Socializacija - tai procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacija - tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacijos proceso tikslas sukultūrinti žmogiškąją būtybę.
Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė: prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti kitą, tačiau abeji pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Abi jos riboja žmogaus elgesį, pavyzdžiui: mes negalime skraidyti, išsiversti be darbų ar pastogės, taip pat mes turime paklusti socialinio gyvenimo normoms.
Kiekvienas mūsų esame gamtos dalis, todėl paveldime tam tikrą genetinę programą, kurią sudaro elementarūs refleksai, t.y. griebimas, mirksėjimas; instinktai - savisaugos, maitinimosi, dauginimosi, motinystės; temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį.
Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma - tai procesas, kuriuo metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais ir antras savęs atskleidimo procesas. Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąją šypseną. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti mimiką ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis.
Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turime savo idealus, bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartais net bandome pasisavinti jau pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Individas nepatyręs socializacijos proceso lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idealus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno, žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto, statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje.
Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių, be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lieka žmogaus pavidalų gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Kuo ilgiau užtrunka socializacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi.
Taigi socializacija nėra įgimta, mes ją galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius.
Socialinė Padėtis ir Jos Simbolinė Išraiška
Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją, gerina ar blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius, žmogus parodo pasauliui kokią visuomeninę padėtį jis jau užima. Tais simboliais gali būti elgsena, kalbos stilius, skonis, materialūs daiktai ar net atitinkamos pažiūros.
Individo siekiai yra susiję su padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje, atsižvelgiant į jo lytį, amžių, priklausomybę. Klasinė padėtis suteikia jam tam tikrą galimybę. Tai reiškia, kad tokio pat amžiaus ir lyties atstovas iš, sakysim, turinčios savo biznį šeimos, turi daug didesnes galimybes kilti karjeros laiptais, negu iš šeimos, turinčios vidutines pajamas.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
Tai nereiškia, kad pastarieji neturi jokios galimybės įsigyti daugiau turto, o statistiškai tik tiek, kad jų galimybės mažesnės. Lygiai tas pats vyksta ir tarp individų, turinčių amžiaus skirtumus. T.y. žmogus 25 metų amžiaus turi daug daugiau šansų užsitikrinti savo gerovę, negu žmogus 50-ties metų. Arba vyrui daug lengviau pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, negu moteriai.
Elgesio būdai gali būti sunkiai prieinami ir neatnešantys sėkmės iš karto, jais besiremdami atskiri individai gali siekti asmeninių tikslų. Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras kuo mes norime tapti, tai mums įbrūkama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklūsti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai ką darome, bet ir tai kas esame.
Kiekviena visuomenė siūlo daugybę tikslų, kurių jos nariai yra mokami siekti, tačiau troškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Vaidmenys - tai teisės, pareigos ir elgesio normos būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmenys galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius.
Šeima kaip Socializacijos Institutas
Šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai - meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei. Šeimos apibrėžimuose dažniausiai nurodoma, jog ji yra mažoji socialinė grupė; beveik visur pabrėžiama, kad ji egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir kad jai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos.
- Atlieka socializacijos funkciją ir paruošdama gyvenimui visuomenėje būsimus piliečius.
Nežiūrint to, šeimos ir visuomenės ryšio klausimas nėra tinkamai sureguliuotas, nes kol kas visuomenė iš šeimos labai daug reikalauja, bet nieko jai nesuteikia. Jeigu ji ir teikia kokias nors lengvatas, tai vis dėlto tą daro labai specifiniu būdu. Dažniausiai ji remia tas šeimas, kurios beveik neužsiima vaikų socializavimu. Tai reiškia, kad šeimos, kurios įdeda dideles pastangas, deramai auklėdamos savo vaikus, lieka net nepastebėtos, nes jos visuomenei nesukelia nepatogumo jausmo. Ar tai tinkama reakcija į gerai atliekamą darbą?
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Dažnai galima išgirsti sakant, kad šeima yra tokia, kokia yra visuomenė. Be abejo, besikeičiant visuomenei, šeima keičiasi, bet ji stabilesnė, ir yra geriausia humaniška bendrija greitai besikeičiančiose visuomenėse. Kas atsitiktų, jei šeimos, kurios rūpinosi savo vaikais, pamirštų juos ir lauktų, kol atsitiks kažkas neįprasta? Tikriausiai ir tie gerai auklėti vaikai įgytų problemų. Todėl nedera nepastebėti gero šeimų elgesio lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.
