo užmokesčio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, mmotinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalės, senatvės ir mirties. Ji apima taip pat medicininę priežiūrą ir paramą šeimoms su vaikais”.

Naujesnius socialinės apsaugos apibrėžimus pateikia S.Sienfildas ir I.Berghmanas. S. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo. Savo ruožtu I. D. Pieters sako, jog tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas vvisada reikia lyginti atsargiai.

Socialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. Socialinė politika - visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse.

Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip “Socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams. Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus, kuriais ir reguliuojama socialinė politika. Dažniausiai šią politiką nulemia materialinė gamyba, nevienodas išsivystymas ir civilizacijos raida.

Priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės -ideologinės orientacijos. socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė. Valstybė disponuoja ddideliais finansais ir materialiniais ištekliais. Vakarų Europos valstybių vyriausybės perskirsto iki pusės bendrojo nacionalinio produkto ir socialinėms reikmėms skiria daugiau pusės metinio biudžeto.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Kai rinka tobula, veikia sveika konkurencija (pasiūla - paklausa). Laisvos rinkos sąlygomis žmogus turi galimybę tapti turtingu, dirbdamas ir rodydamas iniciatyvą.

Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai. Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms.

Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą. Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai . Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą.

Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais. Pavyzdžiui, gelbsti stambiausias bankrutuojančias kompanijas, suteikdama lengvatinius kreditus, finansuodama mokslinius-tiriamuosius ir bandomuosius - konstruktorinius darbus, suteikdama užsakymus; pirkdama firmų produkciją; sudarydama palankias tarptautinių ekonominių ryšių sąlygas ir t.t.

Socialinė apsauga strukrūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai iir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

“Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. · globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.

Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, vvisos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra,visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar ppapildomų išlaidų atsiradimą.

Socialinės apsaugos principai

• Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą.
• Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas.
• Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.

Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis - įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jjų netikrinimu. Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.

Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Todėl dažnai ir pasakoma, kad socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu.

jis finansuojamas įmokomis, kurias paprastai moka darbdaviai ir darbuotojai, tačiau šiais laikais dažnai prisideda ir valstybė. Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir iišmo.

Teisės principai - tai pagrindiniai nuostatai, arba „vadovaujantys pradai“, kurie parodo tam tikrų visuomeninių santykių dėsningumus, esminius bruožus ir vystymosi tendencijas. Būtent šių tendencijų supratimas leidžia įstatymų leidėjams formuoti tokią teisinę sistemą, kurioje būtų pastebimi minėti dėsningumai, ir sukurti harmoningą teisinę socialinio aprūpinimo sistemą. Taèiau žmonės įvairiai supranta egzistuojanèius dėsningumus ir kartais subjektyviai išreiškia savo požiūrį į juos, todėl teisės principai tradiciškai skirstomi į tiesiogiai įteisintus teisės normose ir į išvedamus iš teisės normų sistemos visumos.

Suvokiant teisės principo reikšmę visuomeninių santykių reguliavimui, atskiruose teisės aktuose buvo įtvirtinta tokia nuostata, jog jeigu tam tikri visuomeniniai santykiai nėra sureguliuoti konkreèiomis teisės normomis ir jiems negalima pritaikyti konkreèios teisės normos, tai sprendžiant kilusius ginèus taikomi atitinkami principai (žr., pvz., DK 9 str. 4 d. [1]). Tokia kryptis būdinga ir Lietuvos teismų praktikai.

Principo suvokimą ir jo taikymą sprendžiant konkreèias bylas ne kartą pabrėžė Konstitucinis Teismas. Konkreèiu mūsų nagrinėjamu atveju kaip pavyzdį galima paminėti 2003 m. gruodžio 12 d. nutarimą, kuriame, be kitų, aiškinama ir socialinio solidarumo, visų asmenų lygybės pagal įstatymą principų prasmė.

Pagal Konstituciją valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų.

