Šiandieninėje visuomenėje žmogaus teisių užtikrinimas yra vienas svarbiausių prioritetų. Per žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo plėtojami trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai - žmogaus vientisumas, laisvė ir lygybė, pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Šio proceso metu idealistiniai siekiai tapo teisės aktų dalimi, atskirų valstybių teisinės sistemos komponentu bei virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistema.
Vis dėlto, psichikos ligomis sergančių asmenų teisės dažnai susiduria su iššūkiais. Remiantis Pasauline sveikatos organizacija, vienas iš Europos visuomenės psichikos sveikatos politikos principų yra būtinybė išvaduoti psichikos sveikatos sritį iš profesinės, politinės ir geografinės izoliacijos ir kuo labiau integruoti šią sritį į visuomenės sveikatos sistemą, pirminę sveikatos priežiūrą, bendrąją sveikatos priežiūrą, švietimo, socialinės apsaugos ir kitus sektorius.
Lietuvoje psichikos sveikatos priežiūrą ir žmogaus teises užtikrina bendra teisės normų ir institucijų sistema. Teisės įgyvendinimo problemas asmeniui padeda spręsti nuo gydymo įstaigos nepriklausomas specialistas - paciento patikėtinis. Klientų/pacientų teisės užtikrinamos kuriant šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis pagrįstą psichikos sveikatos priežiūros sistemą.
Psichikos sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos pirminiu, antriniu ir tretiniu lygiais. Svarbu pažymėti, kad siekiama labiau paplitusius, vidutinio sunkumo ir sunkius psichikos sutrikimus gydyti ne stacionaruose, teikti krizės intervencijos paslaugas ir kitas aktyvaus nestacionarinio gydymo bei reabilitacijos paslaugas.
Bendra Estijos pacientų gynimo organizacijos, Latvijos žmogaus teisių centro, Globalios iniciatyvos psichiatrijoje Vilniaus regioninio biuro ir Psichikos negalios atstovavimo centro (Budapeštas, Vengrija) parengtoje ataskaitoje (2003) apie Baltijos šalis esamos psichikos sveikatos priežiūros strategijos vystymą nurodoma, kad palankias sąlygas nepaisyti žmogaus teisių sudaro daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Tai apima psichikos negalią, žinių apie savo teises stygių ir tą faktą, kad psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys asmenys, psichikos sveikatos priežiūros strategijos kūrėjai ir didžioji visuomenės dalis iš esmės nemano, kad psichikos negalios žmonės turi teises (Latvijos žmogaus teisių centras, 2003).
Žmogaus teisių pažeidimai psichikos sveikatos priežiūros įstaigose gali pasireikšti įvairiomis formomis. 2004 m. atlikti tyrimai atskleidė tokias problemas kaip netinkamas elgesys su pacientais, prievarta 2004 m. yti vaistų bei gydymo skyrimą; dėl jaunesniojo personalo nepagarbos; dėl žmogaus teisių neišmanymo (Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2005).
Svarbų vaidmenį užtikrinant asmenų teises atlieka socialiniai darbuotojai, dirbantys šiose įstaigose. Savo praktinėje veikloje besivadovaujantys tokiomis profesinėmis vertybėmis kaip individo vertė ir orumas, pagarba asmeniui, apsisprendimo teisė, atlikdami gynėjo, konsultanto, įgalintojo, tarpininko profesinius vaidmenis, specialistai tiesiogiai padeda asmenims įgyvendinti savo teises.
Mokslinis naujumas šioje srityje yra susijęs su pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo reikalavimų klientų bei personalo teisių gynimui atskleidimu (R. Jurkuvienė ir L. Petrauskaitė, 2006). Taip pat svarbu atsižvelgti į G. iūrienės (2007) atliktą psichikos sveikatos centro analizę ir jos reikalavimus asmens integracijai bei gebėjimui savarankiškai gyventi.
Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procese dalyvauja tiek paslaugų teikėjai, tiek gavėjai. Kadangi paslaugų gavėjų nuomonės tyrimai rodo, kad jų žmogaus teisės, teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas yra pažeidžiamos, kyla poreikis analizuoti šių teisių užtikrinimą psichikos sveikatos priežiūros teikėjų požiūriu.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Šis asmens žmogaus teisių užtikrinimo tyrimas leidžia atskleisti ne tik specialistų požiūrio charakteristikas, bet ir išryškinti šiame kontekste nusistovėjusį sąveikos pobūdį, parodo teisių užtikrinimo proceso skirtingus psichikos sveikatos priežiūros lygius institucijose.
