Žmogaus psichologija ir elgesys yra glaudžiai susiję su socialine aplinka, kurioje jis gyvena. Reklama veikia žmonių protus, tai paliečia mąstymą, jausmus, formuoja norus bei idėjas. Socialinė psichologija kaip mokslo šaka, sistemingai tyrinėja visuomeninio žmogaus elgesį, analizuoja santykius ir sąveikas tarp individų ir grupių.
Socialinės Psichologijos Esmė
Socialinė psichologija - tai mokslas, kuris nagrinėja, kaip individo psichika kinta veikiama grupės ir kaip individo psichika daro įtaką grupei. Kitaip tariant, ši sritis analizuoja organizuotų ir neorganizuotų žmonių grupių psichinius reiškinius bei žmogaus psichiką įvairiose socialinėse situacijose. Socialinė psichologija remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, o jos teiginiai yra pagrįsti stebėjimais ir eksperimentais.
Iš esmės, socialinė psichologija siekia suprasti žmogaus elgesį tada, kai jis sąveikauja su kitais žmonėmis. Ši sritis apima įvairius socialinius reiškinius, tokius kaip grupinis elgesys, socialinė percepcija, agresija, prietarai, konformizmas, neverbalinis bendravimas ir lyderystė. Socialinių psichologų dėmesys dažniausiai krypsta į situacijas, su kuriomis žmonės susiduria kasdien ir kurių poveikio jie net nepastebi.
Vienas svarbiausių socialinės psichologijos principų - psichinius reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose žmonių bendrijose, sąlygoja socialinė aplinka. Asmenybės negalima nagrinėti atsietai nuo socialinio konteksto, nuo aplinkos. Socialinė psichologija yra ypač koncentruota į tai, kaip socialinė grupė lemia žmogaus patirtį ir elgesį.
Socialinis Elgesys ir Grupės Įtaka
Žmogaus elgesys nėra pastovus, jis nuolat keičiasi priklausomai nuo to, kokia aplinka ir žmonės jį supa. Būdamas vienas, žmogus negali atsiskleisti, reikšti savo nuomones, tai viskas pasireiškia socialinėje, grupinėje aplinkoje.
Bendrumas lemia grupės sutelktumą, kuris yra pagrindinis jos socialinės bei psichologinės brandos rodiklis. Kai žmogus patenka į grupę, kurioje jis jaučiasi svetimas, jis negali funkcionuoti, veikti, atsiskleisti, o kartais net patiria sunkią moralinę bei psichologinę traumą. Grupės nariai vieni kitiems gali padėti, tada santykiai bus naudingi, arba gali trukdyti, tada santykiai bus žalingi.
Žmogaus veikla grupėje iš esmės skiriasi nuo individualios veiklos. Ši tema yra labai aktuali sportininkams ir treneriams siekiant aukščiausių rezultatų. Sportininkams, ypač komandinėse žaidimuose, labai svarbus yra palankus klimatas, siekiant bendro tikslo. Dar ne iki galo yra išspręsta socialinė grupės (komandos) psichologijos problema, nes ji nuolat keičiasi, nėra pastovi, daugiau dinamiška ir judri. Norint sėkmingai dalyvauti varžybose nepakanka gero fizinio ir taktinio pasirengimo. Šalia įgūdžių ir mokėjimų svarbūs ir intelektualiniai įgūdžiai bei grupiniai veiksmai. Todėl sportininkų būsena ir psichiniai procesai tampa labai reikšmingi.
Komanda, palyginus su visuomene, yra mažesnė ir trumpiau gyvuojanti, tačiau jai būdingas didesnis konkrečių, su kasdieniniu gyvenimu susijusių vertybių bendrumas. Kitaip tariant, dar tik formuojantis vaikas, tam tikroje sporto šakoje ar būrelyje, kur yra sudaryta grupė iš tam tikro skaičiaus žmonių, patiria daug daugiau išgyvenimų, kaip asmenybė sparčiau ugdosi, negu paprastoje aplinkoje, kur nėra tiksliai suformuluotas tikslas, nėra bendro intereso, išgyvenimų.