Būtina pabrėžti, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui paèiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti tik valstybės laiduojama socialine apsauga.

Tai reiškia, kad solidarumo principo negalima aiškinti kaip principo, įteisinanèio įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkrièio 25 d. nutarimas).

Konstitucijos 29 straipsnyje yra įteisinta formali visų asmenų lygybė, asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės pagal įstatymą principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.

Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis Teismas yra išsakęs mintį, jog visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas, susijęs su tam tikrų asmenų kategorijomis, kurioms būdinga skirtinga padėtis, kad konstitucinis visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos paèios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

II. Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. “Gerovės valstybės” esmė - valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas”.[4;396] Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama. Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota.

Laikomasi dviejų požiūrių, tipologizuodami visuotinės gerovės valstybes. Pirmieji išskiria idealius tipus, o antrieji tiria atskirą valstybę ar valstybių grupę pagal joms būdingas savybes. Pirmasis klasifikacines schemas, nenurodydamas konkrečių šalių, pateikė anglų politologas R. Titmus.

Gerovės valstybės modeliai

1. Liberalųjį modelį, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį.
2. Korporatyvinį modelį, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą.
3. Socialdemokratinį modelį, kuriame llygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas).
4. Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu - atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vvietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama.

Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos. Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Tose valstybėse ssocialinės išlaidos mažesnės, bet labiau pabrėžiama šeima ir privati labdara.

Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Ekstensyvi ir išlaidi valstybė dominuoja socialinėje sferoje. Bet šiose šalyse yra stiprūs ir korporatyvinio modelio požymiai, t.y. nors transferai remiasi ne dalyvavimu darbo rinkoje, kaip yra korporatyviniame modelyje, bet pajamų kompensavimas naudojamas kaip ir pastarajame.

Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Pagrindiniai socialinės apsaugos veikėjai yra įmonės ir profsąjungos. Instituciniai perskirstymo elementai taikomi tiems, kurie lieka už korporatyvinė paramos ribų ir parama jiems teikiama pajamų įvertinimo pagrindu.

Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga. Laikomasi lygių galimybių ir kuo mažesnio ideologijos kišimosi į rinką. Socialinis aprūpinimas yyra žemo lygio.

Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) - vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių.

• Didesnė dalis visuomeninių institucijų darbuotojų dirba socialinėje ir švietimo srityje.
• Valstybės institucijų vaidmuo yra stipresnis negu kitose Europos šalyse.
• Socialinės gerovės sistemos yra universalios, t.y.
• Socialinės gerovės institucijos nesiremia darbinėmis grupėmis. Asmenys, kurie gauna dideles pajamas, yra integruoti į tą pačią sistemą kaip ir tie, kurie gauna mažas pajamas arba visai jų neturi.
• Gerovės institucijose mokamos ir piniginės išmokos, ir suteikiama kur kas daugiau socialinių paslaugų nei kitose Europos šalyse.
• Nedarbo likvidavimas - vienas svarbiausių tikslų Šiaurės valstybėse. Dirbančiųjų moterų yra daugiausiai tarp išsivysčiusių šalių. Norvegijoje nedarbas tesudaro 3%.
• Socialinės gerovės politiką remia visuomenė.

Taigi socialinės gerovės sistemai būdingas spartus ekonomikos augimas, pažangi užsienio politika, teisingesnis paskirstymas ir socialinė taika. Skandinavijoje daugelis problemų (nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nedarbas, vienišos motinos ir tėvai, skurdas) yra mažesnio lygio.

Socialinis saugumas Vokietijoje visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Socialinė valstybė apibrėžta 1949 m. Konstitucijoje. Socialinio saugumo sistemą šiuolaikinėje Vokietijoje galima laikyti trijų ssvarbiausių principų sistema, kurią sudaro socialinis draudimas, socialinė parama ir socialinis sulyginimas bei socialinė gerovė.