Toks tyrimas padeda nustatyti sunkumus, o jų vertinimas yra svarbus vystant ir organizuojant visapusišką psichikos sveikatos priežiūros sistemą.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos reikia nagrinėti, yra šie:
- Kaip psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai supranta žmogaus teises (įskaitant vientisumą, nediskriminavimą, informavimą, asmens pasirinkimo teisę, privatumą, konfidencialumą, lygiateisiškumą ir kt.) užtikrinimą?
- Ar psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, teikdami paslaugas, susiduria su sunkumais užtikrinant žmogaus teises? Jei taip, tai kaip tai pasireiškia?
- Kas yra būdinga psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų bei gavėjų sąveikai? Kaip ši sąveika yra susijusi su klientų / pacientų žmogaus teisių užtikrinimu?
Hipotezės, kurias galima patikrinti, yra šios:
- Žmogaus teisių (įskaitant vientisumą ir lygiateisiškumą) užtikrinimo stoka sąlygoja medikų ir paslaugų vartotojų / gavėjų nelygiavertę sąveiką.
- Pozityvus psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų požiūris į žmogaus teisių (įskaitant vientisumą ir lygiateisiškumą) užtikrinimą įtakoja pozityvi socialinio darbuotojo ir kliento sąveika.
Šis tyrimas yra skirtas asmens žmogaus teisių užtikrinimui.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Žmogaus teisių samprata ir turinys
Terminas „žmogaus teisės“ yra įvairiai vartojamas: žmogaus teisės, žmogaus prigimtinės teisės, pagrindinės teisės ir laisvės, pilietinės teisės. Dažniausiai šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai. Nagrinėjant literatūroje pateikiamus žmogaus teisių apibrėžimus, pastebima, jog skirtingi autoriai skirtingai apibrėžia žmogaus teises.
E. Jarašiūno (1999) nuomone, žmogaus teisės yra priemonė, padedanti žmogui siekti dvasinių ir materialinių vertybių, realizuoti savo sugebėjimus, save išreikšti ir įkūnyti (T. Birmontienė ir kt., 2002). Taip apibrėžiamos žmogaus teisės yra suprantamos kaip naudojimasis jomis kasdieniniame gyvenime, siekiant patenkinti savirealizacijos poreikius. Kitas autorius nuomone, žmogaus teisės yra žmonių reikalavimai, turintys istorinės ir socialinės formacijos bruožų. Jie patvirtinti žmonių valia ar priimti ir pripažįstami tam tikros tradicijos, institucijos ir priemonės arba istoriškai sąlygotų žmogaus poreikių (S. Vidrinskaitė, A. Rudzinskas, 2003). Toks žmogaus teisių apibrėžimas parodo jų socialinę (visuomeninę) kilmę bei kintamumą. iantis istorinėms aplinkybėms, gali kisti žmonių reikalavimai, poreikiai bei pati žmogaus teisių samprata.
Žmogaus teisės suprantamos ir kaip šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė (T. Birmontienė ir kt., 2002). Taip apibrėžiamos žmogaus teisės taip pat gali būti siejamos su kintamumu, nes vertybės parodo, kam tam tikru laikotarpiu teikiama pirmenybė. Dažnai šalia termino „žmogaus teisės“ yra vartojama sąvoka „žmogaus laisvė“. Kai kurių autorių pateikiamas žmogaus laisvės apibrėžimas yra panašus į teisių apibrėžimą.
E. Jarašiūno (1999) nuomone, sąvoka laisvė" reiškia galimybę ką nors laisvai daryti ar nedaryti kitiems nesikišant (T.Birmontienė ir kt., 2002). Kartais žmogaus teisės aiškinamos kartu su žmogaus laisvėmis - žmogaus teisės ir laisvės - tai matas, kuris pripažįsta skirtybes ir kartu suteikia universalumo bei lygybės individams visame pasaulyje" (S. Vidrinskaitė, A. Rudzinskas, 2003, P.48).
Literatūroje randami žmogaus teisių ir laisvių skirtumai. Pasak N. Ashford (2003), žmogaus laisvė gali reikštis jo teisių ribose. Žmogus gali laisvai pasirinkti kaip nori gyventi, bet jo pasirenkami veiksmai neturi trukdyti kitų žmonių laisvei (N. Ashford, 2003). Remiantis tokiu žmogaus laisvės apibūdinimu, ji gali būti suprantama kaip viena iš žmogaus teisių.
