Šiuolaikinėse ir tradicinėse visuomenėse, bendruomenėse dauguma žmonių gyvena ne po vieną, bet didesnėse ar mažesnėse grupėse. Žvelgiant iš biologinės perspektyvos - tai, matyt, yra mūsų, kaip rūšies, išgyvenimo klausimas. Tačiau šios grupės, jų tipai, formos, socialiniai ir teisiniai organizacijos principai yra labai įvairūs. Poligamija, poliandrija, serijinė monogamija atskleidžia tik dalį kultūrinės įvairovės. Šeima, kaip mes ją suprantame šiandien, istoriškai yra gana jauna, ji užgimsta prieš kelis šimtus metų Vakarų Europoje. Ilgą laiką ji buvo suprantama kaip namų ūkis, tam tikras ekonominis vienetas. Tik su modernybe pradeda formuotis tai, ką šiandien suprantame kaip šeimą: socialinį darinį, kuris atribotas nuo viešo gyvenimo, kuriame itin svarbūs emociniai saitai, jis kuriamas per romantinę meilę, jam būdingi tam tikri lyčių vaidmenys, kartų santykiai. Šeima yra kaip koks saugumo skiepas pavieniam individui.
Lietuvoje svarbu pažvelgti į kontekstą: per pastaruosius tris dešimtmečius šeimos formos įvairovė išaugo. Pirminis impulsas - skyrybos ir jų įtaka formoms. Kai skyrybos legalizuojamos, kai atlaisvinami barjerai, Lietuvoje tai įvyksta 1965 m., po truputį ima plisti vis įvairesnės šeimos formos. Turime gana didelę dalį vienišų motinų šeimų, išsiskiriame europiniame kontekste ir ne tik. Turime pakartotines šeimas, kurios susiformuoja po skyrybų, iširusios kohabitacijos arba partnerio mirties. Tai reiškia, kad dažnai šeimos yra sudėtinės: turime vaikų iš vienos santuokos, iš kitos, jie gyvena kartu, dar yra bendrų vaikų. Yra tėvų, rečiau motinų, negyvenančių kartu su vaikais. Tai dar vienas šeimų tipas. Turime vyresnio amžiaus sugyventinių porų. Šeimos formų įvairėjimas per tris dešimtmečius įgavo pagreitį. Antroji konstanta - kartų kaita, kuri vyksta šeimoje. Tačiau tiek praeityje, tiek šiandien ne visi susilaukia vaikų. 19 a. Lietuvoje nemaža dalis moterų - apie 10 proc. - netekdavo ir nesusilaukdavo vaikų.
Dabartinių pokyčių sraute svarbus ir lytinių vaidmenų pasikeitimas. Nesimetriški, ne egalitariniai vaidmenys išlieka: moterys dirba „dvi pamainas“ - darbe ir namuose. Kaip sako sociologai - įvyko moteriškų vaidmenų maskulinizacija, moterys dirba, uždirba, bet neįvyksta vyriškų vaidmenų feminizacija - vyrai neprisiima atsakomybių, kurias galėtų prisiimti šeimoje. „Dviguba pamaina“ turi neigiamas pasekmes: moterys nepatenkintos, nes joms visko per daug, vyrai nepatenkinti, nes iš jų reikalaujama, kad jie būtų nevyriški, jei jie neuždirba tiek, kad jaustųsi vyriški, jie nepatenkinti savimi ir jais nepatenkintos moterys. Kaip visuomenė esame įkaitai - vyriškumo ir moteriškumo vaizdiniai disfunkciniai, bet vis tiek jų laikomės.