Kuo kiekvienas žaidėjas yra stipresnis, kuo jo technikos veiksmai geresni, kuo geresni įgūdžiai, tuo geresnių rezultatų pasieks visa komanda. Tačiau komandoje negali būti jokio AŠ. Komandose, kur yra sudėtinga tarpusavio sąveika, tokio tipo komandos daug praranda dėl prastų tarpusavio santykių ir veiksmų nesuderinamumo. Komandiniame žaidime labai svarbu greta tobulinamų individualiųjų žaidėjų įgūdžių lygiai taip pat daug dėmesio skirti ir komandos, kaip vieneto, kūrimui. Kai nesusitarimai tampa stipresni, tarpasmeniniai santykiai taip pat tampa neigiami bei pradeda neigiamai veikti sportininkų psichinę būseną ir komandos psichologinį klimatą, o kartu sporto veiklos rezultatus.
Socialinės Psichologijos Taikymas
Socialinė psichologija - ne tik teoriniai samprotavimai. Tai mokslas apie žmogų ir jo elgesį, plačiai taikomas įvairiausiose srityse - nuo bendravimo treniruotės, mokymo dirbti grupėse ir bendro darbo atmosferoje pasiekti efektyviausių rezultatų, iki rinkotyros, reklamos poveikio priemonių kūrimo ir nagrinėjimo.
Bendravimo psichologija
Bendravimo psichologija, psichologijos mokslo šaka, tiria žmonių tarpusavio bendravimo ypatumus. Visos gyvūnų rūšys komunikuoja tarpusavyje ir perduoda signalus, tačiau žmonių bendravimas išsiskiria tikslumu ir lankstumu (t. y. adaptacija socialinėse situacijose) bei unikaliu gebėjimu naudotis kalba. Ji žmonių bendravimo sistemai suteikia semantiškumo ir lankstumo, šios ypatybės leidžia suformuluoti neribotą skaičių prasmingų naujų žinučių.
Bendravimo psichologija tapo reikšminga per Antrąjį pasaulinį karą: psichologai domėjosi bendravimu kaip signalų perdavimo reiškiniu tarp siuntėjų (žinutės arba signalo šaltinio) ir gavėjų.
Verbalinis bendravimas
Verbalinis bendravimas apima bendravimą žodžiais: kalbėjimą, klausymą, rašymą ir skaitymą. Terminas verbalinė bendravimo forma dažniausiai vartojamas biheivioristinėje psichologijoje: žmogaus žodinis bendravimas aiškinamas bendrais bausmių ir stiprinimo dėsniais, kuriuos pirmasis aprašė amerikiečių psichologas B. F. Skinneris knygoje Apie biheiviorizmą (About Behaviourism 1974). Biheivioristai vertina bendravimą kaip stimulo ir atsako santykį tarp bendravimo šaltinio (siuntėjo) ir jį priimančio asmens (gavėjo). Kitos psichologijos šakos (pvz., psichoanalizė) pabrėžia ir kitus socialinius bei giluminius procesus, veikiančius tarpasmeninį bendravimą, pvz., šeimos grupės dinamiką, ankstyvuosius gyvenimo potyrius, traumas.
