Šiame straipsnyje aptariami psichikos ir elgesio sutrikimai, susiję su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, jų klasifikacija pagal TLK-10, ir kaip Lietuvoje diagnozuojama priklausomybė. Aprėpiami tiek biologiniai, tiek psichologiniai ir socialiniai veiksniai, kurie lemia priklausomybės raidą, taip pat gydymo principai ir svarbiausi diagnostiniai kriterijai.
TLK-10 klasifikacija ir diagnostiniai kriterijai
Diagnozuojant priklausomybę Lietuvoje remiamasi TLK-10 diagnostikos kriterijais. Šioje klasifikacijoje visoms psichoaktyviosioms medžiagoms (PAM) taikomas vienodas aprašymo ir diagnozavimo standartas. F19- psichikos ir elgesio sutrik., vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyvąsias medžiagas. Priklausomybės sindromas apibūdinamas atsiradusia tolerancija, ūminės abstinencijos būkle ir paprastai atpažįstamas iš paciento pasiryžimo tęsti PAM vartojimą. Požymiai - potraukis, vartojimo pastovumas, abstinencijos reiškiniai. Abstinencijos sindromas - neatsitiktinis įvairių ir skirtingo sunkumo simptomų derinys, atsirandantis nutraukus arba sumažinus PAM vartojimą, po pakartotino ir paprastai ilgalaikio vartojimo.
Ūminė intoksikacija - praeinanti būklė, kuri atsiranda pavartojus alkoholį arba kitą PAM dėl sutrikusio sąmonės, pažinimo, suvokimo, afekto, elgesio ir kitų funkcijų. Apsvaigimas paprastai yra susijęs su vartota doze. Intoksikacijos intensyvumas laikui bėgant silpnėja, poveikis išnyksta, pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai ar atsiranda kitų komplikacijų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad intoksikacijos simptomai ne visada atspindi pagrindinį medžiagos poveikį.
Nustatyti PAM vartojimą (apsvaigimą) padeda med. apžiūra. Apžiūros akte turi būti aprašyta paciento išvaizda, elgesys, orientacija, mąstymas, bendravimas, judesiai ir emocijos. Taip pat naudojamos techninės priemonės: alkotesteriai alkoholiui nustatyti bei laboratoriniai tyrimai - alkoholio ar narkotikų koncentracija kraujyje. TARPTAUTINĖS nuostatos nurodo biopsichosocialinį modelį: potraukis, tolerancija ir adaptacijos mechanizmai turi genetinį pagrindą, o paveldimumas prisideda prie rizikos sirgti priklausomybe.
Patogenezė: smegenų mechanizmai ir potyriai
PAM vartojimo esmę sudaro siekis pajusti laukiamą psichikos pokytį bei atsirandanti psichinė ir fizinė priklausomybė. Patogenezei svarbios tiek psichologinės prielaidos, tiek biologiniai mechanizmai. Smegenys turi „atlygio sistemą“, kuriai itin svarūs dopaminas ir noradrenalinas. Nukrypimai šioje sistemoje lemia motyvacijos ir emocijų pokyčius. PAM gali iškreipti malonumo pojūtį ir sukelti rezistentinį troškimą vartoti vėl. Tyrimai rodo, kad smegenys yra plastiškos - po tam tikro laiko gali įvykti atsistatymas, tačiau tai priklauso nuo daugelio veiksnių (amžius, vartojimo stažas, medžiagų mišinio).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo iššūkiai dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis
Neurologijos atradimai rodo, kad priklausomybė yra galvos smegenų liga, turinti funcinius ir struktūrinius pakitimus. Tačiau svarbu pažymėti, kad gydymas negali būti orientuotas tik į vieną dimensiją - būtinas integruotas požiūris į biologinę, psichologinę ir socialinę sritis. Socialinė aplinka ir šeimos dinamika taip pat turi didelę reikšmę, todėl kopriklausomų asmenų pagalba ir socialinio tinklo koregavimas yra svarbūs gydymo komponentai.
Fizinė ir psichologinė priklausomybė: skirtumai ir požymiai
Psichologinė priklausomybė - stiprus psichologinis pripratimas, kuris gali išsivystyti bet kuriai malonumą teikiančiai veiklai. Dažnai ji susijusi su elgesio sunkumais ir gali būti įvardijama kaip „elgesio sutrikimas“. Fizinė priklausomybė - organizmo pripratimas prie tam tikrų medžiagų vartojimo ir abstinencijos sindromas, kai nutraukus vartojimą pasireiškia įvairūs simptomai. Alkoholio ir narkotikų atveju abu komponentai dažnai lieka susipynę, todėl gydymas turi būti kompleksinis.
