Savižudybės ir jų prevencija yra vienas iš svarbiausių psichikos sveikatos politikos klausimų pasaulyje. Savižudybė - elgesys arba veiksmai, kuriais siekiama nutraukti savo egzistenciją. Savižudybių bandymo pasekmės gali būti negrįžtamos ir labai skausmingos. Tai palieka didelį skausmą ir traumą bandžiusio nusižudyti ar nusižudžiusio asmens artimiesiems. Todėl svarbu atpažinti savižudybės grėsmę.
Istorinė ir socialinė perspektyva: kas lėmė savižudybių epidemijas
Nepriklausomos Lietuvos (1918 - 1940) laikotarpiu, šalis pasižymėjo vienu iš žemiausių savižudybių paplitimu. Bet per penkis sovietų okupacijos dešimtmečius palaipsniui savižudybių daugėjo, ir apie 1980 metus jų jau buvo neįprastai daug. Tačiau apie tai tuo metu negalima buvo viešai kalbėti ar rašyti. Remiantis sovietine ideologija, tokių reiškinių kaip savižudybės daug galėjo būti tik ten, kur įsivyravo kapitalizmas - JAV ar Vakarų Europoje.
Prasidėjus perestroikai, apie 1984 - 1988 metus, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ar kitose SSSR dalyse, stebėtas ženklus savižudybių skačiaus sumažėjimas. Palyginti nedaug savižudybių buvo ir tautinio atgimimo laikotarpiu, apie 1990-uosius metus. Įdomi yra diskusija apie tai, kurie veiksniai labiau lėmė tokį reikšmingą savižudybių skaičiaus sumažėjimą 20 amžiaus devintajame dešimtmetyje. O varžosi čia du veiksniai - antialkoholinė kampanija ir dvasinis visuomenės atgimimas. Tikriausiai pozityviai veikė abu veiksniai.
Kaip ten bebūtų, šis reiškinys truko neilgai. Jau nuo 1991 metų savižudybių skačius ėmė dramatiškai augti ir jau apie 1994 - 1995 metus Lietuva rimtai pretendavo būti pasaulio rekordininke. Šiandien, žvelgdami jau apie ketvirtį šimtmečio atgal, galime identifikuoti didžiulę sisteminę klaidą, planuojant ir vykdant atsaką šiai precedento neturinčiai ankstyvų mirčių epidemijai. Didelės dalies šių mirčių galima buvo išvengti.
Pasekmės ir platesnis kontekstas: psichosocialinis stresas ir „išorinės priežastys“
Regionuose, kurie patyrė masines permainas, buvo stebėta precedento neturinti epidemija: A.Cornia su bendraautoriais (2000) atliko išsamią šio unikalio ir dramatiško reiškinio analizę. Per pirmuosius permainų metus (1990 - 2000) regione mirčių skaičius buvo 4 milijonais didesnis už tą, kurio tikėtasi pagal statistiką. Atmetę visas kitas galimas hipotezes, mokslininkai sutarė kad šįkart svarbiausias „žudikas“ buvo užsitęsęs netikėtas psichosocialinis stresas.
Taip pat skaitykite: Komisijos pirmininko funkcijos
Didelė dalis žmonių, užklupti permainų, pasirodė joms neturintys atsparumo. Todėl nemažai žmonių, neturėdami įgūdžių save sveikai ir konstruktyviai realizuoti atviroje visuomenėje, paniro į save arba kitus naikinantį elgesį. Savižudybės - tai labiausiai matomas tokio elgesio pasireiškimas. Bet jos sudarė tik vieną trečdalį tų „atsitiktinių“ mirčių dėl „išorinių priežasčių“ - taip tos mirtys vadinasi oficialioje mirčių klasifikacijoje.
Be savižudybių, tai mirtys dėl nužudymo, autoavarijų, nukritimų, sušalimų, apsinuodijimu (dažniausiai alkoholiu), nelaimingų atsitikimų darbe, skendimų. Visos šios mirtys turi bendrą vardiklį - jos susijusios su žmogaus elgesiu, ir jų padaugėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kokie reiškiniai vyksta visuomenėje. Visa tai puikiai aprašė knygoje „Suicidas“ sociologijos pradininkas Emilis Durkheimas 19 amžiaus pabaigoje.