Socialiniam draudimui priklauso sveikatos draudimas, draudimas nelaimingų atsitikimų atveju, pensinis draudimas ir nedarbo draudimas. Socialinei paramai ir socialiniam sulyginimui priklauso parama karo aukoms, smurto aukoms, taip pat parama vaikams ir gyvenamojo ploto išlaikymui. Gerovės sistemai priklauso parama jaunimui, sveikatos paslaugos ir vadinamoji socialinė parama neįgaliesiems.

Socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir dirbančiųjų, tuo tarpu socialinė parama, socialinis sulyginimas, pavyzdžiui, parama aukoms, finansuojama iš mokesčių valstybei. Gerovės principas taikomas tik tuo atveju, kai asmens šeima, kaimynai, pačios galinčios padėti grupės ir savanorišką gerovę taikančios organizacijos nebeįgali padėti. Tik tada, kai nebėra jokios alternatyvos, paramą suteikia valstybė.

Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją. Vyriausybės Amerikoje vaidina labai nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes. Žmogus turi rūpintis savo gerove pats, valdžia jam gali padėti tik išskirtiniais atvejais. Socialine politika JAV siekiama padėti tik tiems žmonėms, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti savo problemų. JAV socialinės programos buvo ir yra taikomos tik senyvo amžiaus žmonėms, fiziškai ar psichiškai nepilnaverčiams asmenims. Vyrauja klasikinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač akcentuojamas individualizmas.

sociãlinė apsaugà, priemonių, skirtų socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti, visuma. Socialinėmis rizikomis visuotinai pripažįstama negalia, liga ar trauma, senatvė, mirtis, nedarbas, motinystės (tėvystės) pareigų vykdymas, joms taip pat dažnai priskiriama skurdas, socialinė atskirtis, įvairios šeimos aplinkybės (vaikų apsauga, vienišų tėvų, daugiavaikių šeimų problemos ir kita).

Socialinę apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama. Pirmasis būdas remiasi draudimo įmokų principu: ištikus socialinei rizikai teisę gauti išmoką, visiškai ar iš dalies kompensuojančią prarastas pajamas (pavyzdžiui, darbo užmokestį netekus darbo) ar atsiradusias papildomas išlaidas (pavyzdžiui, gydymui), turi tik nustatytą laiką mokėjusieji socialinio draudimo įmokas (arba tas įmokas už juos mokėjo darbdavys, valstybė ir kiti).

Antrasis būdas - parama piniginėmis išmokomis ar socialinėmis paslaugomis įstatymų nustatytais atvejais visiems šalies gyventojams. Šiuo atveju taikomi 2 metodai: išmokos gali būti teikiamos universaliai (pavyzdžiui, šeimai už kiekvieną vaiką iki nustatyto amžiaus, nepriklausomai nuo šeimos pajamų dydžio) arba tam tikromis sąlygomis (pavyzdžiui, kai šeimos turtas ir pajamos mažesni už nustatytą minimumą).

Be socialinio draudimo ir paramos, kai kurie tyrinėtojai socialinei apsaugai priskiria ir darbo rinkos politikos priemones, skirtas socialinių rizikų prevencijai ar jų padariniams įveikti, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugą, paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui.

Socialinės apsaugos ištakos kyla iš visuomenės solidarumo, kuris žinomas nuo seniausių laikų kaip kolektyvinė ar asmeninė pagalba socialinių rizikų paveiktiems bendruomenės nariams. Pavyzdžiui, senovės Babilono Hamurapio įstatyme buvo nustatytos išmokos karo veteranams, Romos imperijoje imperatoriaus Trajano nustatyta parama grūdais vargšams ir pagalba skurstantiems vaikams. Ilgą laiką socialinės apsaugos priemonės buvo suprantamos labiau kaip privačių asmenų labdara ar valdžios teikiama malonė, bet 19 a. pabaigoje pradėjus vis plačiau įgyvendinti socialinio draudimo principą ir 20 a.

tags: #socialines #apsaugos #apibrezimas