Alkoholis yra viena iš dažniausiai pasitaikančių priklausomybių, su ryškiu savivertės, emocijų regos ir elgsenos pokyčiais. Skirtingose stadijose potraukis, tolerancija ir abstinencijos reiškiniai kinta: pradžioje dominuoja potraukis, vėliau - didėja tolerancija, o galutinėje stadijoje - pasireiškiama abstinencija. Dėl alkoholio gali kilti psichikos sutrikimai, depresija, elgesio ir socialiniai sunkumai, o gydymas dažnai reikalauja ne tik farmacinių, bet ir psichoterapinių priemonių.
Narkotikai ir opioidai kelia specifinių abstinencijos sindromų riziką. Opioidų abstinencijos laikotarpiai būna intensyvūs ir trunka apie 5-10 dienų, su simptomais nuo ašarojimo ir slogos iki sunkesnių, kaip nemiga, drebulys ar įtampa. Palaikomasis gydymas dažnai įtraukiamas į metadono ar buprenorfino programą, kuri padeda stabilizuoti pacientą ir sumažinti potraukį.
Diagnozė, gydymas ir pagalba Lietuvoje
Diagnostika ir gydymas Lietuvoje integruojami į platesnį sveikatos apsaugos tinklą. Priklausomybės ligas gydyti galima ambulatoriškai ar stacionariai, naudojant moksliniais tyrimais pagrįstas programas. Respublikinis priklausomybės ligų centras teikia valstybės finansuojamą gydymą. Naujasis požiūris remiasi elgesio sutrikimų diagnoze (DSM-5) ir pabrėžia, kad abstinencija ir tolerancija nėra pagrindiniai diagnostiniai kriterijai, o svarbiausia - elgesio pokyčiai ir medžiagų vartojimo modeliai.
Taip pat skaitykite: Ambulatorinės ekspertizės ypatumai
Gydymo vaistais klasės apima: 1) disulfiramas (pykinimas, vėmimas, bendras intoksikacijos jausmas) kaip abstinenciją skatinanti priemonė; 2) opioidų antagonistai (naltreksonas, nalmefenas) mažinantys potraukį; 3) vaistai abstinencijai gydyti - benzodiazepinai, karbamazepinas, B grupės vitaminai, kepenų funkciją gerinantys preparatai; 4) vaistai alkoholinės priklausomybės psichikos sutrikimams gydyti (antipsichotikai) esant poreikiui. Gydymas derinamas su psichoterapija ir socialiniu palaikymu.
Be medikamentinio gydymo svarbus yra ir psichologinis bei socialinis palaikymas: įtraukti šeimos nariai, kopriklausomų asmenų pagalba, socialiniai darbuotojai ir darbo įgūdžių kūrimas. Ilgalaikė remisija tik tada įmanoma, kai yra sprendžiamos gretutinės psichikos ligos, traumos ir kiti žalingi veiksniai, o gydymas taikomas kaip visapusiškas kompleksas.
Istorija ir šiuolaikinė perspektyva
Priklausomybės samprata evoliucionavo: senesniuose vadovėliuose priklausomybė apibrėžiama kaip abstinencija ir tolerancija, o šiandieninėje priklausomybės diagnostikoje daug dėmesio skiriama elgesiui, potraukiui bei poveikiui kasdieniam gyvenimui. Naujasis apibrėžimas - „substance use disorder“ - pabrėžia elgesio sutrikimą kaip esminį diagnozės elementą. Mokslininkai pabrėžia, kad priklausomybei įtaką daro biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o gydymas turi būti integruotas.
Neurobiologijoje pažanga atveria kelią į naujus gydymo metodus ir reabilitaciją. Tačiau iššūkiai liko: atminties įrašai, kontekstualūs dirgikliai ir gyvenimo aplinka gali skatinti atkrytį. Tyrimai teikia vilties, kad gali būti formuojami nauji metodai dirgiklių išlaisvinimui ir priklausomybės ciklo sutrikdymui, tačiau tai užtruks. Be to, socialinis ir šeimos palaikymas yra būtina sąlyga atsistatymui.
Trumpas praktinis žvilgsnis į diagnostiką ir gydymą
- Priklausomybės diagnozė grindžiama elgesio pokyčiais ir medžiagų vartojimo modeliais, o ne vien abstinencija ar tolerancija.
- Ankstyva intervencija, psichologinė pagalba ir šeimos įtrauktis didina šansus ilgalaikei remisijai.
- Medicininė pagalba apima detoksikaciją, palaikomąjį gydymą ir ilgalįstą pakaitinį gydymą (pvz., metadoną ar buprenorfiną opioidų priklausomybei).
- Socialinės paslaugos ir darbiniai įgūdžiai būtini, norint sėkmingai integruotis į visuomenę po reabilitacijos.
Kaip priklausomybė veikia smegenis
Taip pat skaitykite: Efektyvus psichikos sveikatos slaugos planas
tags: #psichine #ir #fizine #priklausomybe