Šeima, kaip socialinės paramos sistema, privalo atlikti nemažai funkcijų: apsaugoti savo narius, mokyti vaikus bendrauti, rūpintis seneliais. Vienus uždavinius kelia kultūrinė aplinka, kiti susiję su konkrečia šeima, vieni uždaviniai - nuolatiniai, kiti išplaukia iš tam tikros gyvenimo pakopos.
Šeimos raidos užduotis - tai „atsakomybė už augimą, kylantį tam tikru šeimos gyvenimo laikotarpiu, kurį sėkmingi pasiekusi šeima jaučiasi patenkinta dabartimi, yra remiama aplinkų ir galių efektyviai spręsti tolesnes užduotis, tuo tarpu nesėkmė veda į nusiminimą, visuomenės nepritarimą ir apsunkina tolesnių raidos užduočių vykdymą“.
Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šeima įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprūs darbuotojai. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų įsivaizdavimų apie moters ir vyro paskirties pasikeitimus.
Negalima pažinti savęs ir kitų be vyro žmonos dvasinio ryšio, kuris įmanomas tik santuokoje. Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Tvirtos visuomenės pagrindas yra tvirta šeima. Tvirta šeima suteikia savo nariams to, ko valstybės rūpestis negali duoti. Šeimoje vaikai išmoksta būti žmonėmis, susiformuoja jų vertybinis pamatas, bendruomeniškumo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi. Taip pat ir sutuoktiniai šeimoje išmoksta veiksmingai bendrauti, papildyti vienas kitą.
Tvirtos šeimos svarbą parodo sociologiniai duomenys: santuokoje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis paprastai yra aukštesnis už tų, kurie gyvena vieniši ar nesusisaistę formaliais ryšiais. Daugelis visuomenės ligų, su kuriomis šiandien susiduriame - nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nihilizmas yra tiesiogiai susiję su šeimos krize.
Šeima sudaro terpę, kurioje prasideda socializacija, t.y. visuomenėje vyraujančių nuostatų, patirties, žinių, ir normų perdavimo procesas. Aplinka, kurioje žmogus gimsta, yra auklėjamas bei įgyja išsilavinimą, suformuoja tokias sociokultūrines charakteristikas kaip religinės nuostatos, moraliniai įsitikinimai, estetinis skonis, manieros ir įpročiai, užsiėmimas, ekonominė padėtis, socialinis statusas.
Šeimos gyvenimo ciklo modelis pagrįstas prielaida, kad šeimos praeina universalias, numatomas raidos pakopas. Šios pakopos apibūdina tam tikru laikotarpiu vykstančius kokybinius šeimos sudėties, struktūros ir funkcijų pokyčius. Kiekvienoje pakopoje iškyla tam tikros raidos užduotys, kurias reikia spręsti, kad šeima toliau galėtų efektyviai funkcionuoti ir plėtotis. Manoma, kad kiekvienoje pakopoje šeimos užsiima panašia veikla ir sprendžia panašius klausimus, nors veikiausiai kiekviena šeima ir individai visa tai išgyvena labai skirtingai.
Taigi tam tikra pakopa apibūdina šeimos vaidmenų struktūrą ir šeimos narių tarpusavio ryšius: jų poreikius, lūkesčius, gaunamą naudą ir pareigas. Žinoma, kaip ir individas, šeima nepasijunta vieną rytą pasiekusi naują ir visišką skirtingą gyvenimo pakopą. Viena pakopa šiek tiek dengia kitą arba jas skiria tam tikri pereinamieji laikotarpiai. Iš tiesų kiekviena pakopa kyla iš ankščiau įgytos patirties, o joje padaryti sprendimai siekia gana tolimą ateitį. Manoma, kad pereinamieji laikotarpiai kelia nemažai sunkumų, nes šeimos nariai turi iš naujo nustatyti vaidmenis, pakoreguoti santykius ir lūkesčius.
Nemažai dėmesio skiriama pakopų pradžiai ir pabaigai (pavyzdžiui, ankstyvai ar vėlyvai santuokai, tėvystei) bei pasekmėms, kurias sukelia konkrečioje pakopoje atsiradę sunkumai ( tarkim, šeimose, negalinčiose susilaukti vaikų. Taigi šeimos gyvenimo ciklo perspektyvos šerdis - vidinė šeimos sistemos organizacija, Jos kaita ir pokyčių įtaka visai šeimai bei jos nariams. Teigiama, kad šeima plėtojasi ir bręsta kaip atskiras individas.
