Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra svarbi ir jautri socialinio darbo sritis, kurios pagrindinis tikslas - padėti šeimoms įveikti socialinius, psichologinius ir ekonominius sunkumus bei sudaryti sąlygas visaverčiam jų funkcionavimui visuomenėje. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su kompleksinėmis socialinėmis problemomis, tokiomis kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, vaikų nepriežiūra, psichologiniai sunkumai ar socialinė atskirtis. Tokiose šeimose dažnai trūksta tarpusavio ryšio, emocinio saugumo, bendravimo su giminėmis ar bendruomene.
Tėvai neretai nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir vaikais, o tai neigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai tokiose šeimose dažnai patiria nesaugumo jausmą, stokoja būtiniausių gyvenimo sąlygų, patiria emocinį ar fizinį smurtą, o kartais ir seksualinę prievartą. Pastebima, kad ypač kaimo vietovėse sunkumus patiriančių šeimų problemos yra itin aktualios. Priklausomybių paplitimas, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūra ir socialinė atskirtis tampa ilgalaikėmis problemomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Svarbu suprasti, kad visos sunkumus patiriančios šeimos nėra vienodos - kiekviena jų susiduria su skirtingais iššūkiais, todėl reikalinga individualizuota socialinė pagalba.
Kas yra sunkumus patiriančios šeimos ir ką tai reiškia socialiniam darbui
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra itin svarbus, nes padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius, užtikrina vaikų gerovę ir prisideda prie visuomenės socialinio teisingumo. Socialinio darbuotojo veikla orientuota į pagalbos teikimą, šeimos stiprinimą ir įgalinimą. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su socialinėmis, ekonominėmis, emocinėmis ar psichologinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek tėvus, tiek vaikus. Dažnai tėvai nedrįsta pripažinti, kad netinkamas vaikų elgesys kyla iš jų pačių netinkamo auklėjimo. Tačiau griežtas auklėjimas arba nesavarankiškumo toleravimas nepadeda ugdyti savarankiškos asmenybės - priešingai, tai skatina priklausomybę.
Veiklos ir priemonės seniūnijose
Socialinis darbas seniūnijose apima kompleksines veiklas - mokymus, renginius, prevencines akcijas, savanorystę ir šeimų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą. Buvo suorganizuoti mokymai sunkumus patiriančioms šeimoms, siekiant suteikti žinių apie priklausomybių žalą ir pagalbos galimybes. Mokymai skirti bendruomenės nariams. Aptarta, kaip krizės ir socialinės rizikos veiksniai pažeidžia šeimos pusiausvyrą ir trukdo sėkmingam funkcionavimui. Pabrėžta, kad kiekviena šeima yra unikali, todėl reikalinga diferencijuota, nuosekli ir ilgalaikė pagalba. Renginio metu šeimos dalijosi patirtimi, diskutavo apie prevenciją ir vaikų saugumą. Renginys skirtas šeimų ir asmenų įtraukimui į darbo rinką. Pristatyta Užimtumo didinimo programa Varėnos rajone, aptartos socialinių pašalpų sąlygos įsidarbinus. Kartu su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba vykdytos prevencinės akcijos „Saugūs namai“ ir „Būk budrus - išvenk gaisro!“. Prevenciniai renginiai Matuizų, Marcinkonių ir Kaniavos seniūnijose buvo skirti informuoti apie alkoholio vartojimo žalą. Aptartos individualios šeimų situacijos, pabrėžta, kad saugaus alkoholio kiekio nėra. Vaikų dienos centruose teikiama kompleksinė pagalba vaikams ir jų šeimoms. Vaikai ir tėvai aktyviau įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, stiprėja tarpusavio ryšiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai.
Intervencija, įgalinimas ir bendradarbiavimas
Socialiniai darbuotojai tarpininkauja su „Maisto banku“, padeda organizuoti maisto pristatymą labiausiai stokojantiems asmenims ir šeimoms. Sunkumus patiriančiose šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su socialiniais, psichologiniais ir mokymosi sunkumais. Socialinis darbuotojas turi būti pagalbininkas, gebantis suprasti kliento situaciją, užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį, bendradarbiauti planuojant pokyčius. Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Dažnai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs. Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų: priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, materialiniai sunkumai, tėvų žinių ar įgūdžių stoka. Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018).
Intervencija socialiniams darbuotojams reiškia tikslingą elgesį siekiant teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, o veikia kartu, stengiantis išspręsti problemas. Svarbu atsiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, ir šeimai tenka iš naujo prisitaikyti. Tyrimų duomenys rodo, kad dauguma teikiamų paslaugų tenkina didžiąją dalį klientų, tačiau klientai dažnai nemotyvuoti keisti savo įpročių arba prieštarauja įsikišimams.