Vyriausybių ir politikos vaidmuo: klaidingi sprendimai ir biomedicininė strategija
Būtent tuo metu, kai buvo būtina savižudybių problemą spręsti kaip visuomenės sveikatos problemą, Lietuvoje ir kitose regiono valstybėse pradėjo lankytis garsūs psichiatrijos konsultantai iš Vakarų. Jų rekomendacijos, siunčiamos psichiatrams, visuomenei ir politikams, buvo aiškios ir vienareikšmės - savižudybių prevencija tai visų pirma ir labiausiai yra depresijos atvejų išaiškinimas ir gydymas, o gydymas yra veiksmingas, jei skiriami naujos kartos antidepresantai.
Būtent tuo metu, apie 1995 - 2000 metus, buvo padėti pagrindai nepriklausomos Lietuvos psichiatrijos praktikai. Todėl neturėtų būti keista, kad likusius 20 metų bet kokios pastangos imtis savižudybių prevencijos žlugdavo. Tokios pastangos buvo persmelktos netikėjimu, kad jomis ką nors galima pakeisti. O tuo tarpu vis daugiau milijonų buvo skiriama dviems svarbiausioms psichikos sveikatos priežiūros biudžeto eilutėms - psichotropinių vaistų kompensavimui ir stacionariniam gydymui psichiatrijos ligoninėse.
Stiprėjo iš sovietmečio atėjusi apsidraudinėjimo tradicija - psichiatrai suprato, kad jie ramiai miegos, jei pakonsultavę pacientą ir diagnozavę jam depresiją, pasiūlys jam gydymo kursą ligoninėje arba, jei ir ne ligoninėje, tai skirs antidepresantus. Jei nusižudys žmogus, prieš tai vartojęs antidepresantus arba gulėjęs psichiatrijos skyriuje - gydantis psichiatras bus „padaręs viską, kas buvo įmanoma“, ir nebus keliamas jo atsakomybės ar kompetencijos klausimas.
Taip pat skaitykite: Seimo komisija analizuos mobingą darbo vietose
Iš tikrųjų, kurį laiką JAV, vakarų Europoje ir kituose pasaulio kraštuose buvo stipriai žavimasi prozako ir panašių vaistų efektyvumu, ir buvo neabejotinų perlenkimų gydant psichikos sveikatos sutrikimus vien vaistais. Bet gana greitai buvo susivokta, kad šie vaistai veikia ne taip stebuklingai, kaip juos pristatė farmacijos kampanijos, ir prasidėjo kritiškas laikotarpis, vertinant vien tik biomedicininių intervencijų veiksmingumą.
Biomedicininių priemonių pavojai ir socialinių priemonių svarba
Todėl nauja biomedicininių intervencijų banga, atėjusi į Vidurio ir Rytų Europos regioną iš Vakarų, buvo ypatingai žalinga. Ji ilgam sustabdė psichosocialinių intervencijų ir veiksmingų prevencinių programų plėtrą, stipriai korumpavo psichiatrų profesinę grupę ir įtvirtino medikų, visuomenės ir politikų mąstyme klaidingą nuostatą, kad savižudybių epidemiją įveikti galima tik agresyviai išaiškinant ir vaistais gydant žmones, kuriems diagnozuota depresija.
Iki šiol Lietuvoje, o neabejotinai ir kitose regiono valstybėse, per dažnai asmenys guldomi stacionariam gydymui arba jiems skiriami antidepresantai ambulatoriškai po to, kai diagnozuojama bet kurio sunkumo laipsnio depresija. Čia būtina pridurti, kad „high risk approach“ nėra nurašomas ir turi išlikti kaip vienas iš savižudybių prevencijos komponentų. Be abejonės, esama tokių sunkių depresijos formų, kai reikia skirti gydymą antidepresantais.
