Psichikos sveikata yra neatsiejama bendros žmogaus gerovės dalis, apimanti emocinę, psichologinę ir socialinę būklę. Ji daro didelę įtaką tam, kaip mes mąstome, jaučiamės ir elgiamės, padeda susidoroti su stresu, produktyviai dirbti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Psichikos sveikata yra svarbi kiekviename gyvenimo etape nuo vaikystės ir paauglystės iki senatvės. Sutrikimai, paveikiantys mąstymą, jausmus ir elgesį, gali būti laikini arba nuolatiniai, pasireiškiantys įvairiais simptomais, turinčiais įtakos kasdieniam gyvenimui. Straipsnyje aptariamos psichikos ir elgesio sutrikimų priežastys, diagnostikos ir gydymo metodai bei patarimai tėvams ir pedagogams, kaip elgtis su vaikais, turinčiais prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą.
Psichikos sveikatos sutrikimai ir jų priežastys
Psichikos sutrikimai apima įvairias būkles, kurios veikia žmogaus mąstymą, jausmus ir elgesį. Jie gali būti laikini arba nuolatiniai ir pasireikšti įvairiais simptomais, kurie daro įtaką kasdieniam gyvenimui. Dažniausiai pasitaikantys psichikos ir elgesio sutrikimai apima:
- Nuolatinę liūdesio būseną, prarandant susidomėjimą veikla, kuri anksčiau teikė džiaugsmą.
- Stiprų susirūpinimo ar nuogąstavimo jausmą, kuris gali būti nuolatinis ar atsirasti staiga kaip panikos priepuolis.
- Sunkumus užmigti ar išmiegoti visą naktį, kurie gali turėti didelę įtaką dienos metu atliekamoms veikloms ir bendrai sveikatos būklei.
- Būklę, kai žmogus patiria intensyvių emocijų svyravimus - nuo manijos (pakilios nuotaikos, energijos ir aktyvumo) iki depresijos epizodų.
- Pažinimo funkcijų praradimą, kuris veikia atmintį, mąstymą ir socialinius įgūdžius.
- Sunkų psichikos sutrikimą, kuris veikia mąstymą, jausmus, valią, elgesį, socialinę adaptaciją.
- Emocinę ar elgesio reakciją į stresą, kuri yra stipresnė nei įprasta ir sukelia didelių problemų kasdieniniame gyvenime.
- Intensyvią baimę būti situacijose, kuriose būtų sunku ar gėdinga pabėgti.
- Būklę, kai žmogus turi pasikartojančių, nepageidaujamų minčių (obsesijų) ir (arba) elgesio (kompulsijų), kuriuos jis jaučia būtinybę vykdyti.
- Emocinį ir fizinį išsekimą, dažniausiai susijusį su ilgalaikiu stresu ir per dideliu darbo krūviu.
Šie simptomai gali pasireikšti įvairiais deriniais ir intensyvumu, priklausomai nuo konkretaus psichikos sutrikimo ir individualių paciento savybių.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių , disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį. Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos - organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies - kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų -raumenų - padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
O. Lapinas: TOP psichoterapiniai įrankiai, kurie padės suvaldyti nerimą ir destruktyvias mintis
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS)
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra raidos sutrikimas, pasireiškiantis dėmesio išlaikymo sunkumais ir per dideliu aktyvumu. Šiam sutrikimui būdinga ankstyva pradžia dar vaikystėje, iki 12-os metų amžiaus, dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiame amžiuje. Suaugusiesiems simptomai yra mažiau ryškūs, kadangi asmuo išmoksta prisitaikyti.
Hiperaktyvumas / impulsyvumas: perdėtas susijaudinimas, negalėjimas išsėdėti ramiai, kai iš asmens to tikimasi, tam tikrose situacijose ar atliekant monotonišką veiklą. ADS turi pasireikšti bent dviejose iš svarbių sričių: socialinėje, šeimyninėje ar santykiuose, akademinėje ar profesinėje.
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius - ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD ( nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.); ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus; ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB; ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu; ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės. ( Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus) . Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis , užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
- Nedėmesingumas - nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos, išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, neatidumas, užmaršumas.