Kaip pasikeitė lietuviška šeima, lyginant su ankstesnėmis kartomis, kurias mes dar prisimename: tėvais, seneliais? Jei kalbėsime apie menamus senelius, kurie gyveno tarpukariu, kalbame apie visiškai kitą šeimą. Per tuos kelis dešimtmečius Lietuvos visuomenėje įvyko labai daug pokyčių. Daugiau nei du trečdaliai visuomenės gyveno kaime, miestiečių turėjome šiek tiek daugiau nei 20 procentų. Tai diktavo ir šeimų gyvenimo būdą: visos kaimiškos šeimos tęsė tai, ką paveldėjo iš savo tėvų. Atsiranda moters-žmonos, motinos, kuri nedirba ir yra namų šeimininkė, vaidmuo. Moteris, kuri prižiūri vaikus, moderni šeimininkė, besirūpinanti higiena, namų stiliumi, laukianti vyro, pareinančio iš tarnybos, besirūpinanti ne tik vaikų baziniais poreikiais, kad būtų pavalgę, aprengti, bet ir jų psichologine gerove, jų vidiniu pasauliu, mokymosi pasiekimais. Atsiranda tai, ką sociologijoje vadiname modernia, buržua šeima. Šis buržua šeimos vaizdinys, kultūrinis modelis užgimsta ir yra labai stipriai susietas su tautininkiška ideologija, bendriau kalbant - nacionalizmu. Jei pavartysime tarpukario spaudą, pamatysime, kiek daug dėmesio skiriama civilizuoti ir edukuoti Lietuvos moteris namų šeimininkės vaidmeniui. Buvo išleista kultinė knyga „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“, jį dar aptiktume močiučių, mamų lentynose, nes jis išleistas 66 tūkst. egzempliorių tiražu. Nepaisant to, kad kultūroje šis modelis susiformavo, realiai jis neturėjo galimybių išplisti, nes didžioji visuomenės dalis gyveno kaime, o kaimiškoji šeima ir buvo tas namų ūkis, dirbantis vienetas. Ir čia mes turime tą sovietmečio fenomeną, kai virš galvos kabo aiškus žinojimas, kas yra tikras vyras, bet to žinojimo savo gyvenime realizuoti beveik neįmanoma. Įdomu, kad šis buržuazinis šeimos modelis persikelia į sovietmetį ir atsiranda dar naujų problemų. Nors sovietmetis neva atnešė lyčių lygybės ideologiją, kuri buvo tokia popierinė, jis vis tik rėmė, pavadinkime, hibridinį-tradicinį šeimos modelį: kad moteris yra namų dvasia, fėja, šeimininkė, atsakinga už privačios sferos dalykus. Bet šalia viso to sovietmetis brutaliu, prievartiniu būdu visas moteris įdarbino. Planinė ekonomika to tiesiog neleido. Ir čia atsiranda kompensacinis vyriškumas, kai perteklinis alkoholio vartojimas, smurtinis elgesys tampa alternatyva vyriškumui įtvirtinti. Dalis jų taip gyvena ne metus, ne dvejus, bet dešimtmečius.
