Vertingiausi fonde saugomi spaudiniai eksponuojami Senosios knygos ekspozicijoje (Donelaičio g. 8, III aukštas). Senajame fonde saugomi 3 spaudiniai, išlikę net iš XV a. Ar žinojote, kad seniausieji spaudiniai yra vadinami inkunabulais? Jie mena ankstyviausiąjį spaudos laikotarpį, todėl iki mūsų dienų jų yra išlikę labai mažai egzempliorių. Su inkunabulais galite susipažinti ir KAVB. Argi neįdomu pažvelgti į tokių amžių knygas, susipažinti su jų leidyba, puošyba, ir, žinoma, tuometine žmonių pasaulėžiūra?
Juk kiekvienas amžius atspindi vis kitas knygų leidybos tradicijas. Fonde taip pat saugomi net 488 spaudiniai, atkeliavę iš XVI a.; 1388 leidiniai spausdinti XVII a.; 5850 spaudinių - XVIII a.; 6705 spaudiniai - XIX a. Norintiems plačiau susipažinti su senųjų spaudinių fondu primename, kad XV-XVI a. spaudiniai yra tyrinėti iii ir išleistas katalogas iv. Šiuo metu yra rengiamas analogiškas XVII a. katalogas. Taip pat atliekami XVIII a. Nors ir negausus šio laikotarpio senųjų spaudinių lietuvių kalba lobynas (palyginus su spaudiniais užsienio kalba), tačiau visi spaudiniai yra itin vertingi.
Seniausi bibliotekoje esantys tekstai lietuvių kalba - tai maldos, išspausdintos Petro Dusburgiečio „Chronicon Prussiae“ (Frankfurtas/Leipcigas, 1679). Fonde saugomas Konstantino Sirvydo parengtas žodynas, šešios XVIII a. religinės tematikos knygos ir vienas Prūsijos valdovo įsakas. XIX a. pirmosios pusės lietuviškų knygų lentynos kiek pilnesnės - čia rasime jau 58 pavadinimų knygų. XIX a. pirmosios pusės fondo lentynose slepiasi tikri lobiai: Žemaičių vyskupo Juozapo Giedraičio išverstas „Naujasis įstatymas” (Vilnius, 1816); Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” (Petrapilis, 1845) ir „Abėcėlė” (Petrapilis, 1842) bei vertimai - „Givatas didžiųjų karvedžių senovės” (Petrapilis, 1846), „Naudinga bičių knygelė” (Petrapilis, 1848), „Ugnies knygelė” (Petrapilis, 1849), „Pamokslas apie sodnus arba daiginius vaisingų medžių” (Petrapilis, 1849); taip pat Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė” (Vilnius, 1848).
Šie žymūs autoriai ir jų kūriniai, atkeliavę į biblioteką iš XVII-XIX a. Lituanika - tai kitomis kalbomis Lietuvos autorių parengti veikalai bei svetimtaučių knygos apie Lietuvos istoriją, kalbą, kultūrą. Biblioteka didžiuojasi turinti pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos „Kazania” (Krokuva, 1600), teisininko Petro Roizijaus „Decisiones” (Frankfurtas, 1570), Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Peregrinacia albo pielgrzymowanie do ziemie Świętey“ (Krokuva, 1607), karo inžinieriaus Aleksandro Guagninio „Kronika“ (Krokuva, 1611), istoriko Alberto Vijūko Kojalavičiaus „Historiae Lituaniae” (Gdanskas, 1650), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolo Kazimiero Semenavičiaus „Grand art d‘artilerie” (Amsterdamas, 1651), Vilniaus universiteto profesoriaus Arono Olizarovskio „De politica hominum societate“ (Gdańskas, 1651), Martyno Smigleckio „Nodus Gordius“ (Ingolštatas, 1613) ir „Nauka krotka o lichwie“ (Vilnius, 1753), Christopho Hartknocho „Dissertatio historica de originibus Prussicis“ (Königsberg, 1674) ir „De republica Polonica“ antrąjį leidimą (Frankfurt am Main, Leipzig, Jena, 1687).
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Vertėtų paminėti XVIII a. daug skaitytojų dėmesio sulaukęs Torunės tarėjo, rašytojo Jakobo Kazimiero Rubinkovskio plunksnai priklausantis kūrinys „Janina” (Poznanė, 1744). Senųjų ir retų spaudinių skyrius taip pat saugo Vilniaus universiteto rektoriaus astronomo Jano Šniadeckio „Rachunku algebrycznego teorya” (Krokuva, 1783) ir Varšuvoje bei Paryžiuje XIX a. Svarbią istorinę vertę turi Vilniaus akademijos, Supraslės bazilijonų ir kitų Lietuvos spaustuvių produkcija.
