Sparčiai kintantis šiuolaikinis gyvenimas, ekonominis sunkmetis ir nedarbas didina socialinės rizikos veiksnių įtaką šeimoms. Globalizacijos sąlygomis įtampos ir neigiami reiškiniai valstybėje sudaro prielaidas socialinei atskirčiai didėti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybos apskaitoje buvo įrašyta 11,1 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose augo 24,2 tūkst. vaikų. Palyginti su 2009 m., šis skaičius išaugo 1,3 tūkst. (Lietuvos statistikos departamentas). Statistiniai duomenys ir problemos, su kuriomis susiduria socialinės rizikos šeimos, rodo, kad šeimų pozityvus funkcionavimas yra pažeistas, o šeimos narių poreikiai tinkamai gyventi ir pritapti visuomenėje nėra patenkinami.
2010 m. gruodžio 31 d. duomenimis, kaimuose socialinės rizikos šeimų buvo 35 procentais daugiau negu miestuose (Socialinis pranešimas, 2011). Šeima, kaip socialinė grupė ir socialinis reiškinys, apima visas gyvenimo sritis ir yra glaudžiai susijusi su visos visuomenės vystymusi. Sėkmingai funkcionuojanti šeima siekia užtikrinti savo narių fizinį, ekonominį ir socialinį saugumą (Fedulova, 2004). Tačiau esant įvairioms rizikoms šeimos tampa pažeidžiamomis ir neatspariomis socialinės rizikos veiksniams, kitaip tariant, tampa disfunkcinėmis arba socialinės rizikos šeimomis, kuriose netenkinami narių poreikiai, neatliekamos pagrindinės pareigos bei nepuoselėjamos bendražmogiškos vertybės.
Šioms šeimoms neretai reikalinga pagalba, kurią teikia socialiniai darbuotojai, dirbantys įvairiose socialinėse institucijose. Lietuvoje socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis suaktyvėjo nuo 2007 m. priėmus Socialinių paslaugų įstatymą (2006) ir skyrus tikslines dotacijas savivaldybėms socialinių darbuotojų etatams įvesti darbui su socialinės rizikos šeimomis. Klientų poreikius atitinkanti socialinė pagalba gerina šeimų funkcionavimą, skatina jų savarankiškumą, padeda spręsti iškilusias problemas.
Siekiant nustatyti, ar teikiama pagalba tenkina socialinės rizikos šeimų poreikius, reikia atlikti tyrimus. Trūksta tyrimų, kurie atskleistų, kaip socialinė pagalba įtakoja socialinės rizikos šeimų savarankiškumą. Šiame magistro darbe tyrimu siekiama atskleisti, ar teikiama pagalba tenkina socialinės rizikos šeimų poreikius, pagalbą suprantant kaip svarbią šeimos savarankiškumo sąlygą. Tai pagrindinis tyrimo klausimas, kuris leidžia pagrįsti bendruomenės pagalbos šeimai aktualumą, inicijuojant ir palaikant socialinės rizikos šeimos savarankiškumo plėtotę.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Tyrimo problema apibrėžiama klausimais, kurie keliami darbe. Jais siekiama išsiaiškinti, ar teikiama socialinė pagalba tenkina socialinės rizikos šeimų poreikius? Kaip prie pagalbos šeimai gali prisidėti bendruomenė? Kaip bendruomenę įtraukti į socialinės rizikos šeimos psichosocialinės pagalbos plėtotę? Kokios pagalbos tikisi socialinės rizikos šeimos?
Tyrimo metu gauti duomenys bus naudingi organizuojant ir teikiant socialinę pagalbą socialinės rizikos šeimoms, siekiant, kad ši pagalba atitiktų šeimos narių poreikius, ugdytų jų gebėjimus savarankiškai spręsti iškilusias problemas, didintų šeimos savarankiškumą, gerintų šeimos funkcionavimą.
Socialinės rizikos šeimos apibrėžimas
Socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams (Socialinis paslaugų įstatymas, 2006).
Šeimos naris, turintis socialinių problemų, gali sukelti socialinę atskirtį - visuomenės atsisakymą atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.
Žmonių bendruomenė - žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas. Bendruomenė taip pat apima kasdieniniu gyvenimu susijusių vertybių bendrumą (Legkauskas, 2008). Šia prasme bendruomenė suprantama kaip tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas yra susijęs su gerovės kūrimu, savitarpio pagalba, todėl glaudžiai siejasi su šeimos gyvenimu.
Taip pat skaitykite: Socialinių medijų marketingo analizė
Tyrimo metodologija
Vykdant tyrimą, iš viso buvo apklausta 60 žmonių. Jiems buvo pateikti klausimynai, į kuriuos respondentai atsakė individualiai, pagal nurodytas atsakymo žymėjimo taisykles. Tyrimo metu apklausta 40 socialinės rizikos šeimos narių ir šeimų, kurioms būdinga bedarbystė, priklausomybė alkoholiui, prastos gyvenimo sąlygos. Kitas klausimynas buvo pateiktas 20 kaimo bendruomenės narių, kurie savo darbe susiduria su socialinės rizikos šeimomis. Tyrimas vyko 2011 m. spalio mėn. 10-30 dienomis.
Socialinės rizikos šeimų ypatumai
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Tokiose šeimose vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio.
Socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šio amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Dažniausiai Lietuvoje socialinių paslaugų teikimas apsiriboja tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Trūksta konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugų socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams.
Probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui. Vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan.
Rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šis vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Socialinės rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų poilsio laikas
Vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas.
Pagalbos būdai ir bendruomenės įtraukimas
Socialinės rizikos šeimoms reikalinga kompleksinė parama, apimanti ne tik finansinę pagalbą, bet ir psichologinę, socialinę bei pedagoginę pagalbą. Svarbu skatinti socialinės rizikos šeimas integruotis į bendruomenę, motyvuoti bendruomenės narius padėti šioms šeimoms. Nevyriausybinės organizacijos gali geriau atstovauti bendruomenės interesams nei valstybinės struktūros, nes joms priklausantys žmonės geriau išmano savo srities problemas, jų teikiamos paslaugos pigesnės ir lankstesnės, todėl ir jas spręsti prireikia mažiau laiko.
Socialinė veikla bendruomenėje apima visus tuos procesus, kurie susiję su stimuliavimu, įgalinimu ir aktyvios bendruomenės siekimu. Svarbu įtraukti bendruomenę į socialinės rizikos šeimų psichosocialinės pagalbos plėtotę, užtikrinant, kad pagalba atitiktų šeimos narių poreikius, ugdytų jų gebėjimus savarankiškai spręsti iškilusias problemas, didintų šeimos savarankiškumą ir gerintų šeimos funkcionavimą.
Šiuolaikinės socialinės rizikos šeimos dažnai susiduria su įvairiomis problemomis, kurios reikalauja kompleksinio požiūrio ir įvairių pagalbos formų. Svarbu ne tik teikti finansinę paramą, bet ir užtikrinti psichologinę, socialinę ir pedagoginę pagalbą, skatinant šeimų integraciją į bendruomenę ir motyvuojant bendruomenės narius prisidėti prie šių šeimų gerovės. Nevyriausybinės organizacijos gali atlikti svarbų vaidmenį atstovaujant bendruomenės interesams ir teikiant lanksčias bei efektyvias paslaugas, padedančias spręsti socialinės rizikos šeimų problemas.