Pereinant prie pastarųjų savaičių aktualijų, kaip manote, kodėl taip reiškiamas susirūpinimas neva tradicine šeima? Šis rūpestis dėl tradicinės šeimos turėtų būti matomas socialinių ir politinių procesų lauke. Šeima tampa kaip simbolinis magnetas, kuris sutraukia kolektyvinį nepasitenkinimą, pyktį, neviltį ir nusivylimą. Trys dešimtmečiai buvo reikšmingų visuomenei pokyčių periodas. Reformos, perėjimai, kurie vyko ir vyksta, atneša situaciją, kurioje ne visi yra laimėtojai. Dalis žmonių tokioje padėtyje atsiduria ir dėl nevykusių ekonominės, socialinės politikos sprendimų. Jų gyvenimai prisotinti nepriteklių, nesaugumo, socialinio pažeminimo, neteisybės. Dalis jų taip gyvena ne metus, ne dvejus, bet dešimtmečius. Natūralu, kad ši padėtis kelia pyktį, nepasitenkinimą, kas gi kaltas? Tvarka bloga ir politikai blogi, reikia kurti kitokią tvarką, kitokią visuomenę. Taigi, šeima tampa kaip simbolinis magnetas, kuris sutraukia kolektyvinį nepasitenkinimą, pyktį, neviltį ir nusivylimą. Kiti veiksniai, kurie pagimdo nacionalpopulistinį sentimentą, yra kultūrinis nepasitenkinimas pokyčiais. Žmonėms baugu, kad dalykai keičiasi, kad visuomenė kinta, nėra tokia, kokia buvo, jie mato tai kaip grėsmę nusistovėjusiai gyvenimo tvarkai. Tai yra procesai, kurie vyksta ne tik Vidurio ir Rytų Europoje: tas pats „Brexitas“ gali būti traktuojamas kaip nacionalpopuliarinio sentimento pergalė, tik šeimos klausimas taip stipriai ten neskamba.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Nacionalpopulizmui tai ir būdinga: tauta prieš privilegijuotuosius, elitą, tuos, kurie valdo. Kalbant apie mažiau demokratijos - keli neseniai atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos gyventojai, žiūrintys valstybinius rusiškus televizijos kanalus, yra labiau linkę manyti, kad neva griaunamos tradicinės vertybės, toks naratyvas yra nuolat kuriamas Rusijos žiniasklaidos. Pažiūrėkime į 20 a. istoriją ir pamatysime, kad genetinis. Tikra arijų šeima, šeima - sovietinės visuomenės ląstelė ir pan. „Tradicinės šeimos“ diskursas yra antivakarietiškas, jis teigia, kad Vakarai, Briuselis, griauna, ardo, kelia grėsmę, yra svetimas ir pan. Turime ES šalių, kuriose jau daugiau nei du dešimtmečiai šis dalykas įteisintas, ir jei pažiūrėsime į šias visuomenes, pamatysime, kad jos nesugriuvo. Danija, kuri buvo pirmoji ES šalis, įteisinusi vienos lyties asmenų partnerystę, yra pagal daugelį socialinės gerovės parametrų pirmaujanti pasaulyje šalis.
Kaip manote, kokia partnerystės instituto ateitis Lietuvoje? Šią savaitę paskelbta apklausa rodo, kad Partnerystės įstatymą palaikytų 30 proc. - Žinote, mes labai akcentuojame vienos lyties asmenų partnerystę, bet dažnai pamirštame, kad tai įstatymas, kuriuo ketinama sureguliuoti ir skirtingos lyties asmenų partnerystę. Šie santykiai Lietuvoje jau du dešimtmečius nėra sutvarkyti, nors Civiliniame kodekse 2001 m. buvo įvestas toks institutas. Praėjusiosios dvejos dešimtmečiai rodo, kad kohabitacija plačiai vyrauja, o teismo sprendimai vaikų išlaikymo klausimais dažnai gali būti nelaikomi vienodai. Dėl to svarbios diskusijos apie teisinę apsaugą ir paslaugas šeimai, ypač kai kalbama apie vaiko priežiūrą, senėjimo bei nelygybės klausimus.
Valstybės vaidmuo čia yra esminis: kai turi šeimą, kuri nuolat derinasi su darbais, globos užduotimis ir paslaugomis, būtinos valstybės teikiamos paslaugos. Lietuvoje vis dar turime neišspręstą vaiko priežiūros paslaugų kokybės ir prieinamumo klausimą. Neretai pamirštame pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugas. Esame sparčiai senėjanti visuomenė, todėl didelė dalis šeimų susiduria su būtinybe prižiūrėti sergančius tėvus. Kaip suderinti šias užduotis? Reikalingos valstybės teikiamos paslaugos. „Besikeičiant visuomenės požiūriui į socialines paslaugas, pastebime ir kintantį požiūrį į socialinį darbuotoją bei jo funkcijas. Šiuo metu šeimų stiprinimo programoje Vilniaus mieste teikiamos paslaugos 276 šeimoms patiriančioms įvairių sunkumų. Pirmoji grupė - šeimos, išgyvenančios skyrybų procesą, antroji - šeimos, sprendžiančios rimtas priklausomybes. Dauguma atvejų - komplikuotos situacijos; vaikų poreikiai ir tėvų gebėjimai dažnai nepatenkinami. Anot I. Kropienės, skyrybų procese vaikai kartais tampa manipuliacijos įrankiais. Šeimos terapija gali būti taikoma tik po susitarimų ir bendro susikalbėjimo link. Mediacijos paslaugos, teisininko ir socialinio darbuotojo konsultacijos - taip pat dažnai reikalingos. Šeimų stiprinime svarbu išlaikyti balansą tarp pagalbos ir savarankiškumo.