Bet vienam tokiam atvejui tenka žymiai daugiau - 10 ir daugiau - lengvesnės depresijos atvejų. Tokios tendencijos greičiau ne mažina, o didina savižudybių paplitimą. Gydymas vaistais ir stacionarinis gydymas gali būti reikalingi esant sunkioms depresijos formoms, bet tai nėra svarbiausi savižudybių prevencijos būdai.
Visuomenės sveikatos (population) požiūris į prevenciją
Savižudybė yra visų pirma visuomenės sveikatos, o ne psichiatrijos problema. Jei ir toliau biudžeto eilutės stipriai vyraus „aukštos rizikos“ atvejų išaiškinimo ir „paremontavimo“ būdas - ieškoti didelėje rizikos grupėje esančių asmenų ir juos gydyti, taip galima išvengti ne daugiau kaip 20% savižudybių. Įsivaizduokime, kad įvyko stebuklas ir Vyriausybė nusprendė skirti savižudybių įveikimui dideles lėšas bei davė nurodymą ekspertams per artimiausius 12 mėnesių identifikuoti ketinančius nusižudyti asmenis bei po to suteikti jiems tinkamą pagalbą. Kiekvieną mėnesį Lietuvoje nusižudo iki 70 žmonių, tai belieka juos surasti ir suteikti pagalbą, kad nenusižudytų - toks būtų „aukštos rizikos“ modelio siūlomas sprendimas.
Taip pat skaitykite: senėjimo iššūkiai ir savižudybių prevencija
Jei mes žinome, kas statistiškai kitą mėnesį nusižudys apie 70 žmonių, tai nereiškia, kad kas nors gali identifikuoti iš anksto kas bus tie nusižudę žmonės. Juk ir tie, kurie nusižudys po mėnesio ar dviejų, dabar apie tai patys galbūt net nežino. Štai kodėl lemiamas yra kitas būdas - į populiaciją (visuomenę) nukreiptas būdas. Jis yra veiksmingas visoms visuomenės sveikatos problemoms spręsti. Jo taikinys - ne pavieniai žmonės, o sociumas, socialinė aplinka, bendruomenė, santykiai tarp visuomenės ir bendruomenės narių.
Į šiuos prevencijos būdus taip pat reikia investuoti. Būtent tai ir yra šiuolaikinės visuomenės sveikatos principai, apie kuriuos iki šiol nežino ne tik daugelis politikų, bet net ir medikus rengiantys universitetai. Kad šie principai prigytų, reikia visuomenės ir valdžios brandumo. Galima būtų apibendrinti, kad pamatinių žmogaus teisių ir laisvių nuolatinis stiprinimas labiausiai padeda įveikti savižudybių rizikos veiksnius ir sustiprinti apsauginius veiksnius.
Praktiniai patarimai ir kaip atpažinti riziką
Dažniausiai asmuo, kuris galvoja apie savižudybę, aplinkiniams siunčia ženklus apie savo ketinimą. Mintys apie savižudybę gali lankyti žmogų ne vienerius metus, ypač krizių periodais. Mąstoma, kad savižudybę galima pasirinkti kaip galimybę nutraukti kančią. Mintys gali suaktyvėti, o kai kada - visai išnykti. Vystantis procesui, savižudiškos mintys virsta savižudiškais ketinimais, kai apgalvojami galimi savižudybės būdai, kartais - kas bus po jo mirties.
Svarbu atkreipti dėmesį į požymius: kalbėjimas apie norą mirti, beviltiškumo jausmas, pasitraukimas iš socialinės veiklos, turto atidavimas ar rizikingas elgesys. Minčių apie savižudybę požymiai gali būti kalbėjimas apie norą mirti, beviltiškumo jausmas, pasitraukimas iš socialinės veiklos, turto atidavimas ar rizikingas elgesys.
Jei kyla įtarimų dėl savižudybės rizikos artimoje aplinkoje, labai svarbu neatstumti krizę patiriančio žmogaus, nepalikti jo ar jos vienumoje, išklausyti, padėti ar paskatinti gauti specializuotą psichikos sveikatos pagalbą (paskatinti kreiptis pagalbos į konsultuojančius psichologus, gydytojus). Svarbu suprasti savižudybės grėsmę ir būtinybę nedelsiant kreiptis pagalbos.