Šeima kartu yra pradinis visuomenės vertybių, normų ir elgesio pavyzdžių perteikimo mechanizmas: socializacijos metu žmogus išmoksta vaidmenis ir teises, pareigas ir elgesį, susijusį su atitinkama visuomenine padėtimi. Kitaip tariant šeimoje perduodamas habitus, būdingas tam tikram socialiniam sluoksniui. Tai sudėtingas ir daugiaplanis procesas, viena vertus, šeima sudaro sąlygas individualiai saviraiškai, kita verus, ji primeta savus rėmus - tėvai tikisi vaikuose išvysti savo socialinės padėties tęsinį.
Negana to, dažnai tėvai savo vaikuose mato galimybę realizuoti savo pačių pasiekimus, projektus ir troškimus, kurių patys nesugebėjo įgyvendinti. Vaikas nepatyręs žmogiškos meilės bei dėmesio, tampa kietaširdis. Vaikas, su kuriuo elgiamasi pagarbiai, pats pradeda gerbti save.
Socializacija remiasi dviem pagrindais: įgimtu ir įgytu. Kiekvienas asmuo paveldi tam tikras biologines ir psichologines galias, kurios įtakoja jo socialinį suvokimą. Svarbiausiais socializacijos pagrindas yra išmokstamas socialinis paveldas. Individas įgyja savo pasaulėžiūrą, kitaip tariant jo emocijas bei savivaizdį, kaip ir jo veiksmus iš anksto yra apibrėžusi, ir tokia yra pažintinė nuostata į supantį pasaulį. Taip pat visuomenė pateikia mums ir vertybių sistemą, logiką bei gausybę informacijos - tai sudaro mūsų žinojimą.
Labai nedaugelis, ir tik fragmentiškai, yra linkę naujai įvertinti tai, kas jiems buvo primesta iš šalies. Pasirinkdami tam tikrus žmones, mes pasirenkame tam tikrą pasaulio modelį. Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. Kartais, žinoma, mes priversti nuolankiai pasiduoti, tačiau dažniau mus į spąstus įstūmia mūsų pačių socialinė prigimtis.
L. Bergeris ir Luckmanas skiria pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija tai socializacija vykstanti šeimoje ankstyvaisiais žmogaus gyvenimo metais. Ji pati svarbiausia, nes tuo metu susiformuoja visos asmens nuostatos. Pirminė socializacija yra ne tik išmokimo procesas, bet ir emocinis santykis su aplinka. Antrinė socializacija - tai asmens prisitaikymas naujoje viešojoje socialinėje aplinkoje. Ji remiasi pirmine socializacija, todėl svarbiausios antrinės socializacijos struktūros turi susiderinti su pirmine socializacija.
Visuomenė yra susiskaidžiusi į sluoksnius dėl nevienodo įvairių išteklių pasiskirstymo tarp sociumo narių. Žmonių priklausomybę tam tikrai socialinei grupei lemia tokie veiksniai, kaip materialinė gerovė, įvairios privilegijos, valdžia bei įtaka, profesinis pasirengimas ir t.t. Remdamasis šiais kriterijais P. Sorokinas išskiria tris socialinio susisluoksniavimo formas: ekonominį (kai pagrindinis visuomenės susikaldymo principas - turtiniai santykiai), politinį (hierarchiniai rangai nustatomi pagal tai, kiek turima valdžios) ir profesinį (į pirmą vietą iškyla profesijos prestižas).
Socialinė erdvė nėra uždara - tarp socialinių sluoksnių egzistuojantys kanalai leidžia individui iš vienos socialinės padėties persikelti į kitą. Socialinio statuso kitimui turi įtakos įvairios institucijos: šeima, mokykla, profesinės bendruomenės, valdančiosios grupės, politinės organizacijos ir partijos, kariuomenė, bažnyčia.
Socialinė Padėtis Vaikystėje ir Paauglystėje
Dar būdamas darželyje vaikas, nors ir ne visai suprasdamas, gali pradėti didžiuotis tuo, kokius žaislus turi, kokį ar kokius automobilius vairuoja jo tėvai, kokias pareigas jie užima. Tačiau ryškiausias sąmoningas savo socialinės padėties demonstravimas greičiausiai prasideda kartu su paauglyste. Paauglystė yra itin jautrus amžius, kai pradedamos savo tapatumo paieškos, atsiskiriama nuo namų „sienų“.