Šeima yra viena seniausių visuomenės institucijų. Ji teikia socialinį pagrindą, įtakoja vaikų ugdymą, socializaciją ir bendrąją kultūrinę tapatybę. Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnis teigia: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis. Šeima - esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu. Šeima - tai socialinė nedidelė žmonių grupė, kurioje išryškėja pagrindinės socialinės organizacijos struktūros ir bruožai. Tačiau šeimos narius jungia turima nuosavybė, bendras likimas, žmogiškieji ryšiai. Šeima tenkina socialinius poreikius: išlaikymas, auklėjimas, laisvalaikio leidimas ir pan.
Nagrinėjant šeimos sampratą, įvairovė akivaizdi: branduolinė šeima iš tėvų ir vaikų, kartu su įvairiomis formomis - su vienu iš tėvų, nesuregistruota santuoka, kohabitacija. Lietuvos istorijoje kilmė ir paveldėjimas dažnai reguliuoti pagal giminystės liniją, vyriškąją liniją arba abipusę giminystę. Lietuvos Respublikoje 1922 Konstitucija nustatė pagrindus, o postmodernioje visuomenėje santuokos nebuvimas ar ištuoka tampa dažnesni. Civilinis kodeksas reglamentuoja asmeninius ir turtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Šeima liks vienu pagrindinių visuomenės elementų, kurios stabilumas priklauso nuo keičiančiųsi socialinių poreikių ir teisės aktų.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
Šeimos formos ir jų dinamika
Šeima gali būti apibūdinama kaip socialinė nedidelė grupė, kurioje skiriami pagrindiniai socialinės organizacijos bruožai ir funkcijos. Nors daugelyje kultūrų dominuoja branduolinė šeima, vis dažniau aptariamos ir kitos formos: vienišos motinos, pasikeitimai tarp kartų, sudėtinės kartos, globoje gyvenančios ar išsiskyrusios poros. Šeimos raidos etapai apima ikivedybinį bendravimą, jaunos šeimos etapą, brandią šeimą ir vadovavimo bei valdžios tipus. Daugelyje šalių vyrauja patriarchalinės sistemos, tačiau perėjimas prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos yra vis labiau įgyvendinamas.
- Ikivedybinis bendravimas
- Jaunos šeimos etapas
- Brandi šeima
- Valdžios tipai
Šeimos kilmė ir paveldėjimas gali vykti per vyriškosios linijos giją arba per abipusę giminystę. Mūsų kultūroje 40% pasaulio kultūrų remiasi abipusiška giminystės pagrindu, o Lietuvoje jau nuo senovės iki šių dienų išliko daugybė šeimos formų ir jų raiškų. Šeima - tai pagrindinė visuomenės ląstelė, kurioje ugdomi vaikai, formuojamas charakteris ir perduodamos vertybės. Konstitucija ir teisinė sistema suteikia šeimai teisę būti pagrindu valstybės gyvybingumui, o įtraukdami modernias paslaugas bei socialinę politiką, valstybė turi užtikrinti saugumą, skatinimą ir paramą šeimai įvairiose jos gyvenimo stadijose.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
tags: #seimos #socialiniai #aspektai