Mintis apie savižudybę apima mąstymą, svarstymą ar planavimą apie savižudybę. Nors tai yra varginantis ir nerimą keliantis simptomas, svarbu suprasti, kad mintys apie savižudybę nereiškia, kad kažkas jas ims veikti. Mintis apie savižudybę gali sukelti psichologinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys.
Gydymas ir pagalba: kas prieinama ir kada kreiptis
Mintis apie savižudybę paprastai diagnozuojama psichikos sveikatos specialisto vertinimo metu. Veiksmingas minčių apie savižudybę gydymas priklauso nuo pagrindinės jų priežasties. Psichoterapija: Kognityvinė-elgesio terapija (CBT) ir dialektinio elgesio terapija (DBT) yra įprastos terapijos, naudojamos sprendžiant mintis apie savižudybę. Terapija, tokia kaip kognityvinė-elgesio terapija (CBT), padeda asmenims nustatyti žalingus mąstymo modelius, sukurti įveikos mechanizmus ir ugdyti atsparumą stresui.
Hospitalizacija: Sunkiais atvejais asmenis gali prireikti hospitalizuoti, kad būtų galima atidžiai stebėti ir stabilizuoti. Medikamentinis gydymas skiriamas tik tada, kai asmuo serga psichikos sutrikimu, o esant psichologinei krizei skiriamas psichologinis konsultavimas ar psichoterapinė pagalba. Turėti minčių apie savižudybę jokiu būdu nereiškia, kad Jus skubiai patalpins į psichiatrinę ligoninę. Dažniausiai besikreipiantys asmenys yra konsultuojami ambulatoriškai.
Faktas: Į kiekvieną, kuris reiškia mintis apie savižudybę, reikia žiūrėti rimtai. Taip, mintis apie savižudybę galima gydyti. Minčių apie savižudybę galima išvengti anksti sprendžiant pagrindines psichinės sveikatos problemas. Jei kas nors, ką žinote, turi minčių apie savižudybę, įsiklausykite į ausį be sprendimo, paskatinkite jį ieškoti profesionalios pagalbos ir pasirūpinkite, kad jie galėtų naudotis skubios pagalbos ištekliais.
Praktiniai kontaktai ir pagalbos ištekliai
Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per „Messenger“ ar „Skype“ be išankstinės registracijos ir nemokamai. „Sidabrinė linija“ - draugystės pokalbiai emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems teikiama el. „Pagalbos moterims linija“ - rašyti el.
Specializuotą pagalbą galima gauti, kreipiantis į Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centrą M.K. Čiurlionio g. Psichologinį konsultavimą Socialinių paslaugų centre, Veisiejų g.
Galite kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Pagalbą galite gauti, net jei esate socialiai nedraustas: įstaigos registratūrai turite pateikti informaciją, kad turite minčių apie savižudybę ir Jums reikia skubios psichologo konsultacijos.
Meninė intervencija ir kūryba kaip prevencijos priemonė
Visų pirma svarbu patyrinėti, kaip menas prisideda prie psichikos sveikatos gerinimo bei savižudybės prevencijos. Davico et. al. (2022) teigia, kad kol kas nėra gausu tyrimų, įrodančių meno poveikį savižudybių prevencijai, tačiau nurodo tris pagrindines meno naudas suicido rizikai sumažinti:
- Geresnis suvokimas apie psichikos sveikatos sutrikimus: menas gali padėti geriau pažinti psichikos sutrikimų simptomus bei progresą.
- Didesnis saviveiksmingumas: saviveiksmingumas gali būti apibūdinamas kaip asmens tikėjimas savo gebėjimais bei norimo tikslo pasiekimu.
- Geresni socialiniai įgūdžiai ir suburtas palaikymo ratas: kuriant meną ir jį aptarinėjant buriama bendruomenė bei stiprinami ryšiai tarp žmonių.