Priežastys ir sunkumai socialiniams darbuotojams
Socialinių paslaugų teikimo šeimoms tyrimai atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos nenoru priimti pagalbos. Toks nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo užmegzti kokybiškus santykius ir teikti būtinas paslaugas. Taip pat svarbu užmegzti pasitikėjimu grindžiamus santykius, būti lankstiems, sąžiningiems, nuoširdiems, aiškinti galimas pasekmes ir bendrauti nesmerkiančiu požiūriu. Tyrimai išskiria, kad socialiniai darbuotojai turi būti empatiški ir aiškiai nurodyti, kokie yra tikslai ir kaip įmanoma pasiekti pokyčius.
Tačiau socialinis darbas reikalauja nuolatinio prisitaikymo: „Besikeičiant visuomenės požiūriui į socialines paslaugas, pastebime ir kintantį požiūrį į socialinį darbuotoją bei jo funkcijas“. Vilniaus mieste teikiamos paslaugos daugiausia orientuojamos į šeimas, kurios išgyvena skyrybas ar įvairias priklausomybes, o programos siekia įgalinti ir stiprinti šeimas siūlant sprendimus bei jungti jas su vietos bendruomene.
Konkrečios praktikos pavyzdžiai ir įgalinimo procesų detalės
Pažymėta, kad įgalinimas yra pagrindinė sąvoka, o socialinio darbuotojo užduotis - padėti klientui įveikti problemas, o ne viską daryti už jį. Dažnai reikalinga individualizuota pagalba, įvertinant kiekvienos šeimos unikalumą. Pristatomi įvairių projektų pavyzdžiai: vaikų dienos centrai teikia kompleksinę pagalbą vaikams ir jų šeimoms; socialiniai darbuotojai koordinuoja mitingus su bendruomene, savanoriais, teikia pagalbą maisto ir būtiniausių poreikių pasiekimo klausimais. Taip pat įgyvendinami projektai, skatinantys savanorystę ir savipagalbą.
Taip pat skaitykite: Socialinių medijų marketingo analizė
Tačiau praktikoje pasitaiko ir atvejų iš mano bei kolegų patirties. Viena iš situacijų iliustruoja, kaip įgalinti klientą gali būti sudėtinga ir kaip skirtingi požiūriai tarp socialinių darbuotojų prisideda prie įšūkių. Viena iš nuomonių - skatinti klientą patiems susimokėti skolas, o kita - neatidžiai vertinami kolegų komentarai kartais sukelia konfliktą su klientu. Tokie atvejai rodo, kad būtina palaikyti atvirą dialogą su klientais, siekti bendradarbiavimo ir suteikti įgalinimo priemones, kurios skatina savarankiškumą, bet neperkelia visos atsakomybės į klientą vienu metu.
Socialinio darbo nauda ir tikslai
Socialiniai darbuotojai dirba su vaikais ir jų šeimomis, siekdami sukurti saugią, sveiką ir darnią aplinką namuose bei už jos ribų. Jie padeda suaugusiems įgyti socialinius įgūdžius, motyvaciją, o vaikams - gauti tinkamą pagalbą ir ugdymą. Proceso tikslas - atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir užtikrinti vaikų gerovę. Įvairiose situacijose svarbu koncentruotis ne tik į problemų sprendimą, bet ir į šios šeimos stiprinimą bei tolesnį vystymąsi, įtraukiant bendruomenę ir neįgaliuosius asmenis į socialinį gyvenimą.
Įgalinimo ir intervencijos iššūkiai
Socialinio darbo praktikoje daug dėmesio skiriama tam, kaip įgalinti konkrečius klientus - kartais tai sukelia diskusijas tarp socialinių darbuotojų, nes reikia subalansuoti „savarankiško sprendimo“ skatinimą su pagalba ir atsakomybių dalijimu. Patirtis rodo, kad įgalinimas reikalauja laiko, kantrybės ir individualaus priėjimo prie kiekvienos šeimos, o kartais reikia nukreipti įpsiliktų paauglių auklėjimo ir jaunimo gyvenimo kokybės gerinimą per specialias programas ir savipagalbos grupes.
Apibendrinimas
1) Sunku, bet būtina, socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis, 2) būtina diferencijuota, nuosekli ir ilgalaikė pagalba, 3) svarbu kurti pasitikėjimą ir empatiškus santykius, 4) įgalinimas neturi būti vienkartinis veiksmas, o procesas, 5) bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis ir bendruomene yra svarbus kelias į pokyčius.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų poilsio laikas