Verbalinė bendravimo forma yra pagrindinė strateginio bendravimo dalis. Žmonės vartoja kalbą siekdami savo ir tarpasmeninių tikslų (pvz., simbolinis bendravimas, savasties integracija ir bendro suvokimo apie pasaulį formavimas). Kalba yra dominuojanti tarpasmeninio ryšio priemonė, ja siekiama patenkinti savo poreikius, valdyti socialines situacijas ir koordinuoti savo bei kitų žmonių bendravimo procesus. Prašymai yra itin svarbūs strateginiame bendravime, pvz., derybose ir teikiant pagalbą. Priklausomai nuo tikslo gali būti skiriami kelių tipų prašymai: informacijos, objekto, veiksmo ir leidimo. Prašymo metu dominuoja du svarbūs aspektai: mandagumas (pragmatiškas, normatyvus procesas) ir tiesmukiškumas (gebėjimas greitai perteikti informaciją semantinių ir sintaksinių užklausų formuluotėmis). Kultūrinė aplinka paprastai suformuoja nesąmoningai sutartas normas dėl numanomo mandagumo lygio. Bet koks prašymas bendravimo metu yra iš prigimties rizikingas socialinis procesas, kadangi žmogus turi suderinti prašymo tikslą su tarpasmeniniais lūkesčiais (t. y. jei prašymas nėra patenkinamas, tai gali sukelti nusivylimą arba neviltį). Pragmatiško prašymo psichologinės taisyklės yra tokios įmantrios, kad dauguma vaikų šią bendravimo formą įsisavina tik būdami apie devynerių metų amžiaus. Taip yra todėl, kad kiekvienas atskiras prašymas turi būti suderintas su kito asmens asmenybe bei socialiniu statusu (t. y.
Klausimų uždavimas struktūrizuoja žmogaus pažinimo ir mokymosi procesus ir yra pagrindinis pasaulio pažinimo įrankis per visą žmogaus gyvenimą. Kaip ir prašymai, klausimai gali turėti didelį poveikį strateginiam bendravimui (pvz., informacijos valdyme, profesiniuose santykiuose, ypač jėgos santykiuose, kai kitas asmuo profesinėje ar socialinėje hierarchijoje užima aukštesnę padėtį). Klausimai gali būti dviejų tipų: informaciniai, siekiant išgauti faktinį arba afekcinį turinį, ir interaktyvūs, siekiant valdyti socialinius vaidmenis ir santykius. Informacijos ieškojimas ir atsakymas sudaro didelę dalį žmogaus veiklos, o klausimų ir atsakymų seka yra svarbiausi tarpasmeninio bendravimo elementai.
Laiškų rašymas ir pašto sistemų išplėtojimas leido žmonėms bendrauti rašytiniu būdu kur kas dažniau ir efektyviau. Didelė šiuolaikinio bendravimo dalis vyksta keičiantis teksto pranešimais ir pokalbiais virtualioje erdvėje. Virtualioje erdvėje rašytinė bendravimo forma gali pasireikšti įvairiose platformose, pvz., diskusijų forumuose, bendraujant elektroniniu paštu, socialinėje žiniasklaidoje, tinklaraščiuose. Psichologas Johnas Suleris (Jungtinės Amerikos Valstijos) vienas pirmųjų aprašė virtualaus bendravimo ypatumus (The psychology of text relationships 2011). Jaunus žmones jis vadino virtualios erdvės vietiniais (vyresnioji karta vadinama virtualios erdvės imigrantais). Asmenys, linkę rinktis bendravimą raštu, dažnai mėgaujasi žodžiais, sakinių struktūra ir kūrybinėmis galimybėmis, kurios leidžia subtiliai reikšti savo mintis bei nuotaikas. Asinchroniškas virtualus bendravimas (vykstantis tuomet, kai siuntėjo ir gavėjo apsikeitimas pranešimais nevyksta gyvai) leidžia žmonėms kruopščiau apmąstyti savo pranešimo turinį ir pristatymą, be to, skatinamas samprotavimas ir refleksija. J. Suleris t. p.