Menas yra labai abstrakti sąvoka, apimanti daug meno formų, kurių kiekviena savo būdu prisideda prie psichikos sveikatos gerinimo ir savižudybės rizikos mažinimo terapiniame kontekste. Sonke et. al. (2021) tyrimas nurodo kelias terapijos formas, kurios naudingos mažinant savižudybės riziką: muzikos terapija, kūrybinis rašymas, vizualinis menas (piešimas, tapyba ir kt.), drama ir teatras. Visos šios meno formos prisideda prie geresnio emocinio įsitraukimo, geresnės emocijų raiškos, geresnio savęs vertinimo bei bendruomeniškumo kūrimo.
Mintys apie savižudybę yra skaudi tema, apie kurią kalbėti gali būti sunku arba baugu, todėl menas gali padėti išreikšti šias emocijas ir mintis netiesiogiai, o abstrakčiai bei metaforiškai (Bronisch, Spreti, 2021). Galimybė išreikšti savo mintis metaforiškai daugumai yra lengviau nei tiesiogiai apie tai kalbėti su kitu asmeniu.
Resursai, literatūra ir edukacija
Savižudybių prevencijai yra daug įrankių ir informacijos šaltinių. PAMATYK: „Išgyventi vasarą“ (2018 m., rež. M. Kavtaradze). Tai jautri ir nuoširdi lietuviška drama apie paauglystės iššūkius ir draugystę. Knygos, filmai, spektakliai ir kiti šaltiniai siekia naudodami metaforas plėsti žinias apie savižudybės prevenciją.
Rekomenduojamos knygos: „Nepažįstamasis ant tilto: mano kelionė iš nevilties į viltį“ („The Stranger On The Bridge: My Journey From Despair To Hope“), „16 gydančių istorijų: kai gyvenimas užknisa“, „Be pavadinimo. Nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos, padedančios išgyventi“, „Rytoj vėl patekės saulė“, „Vilties knyga“ bei „Jaunimo linijos“ inicijuota knyga su atvirais žmonių pasakojimais apie gyvenimo iššūkius.
Postvencija ir palaikymas artimiesiems
Vieno žmogaus savižudybė skaudžiai paveikia bent 6 asmenis, tarp kurių yra ne tik šeimos nariai, bet ir nusižudžiusį asmenį artimiau pažinoję žmonės. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems teikiama el. ir specializuotos programos turi būti prieinamos bei kultūriškai jautrios.
Parengta psichologė, atsakinga už pagalbos, savižudybės krizėje esantiems, teikimo tinklo koordinavimą Šarlotė Einikienė. Straipsnis parengtas projekto „Psichikos sveikata ir žmogaus teisės - paradigmos poslinkio ir pokyčių skatinimas Lietuvoje, Rytų Europos ir Eurazijos regione“ rėmuose.
„Menas gyventi“ – renginys savižudybių ir psichikos sveikatos ligų prevencijai 2019 metai.
Santrauka apie veiksmingas prioritetines kryptis
- Įgyvendinti visuomenės sveikatos (population-level) strategijas: stiprinti socialinius tinklus, bendruomeniškumą, žmogaus teises ir socialinę apsaugą.
- Nedelsiant stiprinti psichosocialines paslaugas: plėtoti psichoterapiją, krizių intervencijas, paramos grupes ir menines terapijas.
- Racionalizuoti biomedicinę prieigą: vaistus ir hospitalizaciją naudoti tik ten, kur tai būtina, integruojant jas į platesnę psichosocialinę pagalbą.
- Ugdymas ir švietimas: medicinos universitetams ir politikams perteikti šiuolaikinius visuomenės sveikatos principus.
- Skubios pagalbos ir postvencijos infrastruktūra: užtikrinti prieinamumą, nemokamą konsultavimą ir paramą artimiesiems.
Apibendrinant, tenka pripažinti, kad iki šiol savižudybių prevencija patiria sisteminę nesėkmę, nes šią klasikinę visuomenės sveikatos problemą iki šiol bandoma spręsti riedant bevitiškai pasenusiomis bėgiais, tarsi savižudybių būtų daug dėl neva nepakankamai agresyvaus „ligonių, sergančių psichikos sveikatos ligomis“, išaiškinimo ir gydymo. Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo kaip niekada daug iniciatyvų, diegiant modernius savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos būdus. Šias iniciatyvas reikia sveikinti, remti ir plėtoti.