Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime - mums, mūsų vaikams, mūsų tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas.
Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną.
Kas yra socialinė rizika?
Socialinė rizika - tai situacija, kai asmens ar šeimos gyvenimo sąlygos kelia grėsmę jo ar jos fizinei, psichinei ar socialinei gerovei. Lietuvoje yra nustatyti konkretūs kriterijai, pagal kuriuos identifikuojami asmenys, patiriantys socialinę riziką.
Šie kriterijai padeda socialiniams darbuotojams ir kitoms institucijoms laiku suteikti reikiamą pagalbą ir apsaugą. Svarbu pažymėti, kad vienas ar keli iš šių kriterijų nebūtinai reiškia, kad asmuo patiria socialinę riziką. Sprendimas dėl socialinės rizikos nustatymo priimamas įvertinus visą asmens situaciją ir aplinkybes.
Socialinės rizikos kriterijų sritys
- Skurdas ir socialinė atskirtis: Žemas pragyvenimo lygis, bedarbystė, priklausomybė nuo socialinės paramos.
- Smurtas ir prievarta: Fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas šeimoje ar už jos ribų.
- Priklausomybės: Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų.
- Psichikos sveikatos problemos: Depresija, nerimo sutrikimai, šizofrenija ir kitos psichikos ligos.
- Negalia: Fizinė ar protinė negalia, ribojanti asmens galimybes savarankiškai pasirūpinti savimi.
- Socialinių įgūdžių stoka: Sunku bendrauti, spręsti konfliktus, integruotis į visuomenę.
Socialinės rizikos šeimos apibrėžimas pagal praktinius požymius
Šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis (psichotropinėmis) medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams vadinama socialinės rizikos šeima.
Taip pat skaitykite: Pagalba socialinės rizikos šeimoms
Socialinės rizikos šeimos kaip socialinio darbo klientas
Socialinės rizikos šeimos yra socialinio darbo klientai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų. Socialinio darbuotojo pagrindinis darbas yra kompleksinė parama šeimai. Svarbiausias klientas yra vaikas.
Darbo pradžioje dirbama su socialinio bendravimo problemas patiriančiu vaiku, o po kiek laiko įtraukiama ir jo šeima. Socialiniai darbuotojai mano, kad paraleliai dirbti su vaiku ir su šeima, kaip to norėtų savivaldybės, tikrai neprofesionalu. Iš pradžių būtina padėti vaikui išsivaduoti iš jį slegiančio gėdos ir kaltės jausmo dėl tėvų netinkamo gyvenimo būdo, išmokyti jį nesijausti kaltam dėl to, kas vyksta šeimoje, ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir tik tada į darbą įtraukti tėvus.
Visų pirma socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima, turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto, atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinantis galimus padarinius, jei šeima nedirbs kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti.
Įgalinimas ir kontrolė: dilema praktikoje
Pirmiausia norėčiau pakvieti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą. Ar kontrolė reiškia pagalbą?
Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad jai reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip kai kas gali pasakyti, kad tai pagalba, bet pagalba kam socialiniui darbuotojui ar šeimai?
Taip pat skaitykite: Lietuvos šeimų parama
Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai pagalba šeimai, toumet pažiūrėkim kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą.
Kontrolė „gimdo“ baimę, baimė manipuliacijas, išsisukinėjimus ir melą. Aišku, aš nenoriu paskyti, kad kontrolė yra visiškai nereikalinga. Greičiausia tai labai priklauso nuo šeimos ir esamos situacijos šeimoje, nuo vaikų amžiaus, kurie auga šeimoje ir nuo esančių problemų.
Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius. „Po kursų apie socialinį darbą parvykusi į darbą supratau, kad aš tikrai per daug darau už klientus. Mokymų metu išgirdau vienos socialinių darbuotojų pasakojimą, kuris paskatino mane pamąstyti apie savo darbą ir kiek aš darau už klientus.
Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti klientui įveikti savo problemas, o ne viską daryti už jį. Pastaruoju atveju klientas taptų priklausomas nuo socialinio darbuotojo. Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes.