Žmonės negyvena izoliuotai, kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors bendruomenei. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (S. Vidrinskaitė, A. Rudzinskas, 2003). Negali būti atskiro žmogaus teisių be jo paties pareigos arba pretenzijos turėti teises neįsipareigojant gerbti kitų asmenų tokias pat teises. Todėl literatūroje, kartu su žmogaus teisėmis kalbama ir apie jo pareigas.
Žmogaus teisių ir pareigų priklausomybė akivaizdi įvairiose gyvenimo situacijose. Žmonės turi teisę reikalauti iš politinės valdžios, kad ji tarnautų žmonių interesams. Žmonės turi pareigą dalyvauti rinkimuose ir rinkti valdžią, kuri tikrai rūpinsis jų interesais (R.Ačubalytė, R. Totoraitis, 2003).
Žmogaus teisės yra visuotinės, nes priklauso kiekvienam žmogui, nepaisant jo tautybės, religijos, giminės, etninės grupės ar lytinės orientacijos. Jos yra įgyjamos gimstant ir leidžia žmogui apsisaugoti bei apginti savo nepriklausomumą nuo valstybės institucijų ar pareigūnų (G. Dambrauskienė ir kt., 2004). Pasak N. ios ir neatimamos - jos negali būti sąlygojamos ar ribojamos, jų negalima atsisakyti ar perleisti (N. Ashford, 2003). ioms ir neribojamoms - tai teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam, teisė nebūti vergijoje, teisė į orumą.
Jų ribojimas turi būti pagrįstas. Pagrįstais yra laikomi teisėti ir demokratinėje visuomenėje būtinai reikalingi teisių ribojimai. Žmogaus teisių ribojimai yra teisėti, kai jie nustatomi įstatymų nustatyta tvarka, o reikalingumą riboti teises parodo ribojimo tikslo bei ribojimo priemonės proporcingumas siekiamam teisėtam tikslui (T. Birmontienė ir kt., 2002).
Žmogaus teisių samprata apima ne tik jų ribojimo galimybes, bet ir pagal jų teisinio įtvirtinimo pobūdį ir teisinę galią. Jos taip pat skiriamos tose srityse, kur atsiranda asmenų tarpusavio santykiai, pavyzdžiui, skaitytojo ir bibliotekininko, gydytojo ir paciento. Šis santykis metu asmenys įgyja valstybės garantuotas teises ir pareigas, kurios gali būti vadinamos specialiosiomis.
Pasak E. io tam tikrą pilietybę, tautybę, lytį ar amžių - teisės yra išvestinės iš gimstant įgyjamų teisių kaip vertybių (G. Dambrauskienė ir kt., 2004). Jos yra skirtos apsaugoti esmines žmogiškąsias vertybes ir poreikius nuo nepagrįsto viešosios valdžios institucijų įsikišimo (T. Birmontienė ir kt., 2002). Dažniausiai paplitęs žmogaus teisių klasifikavimas pagal turinį, kai išskiriamos penkios pagrindinės teisių grupės: pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės bei kultūrinės (žr. 1 lentelę).
Pagrindiniu argumentu, atskiriant pilietines ir politines teises nuo socialinių, ekonominių ir kultūrinių, yra pateikiamas socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių priskyrimas , pozityviosioms", o pilietinių ir politinių - negatyviosioms" teisėms. Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos pozityviosioms" teisėms, nes iš valstybės reikalauja tam tikrų veiksmų bei išlaidų. Politinės ir pilietinės teisės priskiriamos negatyviosioms" teisėms, nes jas valstybei draudžiama pažeisti ar kištis į jų įgyvendinimą, taip pat manoma, kad jų įgyvendinimas nekainuoja (T. Birmontienė ir kt., 2002).
Kai kurių pilietinių ir politinių teisių įgyvendinimas, pavyzdžiui, teisė į nemokamą teisinę pagalbą, reikalauja valstybės išlaidų. Reikia pastebėti, kad ne visos socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės turi būti užtikrinamos vien tik valstybės pastangomis. Kiekvienas turi stengtis, kiek tai įmanoma, savo iniciatyva ir savo lėšomis užtikrinti savo poreikius (A. Andrulienė ir kt., 2004).
Žmogaus teisės grupuojamos ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, sveikatos priežiūroje žmogaus socialinės teisės neskiriamos nuo individualiųjų (pilietinių). Pasak R. Jurkuvienės ir L. Petrauskaitės (2006), žmogaus teisės sveikatos priežiūros srityje vadinamos paciento teisėmis (R. Jurkuvienė, L. Petrauskaitė, 2006). Panašią nuomonę pateikia ir K. aitė (2007), kuri nurodo, kad paciento teisės gali būti interpretuojamos kaip individualios ir socialinės (A. ienė, K. aitė, 2007).