- Hiperaktyvumas - bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
- Impulsyvumas - negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas, lengvas su(si)erzinimas, emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams , atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse- prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - tai vaikystėje pasireiškiantis elgesio sutrikimas, kuriam būdinga pikta ir (arba) dirgli nuotaika, prieštaraujantis ir (arba) iššaukiantis elgesys arba kerštingumas. Tiksli sutrikimo priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad tai yra genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Labai svarbu diagnozuoti ir suteikti tinkamą pagalbą, nes sutrikimas gali smarkiai sutrikdyti įprastą kasdienę vaiko veiklą, mokymosi rezultatus ir socialines sąveikas. Be to, negydomas ateityje jis gali sukelti rimtesnių elgesio problemų ir psichikos sveikatos sutrikimų.
Šeimos dinamika ir aplinka vaidina svarbų vaidmenį prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika. Taip pat didesnė rizika susirgti yra vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose nuolat kyla nesutarimų arba kurių tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų, ypač elgesio sutrikimų, ADHD ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.
Mokymosi aplinka taip pat gali turėti įtakos prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos. Prie simptomų išsivystymo ir palaikymo gali prisidėti klasės, kuriose veiksmingai nesuvaldomas trikdantis elgesys arba neskatinama teigiama socialinė sąveika.
Biologiniu požiūriu vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus .
Diagnostikos ir gydymo metodai
Pagrindiniai gydymo metodai yra psichoterapija, medikamentinis gydymas, kognityvinė elgesio terapija (KET), grupinė terapija.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
- Psichoterapija: Ji apima reguliarias sesijas su psichoterapeutu. Tai padeda pacientams išspręsti emocines problemas, keisti neigiamus mąstymo ir elgesio modelius bei mokytis naujų įgūdžių valdyti savo būklę. Psichoterapijos metodai gali būti įvairūs - nuo kognityvinės elgesio iki psichodinaminės terapijos.
- Medikamentinis gydymas: Vaistai gali padėti sumažinti arba kontroliuoti psichikos sutrikimų simptomus. Jie apima antidepresantus, antipsichotikus, raminamuosius ir nuotaikos stabilizatorius. Medikamentai dažnai derinami su psichoterapija, siekiant užtikrinti greitesnius ir geresnius gydymo rezultatus.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): Tai yra efektyvi terapijos forma, kuri padeda pacientams atpažinti ir keisti neigiamas mąstymo ir elgesio schemas. Ji yra ypač naudinga gydant depresiją, nerimą ir OKS. KET apima struktūruotus pokalbius ir užduotis, kurios padeda pacientams suprasti savo mąstymo procesus ir juos keisti.
- Grupinė terapija: Jos metu pacientai susitinka su kitais, kurie turi panašias problemas, ir dalijasi savo patirtimis bei palaikymu. Tai padeda sumažinti izoliacijos jausmą ir stiprina bendruomeniškumą. Grupinė terapija gali būti ypač naudinga tiems, kurie jaučiasi vieniši arba nesuprasti savo artimųjų.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas yra kompleksinis. Šį gydymą sudaro gyvensenos įpročių keitimas, psichoedukacija apie sutrikimą, palaikomoji psichoterapija, orientuota į simptomus, poros ar šeimos psichoterapija bei medikamentinis ADS simptomų gydymas. Įtarus simptomus, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją ir gauti nukreipimą pas psichikos sveikatos specialistą.
- Gyvensenos įpročių keitimas: Šiuo sutrikimu sergančiam žmogui būtinas rutinų bei miego ir būdravimo režimo aptarimas ir įgyvendinimas, adekvatus fizinis aktyvumas, darbo ir poilsio režimo balansas, psichoaktyvių medžiagų rizikos valdymas.
- Psichoedukacija: Šis etapas orientuotas į geresnį simptomų bei savo stipriųjų savybių suvokimą ir išteklių panaudojimo galimybes, yra aptariami kylantys impulsyvūs elgesio, mokymosi, karjeros ir tarpasmeninių santykių iššūkiai.