Praktikos pavyzdžiai iliustruojantys dilemas
Labai neseniai susidūriau su situacija. Mama (apie 40 metų) viena augina tris vaikus ir vienam iš vaikų, tai yra mergaitei (apie 14 metų), atsikėlus ryte dingo balsas (mergaitė negalėjo nei ištarti, nei išleisti jokio balso). Paauglė mergaitė serganti depresija. Mama ateina pas socialinę darbuotoją, pasakoja visą situaciją ir teigia, kad šeimos gydytoja jos dukrą siunčia į rajono ligoninę.
Taip pat skaitykite: Parama daugiavaikėms šeimoms Lietuvoje
Socialinė darbuotoja paaiškina mamai, kad tai rimta problema ir pasiūlo jai kartu su dukra vykti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas. Klientė pagalvojusi sutinka važiuoti į Kauno miestą ir teigia, kad pati savarankiškai susiras kas ją nuveš. Socialinė darbuotoja, po kurio laiko paskambina moteriai pasiteirauti, kaip jai ir jos dukrai sekėsi.
Paiškėjo, kad moteris su dukra į ligoninę nuvykusi, tačiau, pasak jos, niekas nepriėmė, jos teigimu liepė atvykti kitą dieną. Tuomet darbuotoja susisiekė su gydymo įstaiga pasiteirauti apie įvykusią situaciją. Išsiaiškinusi situaciją socialinė darbuotoja nusiuntė moterį į gydymo įstaigą, tačiau dabar darbuotoja pati surado kas nuveš moterį ir jos dukrą.
Kaip, kartais būtų sunku pasitikėti klientais, bet vis dėlto reikia jiems leisti būti atsakingiems už savo ir savo šeimos gerovę.
Institucijos ir pagalba nustatant socialinę riziką
Nustačius socialinę riziką, asmeniui ar šeimai teikiama įvairi pagalba, įskaitant: socialinę paramą (išmokas, pašalpas), psichologinę pagalbą ir konsultavimą, priklausomybių gydymą, pagalbą įsidarbinant, būsto suteikimą.
Institucijos, atsakingos už socialinės rizikos asmenų nustatymą ir pagalbą jiems: savivaldybių socialinės paramos skyriai, socialinių paslaugų centrai, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, policija, sveikatos priežiūros įstaigos, nevyriausybinės organizacijos. Šios institucijos bendradarbiauja tarpusavyje, siekdamos užtikrinti kompleksinę pagalbą socialinę riziką patiriantiems asmenims.
Teisės aktai ir institucinis reguliavimas
Socialinės paslaugos, teikiamos pagal socialinės rizikos šeimų poreikius, reglamentuojamos įvairių teisės aktų. Socialinių paslaugų katalogas*, patvirtintas 2006 m. balandžio 5 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-93, apibrėžia paslaugų tipus. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. A1-802 pakeitė atvejo vadybos tvarkos aprašą, reglamentuodamas atvejo valdymą ir koordinuotą paslaugų teikimą.
Socialinės apsaugos sistemos pagrindines teisines nuostatas apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat vaiko teisių apsaugos ir kiti susiję įstatymai. Vaiko teisių konvencija (Lietuva prisijungė 1992 m. ir ratifikavo 1995 m.) įtvirtina valstybės pareigą imtis priemonių vaikų teisių įgyvendinimui.
Socialinės apsaugos sistema ir socialinis draudimas
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Socialinės rizikos kriterijų taikymo iššūkiai
Nepaisant nustatytų kriterijų, praktikoje kyla iššūkių, susijusių su socialinės rizikos nustatymu: subjektyvus kriterijų interpretavimas, informacijos trūkumas apie asmens situaciją, asmens nenoras bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais.
Šių iššūkių įveikimui reikalingas geras tarpinstitucinis bendradarbiavimas, patikimi duomenų šaltiniai ir profesionali socialinių darbuotojų kompetencija, papildyta supervizija. Supervizija - darbuotojų ir (ar) socialinių paslaugų įstaigų konsultavimas profesinių santykių klausimais, siekiant tobulinti darbuotojų profesinę kompetenciją ir (ar) socialinių paslaugų įstaigos veiklą.