Paaugliai neretai nori pasirodyti, kad pritaptų prie bendraamžių ir, kas svarbiausia, nori būti mylimi, nes šiame amžiaus tarpsnyje draugystė yra kone gyvybiškai svarbi. Ne veltui sakoma, kad pasitinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą, jei parodysi gražų, fasadą kur kas lengviau įsiliesi į bendraamžių tarpą. Tai tarsi pranašumas, kurį nešiesi kartu su savimi.
Išsiskirti iš kitų, pavyzdžiui, nesirengti tuo metu madingais drabužiais, neturėti išmaniojo telefono, tampa itin „pavojinga“, nes galima susidurti su šiuo metu itin aktualia problema - patyčiomis. Be abejonės, labai svarbus vaidmuo atitenka tėvams. Šeima yra pati pirmoji terpė, į kurią patenka vaikas ir kurios elgesio modelį pradeda stebėti.
Pagalvokite: kol vaikas eina į darželį, nuo jo nelabai priklauso, kaip aprengtą jį atves, tačiau mokykla jau yra visai kas kita, čia vyrauja savos mados, kurioms norom nenorom vaikas yra linkęs paklusti. Vis dėlto mokyklinio amžiaus vaikas jau pradeda ieškoti savo tapatumo, ir tėvų nuomonė patenka į antrą planą.
Kaip jau minėjau, tėvai yra tie asmenys, nuo kurių prasideda vaiko vertybių formavimasis. Paprastai žmogus yra linkęs kreipti dėmesį į tai, kokie lūkesčiai yra keliami visuomenėje, todėl siekia bent dalinai juos atitikti.
Socialinės Padėties Demonstravimo Aspektai
Padėtis visuomenėje gali būti vienodai svarbi tiek vyrui, tiek moteriai, tik dažniausiai skiriasi jos demonstravimas. Vyras ją demonstruoja tokiomis prabangos prekėmis, kaip prabangūs laikrodžiai ar automobiliai. Be to, jis nepraleidžia progos parodyti savo išmanumo, intelekto, dažnai labai vertina išsilavinimą. Moterys savo socialinę padėti dažniau atskleidžia per išvaizdą. Jos renkasi prabangesnius, žinomų prekinių ženklų drabužius, nešioja brangius aksesuarus, daug dėmesio skiria savo išvaizdai.
Mes jau gimstame tam tikrame socialiniame sluoksnyje, ar sunku norint jį pakeisti? Šiuolaikinėje visuomenėje hierarchija jei nėra visai išnykusi, tai bent jau gerokai ištirpusiomis ribomis. Net jei esi gimęs žemesnės socialinės ekonominės padėties šeimoje, turi puikias galimybes susikurti tokią padėti, kokios pats nori, viskas priklauso tik nuo asmeninių pastangų. Tai labiau priklauso nuo asmeninės motyvacijos, tikslų ir siekių gyvenime. Gali tapti kuo nori - tiek aukštas pareigas užimančiu asmeniu, tiek nusikaltėliu.
Sociologai vartoja tokį terminą, kaip „vertikalusis mobilumas“, kai „keliaujama“ per socialinius sluoksnius. Vienareikšmiškai negalima pasakyti, kad aukštesnės socialinės padėties tėvų vaikai patys suaugę lieka tame pačiame socialiniame sluoksnyje, nors dažnai aukštesni lūkesčiai keliami ir tėvų. Vaikas dažnai ne tik perima tam tikrus elgesio modelius iš tėvų, bet ir yra linkęs daliai jų priešintis.
Visada svarbu žinoti, kodėl kažką darai. Visi žmogaus pasirinkimai yra tikslingi, net ir tada, kai būna impulsyvūs. Savo veiksmais nuolat kažko siekiame, todėl ir padėtis visuomenėje kiekvienam turi tam tikrą konkrečią prasmę. Tiek, kiek ji leidžia psichologiškai gerai jaustis, tiek ji ir turi būti svarbi, tačiau tai neturėtų peraugti į tuštybę. Patogiai gyventi visada yra patraukliau negu verstis vos suduriant galą su galu, tačiau žmogaus vidinė harmonija nesiremia vien socialinės padėties pagrindu.