- Palaikomoji psichoterapija: Šis etapas orientuotas į adaptacijos išteklių nukreipimą, siekiant valdyti ADS.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo diagnozė nustatoma atlikus išsamų vaikų psichiatro arba psichologo įvertinimą ir yra pagrįsta nuolatiniu dirglumu, prieštaraujančiu elgesiu ir kerštingumu. Gydant šį sutrikimą dažnai taikoma elgesio terapija, kurios tikslas - mokyti vaiką ir tėvus elgesio valdymo ir gerinimo strategijų. Tėvų ir vaikų sąveikos terapija (PCIT), kognityvinė elgesio terapija (KET) ir šeimos terapija yra vieni dažniausiai taikomų gydymo metodų.
- Elgesio terapija: Yra vienas veiksmingiausių prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymo būdų. Šios rūšies terapija siekiama nustatyti ir pakeisti elgesio modelius, dėl kurių vaikas patiria sunkumus. Dažnai taikoma kognityvinė-elgesio terapija (KET), kurios metu daugiausia dėmesio skiriama veiksmingų problemų sprendimo strategijų ugdymui, impulsų kontrolės gerinimui ir sveikesnių tarpasmeninių santykių įgūdžių ugdymui. Be to, tokiomis intervencijomis, kaip tėvų valdymo mokymas (PMT), siekiama suteikti tėvams įgūdžių ir strategijų, kurios galėtų teigiamai paveikti vaiko elgesį.
- Šeimos terapija: Taip pat yra neatsiejama vaikų gydymo plano dalis. Šis metodas apima visą šeimą ir padeda gerinti bendravimą ir santykius šeimoje. Šeimos terapija gali padėti spręsti platesnės šeimos dinamikos, kuri prisideda prie trikdančio elgesio, problemas, padėti tėvams taikyti nuoseklias ir veiksmingas drausminimo strategijas ir sukurti labiau struktūruotą ir palankią namų aplinką.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymas yra ilgalaikis ir reikalauja vaiko, šeimos ir dažnai mokyklos ar kitų bendruomenės institucijų įsitraukimo. Ankstyva intervencija gali pagerinti prognozę ir padėti išvengti rimtesnių psichologinių ar elgesio sutrikimų.
Depresijos gydymas apima medikamentinį (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai), psichoterapinį ( psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys) ir instrumentinį - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt. Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais.
ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus. Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes. Stimuliatoriai - metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse). Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą. Kiti vaistai- atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin). Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai. Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius. Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė. Problem ų sprendimo įgūdžių lavinimas. Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika. Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas. Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus. Specialios dietos.Vitaminų arba mineralų papildai. Vaistažolių papildai . Nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3.
Gydoma, priklausomai nuo simptomų intensyvumo ir trukmės, benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais. Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai.
Patarimai tėvams ir pedagogams
Efektyvus bendravimas su vaiku, kuriam diagnozuotas prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas, yra labai svarbus vaiko vystymuisi ir šio sutrikimo simptomų valdymui. Tėvai ir pedagogai, bendraudami su vaikais gali susidurti su tam tikrais sunkumais susijusiais su nepaklusnumu ar prieštaravimu. Svarbu prisiminti, kad empatiškos, kantrios ir supratingos pozicijos išlaikymas gali būti labai veiksmingas.
Aktyvus klausymasis yra labai svarbus šio proceso elementas. Parodydami, kad suprantame vaiko jausmus ir požiūrį, validuojame vaiko jausmus, o tai gali sumažinti dalį pasipriešinimo. Skatinkite atvirą ir nuoširdų dialogą ir stenkitės suprasti esmines problemas, kurios gali lemti vaikų priešišką elgesį. Be to, teigiamo pastiprinimo strategijų taikymas gali teigiamai paveikti vaiko elgesį. Pavyzdžiui, teigiamo elgesio, tokio kaip prašymų laikymosi ar kantrybės demonstravimo, pripažinimas ir apdovanojimas, gali motyvuoti vaiką dažniau kartoti tokį elgesį. Ši strategija gali palaipsniui nukreipti dėmesį nuo neigiamo elgesio ir padėti skatinti pozityvesnius elgesio modelius.