Statistiniai duomenys ir socialinės rizikos mastas
2003 metų duomenimis Lietuvoje buvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. 2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose, t.y. 3,5 % šeimų ir 1,87 % vaikų mažiau nei 2002 metais, tačiau net 84,42 % šeimų ir 53,25 % vaikų daugiau nei 1995 metais.
Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 - 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų. Valstybės struktūros respublikiniu ir vietiniu lygiu nėra efektyvios. Paslaugos vaikams ir šeimoms nėra išvystytos.
| Metai / Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| 2003: šeimų skaičius | 962 623 šeimos |
| 2003: vaikų skaičius | 509 973 vaikai |
| 2003: socialinės rizikos šeimos | 17 889 šeimų; 39 233 vaikai |
| 1995-2002: šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti vaikais, pokytis | padidėjo nuo 9 700 iki 18 500 (87 %) |
Socialinės rizikos šeimos pasekmės vaikams ir visuomenei
Viena skaudžiausių socialinių problemų - našlaičiai ir beglobiai vaikai. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų. 2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus, o 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus.
Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Nusikaltimus skatina gyvenimo pablogėjimas, kiti ekonominio ir socialinio sutrikimo veiksniai. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima.
Savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15-34 metų amžiaus) mirties priežastis. Savižudybės tikimybę didina sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, jog panašiai pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai.
Prevencija, pagalba ir darbo principai
Efektyvus socialinės rizikos asmenų nustatymas ir pagalbos teikimas yra būtinas siekiant sumažinti socialinę atskirtį, užtikrinti visuomenės saugumą ir gerovę. Socialinė priežiūra - asmeniui (šeimai) teikiama specialistų pagalba, apimanti socialinės įtraukties didinimą, asmens (šeimos) socialinių įgūdžių ir gebėjimų pasirūpinti savimi (šeima) ugdymą.
Įgalinimas šiame apibrėžime - pagrindinė sąvoka. Ir tai sudėtinga sąvoka, nes tik ją įgyvendinant praktikoje tampa aišku, ar klientas (vėl) gali tvarkytis su savo problemomis ir ar gyvenimo kokybė pagerėjo.
Dažnai atrodo, jog reikia rizikuoti. Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius. Kviečiame kitus darbuotojus aprašyti savo pavyzdžius iš praktikos apie tai, kaip įgalinote konkretų klientą ir kaip klientas reagavo. Daugiau pavyzdžių?.. Būtume dėkingi, jei užrašytumėte vieną ar daugiau konkrečių pavyzdžių iš praktikos ir atsiųstumėte juos mums el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Teisinis pagrindas ir istorinis kontekstas
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuomenės ir rinkos ekonomikos reformų keliu. Esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Jie itin paveikė vaikus - jautriausią visuomenės dalį.
Valstybė įsipareigojo, kad ji „imsis visų reikalingų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti [.]“ (Vaiko teisių konvencija). Po trejų metų, 1995 m. liepos 3 d. Vaiko teisių konvenciją ratifikavo Lietuvos Seimas.
Pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi ir kt. saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Kaip dirbti su socialinės rizikos šeima: rekomenduojami principai
- Kompleksiškumas: dirbti su šeima ir su vaiku pagal jų poreikius, pradedant nuo vaiko saugumo ir emocinės gerovės.
- Įgalinimas: skatinti atsakomybę, ne atlikti už šeimą visų veiksmų.
- Empatija ir neteisimas požiūris: užmegzti saugų bendradarbiavimo ryšį.
- Tarpinstitucinis bendradarbiavimas: įtraukti sveikatos, teisės apsaugos ir nevyriausybines institucijas.
- Supervizija ir profesinis tobulėjimas: užtikrinti darbuotojų kompetenciją.
Šių principų taikymas praktikoje leidžia ne tik reaguoti į krizę, bet ir stiprinti šeimos gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ateityje.