Knygos įrišimas ir puošyba - tai kiekvienos epochos knygų leidybos tradicijų atspindys. KAVB gali didžiuotis turinti XV a. knygą su originaliu gotikiniu įrišimu, taip pat daug Renesanso, Baroko, Apšvietos epochose oda ar pergamentu įrištų knygų, puoštų įvairaus sudėtingumo paauksuotais ornamentiniais įspaudais, su scenomis ar superekslibrisais. Dalis jų įrišta Vakarų Europoje, dalis - Lietuvoje. Senajame fonde galima rasti itin gražių knygų, kurių kietviršiai aptraukti šilku. Viena jų - su sidabro aplikacijomis ir siuvinėta. Dėl įrišimo ir išskirtinės puošybos kiekvienas egzempliorius yra unikalus, ypač kalbant apie XV-XVII a.
Bene įdomiausias tyrinėjimų objektas tiek knygotyrininkui ar istorikui, tiek kiekvienam skaitytojui - knygose esantys rankraštiniai įrašai. Jie yra ne tik įdomus, bet ir turintis neginčijamą kultūrinę-istorinę vertę informacijos šaltinis. Senojo fondo knygos vertingos ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl unikalių įrišimų, puošybos.
Parengė vyresnioji bibliografė dr. Sigitas Lūžys: „Knyga per amžius: senosios knygos ekspozicija“ ir susijusios studijos. XV-XVI a. knygos Kauno bibliotekose: katalogas, bei daugybė mokslinių darbų rodo, kaip plėtojosi knygrišybos tradicija ir kaip šis amatas siejasi su kultūros paveldų išsaugojimu.
Knygrišyba, kaip amatas ir menas, žinoma nuo žilos senovės. Pradinės formos - romėnų diptihei - vaškuotos lentelės su įrišimu, drožinėtame viršelyje. Įrišęs knygą ir pradėjęs puošti jos viršelį, amatininkas virsta kūrėju, o knygos įrišimas tampa meno kūriniu. Nūnai, kai spausdinto žodžio tradicija išgyvena elektroninių pakaitalų laiką, knygrišybos tradicija taip pat nyksta, bet vis dar liko egzotiška ir prabangos išraiška.
Taip pat skaitykite: Vyro senėjimas nuo 30 metų
Šio amato tęstinumu rūpinasi Vilniaus knygrišių gildija, kurios pirmininkė - G. Smaliukienė. Ji dalijasi įspūdžiais apie gildijos veiklą, pokyčius, ir apie tai, kaip moterys šiandien užima svarbią vietą šioje srityje. „Knygrišių gildija“ atkurtas 2003 metais ir šiemet švenčia 10 metų jubiliejų. Gildijos nariai nekreipia dėmesio į stereotipus - knygrišystė yra universali sritis, kurioje gali būti ir nariai iš skirtingų sričių, pavyzdžiui, restauratoriai, menotyrininkai, dailininkai ir architektai.
Restauratoriaus priesaika - tai pagrindinis darbo principas: „restauratorius niekada neturi nieko keisti knygoje, jis gali ją tik konservuoti, atkurti prarastas vietas dėl vientisumo“. G.Smaliukienė pasakoja apie ilgametę patirtį Vrublevskių bibliotekoje, apie tai, kaip svarbu saugoti kultūros paveldą ir kaip reikia nuosekliai ir atsakingai dirbti su atkuriamais dokumentais. Restauratoriai dažnai naudoja medicininius įrankius ir laikosi preciziškos, tyrimų kupinos praktikos, kad išsaugotų ne tik turinį, bet ir originalų įrišimą.
Šiandien edukacinės programos „Knygrišimo būdai pradedantiesiems“ kviečia lankytojus susipažinti su įrišimo istorija, įrankiais ir technikomis. Programos apima japoniško, koptų ir įrišimo minkštais viršeliais pamokas, leidžiančias dalyviams patiems išbandyti šias senovės technikas. Teigiama, kad mokymasis visą gyvenimą - būtina, nes kiekviena knyga - tai naujas iššūkis, reikalaujantis istorijos, technologijos ir meno subtilybių.
Šioje įvairoje pasakoje svarbiausia likusi sąsaja tarp praeities ir dabarties: knygrišių amatas kaip kultūros laidininkas, išsaugojęs istorijos prisiminimus, o tuo pačiu įkvepiantis naujas kartas kurti ir kurti dar gražiau.
Taip pat skaitykite: Senatvės tyrimai