Kaip kitą teisių skirstymo kriterijų galima išskirti P. Sieghart (1992) pateiktą teisių klasifikaciją (~r.1 priedą), kurioje teisės yra pateikiamos remiantis nedalomumo principu (T. Birmontienė ir kt., 2002). Teisių nedalomumo principas yra svarbus tuo, kad pabrėžia žmogaus teisių visuotinumą, universalumą ir vienodą svarbą. Pagal šį principą ekonominės, socialinės, kultūrinės teisės yra tiek pat svarbios, kiek ir politinės bei pilietinės teisės (Lietuvos žmogaus teisių centras, 2006). Tai atitinka moderniausią žmogaus teisių sampratą.
Žmogaus teisės yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija. Jos leidžia žmogui vystyti ir panaudoti savo gebėjimus, padeda patenkinti poreikius, yra paremtos pagarba kiekvieno žmogaus vertei bei orumui (Žmogaus teisių centras, Ženeva, 1994).
Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Todėl sėkmingam teisių ir laisvių įgyvendinimui yra labai svarbios kiekvieno žmogaus pareigos.
Šiuolaikinės teisės sampratos turinys atskleidžia subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek, kiek ją galima įgyvendinti, kiek galima tenkinti teisės subjekto poreikius remiantis šia subjektine teise. Bet kokia teisė, yra vertinga, jeigu yra įgyvendinama (I.Karulaitytė-Kvainauskienė, 2007). Pirmiausia savo teises įgyvendina, apsaugo ir gina pats žmogus. Jų įgyvendinimą, apsaugą bei gynimą taip pat garantuoja valstybė. Valstybės žmogaus teisių garantijos gali būti traktuojamos kaip tam tikra teisės normų, principų ir priemonių sistema, padedanti užtikrinti žmogaus teises (LR Seimo ir Jungtinių Tautų vystymo programos projektas, 2002). Skiriamos teisinės ir neteisinės žmogaus teisių garantijos.
Neteisinėms garantijoms yra priskiriama valstybės forma, jos politinis režimas, valdžių padalijimo principas, visuomenės kultūros lygis. Ne mažiau svarbų vaidmenį, garantuojant žmogaus teises, atlieka teisinės garantijos, kurios skirstomos į institucines, procesines ir materialines (Lietuvos žmogaus teisių centras, 2006).
1. Institucinės garantijos - tai valstybės institucijos, prisidedančios prie žmogaus teisių įtvirtinimo. Tarp šių institucijų svarbiausia vieta tenka teismams ir prokuratūroms, nes jos įtvirtina konstitucinę asmens teisę kreiptis į teismą.
Žmogaus teisių skirstymas pagal turinį
| Teisių grupė | Turinys | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Pilietinės teisės | Teisės, užtikrinančios asmens fizinį ir dvasinį neliečiamumą, asmens laisvę ir lygybę prieš įstatymą. | Teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam, teisė į teisingą teismą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt. |
| Politinės teisės | Teisės, užtikrinančios asmens galimybę dalyvauti valstybės valdyme. | Teisė tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valstybės valdyme, teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos karinę tarnybą, teisė kritikuoti valstybės įstaigas ar pareigūnų darbą ir kt. |
| Ekonominės teisės | Teisės, užtikrinančios asmens galimybę verstis ūkine veikla, turėti nuosavybę ir gauti pajamas. | Teisė į nuosavybę, teisė į darbą, teisė į verslą ir kt. |
| Socialinės teisės | Teisės, užtikrinančios asmens socialinę apsaugą ir gerovę. | Teisė į socialinę apsaugą, teisė į sveikatos priežiūrą, teisė į būstą ir kt. |
| Kultūrinės teisės | Teisės, užtikrinančios asmens galimybę dalyvauti kultūriniame gyvenime, kurti ir naudotis kultūros vertybėmis. | Teisė į švietimą, teisė į kūrybos laisvę, teisė naudotis kultūros vertybėmis ir kt. |
Šaltinis: sudaryta remiantis T. Birmontiene ir kt.
Žmogaus teisės skirstomos pagal turinį (sudaryta Skrickaitės, R. remiantis: Birmontiene, T. iamumą, lygiateisiškumą ir kt. Politinės teisės teisė tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valstybės valdyme, teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos karinę tarnybą, teisė kritikuoti valstybės įstaigas ar pareigūnų darbą ir kt.
Žmogaus teisių principai