Neverbalinė bendravimo forma
Neverbalinė bendravimo forma - judėjimas, kūno kalba, mimika, veido išraiška, akių kontaktas - apima visus kitus bendravimo procesus, kuriuose nėra vartojama kalba (šnekamoji ar rašytinė). Neverbalinė bendravimo forma glaudžiai susijusi su verbalinio bendravimo procesais, pvz., akių kontaktas dažnai naudojamas viešai kalbant. Šnekamojoje kalboje t. p. galima pastebėti nemažai neverbalinių elementų: akcentą, inotaciją, kalbėjimo tempą, tarmę. Rašytinė kalba t. p. apima neverbalinius procesus - rašysenos stilių, žodžių dėstymą, jaustukų ir šypsenėlių naudojimą. Kai kurie neverbaliniai procesai yra nevalingi (t. y. žmogaus nekontroliuojami): prakaitavimas, drebėjimas, veido raudonis. Dar 1601 anglų filosofas F. Baconas pripažino gestus reikšminga bendravimo priemone. Vėlesnės psichologinės analizės, kurios buvo įkvėptos F. Bacono teiginių, ėmė nagrinėti rankų gestus ir chirologiją (kurčnebylių kalbą rankomis). 18 ir 19 a. buvo teigiama, kad emocinės išraiškos ir gestai, tuo metu vadinamosios natūraliosios kalbos, sudarė pagrindą simboliniam bendravimui. Kiek vėliau šokis ir drama buvo įvardyti kaip svarbūs neverbalinio bendravimo procesai. Kūno judėjimas sulaukė plataus ir nuolatinio ankstyvosios psichologijos ir kitų mokslo šakų susidomėjimo. Anglų biologas ir evoliucijos teorijos pradininkas C. R. Darwinas, siekdamas suprasti emocijų valdymą, studijavo veido išraiškų neuromuskulinę struktūrą. Nemažai psichologų tęsė šiuos mokslinius tyrimus ir ėmė akcentuoti greitus, automatiškus ir universalius žmogaus elgesio aspektus. Šie neverbalinio elgesio elementai dažniausiai nėra sąmoningai valdomi - tai žmonių biologinės reakcijos (kurias t. p.
Nors neverbalinė bendravimo forma ir elgesys įvairiose pasaulio kultūrose gali skirtis, laimės, liūdesio, pykčio ir baimės būsenos bei veido išraiškos yra panašios visame pasaulyje. Vėlesni psichologijos tyrimai parodė, kad emocinių išraiškų universalumas yra būdingas žmonėms, kurie yra akli nuo gimimo - jų emocinės išraiškos dažnai yra tokios pačios kaip ir reginčių asmenų.
Bendravimo baimė
Bendravimo baimė, dar vadinama socialine baime ar socialiniu nerimu, yra psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus ir nuolatinis nerimas socialinėse situacijose. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, dažnai baiminasi būti vertinami, kritikuojami ar atstumti kitų. Ši baimė gali pasireikšti įvairiais būdais - nuo lengvo nerimo iki stiprių panikos priepuolių.
Bendravimo baimė dažnai prasideda paauglystėje ar ankstyvame suaugusiųjų amžiuje ir gali turėti reikšmingą poveikį kasdieniam gyvenimui. Asmenys, kenčiantys nuo šios būklės, gali vengti socialinių situacijų, tokių kaip kalbėjimas viešai, naujų žmonių sutikimas, pasimatymų ar darbo pokalbių, nes bijo būti vertinami ar atstumti. Ši baimė gali sukelti fizinius simptomus, tokius kaip prakaitavimas, drebulys, širdies plakimas, pykinimas ar galvos svaigimas.