Vaiką supanti aplinka turi didelę įtaką prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomų valdymui ir progresavimui. Chaotiška ar nenuspėjama aplinka gali sustiprinti sutrikimo simptomus, todėl dažniau pasireiškia nepaklusnumo ar priešiškumo epizodai. Tėvai ir pedagogai turėtų stengtis sukurti nuspėjamą, ramią ir struktūruotą aplinką. Nuosekli rutina ir tvarkaraščiai bei aiškios taisyklės gali suteikti vaikui stabilumo ir nuspėjamumo jausmą. Žinojimas, ko tikėtis, gali sumažinti nesaugumo ar sumaišties jausmą, kuris gali paskatinti prieštaraujantį elgesį.
Tėvai ir pedagogai turėtų bendradarbiauti siekdami nustatyti aiškius ir realius vaiko elgesio lūkesčius. Tai galima daryti įtraukiant vaiką į diskusiją, kad jis jaustų atsakomybę ir įsipareigojimą dėl šių lūkesčių. Taip pat svarbu nustatyti nuoseklias ir teisingas pasekmes už taisyklių pažeidimus. Pasekmės turėtų būti proporcingos elgesiui ir visada nuosekliai vykdomos, kad būtų išvengta painiavos ar manipuliacijų. Teigiamo elgesio pastiprinimas pagyrimais, apdovanojimais ar privilegijomis gali motyvuoti vaiką laikytis taisyklių ir dažniau rodyti teigiamą elgesį.
Labai svarbu pažymėti, kad strategijos turėtų būti nuoseklios įvairiose aplinkose. Tai apima namus, mokyklą ir bet kokią kitą aplinką, kurioje vaikas dažnai bendrauja. Vienodas požiūris į sutrikimo valdymą gali sustiprinti nustatytas taisykles ir lūkesčius, padėti vaikui saugiai jaustis ir taip prisidėti prie jo pažangos.
Paramos ir pagalbos svarba
Vienas iš svarbiausių komponentų, padedančių įveikti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą, yra profesionali pagalba, pavyzdžiui, darbas su psichologu. Psichologas, turintis specialų darbo su elgesio ir emocijų sutrikimais parengimą, gali pasiūlyti veiksmingus gydymo metodus, pritaikytus unikaliems vaiko poreikiams. Tai gali būti individuali terapija, kurios metu siekiama padėti vaikui išmokti naujų įgūdžių, pavyzdžiui, kaip veiksmingiau valdyti savo emocijas ir elgesį. Vaikas mokosi, kaip susidoroti su frustracija, tinkamiau reikšti savo jausmus ir įsitraukti į bendradarbiavimu pagrįstą elgesį.
Be to, psichologai gali suteikti tėvams ir pedagogams įgūdžių ir strategijų, paaiškinančių kaip elgtis situacijose, kurios iššaukia vaiko prieštaraujantį elgesį, ir nurodyti, kaip skatinti ir stiprinti teigiamą elgesį. Šios rekomendacijos gali padėti suaugusiesiems sukurti vaiko emociniam augimui ir raidai palankią aplinką.
Šeimos parama atlieka esminį vaidmenį valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Tėvų, kaip pagrindinių globėjų, reakcijos ir atsakas į vaiko elgesį gali turėti didelę įtaką sutrikimo eigai. Pavyzdžiui, išlaikant ramų ir empatišką elgesį, reaguojant į vaiko nepaklusnumą, galima deeskaluoti galimus konfliktus ir sukurti palankesnę atmosferą.
Be to, šeimos narių dalyvavimas terapijos sesijose gali būti naudingas. Taip jie gali sužinoti apie sutrikimą, jo pasekmes ir veiksmingas valdymo strategijas. Supratus sutrikimo prigimtį, gali sumažėti kaltės ir nusivylimo jausmai. Tai padeda kurti labiau palaikančią ir kantresnę šeimos aplinką.
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas yra dar vienas labai svarbus aspektas valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Kadangi vaikai daug laiko praleidžia mokykloje, mokytojai dažnai būna įvairių sutrikimo apraiškų liudininkai. Palaikant atvirą bendravimą apie vaiko elgesį, pažangą ir iššūkius galima užtikrinti nuoseklias elgesio valdymo strategijas įvairiose aplinkose.
Be to, mokytojai gali padėti vaikui pritaikydami tam tikras klasės strategijas.