Bendravimo baimės simptomai
Bendravimo baimės simptomai:
| Kategorija | Simptomai |
|---|---|
| Mintys / kognityviniai | - Nuolatinis nerimas prieš socialines situacijas - Mintys apie nesėkmę: „aš suklysiu“, „manęs neklausys“ - Sumažėjęs pasitikėjimas savimi - Per didelis dėmesys kitų nuomonei ir kritikai |
| Emocijos | - Nerimas, įtampa, baimė - Sumišimas ar gėdos jausmas bendraujant - Stiprus noras išvengti socialinių situacijų |
| Kūno pojūčiai | - Prakaitavimas, drebulys, raumenų įtampa - Pagreitėjęs širdies ritmas, sunkumas kvėpuoti - Virpėjimas ar drebulys rankose, kojose |
| Elgesys | - Vengimas socialinių situacijų, tylėjimas - Atsiribojimas, vengimas akių kontakto - Atsisakymas dalyvauti pokalbiuose ar viešose situacijose |
| Poveikis kasdieniam gyvenimui | gali būti reikšmingas. Asmenys gali patirti sunkumų mokykloje, darbe ar santykiuose dėl nuolatinio nerimo ir vengimo elgesio. Tai gali lemti socialinę izoliaciją, žemą savivertę, depresiją ar net priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, kai bandoma numalšinti baimę. |
Svarbu pažymėti, kad šie simptomai dažnai pasireiškia ne tik esant realiam pavojui, bet ir įsivaizduojant galimus neigiamus scenarijus.
Bendravimo baimė nėra tiesiog nenoras kalbėti su nepažįstamaisiais. Tai - rimta psichologinė būklė, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus gyvenimui. Gera žinia ta, kad ši būklė yra gydoma. Su tinkama pagalba galima žymiai sumažinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Bendravimo baimės priežastys:
Bendravimo baimė, kaip ir daugelis psichologinių būklių, dažnai susiformuoja dėl įvairių veiksnių sąveikos. Nors kiekvieno žmogaus patirtis unikali, išskiriamos kelios pagrindinės bendravimo baimės priežastys:
- Socialinis nerimas: Tai yra intensyvus ir nuolatinis nerimas, kylantis socialinėse situacijose, kur žmogus jaučia, kad gali būti vertinamas ar kritikuojamas.
- Ankstyvos patirtys: Negatyvios socialinės patirtys, tokios kaip patyčios, atstūmimas, tėvų ar globėjų kritika, emocinis atstūmimas ar net trauminiai įvykiai gali palikti gilų pėdsaką.
- Savivertės problemos: Žema savivertė - dažna bendravimo baimės priežastis. Žmonės, kurių savivertė yra sumažėjusi, dažnai jaučia, kad nėra pakankamai geri, patrauklūs ar verti kitų dėmesio.
Apibendrinant bendravimo baimės priežastis, svarbu pažymėti, kad šios pagrindinės priežastys dažnai persipina ir sustiprina viena kitą. Supratimas, kokie veiksniai daro įtaką jūsų bendravimo baimei, yra pirmas žingsnis link jos įveikimo ir sveikesnio, laisvesnio bendravimo.
Kaip įveikti bendravimo baimę:
- Pradėti nuo mažų pokalbių: Vienas iš geriausių būdų mažinti bendravimo baimę - pradėti...
Neuromarketingas: kaip prekių ženklai verčia jūsų smegenis pirkti daugiau daiktų
Šiuolaikinių įmonių veikla neįsivaizduojama be reklamos. Reklama padeda vartotojui išsirinkti prekę, skatina atskirus pirkėjus, o kartais ir plačius vartotojų sluoksnius įsigyti prekę. Ji padeda formuoti interesus, papročius, nuomonę, įveikti klaidas ir prietarus, tarnauja kultūriniam, moraliniam ir estetiniam žmonių auklėjimui. Reklama apibūdina prekių naudingumą, jų reikšmę, kainas, asortimentą ir kokybę.
Reklama pirmiausia praneša vartotojui apie prekės egzistavimą, atkreipia į ją potencialių vartotojų dėmesį. Be reklamos net labai gera prekė gali likti nežinoma.
Reklama daro įtaką vartotojui, nori jis to ar ne, patinka tai ar ne. Gera reklama pasibeldžia į slapčiausias žmogaus sielos kerteles ir anksčiau ar vėliau „priverčia“ nusipirkti reklamuojamą prekę. Nuo reklamos priklauso vartotojų požiūris ir nuomonė ne tik apie reklamuojamą prekę, bet ir apie pačią įmonę, taip pat ir tai, ar pardavimų apimtys didės, ar mažės.